Marcelijus Martinaitis. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 4
Po jubiliejaus
Svečiai jau išėjo. Taurė
Pusiau nugerta,
Lyg kažkas dar turėtų sugrįžti.
Bandau nustatyt,
Kiek jau pasikeitus šviesa,
Daiktų matomumas,
Nuokalnių nuolydumas,
Laiptų aukštis,
Kaip keitėsi veidas,
Plaukų spalva.
Su manimi liko vien knygos,
Iš kurių jau neturiu ką sužinot,
Kaip vasaros vabalėlis
Suspaustas tarp dviejų puslapių –
Tarp praeities ir ateities.
Pagaliau lieku vienas
Išnuomotame savo gyvenime,
Kurį, rodos, turėsiu kažkam sugrąžint.
Į vakarus, nuo Jurbarko vieškelio
Benamiai laukai. Vanagas,
Kažką pamatęs krenta kaip žaibas.
Klyksmas.
Auką pamynęs.
Ant akmens.
Žiūri išdidus –
Čia vienintelis jis valdžia.
Kruvinu gūžiu.
Viską niekinantis.
Nuo akmens nutekėję kraujai.
Po to jis pakyla.
Virš begalinių laukų
Suka ir suka ratus
Vienišas vienišas,
Kaip šios žemės mirtis,
Kurioje jau nėra kam numirt.
Senas sekmadienis
Kažkur yra užmirštas senas sekmadienis.
Tenai, toli už miškų,
Praeity,
Kur teka upelis,
Kur namas,
Vartai.
Ten, tuose vartuose,
Dar vis stovi sekmadienis,
Vienplaukis,
Toks panašus į tėvą.
Vanaginėje, artėjant žiemai
Išskrisdamos gervės
Vėl prišaukia žiemą.
Dūmai bulvienose
Sklaidos pažeme –
Paskutiniai šiais metais.
Ilgiau ir ilgiau gyvenant,
Vis dažniau lyja,
Naktys ilgėja –
Lyg senelių prieglaudoj.
Ir vėjai sielą išpusto iš kūno.
Dabar artimesnė ugnis,
Prie kurios
Kas vakaras sugrįžtu.
Dabar viskas sutampa –
Metai ir vėjas už lango,
Ruduo ir nemiga,
Diena ir naktis
Tamsioj spalio prieblandoj.
O ten, tuščiose laukų erdvėse,
Liko tiktai klausa,
Kuri netrukus bus pilna sniego.
Rytą, šviežiai pasnigus
Išėjau rytą
Į šviežiai apsnigtą gatvę.
Lygu ir balta,
Niekieno dar nevaikščiota.
Lyg ir iš niekur krenta šviesa.
Pirmas einu gatve,
Palikdamas aiškius pėdsakus.
Matau –
Ankstyva kiemsargė
Gremžia tą pirmąjį sniegą
Paskui mane
Nušluodama pėdas.
Atsigręžiu.
O ji atsitiesusi klausia:
– Ar tau dar reikės tų pėdų,
Kad šitaip žiūri atsigręžęs?
Kelio daina
Pro vartus išbėgo mano kelias,
Jaunas ir gražus ankstyvą rytą.
Jį regėjau, kaip jisai vingiuoja
Neužmatomon, saulėton tolumon.
Paviliotas rytmečio ankstyvo,
Išėjau aš paskui savo kelią,
Nežinodamas net, kur jis veda –
Išėjau ieškot jo pabaigos.
Nesustodamas sekiau aš savo kelią,
O jisai ilgėjo ir ilgėjo.
Klausinėjau sutiktų praeivių,
Ar nematė kelio pabaigos?
Niekas nieko negalėjo atsakyti –
Nežinojo jie taip pat, kur eina,
Kiek to kelio jau yra nuėję,
Kur tas kelias juos taip pat nuves?
Per gyvenimą vijausi savo kelią –
Per sniegus, per smėlį, per purvynus.
Jis ilgėjo, nuo manęs vis tolo,
Kad atgal negrįžčiau niekados.
Per metus nutįso mano kelias,
Per vartus išbėgęs ankstų rytą.
Vis einu ir negaliu sustoti –
Ten ir būtų kelio pabaiga.
Pagyvenusio vyro išpažintis senam kunigui
– … ir dar, kunige, buvo moteris.
Parke sėdėjo jinai ant suolelio…
– Na ir kas? Kas buvo toliau?
– Buvo apnuogintais keliais.
Žiūrėdama į veidroduką
Šildės prieš saulę…
– Ko nutilot? Kalbėkit, kalbėkit toliau…
– Taip atsitiko,
Kad ėjau paskui,
Įbedęs akis į jos nuostabias kojas.
Taip ėjau ligi…
– Toliau, toliau… Negirdžiu…
Pakartok.
– …ligi automobilio.
– O toliau kas? Kas buvo toliau?..
– Sėdo ir nuvažiavo…
Abu ilgai patylėjo.
Pagaliau kunigas tarė:
– Tik tiek?
Negaliu tau duot išrišimo.
Eik namo!