literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5

* * *

tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

sustojant ir pakeliant
kokį akmenį, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė nesiklausant
vienų ir tų pačių balsų: jūros, vėjo, paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsivėrus


Nidden

rūką vėjas neša nuo jūros, ritina
tumulais, debesų draiskanom

pamirštais sapnais vos nubudus

ūkia

ir ūkia, taip vienodai, taip
nuobodžiai, kad beveik
ir negirdėt nieko

drėgnos šermukšnių kekės, saują
karstelėjusių uogų susipylei į burną
žiūrėk tik:

vienakis
senukas burtininkas, murma ką
prie ugnies besišildydamas, už nugaros
krankteli varna, be garso
prabėga pro šalį šuo

sudie sudie, gal visiems jau
laikams su tavim atsisveikinu, nors vardas tavo
senoviškas
įrašytas visuos žemėlapiuos

Poeto kapas

nė vienos
žvaigždelės
vakaras
ramus, be vėjo

sutraukęs purvą gruodas, šąla
chrizantemų garbanotos galvos

tik iš tolo šviečia
mylimas kalnelis

tarsi visos žvaigždės būtų žemėn nusileidę

prie užmiršto poeto kapo

bet ne mano vienos čia būta: kelios
pusiau nudegę žvakės ir gudobelės
šakelė su raudonom uogom

tarytum klausimas
be garso, nekrustelėjus lūpoms
Ko gi tau reiktų, dūšele?..“
 
ir atsakymas 
lyg šaltas vėjo šuoras 
pervėręs kiaurai 
man širdį

ir juodą 
tavo peleriną 
iš devynioliktojo amžiaus 


* * * 

prie lango apšarmojusio sėdėsi 
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
 balto šilko gijom siuvinėdama 
fantastiškas gėles 

seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt 
kada, žąsis girdėjau mus paliekant 

kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję

tik adata, įdūrusi į pirštą 
staiga primins kažką: o pumpurai 
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės 

ką susapnuosi, sunkią galvą 
padėjusi ant mano pagalvėlės

laukus apklojo minkštos duknos

kas miegos 
baltuos lengvučiuos pataluos

kritęs kaip akmuo

* * *

durys, visai tokios pat
kaip tavo senelių namuos
solidaus darbo, sunkios, tviskančia
varine rankena

tačiau tai ne tavo senelių namai
tai tik sapnas, sakau sau, tik sapnas

knyga
ant staliuko, juoda oda įrišta, nė vieno
rašmens nepažįstu
bijausi

ar ne tu tenai stovi
gūžpetele
tamsiam kampe, susigūžus, juoda
skarele užrištom akim?

bet ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų

tai tik sapnas

pamėlusiais
nagais įsikirtus į savo
gyvenimą, skurdų ir smulkų

tamsus
ruoželis sielos veidrody
žaizda, vis atsinaujinanti
 

* * *

tokie saldus kvapai, ir širšių
jau priskrista
supykus veji mazgote

ar žinai, kaip tau tinka
šita marga prikyštė?

susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas

visados surasi
talpiose kišenėse ką nors saldaus
ir dėl manęs

žinau, kad visad gausiu išsiverkti
įsikniaubusi, ant tavo kelių

sukabini ant sienos
kauptuką, grėblį, šakę, pintines – šitaip
rikiavosi darbai, niekad nesibaigiantys

tavo veidas - nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą
vaikams
išgramdyti ir išlaižyti

saldžioji vasara, tu niekad
mūsų neapleisk

nors visa tai (jauti, ne už kalnų jau
kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda
ir dviem tuščiom terbom), visa tai tėra
tik atsargų ruošimas žiemai

* * *

juoda pilotė, glaudžiai
aptempus galvą, jau smarkokai
apsitrynus oda per siūles, bus dar nuo karo
užsilikus

didžiuliai motociklininko akiniai
odinės juodos pirštinės

kaip vėjas
lekia plentu, stipraus žibinto
vis iš tamsos išplėšiamu

motoro gausmas
džiaugsmingai plakanti širdis
ramybė

tarsi būt išaugę
sparnai

kaip juodas angelas
per tavo gyvenimo tamsą tebeskrenda
ant motociklo

tavo tėvas
* * *

štai ji, greta tavęs
mina smulkiais žingsneliais

rankas sunėrus priekyje
lyg tebebūtų maža mergytė
su savo motinos
kailine mufta jai duota

ir akys
tokios pat
pilnos nuostabos ir pasitikėjimo
koks puikus
pasaulis

tokia suaugus jautiesi
kai šitaip einat abidvi

pernelyg suaugus, pernelyg

tai tavo motina
šalia tavęs

tačiau ji tebevelka savyje
visą savo vargų grandinę
džeržgiančią
nuslėptą
geležinėm
klumpėm, dar nesudilusiom
* * *

delnais lieti kamieną -
ruplėtą, saulės
per dieną įšildytą
šiurkštų

pridedi ausį
prie storos žievės -
tvinksi
širdis, gyva ir mylinti

apsimiegojusi pirma žibutė
gilias akis atmerkia -
neatšaukiamas
pavasari, čia tu jau

Rimantas Marčėnas. Karalienė Morta, sesė

2009 m. Nr. 1 / Tąkart Alminas ankstyvą rytą, kai Gedvydas dar tik kėlėsi, netikėtai įžengė į jo menę. Iš pagyvėjusio ir tuo pat metu susikaupusio bičiulio veido Gedvydas suprato, kad šįkart jis nejuokaus, nesiteiraus, ar Gedvydui sapne nepasirodė deivė…

Julius Keleras. Katedros posėdis

2022 m. Nr. 5–6 / Veiksmas vyksta vieną vasaros sekmadienio pusiaudienį slaugos namuose XXI a. antrajame dešimtmetyje.
Scenos centre Profesoriaus palata, užverta didelėmis baltomis durimis. Palatoje dvi lovos, viena tuščia, kairėje ir dešinėje…

Oskaras Milašius. Laiškai ponui Lézier

2022 m. Nr. 5–6 / Iš prancūzų k. vertė Genovaitė Dručkutė / Nors aš esu visiškai įsitikinęs, kad nebėra nė menkiausios vilties surasti mano mažuosius sparnuotus pabėgėlius, vis dėlto aš būčiau Jums be galo dėkingas, jeigu malonėtumėte…

Kazimieras Župerka. Apie neregio įvaizdį literatūroje ir dailėje

2022 m. Nr. 5–6 / Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje ir vaizduojamajame mene. – T. 1. Šiauliai: Šiaulių universitetas, 2020. – 640 p.; Vytautas Gudonis. Negalia visuomenėje, literatūroje ir vaizduojamajame mene. – T. 2. Šiauliai: Vilniaus universiteto Šiaulių akademija, 2022. – 666 p.

Regimantas Tamošaitis. Neišsigąsti Šliūpo, arba Apie autoritetus – gyvai

2022 m. Nr. 5–6 / Miglė Anušauskaitė. Kas išsigando Šliūpo?: komiksas. – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2021. – 48 p.

Gintarė Bernotienė. Autorystės slankiojoje eroje

2022 m. Nr. 5–6 / Metų pradžioje ėmiau skaityti 2021 m. išleistas lietuvių autorių knygas. Įdėmiau tik dalį jų – poezijos segmentą, kuriame ieškojau ne tik įspūdingų kūrinių, bet ir skaitymą praskaidrinančių sentencijų.

Asta Skujytė-Razmienė. (E)migraciniai atsidūsėjimai

2022 m. Nr. 5–6 / Apžvalgoje aptariamos knygos: Vaivos Grainytės „Rožės ir bulvės“, Aldonos Tüür „Kiltų nuoma“ ir Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“.

Donaldas Kajokas. Leistinas privatumas. Dienoraščio fragmentai. 1986

2022 m. Nr. 5–6 / Vienišas esi dar ir todėl, kad jauti, koks gyvenimas erdvus ir tobulas, o kiti to nežino ir net nenori sužinoti. Tada pradedi dvejintis, kentėti, kad kiti kenčia. Bet ir užjausti jų negali.

Eduardo Galeano. Dienų vaikai

2022 m. Nr. 5–6 / Iš ispanų k. vertė Giedrė Steikūnaitė / Vaikystėje norėjęs tapti futbolininku arba šventuoju, urugvajietis Eduardas Galeanas (1940–2015) vis dėlto tapo rašytoju – vienu iškiliausių balsų Lotynų Amerikos literatūroje…

Roberto Juarroz. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Iš ispanų k. vertė Greta Ambrazaitė / Robertas Juarrozas (1925–1995) – argentiniečių bibliotekologas, dėstytojas, rašytojas, vertėjas, išgarsėjęs ir dėl savitų poezijos rinkinių, leistų vienu pavadinimu – „Vertikalioji poezija“.

Birutė Grašytė-Black. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 5–6 / Esu Birutė Grašytė-Black iš Grašių kaimo, gimiau 1992-ųjų vasarą. Lietuvos edukologijos universitete baigiau lietuvių filologijos bakalaurą, vėliau Vilniaus universitete – literatūros antropologijos ir kultūros magistrą.

Birutė Jonuškaitė. „Širdies pavasaris, pavasario širdis“

2022 m. Nr. 5–6 / Tarp Vilniaus ir Naujosios Vilnios, pravažiavus Rokantiškių kapines, yra Kalnų Progumos (lenkiškai Poręby Górańskie), buvusi tarpukario gyvenvietė („kolonija“), įsikūrusi maždaug 1925 metais iškirsto miško vietoje.