Vaiva Ružaitė. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 5
Vaiva Ružaitė gimė 1988 m. Vilniuje, vaikystę praleido Pagramančio kaime (Tauragės r.). Mokėsi Vilniaus J. Basanavičiaus vidurinėje mokykloje ir Vilniaus licėjuje. Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja psichologiją. Kūrybos publikuota „Šiaurės Atėnuose“ ir kitur.
įrašai
records on my skin
pražysta dangus atrodo tik dvylika kilometrų
tik dvylika juodvarnių skiria būtą ir būsimą
atrodo spalvomis iškrenta vidus lašais sako
ašaros gydo verksmas išlaisvina atsileidžia
suspausti kumščiai išskrenda origami gervės
tik kodėl taip klykia geltonai žvilgsniai žod
žiai telefonai kol guašu ant veido išpieši ne
viltį kartoji anagramą kaip prisukamo paukščio
kronikas skaitai iš naujo kaip prisuki žadintuvą
kas vakarą kad verktų rytai nors jau nebegirdi
ką kartoja išbadytos akys krentančios rodyklės
nuo kaklo kaskart transformuoja istoriją po gurkšnį
gimsta orgijos piešiny trūkinėja pirštai sako oda
tampa permatoma kai laukiesi dvylika kilometrų
devyni mėnesiai namo numeris apaugęs vijokliais
gatvė kurios nepamenu kaip gaila apsaugoti norėjau
kol laikas visas neapėjo šilkinėmis rūpesčio kilpomis
taip, ma, paleistuve gali mane vadinti
neskambink daugiau
Marijos žemėje nieko naujo –
Apie genetiką
Iš Etiopijos kilimų smėlėtais žingsniais iš po sijono sėjai žolę
po savim išpėdavai kraujagysles odą plaukus mūsų nebylias
šypsenas savimi laistei duburėlius kvapu išglostei kiekvieną
įlinkį krūtį paslaptį įsiuvai kišenėlėn pirmojo rūbo – ten kodas,
vaikai, patarimas pritrūkus jėgų kantrybės savasties.
išlygins tau baltinius pirmoji žmona prie stalo pakvies pailsėti
šėtono apsėstos moterys pačios žaviausios kol dega aistra akyse
kraujuoja lūpos – gardžiausias kąsnis iš širdies į širdį – tave mylėjo
tik adomai nors tu ne ieva bet visgi vaikai ateina ne tik iš meilės
kartais iš baro ar skausmo netiki priesaikom ir bučiniais ypač į kaklą
(kartais taip skauda, lyg virvė užspaustų tau kvapą) išbyra neparašyti
laiškai iš stiklo dėžutės subyra portretai į sepiją į juodą ir baltą nelieka
veidų akių iškvepi prisilietimus iki paskutinės alveolės tavo rankos
per šaltos mano pirštams nors ir sakei namo lydi kad ir tau
patinka suknelės taškuotos.
urbanistinio prisipažinimo belaukiant
vilniau tu tyli kai žengia mano kojos
plyteles kapodamos kąsnį po kąsnio
surydamos kvapą minkšto grindinio
traukdamos į save drėgmę rytinių garsų
violončelėm bažnyčios vitražai išvirpa
nedrąsią saulę skubėjimas įgarsina tai
aš vėluoju prisiglausti – – – kol tu man.
čiauški pasakas ir rasos žvilga lyg verkti
nedrįstum norėtum papasakoti savo is-
toriją bet stringa kaštonai ir avikailiai še-
riasi iš praeities toks kvapas atsklendžia
pakyla dūmai naminiai taip primena duo-
ną kur motina rankas nusitrynė beminky-
dama bevystydama tave į lopšį guldydama.
o aš nedrąsiai vis vaikštau ratą po rato
kikiliais burna užsiūta išspringstu rūką
voratinkliai pirštus aprengė nuo speigo
ar myli mane klausiu juk vilniau o tu vėl
– – – tyli.
Vaistai
Šitiek lapų aplinkui sukasi ratais,
kiekvienas su savo istorija, nuo
taško a į b ar zet lygiomis
trajektorijomis mano kūnas išlaša,
kai prisiliečiu prie oro tylioje transo
būsenoje – kapsi kapsi – lig ryto ar vakaro.
Kojas praskėski plačiau – nebetelpu
šioje hipnozėje. Vaiduokliais man
grįžta animus sutvirtėjęs iš persona
non grata į jaukią isteriją. Įsikibk
įsikibk į petį – mokysimės vaikščioti
žingsneliais mažyčiais į tamsų kambarį,
bijau kito ryto, įeiti bijau, kito alpulio
pagauta atsiduoti žinojimui.
Užmirštu savo kalbą iš naujo.
– Kalbėdama gydyki neviltį, mano Anna, –
patarė daktaras Brojeris.
valymas
mano lūpos aguonom nusėtos
sako nuo ligų geriausiai padeda
morfijus kai siela išskyla kristalais
jei nebelieka šnabždesių naktimis
kankinančių košmarų paklodės
geltonos kraujagyslių raidės
išvarpo kritulius iki paskutinio
ženklo mozaikomis nuklotas kelias
bijai surinkti įkvėpti dar morfijaus
iš skausmo darosi lengva
iššluoti šiukšles
raganų kerais
–lyja–
iš delno
atsigerk.