Ernestas Noreika. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 8–9
Ernestas Noreika gimė 1989 m. Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių A. Baranausko vidurinę mokyklą ir stojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijuoja lietuvių filologiją. Eilėraščiai publikuoti „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“, „Gintaro lašuose“ ir kitur. Moka derinti smuiką, repą, knygų skaitymą, piešimą Ir miegą.
šnibždėk
tik naktimis tu pasirodai vis dar mirus, užuodžiu chrizantemas, duobkasį ir lietą,
dar pamenu, kad tądien stipriai snigo, tik nežinau ar aš. ar oras. o gal viskas.
kryžely susirietęs dievas, obelys ir sapno hienos, pirkliai iš dvylikto apokalipsės
kalno, išplėšyti lapeliai, kalendorius, gipsas, nuo lubų trupa, lipa laiptais, rikšos,
kamuoja gyvastį po siaurą gatvę, kaip valtis vėjas įsupa virš balto miesto,
vedžiojuos tiek raidžią, kiek reikia tekstui, kad neapaugčiau upėm. Nesuglebčiau.
nebeauginsiu akmenų molinėj kaukolėj stogeliai, čerpės – kam jie reikalingi,
o kai ateis rugpjūtis, žvaigždės mels mels vai ir tyliai, gal nebe būsiu jau. gal būsiu.
vėl numiręs
selenas
stogų svarstyklės apsnigtos, svarstyk ir tvarstyk vakarą,
kai upėse užmiega degantis akmuo, kai miręs šuo
nutrauktą stygą tempiasi ir bando iškrapštyti dantimis
natas kaip muzikinius kaulo čiulpus, duos, dar mums
po vieną mirgią žvaigždę, pamišę liūtai iš ugnies krūtinės,
tau elgetos suknelę, kvepiančią senamiesčiu, jau tiltai
tyli. nieks nestos prieš tankus, o vakaras vis teka iš natos,
iš mėlynos žibuoklės sapno apie lietų, geltonų knygų
raidės slepia minutes, už katino neišskalbtą šešėlį
susisuku po laiptais kur vakaro daugiau nei aklo akyse,
kur praregėję ieško gaudesio: sirenų, harpijų ir telefonų,
matau atjungtą žaibo ryšį prie obels, kur aš, tik tarpas
dviejų snaigių puolusių. įšalę moters žodžiai: nėr tavęs
pasaka apie sodą
šitas sodas karališkas, išdabintas egzotiniais paukščiais,
o lietus mena laiką, kai nebuvo čia nieko, kai paklydęs
piemuo, panašus į sudžiūvusį daigą, grojo fleita atklydusiam
vabalo vaikui. pūtė graudųjį vėją ir lietūs pabudo iš upės,
nuogu kūnu užgulė sprogstantį garsą, mažos moterys skal
binius nešėsi nešėsi ir iš smėlio išniro vaismedis basas.
fleita kaito nuo degančių lūpų, kažkas išmetė vieną kauliuką,
išsirito augantys rūmai, su sodu, princesėm ir liūtais,
laisvai vaikštinėjančiais žiedu, glostomi vaikiškų rankų, miegas
tik miegas ir bangos kurčiųjų vaismedžių trankės žaibu,
budo paukščiai, prisukti sidabrinio raktelio, matantys veidrody
garsą, balsas degus kaip lietus sausrai verkiant, kad so
das patirtų katarsį, kad sodas pamirštų ir tarsi prasidėtų viskas
iš naujo: dievo vaizduotė ir kartą išneštos žuvys su per
lais burnose, kad baigtųsi žmonės ir laikas ir fleitos, pučiančios
piemenį, o kažkas prisiminė kartą, kai nebuvo lietaus,
o tik tarti mėgintas jo vardas ir sodas, nors sodo nebuvo tik vartai
žmogus su pižama
vakar sutikau žmogų su pižama, kur bėgių upėse signalizuoja
iš gyvačių išskobti metaliniai laiveliai. lietus ant jo žaidė šachmatais,
jis avėjo nudėvėtomis šlepetėmis ir rūkė burkuojančių balandžių falangų.
pasakojo man apie cukrinius Kristaus avinėlius, koks jų dieviškas skonis,
kad vakaras slepiasi jo kiauroje kišenėje Jog mėgsta žaisti slėpynių su
švirkštais ir raminamaisiais po blyškios saulės užuolaida prie lango,
ir viską darė be rankų, sakė moko būt savakojiškiems, nes rankomis
verčia apkabint tik save dėl artimųjų stokos, kelsis į kitą upės pusę su
sniego bilietu, nes irkluoti pačiam nereikės, nes vienuolyne melstis
galima ir klūpant tik paskui supratau, kai nuplaukęs laivelis paliko
šliaužakaulio kreidelės brūkšnį, kuriame skleidėsi balta gėlė
minkštai
kvepianti
sienomis
atšalęs
šį vakarą nusilenkiu rudens drakonui barstančiam
arbatą iš panaudotos pagalvėlės tyliai rezgančiam
bažnytinių vargonų triūbeles sapnuojančiam avis
ir kaimus sproginėjančius jo lūpose suskilusių rožių
perkūnas gieda prie varpinės bokšto ištinusioj vėjo
klausykloj kregždučių sparneliai gyvsidabriu paišo
mergaitę skambėjimas žingsnių termometro tiltu
nuaidintis ir svylančios rytmečio kalvos prasikasa
mėlyną tunelį arbatiniu šaukšteliu įskyla šalčio pūkelis
pamesdamas sniegenų pulką suknelės tulpę jos bamboje
žydinčią kapsintį kvapo mėnulį o tiltas sidabrinių monetų
upelis išblaškomas vėjo klausykloj trumpėja barstydamas
sniegeną žiedlapius nešiodamas karštį rytėjant baleto
bateliais ir šalt a nejudriai uos ištariu snaigę laikau jos
šešėlį už rankos kalbėčiau kalbėčiau bet sakė tada miriau
lygiai rudenį
aguona
užtikau žydinčią aguoną, atplyšusį ugnies bučinį,
vėjo ratelį sukančią lyg flamingas, tikras degantis
ratilas, nuaidintis žalioje katino akyje, ji man buvo
mergaitė, lyjantys lapai, laiškai ir paukščiai ir ru ir
duo ir klumpės upių bėgančių per akmenis į saulės
svirplį, kur skambesys nutrūkusi grandis nuo purpurinio
žaibo, piemens barškutis sekmadienio rytais, paskui
išnyko katinas, kurio aky mergaitė šoko ir tik mėnulis
sukasi lėtai: pro plyšį išbyrėjusi sėklelė svirpianti melsvai
paukštis
tas paukštis, lėktuvėlis popierinis iš laiško,
važinėjantis bėgiais ir šaukiantis ugnį
tas paukštis iškirptas iš fotoaparato skaidrės
pro kurį galima matyti dangoraižių veidrodžius
jis gieda veidus kaštoninius, snapeliu dėlioja
žiogų mozaikas ir laksto basomis per lietų
jo kojos išsiliejusios raidžių smilgelės,
geltonas stuburėlis susilankstęs į armoniką
jis cypia varinius daiktus ir žmones,
o čia prie pat peties parimęs:
serafimas giedantis ugnies muses
aplimpančias nekaltą kiparisą