literatūros žurnalas

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10

Adela Różewicz

proprosenelei

už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus

atlošusi galvą Adela išardo
dangaus šviesulių stadioną
ir laikinas žemės vietininkas
virsta aukščiausiojo vartininku

Adela nesudeda bluosto
ženklų pražūtingų ieškodama
o šiandien Adela Różewicz
man jau įkyriai žiūri per petį

ji virš šimto metų gyvena, klausoj
sustingus į vardą ir pavardę
kaip žuvies čirškėjimas primena
traškant senovinę radiją

kaip žemės pluta garuoja
išspirtiems meteorams šnypščiant
Adela Różewicz įsiduria
verdama kaukolėlių rožinį

plieno spyglys į panages
karštas narkozės švirkštas
kūną, užmestą tinklą
vėžio rūgštis ištirpdina

Adela Różewicz pakyla
virš operacinio stalo
kol jos atminties lašelinės
čiurlena mano bambagysle

Adela nučiuožia turėklais
nervų lizdais į penkių kartų tunelį
pasibaigusį čia, už laukujų
kur nuošalėj smilksta tabakas

žaliam paraščių brūzgyne
ilsis Adela Różewicz
ir net jei užsimezga žodžiai –

mam dwadzieścia cztery lata

antra eilutė – ocalałem

prowadzony na rzeź

nesileidžia užrašoma
neiškyla įkvėpti joks vaisius
iš nubėgusio rožių vandens

 

 


Schmalleningken*

antro pasaulinio karo rekonstruktoriai
sėdasi ant rudų motociklų

muziejiniai eksponatai išrieda
praskečia užuolaidą, ir praeitis
tiesiai iš laiko mašinos
meta publikai savo kelnaites

mus pasiglemžia scenografija
išskraidina erdvėlaiviu tos mašinos dvasia
(pažadu įkaitui Krišjāniui tai užrašyt)

apačioje liko tepaluotas pasienio linkis
ir šlapias Šventosios keliaraištis
buvo čia muitinės punkto mazgas
taškelis už čiurnos

pėsčioji istorija ir istorija su šalmu
įsitaisius už vairo


* Schmalleningken – vokiškas Smalininkų pavadinimas. 

 

 


be pavadinimo

Kartą senelis mudvi su pussesere mokė naujo žaidimo – mėtyti plokščius akmenukus
į vandenį. Vyresnės pusseserės akmenukai tekšteldavo ir nuo ežero paviršiaus
atšokdavo keletą sykių. Žaidimą pralaimėdavau, nes manieji atšokdavo kartą ar du,
o dažniausiai nugrimzdavo neatšokę. Anot senelio, kiek kartų akmenukas atsimušė į
vandenį – tiek žydų nušovei. Mano bendraamžiai prisimena daug panašių palyginimų.

 

švari lenta mūsų mintys, kaip lygus vanduo
lūžta perpus pradėjus joje rašyti

dabar jau pešk plunksnas ir šveiski nuo rankų saulę
skalauk, trink, kol trakštels tarp pirštų kreida

sugipsuok jų vardus ir išmokyk mane skaičiuoti
kiek? vienas Rachelė du Michaelis trys Sara

dabar jie griežia per filmus, kad viskas sukiltų
kutena smičiais jautrių žiūrovų gerkles

*
kartais krūtinės bunkery beldžia Jehuda
kviesdamas žaisti, spardo į sieną kamuolį

kartą Jehuda nugrimzdo po pilkšvu vandens parketu
kliudęs mano akmuo nusitempė jį į dugną

primink jam, seneli, širdies ir akmens paralelę

*
raibuliuoja tolygiu greičiu
aiškiu ritmu mirgėdamas ežeras

nuskendęs ryšininkas tranko elektros jungiklį
iššifruoji netyčia po daugelio metų bepročio dainelę

lašas po lašo kaip sako
lašas po prakaito lašo
lašas po kraujo lašo
lašas į rothko paveikslą

aritmiškai cypčioja paukščiai
aritmiškai muša mėsą
užtai automatas iššaudo
trijų ketvirtinių tempu

*
akmenžudystė man nerūpėjo

o kas rūpėjo?
tai galėtų būti naktis
kai Jehudos idėja užtaisė senelio akiduobėj kulką

o mūsų senelis apžiodamas vamzdį
tik klausėsi savo širdies

*
ežeras virsta pelke

tikras yra tik slidus
tiesos ir fantazijos dumblas

 

 


braižyba

jei ant palangės surasi
negyvą boružę, žinosi
ji nieko nereiškia

kaip ir šikšnosparnis
naktį įstrigęs užuolaidoj

arba klasiokų sūnus
partrenkto draugo veidu
ne Lukas

tik dar vienas tikrinis simbolis
atsitiktinis kaip koks
kosulys vaisių skyriuje

kuris primena ištemptą
vyrą, gėdą
tylėjimo auglį

kartais, sako, iškrinta
automatinė genų grąža
to paties nominalo žetonais

lyg gyventum toli
kitame žaidime

iš akies
braižydama planą
namui senuoju numeriu

 

 


posakiai į urvą

I
„viskas eina pro šalį“:
lyg gatve su didžiuliu varpu
po kaklu
vagis, per anksti
nuleidęs rankas
ar jam trūksta savęs
kai rakinam spynas jo vardu
nebesislapsto
mūsų alisos
sušėrus viens kito vagims
po atsuktą veidrodį


II

„viskas praėjo anksčiau“:
nei nustojo pulsuoti
iki smėlio sutraiškytas
kišeninio triušio
žingsniamatis
užtruko išgliaudyt skaičius
išrauti varpui liežuvį
išrėminti ir paleisti
po saulės zuikutį


III

„viskas praeis ne laiku“:
kažkas todėl liepia skaičiuoti
kažkas
dar šiek tiek arčiau žemės


IV

„viskas dar bus kada nors“:
kasinėjant albumą
kauptukais purendami dirvą
jie trauks
blykstes iš savo dantų
priežasties šaknį
iš ten
kur nebeatvirsi
nes įgavęs save
iš tiesų
būsi niekieno
kaip duobkasys
baigdamas kast labirintą
pamiršęs kaip grįžti


V

„viskas praeis greičiau“:
negu gausmas
gatve
pastebėję tave
prisidengsim gaubtu
kad šypsena
neišsprūstų
kai krisi, kai krisi
vienodu tempu
atgal
į save kaip į tunelį


VI

„bet viskas kaip visada“:
tiesiog!
išbyra pro šalį
kaip atkaklumas
pro apverstą piramidę
iliuzijų
įvykių, lūkesčių
horizontas
už jo driekiasi dykuma
ją supylė kalnakasys
vogčiom
pasisemdamas smėlio
iš tavo sunkių vokų

Ramūnas Čičelis. Lūžių poezija

2019 m. Nr. 1 / Greta Ambrazaitė. Trapūs daiktai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 80 p. / Poetas, vertėjas, redaktorius Viktoras Rudžianskas kartą yra pasakęs…

Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Greta Ambrazaitė gimė Vilniuje 1993 m., baigė lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, festivalių „Poezijos pavasaris“, „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Literatūrinės