Robertas Keturakis. Eilėraščiai
2010 m. Nr. 7
kirtis
Jis – pašauktasis – prie vargonų sės netrukus
su juo kils ir garbė visų šventų
aš pūsiu tik šukas prispaudęs popieriuko
skutelį prie dantų
kaip ten toli – vaikystėje –
prie vakaro aplyto lango
Tarp pilkų
Kregždės parneša vasarą vėlei
ir nuo liepų kvapnių pumpurų
žolėje vien numėlę šešėliai
o viršūnėj – šviesu ir tauru
Regis sykį nusilenkė Aistis
bet ne man tarp pilkų kur kuisiuos
kad ir kaip stengiaus – vargšas – išskleisti
bent lapelį ant šiekštos sausos
Gal geriau neskaityti – kvailystė! –
žodžių tų iš Šelio eilių –
išnyru iš lietaus karalystės
ir kaip rožė iš kapo kylu – –
Sapnas: Maironis
ir atsiveriantys dangūs
Guliu aš kaip dvesiantis ruonis –
nejaugi nematot – ana!
o jūros pakrante Maironis
žingsniuoja – balta sutana
Atsiveria dangūs – nelyja
lelijos jo žvilgsniuos giliuos
gražus jis tarytum Vergilijus
Dantės sapnų spinduliuos
Į pėdas jo gintaras laša –
didinga– meilinga – tauru
legendą Jūratės jis rašo
ant smėlio ir ant gintarų
Žingsniuoja jisai nemirtingas
didingas be laimės laiškios
o aš pasiliksiu nuingęs
ir niekas manęs neieškos – –
Dvi dedikacijos Albinui Bernotui
1
Pralaimintys laimėjimai –
atleiski man brolau
kad lig Dangaus tylėjimo
nė kiek nepakilau
2
Tiesą kas atranda klysdamas
žvaigždei puolant kas nuščius
neišjuoks tasai skaitydamas
mūsų svylančius žodžius
Nėra galimybės
Rūstėji supratęs
kad lieti vien paviršių –
žemės dangaus
kūno sielos
Viešpaties savo paviršių
nėra galimybės
įeiti gelmėn
Tu girdi mane Dieve
save apgaudinėjantį
kad erdvė tarp sparnų
svetima ir gūdi?
Nelyja
Dar nelyja
dar tik pilkuma supilkėja
dar kregždės
nenori būti cypselus apu
ornitologo čirškiančioj laikmenoj
jų sparnai
aptaškyti Vaivos varsom
išgąsdins atūžiantį
nuo jūros
lietų
Atsiskleiskit
Ką mano akys
mano akyse mato
ir yra gyvenimas
raginantis –
atsiskleisk žiemkenty
sausledi briedžio pėdoj
duonos rieke
su karštų girnų kvapu
atsiskleiskit saulėlydžio
didingi žarijų kalnai
ir tu akmenie
atslinkęs prie slenksčio
Tėvo stubos
atsiskleisk
kad nelikčiau
vien su stingstančia
baime
Visąlaik
Pažindami mane
vis labiau
savęs nepažįstate
žmonės
tai kas kad tolyn
juodai nulekia paukščiai
atsidengia
skeldėjantis veidas
nelyg sausros takas
atrodo – mano
užmiršau jūsų
ir savo vardus
ir jūsų gyvenimus –
iš niekur be pabaigos
į nieką be pradžios
visąlaik – vienas
su vienais
tai kaip galit pažinti?
Liūdesys
Seni sidabriniai balandžiai
balandžiai
sidabriniai
seni
ištykštantys
liepos vidurdienio
saulėj
seni
sidabriniai
balandžiai
Žvilgsnis Nyderlandų poezijon
Ak tas Bertus Aafjes
tas giedorius iš Šeldės žemupio
kur malūnai skėtriojas
nei Kalvinas siekęs
tiesioginio ryšio su Kristum
seka man pasaką
jog Dievą surado kriaušėj
dūzgiantį drauge su vapsvom
šnarant tarp lapų
krintantiems
medaus spalvos vaisiams
Dievas yra dabar
ir čia ir ne – visada – telpantis
tarp vėsių kriaušės šešėlių
niekados kitas ir kitoks
visados su mano sielos veidu
mano tikėjimu
kad yra neišsenkantis laikas –
kaip ir pasaulis –
be pabaigos
Ką šnabžda prūsai
Nezirsk – svečiai nepavėlavo.
Tai tu sutikt pavėlavai.
Matai – jau nužydėjo klevas
ir samčiams nuversti klevai.
Po vasaros – žiema. Po spalio –
pavasaris. Ne sumaištis.
Sujaukti taip pasaulį gali
net vienas ištiktukas – štiš!
Uždengę dilgėlės Vakarę
snieguolėm nepavirs. Matai,
kaip lytys baisiai slėnį aria
įspėdamos – ar supratai?
Vėluojam vėlei. Dusliai muša
ant sienos – laikrodis? Seniai
vidurnaktis. Ir šnabžda prūsai –
kalsan kalsatwei ir sandei!
Negirdžiu Basio užtikto
žiedų aromato skambėjimo,
nutilus vakaro varpams
Hieroglifų tušas ant popieriaus traškančio
ir peizažas tarytum pieštas ant stiklo
ir žiedų aromatas skambus – pasiliko
ženklų šoky ant gelstančio lakšto
vienuolyno užgeso varpai ir numėlo
tarpeklių gelmė – ten vakaras jau karaliauja
pasauly kur grumias kūnai su savo šešėliais –
išsiskleist kituose iš naujo
likimo hieroglifai šviesą palieka ant pirštų
apniūksta žiedai – tik sau jie skambėti tegali
nereikia varpų, kad nebylumą išgirstum
kaip Visagalį –