Algimantas Mikuta. Eilėraščiai
2013 m. Nr. 2
Kitapus griovos
Kitapus griovos
kas dieną vyko šventės,
ir grodavo orkestrai prašmatniausi,
ir traukdavo procesijos alėjom,
vaikai dainuodavo, ir akrobatai
ore vartydavosi, lieknos amazonės
šmėžuodavo tarp medžių ant žirgų,
sūpynės, karuselės, fejerverkai,
gėlynų kilimėliai, ir šokėjos
ilgais sijonais, nėriniuotos, aukštakulnės,
giedotojos su kykais ant galvų,
bufetai su tokajumi ir braškėm
ir apvarvėjusios karietos saulėj po klevais,
vėliau ir apvarvėję limuzinai…
O ta griova –
stebėtina, bet faktas –
kad ir mieste, tačiau laukinė, laužtaskardė,
vijokliais apraizgyta, kryklėmis, erškėčiais…
Kol buvome vaikai,
vis ropštėmės ant malkinių, nes troškom
išgirsti švenčių muziką,
vėliau darbai ir rūpesčiai, neliko laiko…
Iš mūsų pusės tos griovos
taip niekas ir neįveikė, nors bandė
ne vienas brautis per brūzgynus,
paskui ilgai ropodavo dugnu žemyn…
O ką tenai tarp hiacintų būtų veikęs
iškopęs iš griovos,
pradvisęs srutomis, pūvėsiais,
suplyšęs, molinas, pailsęs
ir nusidraskęs
ligi kraujo?..
Gėlės
Mintyse klydinėju,
užmigt negaliu,
akys pilnos
karščiuojančių
lauko gėlių –
įžūlių kaip šviesa,
kaip tiesa įkyrių.
Nukamuotas gėlių,
joms į veidus žiūriu.
Nereikėtų stebėtis,
jei būčiau ryte
bridęs pievom
gėlėtom,
o dieną raiste
šokinėjęs minkštai
per vandens akeles
nuo salos ant salos
ir vis mindęs gėles.
Bet dabar ne birželis,
žiema už langų,
miega žemė,
nubaltinta
sausio pūgų,
mintyse klydinėju
beveik kaip sapne –
ko tos gėlės kažin
atsivijo mane?..
*
Dabar, kai atsivėrė šitoks tolis –
žemynai, jūros, virtinės salų, –
esu miglyne skęstantis senolis,
prikaustytas prie sodo obelų.
Tik mintys kaip keliavusios keliauja
ir į namus užklysta nedažnai,
kur naktimis už praeitį kerštauja
nomadiškai košmariški sapnai.
*
Ir vėl mus klaikiai skubina gyventi.
Vartytis, šokti, lošti kazino,
iš visko tik kikenti ir nesenti,
ragauti vaisiaus šito ir ano.
Išspausti viską iš gyvos natūros,
sudegint viską, kas tiktai degus.
Lyg lubos griūtų, žemėn liptų jūros,
ar dar blogiau – lyg griūtų pats dangus.
O iš tikrųjų žemė rieda savo
greičiu nekintamu vienodai ir grakščiai.
Ieva, kaip žinot, vaisiaus paragavo…
Ar nesiliausit skubinę, žalčiai!
Velku į kalną akmenį
Velku į kalną akmenį, kaip liepė,
geriu iš upės vandenį, – skanu,
slepiu nuo nepažįstamų palėpę,
kurioj beveik negyvas gyvenu.
Į rūmus spindinčius mane dar kviečia,
bet vis vangiau ir vis rečiau rečiau,
o ko tenai skubėt, gal aš miestiečių,
prakutusių iš melo, nemačiau.
Kažkaip visi aplink mane jaunėja,
katrų dabar bijot, nebežinau,
ar tų, kurie piktai įsakinėja,
ar tų, kuriuos nepykt prisaikdinau.
Vakaro paukštis
Vėl vakaro paukštis, nutūpęs už lango,
barbena į stiklą geltonu snapu –
pranešdamas žinią, kad skaudžiai pabrango
gyvenimas po varnalėšos lapu.
O ką jau kalbėt apie medžių viršūnes
ir uoksus, išklotus pelėdų pūkais.
Širdies nesugėlė, neperspėjo šunes,
paliegusi laimė nuėjo juokais.
Tas paukštis ir vėl pasirodė po laiko,
kai merkiasi akys, nyku ir tvanku.
Tikriausiai jis tyčia į sutemas taiko,
o gal ir netyčia, o gal ir laiku.
Žiūrėsiu laukan, įsižiebęs balaną,
bandysiu prakalbinti paukštį, deja,
jo niekur nėra, o į stiklą barbena
vinvyčio šaka jau nakties tamsoje.
Senis ant kaladės
Padarė senis savo darbus,
dabar štai sėdi ant kaladės
skiedryne, žiūri prisimerkęs
į vakaro raudoną dangų
ir nebeaušina burnos.
Ne kažin kas joje ir likę,
keiksmai iškrito kaip ir dantys,
liežuvis sausas, jokio noro
kažkam kažką patarinėt.
Gyvenkit patys, pasisiuskit,
ganykit savo jaunas bobas,
kas būtų, jeigu seniai skųstųs
į širdį lendančiu šalčiu.
Matyt, kažką gudraus sumąstęs
staiga nusišiepia, kas būtų,
jeigu žiūrėdami į dangų
nekalbūs seniai nesuprastų,
kas parašyta danguje.
*
Vaikai taip ir liks maži,
pasaulis mažės ir siaurės.
Nebūk pernelyg graži,
neerzink palaido žvėries.
Dundėdami garma rytai,
rūsy atsiliepia gaidys.
Gal veidrody dar nematai,
kaip vakaras šiepia dantis?
Gal gyslose dar negirdi,
kaip girgžda išdilę geismai?
Žvėris prisileido arti,
dangus nusileido žemai.
Dangaus juoduma nebyli,
užtat iškalbingas šiaurys.
Mylėk, jei kitaip negali,
atatupstas šliaužia žvėris.
*
Nuo šiol bandysiu taip gyventi,
tarsi manęs jau nė nebūtų,
lyg būčiau dingęs tamsoje.
Kuomet esi nematomas ir kurčias,
gali ramiai stebėt pasaulį,
neprivalai paneigt ir atsikirst.
Stovėsiu už užuolaidos, tylėsiu,
tekės gyvenimas pro šalį,
begarsis, kvailas, nebaisus.
Visi skubės, akis nudelbę,
tik valkataujantys šuneliai
sustos apuostyti manęs.
Nuo šiol bandysiu negirdėti
net jų sutrikusio lojimo,
nors nežinau, ar man pavyks.
*
Jau per vėlu ką nors pradėti,
ne laikas skleistis, kai čia pat naktis,
belieka kuo ilgiau nenužydėti
ir vyt šalin bastūniškas mintis
paliepus sau: nurimk, besoti,
nekaišioti galvos iš apkasų,
giliai alsuoti ir nebegalvoti
apie pasaulio tamsą, kol šviesu.
Kumelės vaikas
Tasai kumelės vaikas dar be proto,
per krūmus šoka, per vielų tvoras,
nepaiso nieko, veržiasi į laisvę,
paklydęs žvygauja vidur laukų.
Nuo skardžio verčiasi ir per brūzgynus
praplėštu šonu leidžiasi daržais
link atsišaukusios kely kumelės,
kuri iš turgaus grįžta į namus.
Kumelės vaikas nieko dar nemoka,
tik krėsti eibes, laužyti gardus.
Kuomet padūksta laigyti iš laimės,
kopūstų galvos laksto į šalis.
Per vasarojų, darželius, gėlynus
šuoliuoja kaip paveiksle kokiame
kumelės vaikas, keikiamas sodiečių, –
gražus bjaurybė, velniškai gražus.