literatūros žurnalas

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7

kirtis

 

Jis – pašauktasis – prie vargonų sės netrukus
      su juo kils ir garbė visų šventų

      aš pūsiu tik šukas prispaudęs popieriuko
      skutelį prie dantų

kaip ten toli – vaikystėje –
   prie vakaro aplyto lango

 

 

 

Tarp pilkų

 

Kregždės parneša vasarą vėlei
    ir nuo liepų kvapnių pumpurų 
    žolėje vien numėlę šešėliai 
    o viršūnėj – šviesu ir tauru

Regis sykį nusilenkė Aistis
     bet ne man tarp pilkų kur kuisiuos
     kad ir kaip stengiaus – vargšas – išskleisti
     bent lapelį ant šiekštos sausos

Gal geriau neskaityti – kvailystė! –
     žodžių tų iš Šelio eilių –
     išnyru iš lietaus karalystės
     ir kaip rožė iš kapo kylu – –

 

 

 

Sapnas: Maironis
ir atsiveriantys dangūs

 

Guliu aš kaip dvesiantis ruonis –
   nejaugi nematot – ana! 
   o jūros pakrante Maironis
   žingsniuoja – balta sutana

 

Atsiveria dangūs – nelyja
   lelijos jo žvilgsniuos giliuos
   gražus jis tarytum Vergilijus
   Dantės sapnų spinduliuos

 

Į pėdas jo gintaras laša –
   didinga– meilinga – tauru
   legendą Jūratės jis rašo
   ant smėlio ir ant gintarų

 

Žingsniuoja jisai nemirtingas
   didingas be laimės laiškios
   o aš pasiliksiu nuingęs
   ir niekas manęs neieškos – –

 

 

 

Dvi dedikacijos Albinui Bernotui

 

1

Pralaimintys laimėjimai –
    atleiski man brolau
    kad lig Dangaus tylėjimo
    nė kiek nepakilau

 

2

Tiesą kas atranda klysdamas
   žvaigždei puolant kas nuščius
   neišjuoks tasai skaitydamas
   mūsų svylančius žodžius

 

 

 

Nėra galimybės

 

Rūstėji supratęs
   kad lieti vien paviršių –
   žemės dangaus
   kūno sielos

Viešpaties savo paviršių
   nėra galimybės
   įeiti gelmėn

Tu girdi mane Dieve
   save apgaudinėjantį
   kad erdvė tarp sparnų
   svetima ir gūdi?

 

 

 

Nelyja

 

Dar nelyja
  dar tik pilkuma supilkėja
  dar kregždės
  nenori būti cypselus apu
  ornitologo čirškiančioj laikmenoj

jų sparnai
  aptaškyti Vaivos varsom
  išgąsdins atūžiantį
  nuo jūros
  lietų

 

 

 

Atsiskleiskit

 

Ką mano akys
     mano akyse mato
     ir yra gyvenimas
     raginantis –

atsiskleisk žiemkenty
     sausledi briedžio pėdoj
     duonos rieke
     su karštų girnų kvapu
atsiskleiskit saulėlydžio
     didingi žarijų kalnai

ir tu akmenie
     atslinkęs prie slenksčio
     Tėvo stubos
     atsiskleisk

kad nelikčiau
     vien su stingstančia
     baime

 

 

 

Visąlaik

 

Pažindami mane
 vis labiau
 savęs nepažįstate
 žmonės

tai kas kad tolyn
  juodai nulekia paukščiai
  atsidengia
  skeldėjantis veidas
  nelyg sausros takas
atrodo – mano 

užmiršau jūsų
  ir savo vardus
  ir jūsų gyvenimus –
  iš niekur be pabaigos
  į nieką be pradžios

visąlaik – vienas
  su vienais

tai kaip galit pažinti?

 

 

 

Liūdesys

 

Seni sidabriniai balandžiai

 balandžiai
 sidabriniai
 seni
 ištykštantys
 liepos vidurdienio
 saulėj

 seni
 sidabriniai
 balandžiai

 

 

 

Žvilgsnis Nyderlandų poezijon

 

Ak tas Bertus Aafjes
      tas giedorius iš Šeldės žemupio
    kur malūnai skėtriojas
      nei Kalvinas siekęs
      tiesioginio ryšio su Kristum

seka man pasaką
    jog Dievą surado kriaušėj
    dūzgiantį drauge su vapsvom
    šnarant tarp lapų
    krintantiems
      medaus spalvos vaisiams

Dievas yra dabar
      ir čia ir ne – visada – telpantis
      tarp vėsių kriaušės šešėlių

niekados kitas ir kitoks
visados su mano sielos veidu
mano tikėjimu
kad yra neišsenkantis laikas –
kaip ir pasaulis –
be pabaigos

 

 

 

Ką šnabžda prūsai

 

Nezirsk – svečiai nepavėlavo.
Tai tu sutikt pavėlavai.
Matai – jau nužydėjo klevas
ir samčiams nuversti klevai.
Po vasaros – žiema. Po spalio –
pavasaris. Ne sumaištis.
Sujaukti taip pasaulį gali
net vienas ištiktukas – štiš!

Uždengę dilgėlės Vakarę
snieguolėm nepavirs. Matai,
kaip lytys baisiai slėnį aria
įspėdamos – ar supratai?

Vėluojam vėlei. Dusliai muša
ant sienos – laikrodis? Seniai
vidurnaktis. Ir šnabžda prūsai –
kalsan kalsatwei ir sandei!

 

 

Negirdžiu Basio užtikto
žiedų aromato skambėjimo,
nutilus vakaro varpams

 

Hieroglifų tušas ant popieriaus traškančio
ir peizažas tarytum pieštas ant stiklo
ir žiedų aromatas skambus – pasiliko
ženklų šoky ant gelstančio lakšto

vienuolyno užgeso varpai ir numėlo
tarpeklių gelmė – ten vakaras jau karaliauja
pasauly kur grumias kūnai su savo šešėliais –
išsiskleist kituose iš naujo

likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum
kaip Visagalį –

Robertas Keturakis. Viršūnės

2015 m. Nr. 11 / Šiandien neatsitiktinai kalbėsimės apie vieną sudėtingiausių ir paslaptingiausių mūsų buvimo reiškinių – išėjimą iš šio pasaulio. Noriu, kad mūsų mintys nebūtų apsuptos krintančių lapų, rūstaus šiaurio ūžimo nuogose medžių šakose…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 11 / Ne, nepaslėps lietus, kas mūsų laukia,
kas ims giedruot už nudrengtų laukų
be baimės, be grėsmės, be alinančio maudulio
krūtinėje… Ir aš jus palieku.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 10 / Visą laiką tave atkaklioji gyvybė apgaubs: šešėliuoti miškai jų viršūnėse paukščių lizdai ugniažolės žiedas už tave atviresnis dangau ir malda: atsiskleisk! nuolankumas aptemęs keistai

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 5–6 / o naktį liepų kvapas sutirštėja
ir vėjas debesis purius užkrės
tuo svaiguliu – ir sapnas pagilės
tikriausiai nuo pametusio galvelę vėjo –

Robertas Keturakis. Aš klaupiuos prieš tave už visus

2015 m. Nr. 3 / Aš čia nieko negalėjau pamilti. Ir ne todėl, kad neįmanoma pamilti – paversti skaidria savastimi – dešimtį milijonų kvadratinių kilometrų nuo Uralo iki Ramiojo vandenyno ir nuo Arkties jūrų iki Mongolijos bei Kinijos sienų.

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 3 / po dulkėmis paslėpėm randus
mus uždengia dulkės – tegu
kad liktum pirmi prie išgąsdintų
prie tų kam pristigo jėgų

Robertas Keturakis. Pasitikrinimas – kas mus nugalės

2013 m. Nr. 3 / Galimas dalykas, kad ši akistata su kovo mėnesio „Metais“ bus man įsimintina ilgam, nes esu likimiškai artimas dvyliktam, paskutiniam, Zodiako žvaigždynui Žuvims, kuris, kaip tvirtai tiki astronomai…

Robertas Keturakis. Juodkrantės dienoraštis

2012 m. Nr. 8–9 / Šių eilėraščių autoriumi galėjo būti
kalnapušių žiauri ugnis išdriekus
vilnijantį besotį kūną
nuo vandenų lig vandenų

Robertas Keturakis. Kas yra tyla

2011 m. Nr. 11 / Vienu metu atsidūręs rytinėje Atlanto pakrantėje, buvau tiesiog smelkte persmelktas stichijos galios ir tos erdvės, kuri gaubė ir lydėjo stichiją. Kraują stingdantis potvynio gūbrys garmėjo prie krantų apsemdamas…

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

2010 m. Nr. 3 / Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai…

Robertas Keturakis. Eilėraščiai

2008 m. Nr. 12 / Kodėl neužtikau Homero sakinio
kur šukuojami moterų plaukai
nelyg hiacintai?

Robertas Keturakis. Kupranugaris, banko durys ir adatos auselė

2008 m. Nr. 1 / Šios mintys persekioja seniai. Ypač jos paaštrėjo per kruvinas turto dalybas, vykstančias beveik dvidešimt metų. Žinoma, nedaug ką naujo pasakysiu po Kristaus žodžių…