Giedrė Kazlauskaitė. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 2
Debesų piemenė
vaikystėj maniau, kad dangus – plokštuma
lubos, į kurias neatsitrenkia paukščiai
palapinės brezento neprapjauna lėktuvai
skaičiau pasaką apie mergelę, kuri nieko
nenorėjo dirbti, tad beliko debesis ganyti
vėliau aišku ji iš to pasimokė
aš tai ne
kol kiti dirba savo gyvybiškai ir visuomeniškai svarbius
derlių nokinančius darbus piešiu ant debesų
jungiu baltus pūkinius kontinentus
čia mano zoologijos sodas, mano
debesų žiema
kokio blogio bebūtume prisidirbę, debesys
iš lėktuvo vis vien atrodo kaip ir tie ankstesni debesys
kai dar nebuvo tiek chemijos ir plastiko kiekviename
kvėpsnyje ir čiurkšlėje
kartais iš jų iškrenta
mano nuodo gruodo kruopos
Ką tranzitu norėčiau perkelti iš Kaliningrado į Dostojevskio muziejų
Gatvėse svaiginamai kvepia, jų liepos dar ne visos nužydėjo. Turgenevo / Lermontovo gatvių sankryžoje vyriškis, pasikabinęs ant kaklo plastmasinį kibirėlį (visai taip, kaip darome ir mes) ir pasilypėjęs sulankstomomis kopėčiomis, skina vyšnias. Tos, kurias jau nešėsi špokai, bet netyčia išmetė iš snapų, juodai nudažė šaligatvį.
Ant stulpo kabo skelbimas „Superku banginio dantis“. Antikvariate ir blusturgyje nieko negalima liesti, nei beverčių guminių vynuogių kekių, nei iš vokiečių nugvelbto porceliano. Pardavėjai kvočia, kodėl fotografuojam, jeigu nesiruošiam pirkti.
Jie turi net kapitalizmo – tokius pačius daiktus, prekes, beveik tokią pačią techniką ir gyvena panašiomis buitinėmis sąlygomis; rengiasi ir atrodo kaip mes. Merginos prie gretimo stalo darosi asmenukes – panašios į veikėjas iš Zviagincevo filmo „Nemeilė“.
Tokiose vietose susimąstai, kad gal poezija ir turi šiokią tokią prasmę. Mes skaitom ir skaitom eilėraščius, nors niekas nepasikeičia – tas pats formatas, knygyne dešimt klausytojų. Pasaulio gelbėjimu nekvepia. Kada nors šios lentynos apmirs, knygų niekam nereiks. Gal čia paskutiniai jas garbinantys pagonys.
Rašau tau atvirlaiškį graikiškomis raidėmis – vaikystėje susirašinėjot jomis su drauge, kad suaugusieji nesuprastų. Nors neįrašau jokios valstybinės paslapties, vis tą patį banalų prisipažinimą meilėje, tokį neįprastą raštą turėtų patyrinėti jų KGB.
Sviatlogorskas primena Palangą – kičo rojus, tik su aiškiau išreikštais nacionalumo motyvais. Daug žmonių su mažais vaikais, atrakcionų parke – dainelės iš senų animacinių filmų. Liūdna provincijos bohema, pamiršusi susimokėti už gėrimus, išskuba pasikeisti partneriais.
Visa tai norėčiau kaip nors (jeigu visgi užmestų bombą) teleportuoti į Piterį, į memorialinį Dostojevskio muziejų, kur ant žalia gelumbe užtiesto stalo stovi arbata sidabrinėje pastiklėje, užplikyta nutekėjusiais naujagimių vandenimis.
Katinas klausosi tikybos pamokos
Tas, kuris save aukština, bus pažemintas, –
kalba mokytoja per zoomą. Girdisi, kaip
pas kažką iš vaikų loja šuo.
Bet juk aš taip nuostabiai save myliu?
Žmonės vargu ar taip sugeba.
Guliu ant šiltos klaviatūros.
Čilė, Uganda, Honkongas! Negandų šalys,
į kurias niekada nepateksiu. Net į kiemą
neišeinu, nors ten trainiojas Rainė.
Kai viduramžiais inkunabuluose piešė liūtus,
smarkiai sužmogino veidus: žiūri jie
akcininkų akimis. Mano, ne jūsų protėviai.
Pueblų kultūros miestuose mus išpaišo gėlėm,
o mainais į devynis gyvenimus
verda cukrines kaukoles.
Ten, kur niekad nebūsim – musoniniai vėjai,
taifūnai, tektoniniai lūžiai, druskingas vanduo:
amžinai dreifuojantys ledkalniai.
Vaikščioti į bažnyčią gerai, rūkyti yra blogai, –
aiškina mokytoja daugiabučio langeliams.
Bet šventieji retai kada suvokia savo šventumą.
Dvylikaaukštis cunamis! Planktonas
skenduolio gurkšnyje, šiauriniai jūrų lokiai,
okeanas.
Deja, tai daugybė pilkų kačių,
naktį spurdančių tamsoje.
Dviračio rikša
vežu laikraštį į Aklųjų biblioteką tiek daug stiklų tviska ant tako bijau kad nepradurtų dviračio padangos taip kartą jau buvo ir iš kur tiek stiklų negi juos nuolat čia daužo prieš prisiduodami į priklausomybių centrą monochrominis miegamasis rajonas net automobiliai po langais visi be išimties pilki o ant langų orchidėjos ir užuolaidos primenančios karsto apmušalus
žmonės Savanorių prospekto stotelėje nelabai kuo skiriasi nuo žmonių Paupio turguje ypač intelektu akivaizdžiai skiriasi tik piniginėmis fotografuoju crazy užuolaidas visame name jos atrodo kaip miela nesąmonė graži architektūra? klausia praeivis nežinau kaip jam paaiškinti kad jų man reiks į eilėraštį kad tai karsto su langais metafora kad gyventojai mėgdžioja kaimynus ir tai socialumo įrodymas daugiabutyje kur visi programiškai susvetimėję išsilipdę kokliais iš „Gaidelio“ sausainių
tą pavasarį kai visose vitrinose buvo iškabinti mėlyni ir geltoni drabužiai o kapinėse uždengė stelas ir kareivių su šautuvais stovylas svaiginamai žydėjo alyvos sangvininė katė ant palangės bandė imituoti jaukumo įspūdį dangumi praskriejo du JAV naikintuvai demonstruodami kad NATO mus gins bet visi taip išsigando kad susigūžė ir puolė į bunkerius pamiršę jog vienąkart mus šiaip ar taip išjungs ir nebenorėsim šito gyvenimo
šiame mieste akli beveik visi net ir tie kurie regi vidinėmis akimis jie nemato daug ko per akidangčius pirmūnės neprasigeria joms netgi nepatinka apsvaigimo būsena tai reiškia vienintelį dalyką jų netalžė (tiksliau talžė bet nepakankamai) ir joms nereikia eskapizmo jos turi ribas vaikus vyrus augintinius namus jie gražiai sutvarkyti ištikimi išauklėti ir gerai mokosi joms nereikia mūsų dėmesio mes nieko joms negalėtume duoti gražios moterys vaikščioja į mišias juk tai nuolatinė vakarienė en blanc sterili nereikia net valgyti
ant pečių vežu tai kas man svarbu visą portiką mano dviratis žirgas nežinau kaip jie skaito mes kalbame tiktai turintiems ausis o balandis veja balandę tarp tų stiklų jis norėtų tiesiog ją užtūpti
Sukčiai
Gavau stipendiją! Laikinkit kas netingit.
Važiuoju į vieną svarbiausių poezijos festivalių.
Štai mano rankraštis kompe, matot, kaip puikiai atrodo.
Nesmirdi prakaitu anei kiek, kvepia levandom.
Va mano tekstų vertimai į jivaidžanų kalbą!
Nepamirškit ateiti į skaitymus ir nusipirkti knygą.
Čia aš valgau, matot, koks skanus bifšteksas.
Kokteiliai restorane ant jūros kranto.
Aišku, apie verktinius turiu aš nuomonę.
Nepriminkit, prieš dešimtmetį kitokia buvo.
Primenu, renginys rytoj aštuonioliktą valandą.
Kaip gera bus jus matyti, jau taip pasiilgau.
Rekomenduoju šį filmą! Statė pusseserės vyras.
Kino teatre prie sienelės, va kokie žymūs mano draugai.
Gal kas žinot, kur galima nusipirkt rudo rašalo?
Noriu, kad juodraščiai primintų kraują.
Paaukojau penkis eurus „Bayraktarui“. Foto
iš savanoriško darbo su jaunimu (pristačiau savo kūrybą).
Ai, čia naują suknelę padovanojo, pasakykit, kad sexy.
Padėkit išsirinkti viršelį! Kuris variantas geriausias?
Mano naujas tekstas, neįmanoma, kad nuviltų.
* * *
naktį tuščiame stadione dvokia svetimu prakaitu tikriausiai jo daug čia įsigėrė po rankinio žaidėjų rėkavimo klevų žiedai įtrypti į guminę dangą voliojasi pamirštas džemperis skersai bėgimo takų šliaužia sraigių komanda ant krepšinio lanko užstringa ežys
bėgdama užuodžiu nuosavą prakaitą nesinorėtų kad koks metafizinis šuo jį užuostų ant dirbtinės vejos lėktuvėlis atskriejęs matyt iš mokyklos tai sociokritikos maištas prieš futbolą tą pernelyg televizijos išgarbintą hermeneutikų ir semiotikų karinį konfliktą kvadratas uždaro kamuolį
po mirties norėčiau pamatyti savo širdį tą apsikabinimą primenantį mėsgalį išraizgytą kraujagyslių upėmis juk gali būti kad vidujai aš gražesnė nei išorėj ten visai kitaip reiškiasi defektų grožis
kai mėsos nupus taip norėčiau pasičiupinėti griaučius viso labo baltą stuburo vingį kur iškrypęs stuburas bėda nelabai tikiu kad galėsiu tą padaryti
veikiausiai kaip Herakleitas ir sakė būsiu virtusi vandeniu mudviejų urnų žetonai dugne pagaliau atsitrenks vienas į kitą
Sloga
Mano nosis teka kaip upė.
Peršalau plaukdama.
Šalta šalta upė,
kažkada į ją įšoko
dviejų vaikų mama.
Apsivertus ant nugaros,
stebiu plunksnos rėžį
mėlyname danguje.
Kūną rado po pusantro mėnesio.
Nuneštą toli, atpažino
iš tatuiruotės.
Tai tik moterų triatlonas.
Rezultatus skirsto pagal tai,
kiek turime vaikų.
Jos vaikai nenorėjo
atiduoti urnos per laidotuves.
Mokytojai paprašė, kad
kiti vaikai atplėštų.
Tik vieną, tik vieną.
Ir šešias su puse knygos.
Norėčiau, kad jas priskaičiuotų,
nes jos iš mano kraujo.
Todėl aš džiaugiuosi,
kad iš nosies nesulaikomai
bėga perplaukta upė.