literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Dešimt eilėraščių

2006 m. Nr. 12

Vis tieka

 

Iš balto gyvenimo eisiu
                      iš balto kaip sniegas
į tamsą iš balto gyvenimo
                      ne todėl kad įskaudo akis
ten šalta ten tyrai tyri
                      ten niekad nelaukia niekas
į tamsą iš balto gyvenimo eisiu
                                              verki?

nelaimingų per daug
           gal todėl kad apako laimingi
gal todėl kad Kūrėjas paliko
                                    mus ne laiku
stinga kažko
           net širdis nešnabždės ko dar stinga
gal saulėlydžio blyksnių
                       ant ledinių stiklų

Iš balto gyvenimo eisiu ir eisiu
                     vis tieka
kur nueisiu
            aš vien už save atsakau
beprasmybė? prasmė?
                     tik balto gyvenimo sniegas
vaikyste biedna volungėle
                      dangau o dangau

 

Patikėsiu

 

Dvylika pasaulio šalių

 

tryliktą nutylėsiu –
ten kelias lūžta atgal 

Dvyliktoj šaly

 

baltu šešėliu įplaukus Sesuo
tyliai pažadina:
pažvelk kaip spalio
šalnų mėnesienoj
žydi vyšnynas! 

Patikėsiu

 

nors regėsiu
tamsaus lango bedugnėj –
bėga ledinis lietus
ir iškirstas gena vyšnias

 

Neateis

 

Tas liepos rytas toks švarus vėsus

 

nelyg iš vasaros gelmės išniręs
toli iš žėrinčių viršum rasotų girių
auksinių debesų 

Jis blanksta išorėj bet sieloj švyti

 

regėjimuos ir atspindžiuos esąs
užpildo grožis pagavas visas –
kiekvieną lašelytį 

Tik nesakyk – per daug spalvų kaitos

 

ir kad tvėrimo pastangos įžūlios
kažkas mums išeitį sutrikęs siūlo
vidur kaktos 

Tik nesakyki – atsigręš ir teis

 

už nukirstus klaidintus nukryžiuotus
už gundytus prakeiktus ir išduotus
ateis išgelbėti pasaulį? neateis

 

Prisiminiau

 

Kalnuos variniuos užkliuvau

 

už debesio ir susižeidęs
suvokti stengiaus savo klaidą –
kur neteisus teisus buvau 

Viršūnės spindinčios snieguos

 

kur leidžias žvaigždės pailsėti
mane kaip lygumų pilieti
įspėjo: dulkėm pabaigos
žmogau pilkėja tavo veidas
tu Amžinybei nesvarbus 

Ir aš prisiminiau Vergus

 

ir išdidus į slėnį leidaus

 

Peteliškė

 

Tas vakaras tos gonkos tie žiedai
veronikos – maži – ant balto stalo
tas balsas volungės graudus be galo
tas žiedas iš snaudalės – juo žaidei
lyg erzintum bevardį (dar be aukso)

Iš kiemo kur sluoksniavosi tamsa
jau dvelkė vėsuma rasų – visa
esatimi liūdnai jautei – be skausmo
be sumaišties žvaigždynai ims žėrėti

O mes tamsėsime ir žvakė uždegta
jau neišgelbės mūsų kaip ir ta
užklydus peteliškė spėjus suanglėti

 

Spalis

 

Lapų krintančių puslapiai tuoj atsivers

 

šalnų nusidabrintom pusėm
ir išbluks tai kas buvo akimirką ars
poetica – tarplangiuos musės
gumulėliai vatos ir sunkūs lašai
šermukšnio kekė sunykus
širšės sparno žėrutis lūžęs visai
ir kiti negudrūs dalykai 

Girdis vėjo švilpimas erdve aptakia

 

lyg varovo – jam nieko negaila
ir atrodo kad spalio šerkšnotam rūke
siela dengias ragu arba kailiu 

Nei vienuolis atodūsiais vien gyveni

 

sutrikęs – tiesa ten ar melas?
Regis niekas nemirs regis bus amžini
kaip tas lašas ant skruosto sušalęs

 

Mergaitė

 

Jos pirštai šviečia – permatomi, baikštūs,
rūšiuodami akmenėlius. Žvaigždynai
skliautuos kur kam patinka išsivaikšto.
Duslėja ūkanose balsas – gal vadino?

Tik kasdieninis darbas. Nieko rimto
nei ūkanose, nei balse – jis skęsta
blausioj erdvėj. Ten skleidžias hiacintai,
uždengę nei ūkai ir upę, ir jos brastą.

Lyg karštligė, lyg nuovargis, nusvėręs
pečius, arba Tasai, kur viską žino,
į kančią žvelgia ir kančia ta gėris,

užliejęs naktį žėrinčiu žvaigždynu.
Jau viskas praeity. Linguoja svėrės.
Ir skonis kraujo gomury – kaip vyno.

 

Žavu ir liūdna

 

Aš Dievui smulkmenom nesudrumsčiau šviesos

 

draugams neįkyrėjau pažadais
ir jeigu žaisdavau tai tik juodais
pakrantės akmenėliais ir visuos
žaidimo siekiuos vienas noras tęsės –
kad tik rikiuodamies gražiai po du
nesusiklostytų į skiemenis vardų
kur būčiau pašauktas bet niekad išrinktasis 

Ir vis dėlto man kelias bėgo tiesiai

 

per lygumas – šešėliai debesų
ne kalnus priminė o slėnio dangų
kur nuo žvaigždynų dangiškai šviesu
ir aišku ko kaskart skaudžiau ilgėsies –
kad būtų vienišai žavu viltingai liūdna

 

Krematoriumas

 

Skurdus karstukas ir saujelė tų
kurie tave – kaip sakoma – palydi
tarp medžių apsnigtų šerkšnu dengtų lentų

o upėj ižas – pažiūrėk, kaip žydi!

Už tavo rankos stingstančios laikaus –
dar nenuženk liepsnon dar nors minutę

virš krematoriumo mirgėjimas dangaus
jaukus nelyg laukuos prieš rugiapjūtę

 

Už tai

 

Mirtis kaip akmenys, gyvenimas kaip pūkas
snaudalės pievos pakrašty – ir kas iš to?
Palauk, kol liūdesys prišauks netrukus
mums džiaugsmą. Nesityčiok iš keistų
poeto užkalbėjimų – šviesa ir sparno mostas,
viltis, ištrykštanti iš nevilties. Užtai
pavirsta likimu, kas švyti nelauktai
iš pirštų, kur atsargiai veidą glosto –

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Robertas Keturakis. Juodkrantės dienoraštis

2012 m. Nr. 8–9 / Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7 / likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12 / Kodėl neužtikau Homero sakinio
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?