literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5

* * *

tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

sustojant ir pakeliant
kokį akmenį, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė nesiklausant
vienų ir tų pačių balsų: jūros, vėjo, paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsivėrus


Nidden

rūką vėjas neša nuo jūros, ritina
tumulais, debesų draiskanom

pamirštais sapnais vos nubudus

ūkia

ir ūkia, taip vienodai, taip
nuobodžiai, kad beveik
ir negirdėt nieko

drėgnos šermukšnių kekės, saują
karstelėjusių uogų susipylei į burną
žiūrėk tik:

vienakis
senukas burtininkas, murma ką
prie ugnies besišildydamas, už nugaros
krankteli varna, be garso
prabėga pro šalį šuo

sudie sudie, gal visiems jau
laikams su tavim atsisveikinu, nors vardas tavo
senoviškas
įrašytas visuos žemėlapiuos

Poeto kapas

nė vienos
žvaigždelės
vakaras
ramus, be vėjo

sutraukęs purvą gruodas, šąla
chrizantemų garbanotos galvos

tik iš tolo šviečia
mylimas kalnelis

tarsi visos žvaigždės būtų žemėn nusileidę

prie užmiršto poeto kapo

bet ne mano vienos čia būta: kelios
pusiau nudegę žvakės ir gudobelės
šakelė su raudonom uogom

tarytum klausimas
be garso, nekrustelėjus lūpoms
Ko gi tau reiktų, dūšele?..“
 
ir atsakymas 
lyg šaltas vėjo šuoras 
pervėręs kiaurai 
man širdį

ir juodą 
tavo peleriną 
iš devynioliktojo amžiaus 


* * * 

prie lango apšarmojusio sėdėsi 
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
 balto šilko gijom siuvinėdama 
fantastiškas gėles 

seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt 
kada, žąsis girdėjau mus paliekant 

kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję

tik adata, įdūrusi į pirštą 
staiga primins kažką: o pumpurai 
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės 

ką susapnuosi, sunkią galvą 
padėjusi ant mano pagalvėlės

laukus apklojo minkštos duknos

kas miegos 
baltuos lengvučiuos pataluos

kritęs kaip akmuo

* * *

durys, visai tokios pat
kaip tavo senelių namuos
solidaus darbo, sunkios, tviskančia
varine rankena

tačiau tai ne tavo senelių namai
tai tik sapnas, sakau sau, tik sapnas

knyga
ant staliuko, juoda oda įrišta, nė vieno
rašmens nepažįstu
bijausi

ar ne tu tenai stovi
gūžpetele
tamsiam kampe, susigūžus, juoda
skarele užrištom akim?

bet ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų

tai tik sapnas

pamėlusiais
nagais įsikirtus į savo
gyvenimą, skurdų ir smulkų

tamsus
ruoželis sielos veidrody
žaizda, vis atsinaujinanti
 

* * *

tokie saldus kvapai, ir širšių
jau priskrista
supykus veji mazgote

ar žinai, kaip tau tinka
šita marga prikyštė?

susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas

visados surasi
talpiose kišenėse ką nors saldaus
ir dėl manęs

žinau, kad visad gausiu išsiverkti
įsikniaubusi, ant tavo kelių

sukabini ant sienos
kauptuką, grėblį, šakę, pintines – šitaip
rikiavosi darbai, niekad nesibaigiantys

tavo veidas - nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą
vaikams
išgramdyti ir išlaižyti

saldžioji vasara, tu niekad
mūsų neapleisk

nors visa tai (jauti, ne už kalnų jau
kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda
ir dviem tuščiom terbom), visa tai tėra
tik atsargų ruošimas žiemai

* * *

juoda pilotė, glaudžiai
aptempus galvą, jau smarkokai
apsitrynus oda per siūles, bus dar nuo karo
užsilikus

didžiuliai motociklininko akiniai
odinės juodos pirštinės

kaip vėjas
lekia plentu, stipraus žibinto
vis iš tamsos išplėšiamu

motoro gausmas
džiaugsmingai plakanti širdis
ramybė

tarsi būt išaugę
sparnai

kaip juodas angelas
per tavo gyvenimo tamsą tebeskrenda
ant motociklo

tavo tėvas
* * *

štai ji, greta tavęs
mina smulkiais žingsneliais

rankas sunėrus priekyje
lyg tebebūtų maža mergytė
su savo motinos
kailine mufta jai duota

ir akys
tokios pat
pilnos nuostabos ir pasitikėjimo
koks puikus
pasaulis

tokia suaugus jautiesi
kai šitaip einat abidvi

pernelyg suaugus, pernelyg

tai tavo motina
šalia tavęs

tačiau ji tebevelka savyje
visą savo vargų grandinę
džeržgiančią
nuslėptą
geležinėm
klumpėm, dar nesudilusiom
* * *

delnais lieti kamieną -
ruplėtą, saulės
per dieną įšildytą
šiurkštų

pridedi ausį
prie storos žievės -
tvinksi
širdis, gyva ir mylinti

apsimiegojusi pirma žibutė
gilias akis atmerkia -
neatšaukiamas
pavasari, čia tu jau

Justinas Žilinskas. Trys novelės

2024 m. Nr. 3 / Kai jis mani priglobė, pradžioj nurengė ir apžiūrėjo, pasjėmęs kažin kokius dyvinus įnagius. Bandžiau slėpti nagastį, dangsčiausi, išraudau, užsimerkiau, mintyse bėriau sveikamarijas.

Anita Kapočiūtė. Istorija apie miško laukymę

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

Aleš Šteger. Ėjome į kaimo kapinaites…

2024 m. Nr. 3 / Iš slovėnų k. vertė Kristina Tamulevičiūtė / Alešas Štegeris (g. 1973) – visame pasaulyje žinomas slovėnų rašytojas – poetas, prozininkas, redaktorius, vertėjas, kritikas. Kūryba versta į kelias dešimtis kalbų; Lietuvos kultūrinėje spaudoje…

Eglė Elena Murauskaitė. Iškvėpimai. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Eglė Elena Murauskaitė (g. 1986) yra Merilando universiteto vyriausioji mokslininkė, saugumo ekspertė, keturių monografijų ir daugybės akademinių straipsnių autorė, daugiau nei penkiolika metų tyrinėjanti…

Vytautas Stulpinas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Neslėpk naktyje nieko.
Nei sausio, nei vienaties.
Nelabai kur paslėpsi.
Eisi ir eisi lyg apeivis

Gintaras Grajauskas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 3 / Mes daug dirbame,
nes reikia išgelbėt pasaulį.
Mes diskutuojame
apie didžiojo blogio prigimtį.

Jūratė Sprindytė. Kur yra lietuvių literatūra?

2024 m. Nr. 3 / Marijus Šidlauskas. Kairiarankio kentauro pėdomis: literatūros kritika, eseistika, pasisakymai. Sudarytoja Nida Gaidauskienė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2023. – 428 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Eugenijus Žmuida. Baltieji pradeda ir…, arba Lietuvišką Džeimsą Bondą rasite čia

2024 m. Nr. 3 / Mantas Adomėnas. Moneta & labirintas. – Vilnius: Baltos lankos, 2023. – 573 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Gintarė Adomaitytė. „Negali žinoti, kada kas iš dangaus nukris“

2024 m. Nr. 3 / Apžvalgoje aptariamos šios vaikų ir paauglių literatūros knygos: Juhanio Püttseppo „Delčia kaip aukso valtis“ (vertė Danutė Sirijos Giraitė), Laurie Halse Anderson „Kalbėk“ (vertė Vilma Rinkevičiūtė) ir Jūros Smiltės „Brigitos Begemotaitės ir jos draugų nuotykiai“.

Giedrė Kazlauskaitė: „Savastis nėra vien traumos dirvožemio augalas“

2024 m. Nr. 3 / Poetę, publicistę Giedrę Kazlauskaitę kalbina Andrius Jakučiūnas / Poetė, publicistė, literatūros kritikė, kultūrinio leidinio „Šiaurės Atėnai“ redaktorė Giedrė Kazlauskaitė savo asmenybę skirsto procentais ir prisipažįsta viską rūšiuojanti…

Felisberto Hernández. Balkonas

2024 m. Nr. 3 / Iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas / 1975 m. pasirodžius pirmajam Felisberto Hernándezo (1902–1964) apsakymų rinkiniui „Apsemtas namas“, šį rašytoją Julio Cortázaras pavadino vienu žymiausių Lotynų Amerikos novelistų.

Joanna Tabor. Tapsmo atmintis Sauliaus Šaltenio ir Bohumilo Hrabalo kūriniuose

2024 m. Nr. 3 / Straipsnyje, analizuodama ir gretindama du kūrinius – Sauliaus Šaltenio apysaką „Riešutų duona“ (1972) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo, kurio 110-ąsias gimimo metines švenčiame šį kovą, apsakymų rinkinį „Krasosmutnění“ (1979)…