Robertas Keturakis. Eilėraščiai
2004 m. Nr. 12
Prokrustas
Tą akimirką kai jau atrodė teks griūti šalia
vakaro medžio kur paukščiai tarp lapų šlamėjo
išniro žmogus žiponėlį sujuosęs balta virvele –
užsuki nakvynės brolau tiek kelio nuėjęs!
Namas šiltas jis sako ir viralas laukia skanus
vakar duoną kepiau dar surasim kaušelį vyno
įkyrėjo vienatvė – būsi tarsi sugrįžęs sūnus
gal patiks pas mane ir ilgiau apsistosi – kas žino
Ir patraukėm drauge į namus vingriu takeliu
medžiai miegojo o virš medžių žvaigždės jau spietė
žole nušienauta kvepėjo gėlėm dūmeliu
tvino tyla – net ir žingsnių nebuvo girdėti
Užu stalo kur žvakė apšvietė duoną peilius
garuojantį viralą – ten tirpo svogūnas ir krapas
taip norėjos nutilt padėkot išsitiest kur paklius
bet nuvėrė šalčiu šeimininko akys nelabos
Štai prie lovos jis tikrina skliuto aštrumą virves
ir skrysčius paklebena ir lovą masyvią lyg tiltą
štai delnus patrynė – tuoj mane pakels ir nuves
kiek lemta patrumpint jei reikia – pailgint
Tai kodėl tu gyvenime mielas mane apstatei
dovanojai žvaigždes ir pastogę švelnumą gyduolių
ir šnabždėjai ir gundei ir tamsą į šviesą keitei
ir mokei tikėti tavim o kai reikia tvirtybės – prapuolei
juk nespėjau tavęs apkabint ir tavo kerais
nespėjau apsvaigti – kaip lėkšta beprasmiška kvaila
ir Prokrustas nespėjo dar žodžių ištarti kuriais
vienišumą prakeiks ir paaiškins ko gaila
Ispanijos atradimas
Ispanijoj saulė nublanksta jei mauki vyną
užkandi žuvim kurioje krekši kaulai
garuoja bulvarų asfaltas ir niekur nenuvadina
donkichotiški laurai
į pietus į pietus! Andalūzijos glaistas
alyvmedžių lapuos Algambrijos kraitis
arabiškų raidžių pynutė į prūdą nuleistos
alebastrinės kojos mergaitės
Aragono tranšėjų randai ir pasiutęs
noras išgirsti balsus – tenai vienas
atpažįstamas – Julmis Jasutis
marokiečių prisiūtas prie sienos
eurograšių dzinksėjimas dyla ir dyla
dar pažvelgsim į saulę nublukusią menką
išmesim burnelę pašoksim kadrilį
tu mums – flamenko
Semiramidės sodai
Kaip švelniai liečia debesis švelni
viršūnė liepos – įsiteikti stengias
vidurvasariui. Slenka dienos vangios.
Lėtėja upės. Kregždės vandeny
neįrėžia sparnais ženklų tų,
kuriuos atsimenu tamsoj ilgų liūčių.
Alyvų debesį nenoromis keičiu
į praradimo ūkaną, lyg būtų
pasauliui įkyrėjus sėsluma ribų.
Ir veriasi erdvė, kuri atrodo
lyg tęsinys Semiramidės sodų,
tokių nežemiškų, kad net šiurpu –
Sau
Kas lengva – išdalinki ir išeik
palikęs giedančius prie juodo karsto
nei artumos nei amen nors prašei
tik palydėti o ne šito farso
Už slenksčio pamatai kad nesunku
sugrįžt į debesis į vėją ir į lietų
patraukti žaibo apšviestu dangum
nelyg sapne – lyg ant sparnų – iš lėto
Ošimas jūros virsta kriauklele
nešies ant delno – gelmei paauksuoti
už slenksčio pajunti – galų gale
galėsi vien tik sau pasiaukoti
Trapi diena
Trapi diena ateinanti visiems
kurie tarp sapno dulkių atsimerkia
šešėlius regi ir nereikia jiems
maldos – užtarki laiminki atverki
nereikia jiems virš bokštų debesų
ir ryto vieversio rasoto snapo
baisi diena baisi šalis baisu
ir šiapus ir anapus
į klastą slepiantį vienybės obeliską
įrėšim SEPER IDEM – amžiui tiks
kankinęs sielą ilgesys išnyksta
kaip ant močiutės smakro obelis
Kažkas kažką
Lyg kumšty sugniaužti – arčiau arčiau
kulka akivaras ar ešafotas
ką išdavei nesupranti tačiau
dantis sukandęs suvoki – išduotas
per daug nurodančių kiek dar gali
teisus byloti kiek gali suklysti
išlieka trupiniai – ką nutyli
per baimę ar per nykią bejėgystę
kažką iškelt stveri kažką sakai
kažką užčiaupt bandai nes gailiai klykia
ir išgirsti už nugaros: niekai
tos visos tavo ašaros nupigę –
Zylutė
Nuo ašarų tamsa įsisūrės
ir ims rūdyt iš kryžiaus luptos vinys
jau neatskirsi praradimų nuo tėvynės
ir atėjūno nuo gimtos šalies
Keiksmai lengvai apnuodija bet ką –
nunykę upės ir dvasia nunykus
sutilpo visas amžius ant kuprikės
atsiklaupi žegnojies – ir taika
Dar liko vėjo sauja kol daireis
kas atsitiko kas dar gali būti
į veidą atsitrenkus nukrenta zylutė
maža paliegusi vienuolės apdarais
Nijolė Miliauskaitė
tada
kai saujomis krisdavo žvaigždės
tylus
liūdnas balsas
atsisuku – Ji
atėjusi mėnulio taku
su smulkiais
jeronimo žiedais
rieškutėse
kad skleistųsi
mūsų širdys
Tai tik sapnas
Kaip iš skylančio indo gyvybė
išrasos iš arterijų – spindžiuos
lyg šilkas dulkės žvaigždės
begalinis gyvenimas – sako
tik tas indas netyčia įskyla
ir – arterijų spindžiuos tamsu
tai kaip sapnas – kažkas bando guosti
tai kaip sapnas – šnabžda ir šnabžda
tai tik sapnas – ir nieko baisaus
nesunku patikėti tam šnabždesiui
bet lyg stiklo šukė per lūpas
įsipjauna tiesa