Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai
1994 m. Nr. 5
* * *
tavo valandos, beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj
slankiojant, šiaip sau, be tikslo, be reikalo
sustojant ir pakeliant
kokį akmenį, ryškų ir šlapią
ar kriauklę
tarsi nė nesiklausant
vienų ir tų pačių balsų: jūros, vėjo, paukščių
kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs
smėlis, prilipęs prie padų
tikrovė
staiga atsivėrus
Nidden
rūką vėjas neša nuo jūros, ritina
tumulais, debesų draiskanom
pamirštais sapnais vos nubudus
ūkia
ir ūkia, taip vienodai, taip
nuobodžiai, kad beveik
ir negirdėt nieko
drėgnos šermukšnių kekės, saują
karstelėjusių uogų susipylei į burną
žiūrėk tik:
vienakis
senukas burtininkas, murma ką
prie ugnies besišildydamas, už nugaros
krankteli varna, be garso
prabėga pro šalį šuo
sudie sudie, gal visiems jau
laikams su tavim atsisveikinu, nors vardas tavo
senoviškas
įrašytas visuos žemėlapiuos
Poeto kapas
nė vienos
žvaigždelės
vakaras
ramus, be vėjo
sutraukęs purvą gruodas, šąla
chrizantemų garbanotos galvos
tik iš tolo šviečia
mylimas kalnelis
tarsi visos žvaigždės būtų žemėn nusileidę
prie užmiršto poeto kapo
bet ne mano vienos čia būta: kelios
pusiau nudegę žvakės ir gudobelės
šakelė su raudonom uogom
tarytum klausimas
be garso, nekrustelėjus lūpoms
„Ko gi tau reiktų, dūšele?..“
ir atsakymas
lyg šaltas vėjo šuoras
pervėręs kiaurai
man širdį
ir juodą
tavo peleriną
iš devynioliktojo amžiaus
* * *
prie lango apšarmojusio sėdėsi
rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų
balto šilko gijom siuvinėdama
fantastiškas gėles
seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt
kada, žąsis girdėjau mus paliekant
kaip tykiai sninga, vėl bus
baltieji mėnesiai atėję
tik adata, įdūrusi į pirštą
staiga primins kažką: o pumpurai
o besiskleidžiantys žiedai ant drobės
ką susapnuosi, sunkią galvą
padėjusi ant mano pagalvėlės
laukus apklojo minkštos duknos
kas miegos
baltuos lengvučiuos pataluos
kritęs kaip akmuo
* * *
durys, visai tokios pat
kaip tavo senelių namuos
solidaus darbo, sunkios, tviskančia
varine rankena
tačiau tai ne tavo senelių namai
tai tik sapnas, sakau sau, tik sapnas
knyga
ant staliuko, juoda oda įrišta, nė vieno
rašmens nepažįstu
bijausi
ar ne tu tenai stovi
gūžpetele
tamsiam kampe, susigūžus, juoda
skarele užrištom akim?
bet ko čia ieškotum?
ko būtum mane atsivijus
iš šitaip toli
iš dienų, seniai, jau seniai užmirštų
tai tik sapnas
pamėlusiais
nagais įsikirtus į savo
gyvenimą, skurdų ir smulkų
tamsus
ruoželis sielos veidrody
žaizda, vis atsinaujinanti
* * *
tokie saldus kvapai, ir širšių
jau priskrista
supykus veji mazgote
ar žinai, kaip tau tinka
šita marga prikyštė?
susirauki, slepi rankas
šiurkščias, įdiržusias, nudirbtas
paskui nusijuoki
kaip vaikas
visados surasi
talpiose kišenėse ką nors saldaus
ir dėl manęs
žinau, kad visad gausiu išsiverkti
įsikniaubusi, ant tavo kelių
sukabini ant sienos
kauptuką, grėblį, šakę, pintines – šitaip
rikiavosi darbai, niekad nesibaigiantys
tavo veidas - nuvargęs, bet šviečia
kai paduodi puodą
vaikams
išgramdyti ir išlaižyti
saldžioji vasara, tu niekad
mūsų neapleisk
nors visa tai (jauti, ne už kalnų jau
kaulėta viešnia, per gruodą tankiai trepsi, su lazda
ir dviem tuščiom terbom), visa tai tėra
tik atsargų ruošimas žiemai
* * *
juoda pilotė, glaudžiai
aptempus galvą, jau smarkokai
apsitrynus oda per siūles, bus dar nuo karo
užsilikus
didžiuliai motociklininko akiniai
odinės juodos pirštinės
kaip vėjas
lekia plentu, stipraus žibinto
vis iš tamsos išplėšiamu
motoro gausmas
džiaugsmingai plakanti širdis
ramybė
tarsi būt išaugę
sparnai
kaip juodas angelas
per tavo gyvenimo tamsą tebeskrenda
ant motociklo
tavo tėvas
* * *
štai ji, greta tavęs
mina smulkiais žingsneliais
rankas sunėrus priekyje
lyg tebebūtų maža mergytė
su savo motinos
kailine mufta jai duota
ir akys
tokios pat
pilnos nuostabos ir pasitikėjimo
koks puikus
pasaulis
tokia suaugus jautiesi
kai šitaip einat abidvi
pernelyg suaugus, pernelyg
tai tavo motina
šalia tavęs
tačiau ji tebevelka savyje
visą savo vargų grandinę
džeržgiančią
nuslėptą
geležinėm
klumpėm, dar nesudilusiom
* * *
delnais lieti kamieną -
ruplėtą, saulės
per dieną įšildytą
šiurkštų
pridedi ausį
prie storos žievės -
tvinksi
širdis, gyva ir mylinti
apsimiegojusi pirma žibutė
gilias akis atmerkia -
neatšaukiamas
pavasari, čia tu jau