literatūros žurnalas

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai

1994 m. Nr. 5

* * *

tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo

sustojant ir pakeliant
kokį akmenį, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė nesiklausant
vienų ir tų pačių balsų: jūros, vėjo, paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis, prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsivėrus


Nidden

rūką vėjas neša nuo jūros, ritina
tumulais, debesų draiskanom

pamirštais sapnais vos nubudus

ūkia

ir ūkia, taip vienodai, taip
nuobodžiai, kad beveik
ir negirdėt nieko

drėgnos šermukšnių kekės, saują
karstelėjusių uogų susipylei į burną
žiūrėk tik:

vienakis
senukas burtininkas, murma ką
prie ugnies besišildydamas, už nugaros
krankteli varna, be garso
prabėga pro šalį šuo

sudie sudie, gal visiems jau
laikams su tavim atsisveikinu, nors vardas tavo
senoviškas
įrašytas visuos žemėlapiuos

Poeto kapas

nė vienos
žvaigždelės
vakaras
ramus, be vėjo

sutraukęs purvą gruodas, šąla
chrizantemų garbanotos galvos

tik iš tolo šviečia
mylimas kalnelis

tarsi visos žvaigždės būtų žemėn nusileidę

prie užmiršto poeto kapo

bet ne mano vienos čia būta: kelios
pusiau nudegę žvakės ir gudobelės
šakelė su raudonom uogom

tarytum klausimas
be garso, nekrustelėjus lūpoms
Ko gi tau reiktų, dūšele?..“
 
ir atsakymas 
lyg šaltas vėjo šuoras 
pervėręs kiaurai 
man širdį

ir juodą 
tavo peleriną 
iš devynioliktojo amžiaus 


* * * 

prie lango apšarmojusio sėdėsi 
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
 balto šilko gijom siuvinėdama 
fantastiškas gėles 

seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt 
kada, žąsis girdėjau mus paliekant 

kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję

tik adata, įdūrusi į pirštą 
staiga primins kažką: o pumpurai 
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės 

ką susapnuosi, sunkią galvą 
padėjusi ant mano pagalvėlės

laukus apklojo minkštos duknos

kas miegos 
baltuos lengvučiuos pataluos

kritęs kaip akmuo

* * *

durys, visai tokios pat
kaip tavo senelių namuos
solidaus darbo, sunkios, tviskančia
varine rankena

tačiau tai ne tavo senelių namai
tai tik sapnas, sakau sau, tik sapnas

knyga
ant staliuko, juoda oda įrišta, nė vieno
rašmens nepažįstu
bijausi

ar ne tu tenai stovi
gūžpetele
tamsiam kampe, susigūžus, juoda
skarele užrištom akim?

bet ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų

tai tik sapnas

pamėlusiais
nagais įsikirtus į savo
gyvenimą, skurdų ir smulkų

tamsus
ruoželis sielos veidrody
žaizda, vis atsinaujinanti
 

* * *

tokie saldus kvapai, ir širšių
jau priskrista
supykus veji mazgote

ar žinai, kaip tau tinka
šita marga prikyštė?

susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas

visados surasi
talpiose kišenėse ką nors saldaus
ir dėl manęs

žinau, kad visad gausiu išsiverkti
įsikniaubusi, ant tavo kelių

sukabini ant sienos
kauptuką, grėblį, šakę, pintines – šitaip
rikiavosi darbai, niekad nesibaigiantys

tavo veidas - nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą
vaikams
išgramdyti ir išlaižyti

saldžioji vasara, tu niekad
mūsų neapleisk

nors visa tai (jauti, ne už kalnų jau
kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda
ir dviem tuščiom terbom), visa tai tėra
tik atsargų ruošimas žiemai

* * *

juoda pilotė, glaudžiai
aptempus galvą, jau smarkokai
apsitrynus oda per siūles, bus dar nuo karo
užsilikus

didžiuliai motociklininko akiniai
odinės juodos pirštinės

kaip vėjas
lekia plentu, stipraus žibinto
vis iš tamsos išplėšiamu

motoro gausmas
džiaugsmingai plakanti širdis
ramybė

tarsi būt išaugę
sparnai

kaip juodas angelas
per tavo gyvenimo tamsą tebeskrenda
ant motociklo

tavo tėvas
* * *

štai ji, greta tavęs
mina smulkiais žingsneliais

rankas sunėrus priekyje
lyg tebebūtų maža mergytė
su savo motinos
kailine mufta jai duota

ir akys
tokios pat
pilnos nuostabos ir pasitikėjimo
koks puikus
pasaulis

tokia suaugus jautiesi
kai šitaip einat abidvi

pernelyg suaugus, pernelyg

tai tavo motina
šalia tavęs

tačiau ji tebevelka savyje
visą savo vargų grandinę
džeržgiančią
nuslėptą
geležinėm
klumpėm, dar nesudilusiom
* * *

delnais lieti kamieną -
ruplėtą, saulės
per dieną įšildytą
šiurkštų

pridedi ausį
prie storos žievės -
tvinksi
širdis, gyva ir mylinti

apsimiegojusi pirma žibutė
gilias akis atmerkia -
neatšaukiamas
pavasari, čia tu jau

Ramūnas Klimas. Šiluma

2022 m. Nr. 12 / Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta…

Neringa Butnoriūtė. Poezija kaip vienatvės forma

2022 m. Nr. 12 / Apžvalgoje aptariamos šios poezijos knygos – Elenos Karnauskaitės „Atvirukai iš kurorto“ ir Nerijaus Cibulsko „Epoché“.

Lina Buividavičiūtė. Praeitį ir dabartį sujungianti alyvmedžio šakelė varno snape

2022 m. Nr. 12 / Birutė Grašytė-Black. Sumokėjau alyvmedžio lapais. – [PK]. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 63 p. Viršelyje panaudota Gabrielės Vingraitės iliustracija.

Martynas Pumputis. Kelialapis į audringą praeities jūrą

2022 m. Nr. 12 / Greta Ambrazaitė. Adela. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 88 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Išvari Prema (Ieva Gudmonaitė). Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / valandom švelniai riksmas kapsėjo,
sniego gelmės jį glaudė giliai
įrėmindamos neryškų vežimėlio reljefą

Charles Bukowski. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / Iš anglų k. vertė Gediminas Pulokas / Charlesas Bukowskis – vienas žinomiausių ir kontroversiškiausių XX a. JAV rašytojų, susilaukęs galybės pasekėjų ir mėgdžiotojų, puikiai jau žinomas ir Lietuvos skaitytojams.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 12 / samanos sapnas
kuo greičiau atsitiesti
po žmogaus žingsnių

Vladas Braziūnas. Šešios giesmės Pranciškaus šešiakojei

2022 m. Nr. 12 / Valanda apleistoji rasos
vakare kaip Golgotos rūsiuos
kaip kare tarp Maskvos ir Rusio

Jurgis Kunčinas. (Ne)gyvenimo užrašai: 2001–2002 m. fragmentai

2022 m. Nr. 12 / Jurgis Kunčinas (1947–2002) buvo ne tik talentingas prozininkas, puikus poetas ir profesionalus vertėjas. Daugiau nei keturis dešimtmečius jis rašė ir dienoraštį – savęs ir pasaulio stebėtojo užrašus. Jame fiksuojama kasdienybė…

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Vytautas Martinkus. Išaugti studentiški džinsai, arba Prie tyliojo modernizmo slenksčio

2022 m. Nr. 12 / Visada verta dar sykį perskaityti vieną ar kitą rašytoją ir pagalvoti apie jo kelią į literatūrą. Skaitydamas iš naujo atpažįsti tai, ką anksčiau vertinai jo knygose, surandi, ko pirmu kartu neužtikai…

Vytautas V. Landsbergis. Trupinėliai nuo Jono stalo

2022 m. Nr. 12 / Jonas dažnai pusiau juokais pasakydavo rimtus dalykus – ne visad iš karto galėjai suprast, bet jausdavai, kad šmaikščiame pasakyme yra ir kažkas labai rimta, esmiška. Vienas tokių išliko atminty apie Lietuvos himną…