Robertas Keturakis. Dešimt eilėraščių
2006 m. Nr. 12
Vis tieka
Iš balto gyvenimo eisiu
iš balto kaip sniegas
į tamsą iš balto gyvenimo
ne todėl kad įskaudo akis
ten šalta ten tyrai tyri
ten niekad nelaukia niekas
į tamsą iš balto gyvenimo eisiu
verki?
nelaimingų per daug
gal todėl kad apako laimingi
gal todėl kad Kūrėjas paliko
mus ne laiku
stinga kažko
net širdis nešnabždės ko dar stinga
gal saulėlydžio blyksnių
ant ledinių stiklų
Iš balto gyvenimo eisiu ir eisiu
vis tieka
kur nueisiu
aš vien už save atsakau
beprasmybė? prasmė?
tik balto gyvenimo sniegas
vaikyste biedna volungėle
dangau o dangau
Patikėsiu
| Dvylika pasaulio šalių | |
| tryliktą nutylėsiu – ten kelias lūžta atgal |
|
| Dvyliktoj šaly | |
| baltu šešėliu įplaukus Sesuo tyliai pažadina: pažvelk kaip spalio šalnų mėnesienoj žydi vyšnynas! |
|
| Patikėsiu | |
| nors regėsiu tamsaus lango bedugnėj – bėga ledinis lietus ir iškirstas gena vyšnias |
|
Neateis
| Tas liepos rytas toks švarus vėsus | |
| nelyg iš vasaros gelmės išniręs toli iš žėrinčių viršum rasotų girių auksinių debesų |
|
| Jis blanksta išorėj bet sieloj švyti | |
| regėjimuos ir atspindžiuos esąs užpildo grožis pagavas visas – kiekvieną lašelytį |
|
| Tik nesakyk – per daug spalvų kaitos | |
| ir kad tvėrimo pastangos įžūlios kažkas mums išeitį sutrikęs siūlo vidur kaktos |
|
| Tik nesakyki – atsigręš ir teis | |
| už nukirstus klaidintus nukryžiuotus už gundytus prakeiktus ir išduotus ateis išgelbėti pasaulį? neateis |
|
Prisiminiau
| Kalnuos variniuos užkliuvau | |
| už debesio ir susižeidęs suvokti stengiaus savo klaidą – kur neteisus teisus buvau |
|
| Viršūnės spindinčios snieguos | |
| kur leidžias žvaigždės pailsėti mane kaip lygumų pilieti įspėjo: dulkėm pabaigos žmogau pilkėja tavo veidas tu Amžinybei nesvarbus |
|
| Ir aš prisiminiau Vergus | |
| ir išdidus į slėnį leidaus | |
Peteliškė
Tas vakaras tos gonkos tie žiedai
veronikos – maži – ant balto stalo
tas balsas volungės graudus be galo
tas žiedas iš snaudalės – juo žaidei
lyg erzintum bevardį (dar be aukso)
Iš kiemo kur sluoksniavosi tamsa
jau dvelkė vėsuma rasų – visa
esatimi liūdnai jautei – be skausmo
be sumaišties žvaigždynai ims žėrėti
O mes tamsėsime ir žvakė uždegta
jau neišgelbės mūsų kaip ir ta
užklydus peteliškė spėjus suanglėti
Spalis
| Lapų krintančių puslapiai tuoj atsivers | |
| šalnų nusidabrintom pusėm ir išbluks tai kas buvo akimirką ars poetica – tarplangiuos musės gumulėliai vatos ir sunkūs lašai šermukšnio kekė sunykus širšės sparno žėrutis lūžęs visai ir kiti negudrūs dalykai |
|
| Girdis vėjo švilpimas erdve aptakia | |
| lyg varovo – jam nieko negaila ir atrodo kad spalio šerkšnotam rūke siela dengias ragu arba kailiu |
|
| Nei vienuolis atodūsiais vien gyveni | |
| sutrikęs – tiesa ten ar melas? Regis niekas nemirs regis bus amžini kaip tas lašas ant skruosto sušalęs |
|
Mergaitė
Jos pirštai šviečia – permatomi, baikštūs,
rūšiuodami akmenėlius. Žvaigždynai
skliautuos kur kam patinka išsivaikšto.
Duslėja ūkanose balsas – gal vadino?
Tik kasdieninis darbas. Nieko rimto
nei ūkanose, nei balse – jis skęsta
blausioj erdvėj. Ten skleidžias hiacintai,
uždengę nei ūkai ir upę, ir jos brastą.
Lyg karštligė, lyg nuovargis, nusvėręs
pečius, arba Tasai, kur viską žino,
į kančią žvelgia ir kančia ta gėris,
užliejęs naktį žėrinčiu žvaigždynu.
Jau viskas praeity. Linguoja svėrės.
Ir skonis kraujo gomury – kaip vyno.
Žavu ir liūdna
| Aš Dievui smulkmenom nesudrumsčiau šviesos | |
| draugams neįkyrėjau pažadais ir jeigu žaisdavau tai tik juodais pakrantės akmenėliais ir visuos žaidimo siekiuos vienas noras tęsės – kad tik rikiuodamies gražiai po du nesusiklostytų į skiemenis vardų kur būčiau pašauktas bet niekad išrinktasis |
|
| Ir vis dėlto man kelias bėgo tiesiai | |
| per lygumas – šešėliai debesų ne kalnus priminė o slėnio dangų kur nuo žvaigždynų dangiškai šviesu ir aišku ko kaskart skaudžiau ilgėsies – kad būtų vienišai žavu viltingai liūdna |
|
Krematoriumas
Skurdus karstukas ir saujelė tų
kurie tave – kaip sakoma – palydi
tarp medžių apsnigtų šerkšnu dengtų lentų
o upėj ižas – pažiūrėk, kaip žydi!
Už tavo rankos stingstančios laikaus –
dar nenuženk liepsnon dar nors minutę
virš krematoriumo mirgėjimas dangaus
jaukus nelyg laukuos prieš rugiapjūtę
Už tai
Mirtis kaip akmenys, gyvenimas kaip pūkas
snaudalės pievos pakrašty – ir kas iš to?
Palauk, kol liūdesys prišauks netrukus
mums džiaugsmą. Nesityčiok iš keistų
poeto užkalbėjimų – šviesa ir sparno mostas,
viltis, ištrykštanti iš nevilties. Užtai
pavirsta likimu, kas švyti nelauktai
iš pirštų, kur atsargiai veidą glosto –