literatūros žurnalas

Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 4

Po jubiliejaus

 

Svečiai jau išėjo. Taurė
Pusiau nugerta,
Lyg kažkas dar turėtų sugrįžti.
Bandau nustatyt,
Kiek jau pasikeitus šviesa,
Daiktų matomumas,
Nuokalnių nuolydumas,
Laiptų aukštis,
Kaip keitėsi veidas,
Plaukų spalva.

Su manimi liko vien knygos,
Iš kurių jau neturiu ką sužinot,
Kaip vasaros vabalėlis
Suspaustas tarp dviejų puslapių –
Tarp praeities ir ateities.

Pagaliau lieku vienas
Išnuomotame savo gyvenime,
Kurį, rodos, turėsiu kažkam sugrąžint.

 

 

 

Į vakarus, nuo Jurbarko vieškelio

 

Benamiai laukai. Vanagas,
Kažką pamatęs krenta kaip žaibas.
Klyksmas.

Auką pamynęs.
Ant akmens.
Žiūri išdidus –
Čia vienintelis jis valdžia.

Kruvinu gūžiu.
Viską niekinantis.
Nuo akmens nutekėję kraujai.

Po to jis pakyla.
Virš begalinių laukų
Suka ir suka ratus
Vienišas vienišas,
Kaip šios žemės mirtis,
Kurioje jau nėra kam numirt.

 

 

 

Senas sekmadienis

 

Kažkur yra užmirštas senas sekmadienis.
Tenai, toli už miškų,
Praeity,
Kur teka upelis,
Kur namas,
Vartai.

Ten, tuose vartuose,
Dar vis stovi sekmadienis,
Vienplaukis,
Toks panašus į tėvą.

 

 

 

Vanaginėje, artėjant žiemai

 

Išskrisdamos gervės
Vėl prišaukia žiemą.
Dūmai bulvienose
Sklaidos pažeme –
Paskutiniai šiais metais.

Ilgiau ir ilgiau gyvenant,
Vis dažniau lyja,
Naktys ilgėja –
Lyg senelių prieglaudoj.
Ir vėjai sielą išpusto iš kūno.

Dabar artimesnė ugnis,
Prie kurios
Kas vakaras sugrįžtu.

Dabar viskas sutampa –
Metai ir vėjas už lango,
Ruduo ir nemiga,
Diena ir naktis
Tamsioj spalio prieblandoj.

O ten, tuščiose laukų erdvėse,
Liko tiktai klausa,
Kuri netrukus bus pilna sniego.

 

 

 

Rytą, šviežiai pasnigus

 

Išėjau rytą
Į šviežiai apsnigtą gatvę.
Lygu ir balta,
Niekieno dar nevaikščiota.
Lyg ir iš niekur krenta šviesa.

Pirmas einu gatve,
Palikdamas aiškius pėdsakus.

Matau –
Ankstyva kiemsargė
Gremžia tą pirmąjį sniegą
Paskui mane
Nušluodama pėdas.

Atsigręžiu.
O ji atsitiesusi klausia:
– Ar tau dar reikės tų pėdų,
Kad šitaip žiūri atsigręžęs?

 

 

 

Kelio daina

 

Pro vartus išbėgo mano kelias,
Jaunas ir gražus ankstyvą rytą.
Jį regėjau, kaip jisai vingiuoja
Neužmatomon, saulėton tolumon.

Paviliotas rytmečio ankstyvo,
Išėjau aš paskui savo kelią,
Nežinodamas net, kur jis veda –
Išėjau ieškot jo pabaigos.

Nesustodamas sekiau aš savo kelią,
O jisai ilgėjo ir ilgėjo.
Klausinėjau sutiktų praeivių,
Ar nematė kelio pabaigos?

Niekas nieko negalėjo atsakyti –
Nežinojo jie taip pat, kur eina,
Kiek to kelio jau yra nuėję,
Kur tas kelias juos taip pat nuves?

Per gyvenimą vijausi savo kelią –
Per sniegus, per smėlį, per purvynus.
Jis ilgėjo, nuo manęs vis tolo,
Kad atgal negrįžčiau niekados.

Per metus nutįso mano kelias,
Per vartus išbėgęs ankstų rytą.
Vis einu ir negaliu sustoti –
Ten ir būtų kelio pabaiga.

 

 

 

Pagyvenusio vyro išpažintis senam kunigui

 

– … ir dar, kunige, buvo moteris.
Parke sėdėjo jinai ant suolelio…
– Na ir kas? Kas buvo toliau?
– Buvo apnuogintais keliais.
Žiūrėdama į veidroduką
Šildės prieš saulę…

– Ko nutilot? Kalbėkit, kalbėkit toliau…
– Taip atsitiko,
Kad ėjau paskui,
Įbedęs akis į jos nuostabias kojas.
Taip ėjau ligi…
– Toliau, toliau… Negirdžiu…
Pakartok.
– …ligi automobilio.
– O toliau kas? Kas buvo toliau?..
– Sėdo ir nuvažiavo…

Abu ilgai patylėjo.
Pagaliau kunigas tarė:
– Tik tiek?
Negaliu tau duot išrišimo.
Eik namo!

Marcelijus Martinaitis. Pavargti nuo lietuvių gražu

2021 m. Nr. 4 / O grįžti kartais taip pat smagu. Tik man nemalonu, kad tada buvom labai pavargę, vis taikėmės į lovą, nepasėdėjom, nepasišnekėjom. Bet pavargti nuo lietuvių gražu.

Gintaras Bleizgys. Pasaulis

20201 03 31 / Marcelijui Martinaičiui – 85 / Te iš literatūros amžinybių mums nepavargdamas sirpsta ir kvepia Jūsų padovanotas pasaulis.

Marcelijus Martinaitis. Literatūroje pusininkų nėra

2020 m. Nr. 3 / Reikia išgyventi tą pasaulį, išsaugoti kūrybingumą, o ne laukti iš jauno talento kvailokos, beveidės šypsenos, kokios laukiama iš pardavėjos, į popierių vyniojančios prekę.

Regimantas Tamošaitis. Užrašai apie mūsų laikus

2018 m. Nr. 4 / Marcelijus Martinaitis. Viskas taip ir liks. 1988–2013 metų užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 239 p.

Regimantas Tamošaitis. Graži Martinaičio vienatvė

2016 m. Nr. 4 / au ačiū už tai, kad mane tu pamirši, suarsi mane ir apsėsi… Marcelijus Martinaitis. Iš rinkinio „Debesų lieptais“, 1966 / Balandžio pirmoji jau seniai man siejasi ne su liaudiškais pokštais, bet su Marcelijaus Martinaičio vardu…

Marcelijus Martinaitis. Iš rankraščių

2016 m. Nr. 4 / Turėjau galimybę susipažinti su Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) rankraščiais, kai po jo mirties rengiau spaudai knygą „Nenoriu nieko neveikti“. Kas pateko į ją, tas pateko. Tačiau rankraščius dar kuriam

Valentinas Sventickas. Rankraščiai kaip rankdarbiai

2015 m. Nr. 2 / Šiuo straipsniu bandoma papasakoti apie poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybos procesą. Bet tik tiek, kiek teikia galimybių pažintis su dalimi jo rankraščių. Nuodugnų bendresnį to proceso atvaizdą skaitytojai gali rasti Viktorijos Daujotytės…

Vytautas V. Landsbergis: „Marcelijus mums buvo it ne šios žemės palydovas“

2014 m. Nr. 4 / 1980–1997 metais Vilniaus universiteto literatų būreliui vadovavo poetas Marcelijus Martinaitis. Per septyniolika metų išaugo kelios literatų kartos. Dalis buvusių studentų ir šiandien kultūrinėje spaudoje užsimena…

Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai. Iš užrašų

2013 m. Nr. 11 / Spausdinami tekstai – vieni paskutiniųjų Poeto kūrinių, rastų tarp jo rankraščių. Eilėraščius ir užrašų fragmentus surinko ir spaudai parengė Poeto žmona Gražina Martinaitienė.

Viktorija Daujotytė. Vakar ir visados

2013 m. Nr. 5–6 / Marcelijus Teodoras Martinaitis (1936 04 01–2013 04 05) / Štai ir vėl atsivėrė žemė, žemė gimtoji, žemė motina, maloningai priglausianti Marcelijų Martinaitį, ištikimąjį sūnų, poetą, gyvenusį ir kūrusį tėvynės…

„Metų“ anketa. Marcelijus Martinaitis, Vaidas Šeferis

2013 m. Nr. 1 / Kristijonui Donelaičiui – 300 / Artėja literatūros klasiko Kristijono Donelaičio jubiliejus. Poema „Metai“ yra ir mūsų grožinės literatūros pradžia, ir autentiškas žemdirbio kultūros kodas, tautos savasties paliudijimas…

Marcelijus Martinaitis. Apie Maironį, kurio nėra knygose

2012 m. Nr. 5–6 / Kartą vieno pažįstamo, vykstančio į miestą, paprašiau, kad turėdamas laiko užbėgtų į kokį nors knygyną ir man paieškotų Maironio poezijos. Grįžęs skėstelėjo rankomis apgailestaudamas, kad nieko nerado, viskas jau išpirkta…