Goda Gurinskaitė. Eilėraščiai
2012 m. Nr. 1
Gimiau 1994 m. Vilkaviškyje. Vaikystę praleidau Suvalkijoje (Virbalyje), kur gyvenu ir dabar. Mama – dailės mokytoja, tėtis – akmentašys. Pradinę ir vidurinę mokyklas lankiau Virbalyje, nuo 2010 m. – Vilkaviškio „Aušros” gimnazijos moksleivė, šiais metais esu abiturientė. 2011 m. dalyvavau filologų konkurse, tapau laureate.
* * *
Kvėpuoti dar galiu
Tik maldai oro nepakanka
Išdžiūvusios lūpos
Duonos paukščiams neturi
Vien laiškų dangus bus pilnas
* * *
Aš ta, kuri meldžiasi, bet neklūpo
Aš su tais, kurie ne poetai, bet šypsosi ir verkia
Aš todėl, kad griaučiau, bet pastatyčiau
Aš ne ten, kur tu
Aš ten, kur mudu
* * *
Nerandu savo miego pasilikusi gatvėj
Sušalus arbatos dugne
Neužplikoma mėlyna mano vienatvė
Plaukia kadrai šviesos laukime
Neišeisiu, išbluksiu, parausiu, sulysiu
Mano drauge, šiąnakt nejauku
Ir jei vardo nepamenu, vėlei suklysiu
Neišryškinta, juosta, laiku
* * *
Nesitikėjau, jog visą naktį važiuosime
Kelkraščiu į vėjo miestą
Susisukusi į rusvą pledą
Pabučiavau visus prieš miegą
Ir paklausiau vairuotojo, ar dar toli mums
Papasakojau jam apie savo namus
Ir pridegiau cigaretę
Jis tik pasakė, kad miegočiau
Nes dar toli
* * *
Vėjas aušina mano arbatą
Pro langą
Įskridę jo paukščiai
Sudaužo molines lėkštutes
Trupinėlius lesa
* * *
Guliu nemigų vandenyne, nemigų
Rankų sūpuojama
Gimdau neišnešiotą rytą
Ir tyliai paprašau
Ne-gel-bėt
* * *
Liepžiedžiais paklotas mano miegas
Numirsiu numirsiu
Mėnuliais kvepėsiu
* * *
Kodėl nelieji rašalu visų pasaulio gatvių
Pavargusių nuo odinių batų čežėjimo
Per didžiulius skverus perbėgi ir parašai
Pirmąją savo gyvenime pjesę
Graudžią ir mėlyną
– O kokie tavo batai?
Basi
* * *
Mes turime laiko pyktis
Ir keturis mažus kambarėlius
Palaidot partrenktas
Kates
Mes nesam laimingi
Turim kiekvienas po sieną
Ir ne šviesą paliekame
O šešėlius
Mes turim kiekvienas po dviratį
Kad įstrigę erškėtrožių krūmuos
Brozdintume alkūnes
Ir kelius
Mes tas uogas surenkam
Ir vienas kitą maitinam
Nes nei sienos, nei katės
Jų nemėgsta
* * *
Mano pagalvės –
Sudegintų knygų išlikę viršeliai
Vien peleniniai paukščiai aplink
Mėto sparnus ir gulas šalia –
Kad skaityčiau
* * *
Patys pirmieji poetai nerašo
Jie tyli ir lieja arbatą ant lapų
Jie rašo ne plunksna, o pirštų galiukais
Pridengę praeivius senais atvirukais
Dulkėti kaip siena anapus plakato
Jie rašalu savo plaštakes ištapo
Plasnoja jos ratais penktoj aveniu
Kol jie vartinėja arbatos meniu
* * *
Iš abejingų meilės nuodėmių
Iš tavo šalto veido palei mano kojas
Iš lūžtančių paveikslo porėmių
Iš moterų, kurios kasnakt žegnojas
Atidarau duris į savo nuogą spintą
Neraudančią, tik tyliai sudejuojančią
Ir nutaisau grimasą veido, vaikiškai nerimtą
Dabar ramu, bet naktimis vėjuota čia
* * *
Eisiu viena pasivaikščioti
Stogais ir takais
Senų šunų būdos
Ir paukščių erdvės –
Visur užsuksiu
Tik niekas manęs nematys
Per medžių viršūnes
Per seno šuns ūsus
* * *
Man tik gaila, kad skruostai kaip popierius gelsta
Nerašau mėlynai, per nyku
Ir neradus sau vietos, klaupiuos, gal išmelsiu
Tai, ką išgeriu pienių vynu
Tai, ką gailiai rūkau ir bučiuoju apakus
Tas išblunka, nubėga tušu
Ir poetui nupigintu rašalu tapus
Nerašau, tik jam miegant lašu
* * *
Aš įkvepiu šviesą
Nuo debesų
Ir iškvepiu šešėlius
Ant medžių
Ar taip ateina naktis?
* * *
Išėjau išgerti vaistų
Nežinau, kas skaudžiau
Angina ar liūdesys
Padalinau tabletę į dvi dalis
Vieną pusę vandeniu išgeriu
Kitą – sukramtau