Greta Ambrazaitė. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 10
Adela Różewicz
proprosenelei
už durų laukujų Adela
Różewicz palieka ryšulį kaulų
tokią dieną kaip ši Adela
Różewicz skina tabako lapus
atlošusi galvą Adela išardo
dangaus šviesulių stadioną
ir laikinas žemės vietininkas
virsta aukščiausiojo vartininku
Adela nesudeda bluosto
ženklų pražūtingų ieškodama
o šiandien Adela Różewicz
man jau įkyriai žiūri per petį
ji virš šimto metų gyvena, klausoj
sustingus į vardą ir pavardę
kaip žuvies čirškėjimas primena
traškant senovinę radiją
kaip žemės pluta garuoja
išspirtiems meteorams šnypščiant
Adela Różewicz įsiduria
verdama kaukolėlių rožinį
plieno spyglys į panages
karštas narkozės švirkštas
kūną, užmestą tinklą
vėžio rūgštis ištirpdina
Adela Różewicz pakyla
virš operacinio stalo
kol jos atminties lašelinės
čiurlena mano bambagysle
Adela nučiuožia turėklais
nervų lizdais į penkių kartų tunelį
pasibaigusį čia, už laukujų
kur nuošalėj smilksta tabakas
žaliam paraščių brūzgyne
ilsis Adela Różewicz
ir net jei užsimezga žodžiai –
mam dwadzieścia cztery lata
antra eilutė – ocalałem
prowadzony na rzeź
nesileidžia užrašoma
neiškyla įkvėpti joks vaisius
iš nubėgusio rožių vandens
Schmalleningken*
antro pasaulinio karo rekonstruktoriai
sėdasi ant rudų motociklų
muziejiniai eksponatai išrieda
praskečia užuolaidą, ir praeitis
tiesiai iš laiko mašinos
meta publikai savo kelnaites
mus pasiglemžia scenografija
išskraidina erdvėlaiviu tos mašinos dvasia
(pažadu įkaitui Krišjāniui tai užrašyt)
apačioje liko tepaluotas pasienio linkis
ir šlapias Šventosios keliaraištis
buvo čia muitinės punkto mazgas
taškelis už čiurnos
pėsčioji istorija ir istorija su šalmu
įsitaisius už vairo
* Schmalleningken – vokiškas Smalininkų pavadinimas.
be pavadinimo
Kartą senelis mudvi su pussesere mokė naujo žaidimo – mėtyti plokščius akmenukus
į vandenį. Vyresnės pusseserės akmenukai tekšteldavo ir nuo ežero paviršiaus
atšokdavo keletą sykių. Žaidimą pralaimėdavau, nes manieji atšokdavo kartą ar du,
o dažniausiai nugrimzdavo neatšokę. Anot senelio, kiek kartų akmenukas atsimušė į
vandenį – tiek žydų nušovei. Mano bendraamžiai prisimena daug panašių palyginimų.
švari lenta mūsų mintys, kaip lygus vanduo
lūžta perpus pradėjus joje rašyti
dabar jau pešk plunksnas ir šveiski nuo rankų saulę
skalauk, trink, kol trakštels tarp pirštų kreida
sugipsuok jų vardus ir išmokyk mane skaičiuoti
kiek? vienas Rachelė du Michaelis trys Sara
dabar jie griežia per filmus, kad viskas sukiltų
kutena smičiais jautrių žiūrovų gerkles
*
kartais krūtinės bunkery beldžia Jehuda
kviesdamas žaisti, spardo į sieną kamuolį
kartą Jehuda nugrimzdo po pilkšvu vandens parketu
kliudęs mano akmuo nusitempė jį į dugną
primink jam, seneli, širdies ir akmens paralelę
*
raibuliuoja tolygiu greičiu
aiškiu ritmu mirgėdamas ežeras
nuskendęs ryšininkas tranko elektros jungiklį
iššifruoji netyčia po daugelio metų bepročio dainelę
lašas po lašo kaip sako
lašas po prakaito lašo
lašas po kraujo lašo
lašas į rothko paveikslą
aritmiškai cypčioja paukščiai
aritmiškai muša mėsą
užtai automatas iššaudo
trijų ketvirtinių tempu
*
akmenžudystė man nerūpėjo
o kas rūpėjo?
tai galėtų būti naktis
kai Jehudos idėja užtaisė senelio akiduobėj kulką
o mūsų senelis apžiodamas vamzdį
tik klausėsi savo širdies
*
ežeras virsta pelke
tikras yra tik slidus
tiesos ir fantazijos dumblas
braižyba
jei ant palangės surasi
negyvą boružę, žinosi
ji nieko nereiškia
kaip ir šikšnosparnis
naktį įstrigęs užuolaidoj
arba klasiokų sūnus
partrenkto draugo veidu
ne Lukas
tik dar vienas tikrinis simbolis
atsitiktinis kaip koks
kosulys vaisių skyriuje
kuris primena ištemptą
vyrą, gėdą
tylėjimo auglį
kartais, sako, iškrinta
automatinė genų grąža
to paties nominalo žetonais
lyg gyventum toli
kitame žaidime
iš akies
braižydama planą
namui senuoju numeriu
posakiai į urvą
I
„viskas eina pro šalį“:
lyg gatve su didžiuliu varpu
po kaklu
vagis, per anksti
nuleidęs rankas
ar jam trūksta savęs
kai rakinam spynas jo vardu
nebesislapsto
mūsų alisos
sušėrus viens kito vagims
po atsuktą veidrodį
II
„viskas praėjo anksčiau“:
nei nustojo pulsuoti
iki smėlio sutraiškytas
kišeninio triušio
žingsniamatis
užtruko išgliaudyt skaičius
išrauti varpui liežuvį
išrėminti ir paleisti
po saulės zuikutį
III
„viskas praeis ne laiku“:
kažkas todėl liepia skaičiuoti
kažkas
dar šiek tiek arčiau žemės
IV
„viskas dar bus kada nors“:
kasinėjant albumą
kauptukais purendami dirvą
jie trauks
blykstes iš savo dantų
priežasties šaknį
iš ten
kur nebeatvirsi
nes įgavęs save
iš tiesų
būsi niekieno
kaip duobkasys
baigdamas kast labirintą
pamiršęs kaip grįžti
V
„viskas praeis greičiau“:
negu gausmas
gatve
pastebėję tave
prisidengsim gaubtu
kad šypsena
neišsprūstų
kai krisi, kai krisi
vienodu tempu
atgal
į save kaip į tunelį
VI
„bet viskas kaip visada“:
tiesiog!
išbyra pro šalį
kaip atkaklumas
pro apverstą piramidę
iliuzijų
įvykių, lūkesčių
horizontas
už jo driekiasi dykuma
ją supylė kalnakasys
vogčiom
pasisemdamas smėlio
iš tavo sunkių vokų