literatūros žurnalas

Arvydas Makštutis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

* * *

mokausi naujo tylėjimo
kaip naujos užsienio kalbos
kad mokėčiau tylėti gimtinėje
niekaip netampančioje užsieniu

mokausi uoliai mokausi ir tyliu
kaip Dievas užtvindęs pasaulį
užmiršęs jį ir tylėjęs šimtą
penkiasdešimt dienų

taigi tyliu
jau beveik užsienietiškai
vis rečiau prisireikia žodyno

bet
netampa mano gimtinė užsieniu
ir nei tylėjimas nei kalba nebepadeda

 

Viena mano vaikystės popietė

vasara
lauke lyja
tad pravėrę trobos duris
sėdim sau su kaimynų berniuku
apžergę slenkstį vienas priešais kitą
viena basa koja ant aslos priemenėj kita
lauko pusėje ant akmens prie slenksčio
nuo dengto skiedromis stogo čiurkšlėmis
srūva vanduo ir akimirksniu prasmenga
dzūkiško smėlio gelmės troškuly o mes
tik žvelgiame vienas į kitą šypsomės ir
pasakojame paeiliui šimtą kartų
meluotas ir permeluotas istorijas
virtuvėje triūsia mamulė
ruošos garsai skleidžia kerinčią ramybę
ženklina mano buvimą žemėje
gera tai žinoti (ar manyti kad žinai) štai
katinas lėtai pėdina asla
ir nužvelgia mus taip
kad pasijuntame nejaukiai
lyg būtume neverti jo žvilgsnio
galbūt kaip tik tą akimirką ėmiau
pavydėti katinams jų tobulumo
tuo tarpu už slenksčio kitoje to paties
pasaulio pusėje vis dar lijo taip
kad rodės lis amžinai
tačiau lietaus pabaigos mes
nelaukėme tada dar nebuvau
girdėjęs žodžio pabaiga
žinojau tik kad lauke gali lyti
arba nelyti ir šviesti saulė
tad sėdėjome apžergę slenkstį
atrėmę nugaras į staktas
šypsojomės be priežasties
jautėmės laimingi
ir mylimi
be priežasties

 

* * *

nakties danguje šitiek tvarkingų
žvaigždžių ir žvaigždynų
štai Grįžulo Ratai ir Šienpjoviai
Šiaurinė žvaigždė Venera Vakarinė
ir Kryžius Pietų

nakties danguje šitiek tvarkingų
žvaigždžių ir žvaigždynų
ir jeigu ne jie tai argi žinočiau dabar
kur esu ir kokiais šabakštynais
mane nelabasis nešioja

 

* * *

niekada nebuvau savimi
nebuvau nesu ir nebūsiu
aš tik vardas
tik vienas graikiškas žodis
lotyniškais rašmenimis pabiręs
vienos vikingų jūros krante

 

 

* * *

mes ne kartu
dabar net ne šalia
todėl šis vakaras šis vėjas
pamiškėje lyg jūroj šėlsta
todėl laukinės meilės kregždės
taip skaudžiai siuva mūsų širdis
dygsniuoja vieną prie kitos
kažkur visai čia pat
nežemiškų sparnuočių
danguje be mūsų
gerai žinodamos
ką daro

 

 

* * *

štai ir likom visai vieniši
tik aš ir pulkelis svajonių
(išsipildyti jau neketinančių) bet
dar pasėdėsime šitaip ant kranto
kaip sėdėjom kadais burdami vandens
paviršiuje iš dangaus ir žemės labai keistų
atspindžių ir kuomet sugalvojom priglausti
raišą šunelį pagerbti sužeistą paukštį
įkalbėjusį mirtį pakilti į dangų kartu
Kažkodėl yra žmogiška
kažkodėl yra žmogiška
tai kad kartais mūsų diena
tavęs ir manęs nepažįsta ir
mūsų paukščiai sutemus
nebegrįžta namo
o vėjas ir mėnuo
lyg susitarę slepias
nuo mūsų smėly

kažkodėl yra žmogiška
jei kartais manau
kad tu manęs lauki ne taip
kažkodėl yra žmogiška
jei kartais manai
kad lauki manęs ne tokio
net jei lauki visai ne manęs
tai kažkodėl yra žmogiška

Fiama Hasse Pais Brandao. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / Iš portugalų k. vertė Arvydas Makštutis / Fiama Hasse Pais Brandao (1938–2007) – portugalų poetė, rašytoja, dramaturgė ir vertėja, viena iš literatūros teatro grupės „Teatro Hoje“ (1974) steigėjų.

Fernando Pessoa. Ezoteriniai eilėraščiai

2007 m. Nr. 6 / Vertė Arvydas Makštutis / Fernando Pessoa (1888–1935) – moderniosios portugalų poezijos atstovas, vienas didžiausių naujų literatūrinių tradicijų kūrėjų. Jis rašė įvairius prieštaringo stiliaus eilėraščius ir poetinės prozos tekstus.