Gintaras Patackas. Eilėraščiai
2014 m. Nr. 8–9
Beatričė
Kalės vaikai jie iš būdos išlindo ir riejasi dėl
kaulo urgzdami nuskyniau tau mieloji
hiacintą nes niekad netikėjai manimi gražioji
beatriče lyg netyčia užklydau čia ir noriu ne
mamos o iš skeveldrų vėl atkurt bažnyčią iš
duženų širdies ir vienumos in corpore dar
ofisą įsteigti kur prašymus patenkinti gali
viešai kad nebedrįstum presai teigti jog tu
mane tik protarpiais myli nuo vieno
apsirūkymo lig kito nuo adatos lig adrijos
krantų o dantė juk tas pats juk nepakito tiktai
esi anachronizmas tu
Traukinys
Štai tau bilietas į vieną pusę nebijok
važiuosime kartu tarė man vergilijus garbusis
senas spekuliantas bilietų beatričė visada
vėluoja nevėluoja tik viena mirtis skaisčios
lūpos josios kai meluoja jai priklauso
gelžkelio stotis į vagoną sėsk apglėbk
šachidę veidą atidenki po čadra smėlius
pamatysi piramidę miestą mirusį kurio nėra
apkabink ją meiliai jausk trotilą tai gražiausia
tavo valanda ir dėkok kad ji karštai pamilo ir
nuveš į šalį niekada ačiū tau garbusis
sumokėjau sumokėjau pinigus visus
traukinys iš vietos pajudėjo viešpatie brangus
priimki mus
Atgal pažvelgus
Maniau sukelsiu aš ažiotažą ir nekatra šlovė
mane minės bet liaupsių ir katučių buvo
maža net ir iš nekatrosios giminės kartoju
orientacijos teisingos buvau kaip ne visa
mana karta bet išsiskyrė mūsų kelio vingiai ir
tapo ji taipogi prarasta neverta buvo arti ir
akėti ir sėti grūdą atūžė šalna ir žuvo derlius
o turėjau spėti nurinkti jį nors siautė dargana
man visko negana prie kelio galo
piligrimystė tapo tremtimi kaip sako ko
norėjo tą ir gavo subjektas pavadintas
manimi bet mąstančiam objektyviau negaila
tos nužygiuoto kelio atkarpos taip švaistės
peiliai meiliai pėrė kailį negrįžus po nakties
ranka mamos teisingai pėrė nes širdies
dėžutėj lig šiol gyvena šventas veidas jos
tikrai ji niekada neleis man žūti ten ant
bevardės laiko aukštumos
Lemtingas
Ir nieko nėr blogiau kai laivas skęsta net neišplaukęs iš gimtų krantų miniu čia kapitoną draugą kęstą aplenkęs žiurkes bėga pirma jų flotilijos vadai visi pastėrę šlovė anokia čia ir pareiga pasterizuotą pieną vien tik geria o junga sako meilė tai jėga numuškit junkeriai tą meseršmitą kur stiuardesė mylima žana tualete bučiuoja draugą kitą sunitą su ilga ilga barzda šachido diržas judesių nevaržo bučiuoja draugei žanai papukus ir junga greitai persėda į baržą o kapitonas grįžta pas vaikus ne pederastas koks ne koks agrastas o paprasčiausias tėvas vaikmylys neskęsta žiurkės oi dar kaip neskęsta kai sprogsta danguje toks pagalys
Banditas
Isterišku tonu valstybės kaukia ir laksto
proklamacijos velniop einu plėšt banko
užsidėjęs kaukę kad peršokęs per griovį
tarčiau op opiumatas geras pesimiste rankas
aukštyn ir pinigus davaj į maišą kas nedirba
tas neklysta sudeginti jau tiltai upės kvai į
praeitį o juk dantistas doras ir dar artileristas
aš buvau bet išmetė mane kadais iš choro ir
griežtas aš visuomenei tapau individualistas
mizantropas ir nekentėjas visame kame kai
kulkoms švilpiant vidury europos su
milijonais ant pečių maiše sprunku su
teroristais aš į terra incognita kur kulkos
nepalies ten nusipirksiu pilį ir panterą ir dar
esterą tolimos šalies
Nežinomoji
Ne laikas buvo kreiptis į būrėją žabangas
paspęstas aiškiaregių aš apėjau nes taip širdis
norėjo todėl tave taip aiškiai aš regiu suknelė
vakarinė skrybėlaitė vualis juodas ligi pat
pečių neklausiu ar esi tu dar mergaitė bet
raganos kerėjimais tikiu la femme fatale esi
tu mano ego ir stalas šitas dar ne šermenų
lagaminus du balto švenčių sniego tau
atnešiau mieloji dovanų klausau kaip šiugžda
juodas krepdešinas krepšinio mačas šėlsta
ekrane klausykis kaip širdis mana kankinas
ar verkiantį kada matei mane už nugaros tau
gniūžtę aš užkišiu balčiausio sniego tik tu
netylėk kalbėk ir bėk į krūmus šuoliais kiškio
pasauliui apie mano smurtą rėk aš suprantu
kad poelgis šis keistas kad tai akivaizdžiai
nelegalu bet tai vienintelis ir tikras vaistas
pasauly kuris pagrįstas melu žinot ar tu tikrai
nežinomoji kai tirpsta sniegas tartum pinigai
trumpikės tavo taip apsiseilioja kad meilę
lėmę laksto guzikai
Mandolina
Baltų snieguolių plastiką gamina įkaušę
plastilino fabrikai ir taip graudina mano
mandoliną dėkoju tau kad plastiška buvai
mažyte mano gerą surogatą vinilinai ir pjovei
ištisai todėl dabar kai nieko nesimato išlindo
iš plaukų tau pataisai tu sruogą pataisyk taip
kad žvilgėtų ir biseris ir sąžinė gryna kaip
ledas tepk slides anot poeto kol nenutilo dar
mandolina
Vyras viską gali
Durneli eik tu naktį pas karvelį takais kačių ir
žvirblių ant stogų štai moteris jos vyras viską
gali tik aš patenkinti jos negaliu gal tu
durneli imsi ir galėsi padėti jai ant stogo šiuo
metu ką gali moteris nakties pavėsy gali žinot
durneli vienas tu nes jeigu josios vyras viską
gali taip kaip negali tie arba anie manyk tau
ne visi namie durneli tik moteris ant stogo
tau namie
Advokatas
Monetą įkišau aš į štibletą pro patikros
detektorius žengiau ir jerichono triūbos bei
kornetai užstaugė už jefreitorių garsiau
išspyrė patikra mane iš batų bet advokato
pareikalavau esu tikrai nekaltas dievas mato
kad su nikolaške emigravau bet vinigretą iš
manęs padarė burokų ne naminį su silke į
požemį neaptiktą radarų įgrūdo paskutiniame
rate spiralės betgi perdega spiralės lempučių
kontraceptinės sunkiau ir būdamas labai
žemos moralės spiralės viršininką padariau
nugaidindamas tuo pačiu jo pačią ir išvadinęs
ją spirocheta tad advokatas net pasakė ačiū
taip džiugino jį mano moneta