Paulius Norvila. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 10
ankstų rytą prisimeni viską
ankstų rytą prisimeni viską,
apžvelgęs galėtum paliudyti, kad
penktame šio namo aukšte
tavęs laukia mergaitė,
jos kambariai paprasti, tačiau
kada beužeisi, užvirins arbatos,
prašneks apie orą, sapnus ir
mus jungiančius žmones,
vėliau paprašys nusirengti, bet
taip paprastai, lyg išeit pasivaikščiot
gražiausią pavasario dieną,
kokios dar nebuvo, vėliau,
visa tai bus vėliau, ji kartos ir
pradėsi tikėt šalto ryto šviesa ir
pradėsi matyt, prisiminti, galvoti,
tada ir pajusi, kaip smogia
taip švelniai, iš karto pritrūks
šilto oro, įkvėpti, norėsis įkvėpti,
pabusti į sapną, patraukti save
nuo savęs, ir tada ji palies
tavo lūpas, šalna apkabins, sušnibždės,
jog dar niekad tavęs neatsimena tokio,
dar niekad tavęs neatsimena, nes
ankstų rytą ji miega, o tu
tik bandai ją pažadint,
sukurti.
apie šviesą lange
apie šviesą lange apie
lūžusią fleitą
vidurnakčio tylą
vidurdienio kaitrą
kalbu ir kalbu ir
tik niekas negirdi
pulsuojančios gatvės
numirėlių širdys
dar keletas bumbt
ir teliksi tik svečias
tarp juodvarnių brolių
beviltiškai trečias
kvailys kuris kapsto
pakrantėje smėlį
stiklo šuke
na nors kastuvėlį
ak dieve paduoki
ir viskas ir nieko
tarp mūsų nebuvo
tarp snaigių ir sniego.
atvėrus trečiąją akį
atvėrus trečiąją akį,
atsiveria sapno riba ir
vienas kito švelnumą
skaitome pirštais,
mėginame, ak,
kaip beviltiškai,
bandom suprasti
ar visa tai tikra,
kaip beviltiškai
šypsomės, suprasdami –
nesvarbu.
ilgųjų distancijų bėgikai
ilgųjų distancijų bėgikai
lengva ristele į kalną
grupelėmis po septynis
treniruojas kas rytą
ir taip – jau keliolika metų
nebegali nebėgti, sustoję
pradeda dusti, šnekėti
nesąmones, apsipažįsta,
iškart atsiprašo, pasiūlo
susitikti puodeliui kavos,
vėliau gal – į kiną
ar šiaip
ir tas „šiaip“ –
toks nekaltas, gražus,
jog nėra priežasties netikėti
jų bėgimo, lengvo, ritmingo,
gyvenimo nuoseklumu.
ir nors ne visi
ir nors ne visi, kurie laukė,
buvo apdovanoti,
likusiems nuo pečių
irgi kai kas nukrito,
ir iš jų šypsenų, rodėsi,
tai gerokai svarbiau,
negu nešti tolyn
vainikus, juostomis
perrištus kūnus,
tolyn, vis tolyn
nuo savęs
nuo laisvės
nepriklausyti.
įrašas
o įrašo apie savo mirtį
nors tu ką
niekaip neprisimenu.
jeigu būčiau
tai kas vyksta tarp mūsų,
neleisk prisiliest, nes
pabusiu.
Di Lorra
jeigu būčiau sutikęs tave kiek anksčiau,
būčiau lengvai išprotėjęs,
o jau po akimirkos – sunkiai,
nepakaltinamai ir nenuginčijamai,
kritęs po kojomis, verkęs
tris mėnesius, lipęs į degantį kalną,
kartojęs žodžius – paukščiais jie
skristų iš mano burnos, paukščiais
jie tūptų į tavo rankas, tavo plaukus,
sustingtų juose spalvomis, regimom,
kai užlaužia sapnus, užmeta
tamsų maišą nakties ant galvos,
sukabina vieną prie kito ir degina,
degina, degina nematomais, neregimais
lūpų žarstekliais, išmoko kentėti,
šypsotis, išmoko atrodyti tobulu,
idealiu, nesuprantamu ir neišblėstančiu, bet
jeigu būčiau sutikęs tave kiek anksčiau,
būčiau lengvai išprotėjęs, lengvai
proporcingai, nuosekliai
tapęs neįdomus.
kiek triukšmo dėl nieko
kiek triukšmo dėl nieko,
dėl plauko nukritusio ar
nenukritusio, gal tik
pakibusio temstant
kažkur tarp manęs
ir tavęs.
pasismaugti ant jo,
lygiai tiek pat
išsigelbėti galim.