Julija Gulbinovič. Fragmentai I
2020 m. Nr. 1
visą gyvenimą nugyventi su tėvo plaštakom didelėm lyg ištinusiom su raukšlių apyrankėm aplink riešus
kurias aš nešioju čia kur niekas šienapjūtės neprisimena nei šalty skalbimo
kartais kai slidinėdamas savo miško takais jas ištraukia iš pirštinių jos atrodo lyg didelio senstančio angelo
šuns lojimas, kuris vis pasikartoja, ypač į pavakarę
išlaukti kaip stiprų peršalimą ar kojos susitrenkimą
kaip vakaro demonus šėlstant ar nevykusį apgirtimą
ten kur dabar jie nedrįsta važiuoti dėl karo
ji mirė šių metų sausį pas savo ninos berniuką
kas būtų žinojęs kad tas graiko vaikėzas
turės nuvalyti jos išmatom išteptas sienas
mama sakau tu gi žinai kad aš dirbu ligoninėj
bet mamai drovu dėl gyvenimo gėda
šitaip viską sumenkinti neleisti sugrįžt kazahstanan
kur kažkodėl jos gyveno širdis
dabar jau ir mano grožis kaip šitos rugpjūčio žolės
Salah kukurūzų lauke matau tik viršūnes
siūbuojant ir taip žinau kur skina bando nulaužti
pernokusias burbuoles
keistą šokį šoka
treninguotas vyras su geltona
burgerio dėžute
kurią puola bitė
vis kas nors manęs prašo per muitinę pervežti butelį
dvidešimt kiaušinių daugeliui aš pasisekimas
sekmadienio rytą čia šnabždamos išpažintys taip
suokalbiškoj tyloj lyg mūsų šienas slėptų nuo karo
bėgantį vyrą važiuojam į senąjį miestą vienintelį
miestą aplinkui tvylo pilki eglių kalnai
pradeda snigti
paryčių virtuvėje filosofija:
viskas lyg smėlis dirbi kuri
myli giliai ir pastoviai o paskui
vieną dieną nusivelki paltą ir viską su juo nusivelki
be ženklo be atminties
viskas kaip uolos kas kartą
mylėtas tas mylimas nuolat ir
pačiam nematomai miestai kartą atskleidę
mažiausiąjį savo silpnumą
tebestovi net sugriauti
žiema saloje
paskutinį kartą pabėgiot buvo sekmadienį sniegas tižo kvepėjo taip kaip pradeda kartais kvepėti vasarį – dar apgaulingai bet ir ne kaip atvirumas užslėptas daugybe juokavimo sluoksnių
pavasario nebepasieks žinojo bet bėgiojo džiaugsmingai
visą gyvenimą
visą amžių
nugyveno taip kaip buvo duota pasitikėdamas kitų gerumu pasidavęs nelaisvės dievui
bet kai bėgdavo bėgdavo greitai taip maloniai kutendavo žolės ir niekada nenustojo svaiginti
1
dieve kaip vargsta mano tėvas tempdamas mirusį šunį per lauką kuo toliau vis sunkiau traukia kojas
prakaitas žliaugia o dar ir pradeda lyti bet laidoti reikia taip nepaliksi mirusio šlapti po lediniu lietum
tėvas grimzta kartu su šuniu
2
tėvas paslepia šunį sniege bet sniegas neamžinas o kūnas yra problema
tėvas užkuria laužą kad atšildytų žemę
būdą išrenka ir sudeginą tai ką taip kruopščiai buvo sukalęs
dega šuns paskutiniai plaukai ir metai ir nieko nelieka
nors šuo akivaizdžiai gyveno
žemę išlygina visas jo iškastas duobes jų kova pasibaigus
ir užsėja žole
šalia pastovėti
o trauka trauka gyvulinė ir galingi nustebę raumenys žino kad jie jau grobis kad juos jau velka
šiandien sakėm kad sustorėjo katinas kad panašus į avinėlį skirtą aukojimui
pirma bėga slepiasi nuo manęs žaismingai
nepagaunamai o kai atsigręžiu matau kad
sėdi išbėgęs į gatvę baltuoja taip liūdnai
štai jis nevalingai žengė į priekį ir išsidavė
visą vakarą susišaukia katės
juodos ant pilvo užmigusio žmogaus pėdos glaudžiasi viena prie kitos po šalta jūros vėjo antklode
tolumoje – grupė žmonių, kuri atrodo kaip viena šeima, eina per aikštę mažame karštame miestelyje, nors karštis jau atlyžta – į pavakarę. tėvai vaikų amžiaus, vaikai dar nepasiekę paauglystės, jų plaukai išblukę iki baltumo. nėra jokio garso, tik aplink juos skrieja kažkokių medžių pūkai, tankiai pripildę orą.
stovime su mama po žvaigždėtu dangum grįždamos iš pirties
stovim plačiame kieme styrančiais ką tik išplautais plaukais
taip stovi dvi moterys po dideliu aukštu tamsiu žvaigždėtu dangumi
jų balsai pavasario tuštumoj
atsilapoja durys
išilgai visų namų greitai ir tikslingai pralekia juodas gauruotas šuo
veikėjai tęsia pokalbį nekreipdami į jį dėmesio
maja kalbėdama nueina į vonią, o kai už akimirkos pasirodo tarpduryje
rankose laiko pasyviai kabantį katiną
veikėjai kalba nekreipdami dėmesio į tai, kas vyksta fone
gieda gaidžiai
vyras kurio akys nuslinkusios veidu žemyn
mums reikės nakties kalnuose tamsos
joje blyškių per rūką važiuojančių mašinų šviesų
ir katiško silueto judančio per gatvę ar išnyrančio
rūkas verčiasi kaip dūmai galbūt dar tebedega padangos
įjungiame priekines šviesas ir lėtai grįžtame
link kaimo tamsiai žaliu kalnu matome šakas ir krūmus
palaipsniui nušviečiamus prietemoje siaurais spinduliais
tai kitokia scena nei ta kur pasirodo katiškas siluetas šis vakaras
ramus ir net šiltas
tėvai važiuoja traukiniu visur lyja
jie sėdi simetriškai iš abiejų atskiro kupė pusių ir žiūri pro langą į žalsvas pievas
kita scena – tėvai sėdi vienoje pusėje kita užleista dviem jaunuoliams
po truputį jie pradeda kalbėtis
pamažu jie supranta kad vieni kitiems patinka
tiek kiek reikia smagiam pokalbiui traukinyje
tėvas ištraukia viskio butelį ir visus vaišina – po tris stikliukus
kita scena – už lango temsta, kas jau reiškia artėjančią kelionės pabaigą
nes kelio tik tiek valandų
iki kelionės pabaigos jau nebepasikartos jų tylus lietaus stebėjimas
dabar jiems abiem jau užeina susijaudinimas – vienodas bet skirtingas
dabar jau nebepaskaitysi
nežinau, kam ji taip sako, nes niekada neskaito
tai pirmas kartas po karo
tėvas jau žadėjo niekada nevažiuoti
bet jo niekada sutrumpėjo matau
mama paslapčia verkdavo prie televizoriaus
sakė, neteko šalies
bet štai ta šalis stovi
viskas šiuo atveju yra stipriau už tėvus
štai jie įvažiuoja į savo jaunystę, viskas sulyta
jau nebevalgo virtų kiaušinių
jaunystę nori pasitikti ne pilna burna
jaunystė yra tokia stipri kad jau labai gerai kad jų ateina pasitikti
ir prasideda tos nesibaigiančios šmaikščios šnekos
kita scena – tėvas apsuptas jaunimo
visi pozuoja nuotraukai
šviesa kaip paprastai siaubinga
tėvo veido išraiška išduoda jo tikėjimą
kad ir jis yra paauglys
vėliau – tėvo veidas sustingęs vakaro dangaus fone