literatūros žurnalas

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 1

 

Garantas

 

Pūga, tai pūga – lyg būtum
paklaidintas, pamestas
eilėraštyje užmirštame,

tūkstantmetėje
priešmirtinėje haliucinacijoje.
Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą

sulimpa atpažįstamos vietos,
vartai į kapines,
per kurias kas dieną keliauji –

nežinioje
pasiklydusios tavo gyvybės
vienintelis stabilumo garantas.

Čia, kur pėduoji, kur pradžia
ilgo kelio per kapines
į save, pradžia

užpustyto trumpo eilėraščio
be pabaigos – kitiems gyventojams
gyvenime kitame,

kitą žiemą.

17 01 20

 

Misterija ne taip

 

Viskas labai pasikeitę
Kiemas Antakalnyje

Tamsybių laikai sugrįžo, pasaulis
išsikraustė iš proto,
kurio neturėjo,
protas apleido pasaulį
nesuturėtą,

kvailį žymėtomis kortomis
žaidžia Poezija ir Filosofija,
imperatorius Trumputinas viešpatauja
Kvailybijoj,
Žvėris išropojo, didžioji
Babelė sutemomis apžergė Žemę,

nuo sutemų dugno
žmonijos drumzlės sukilo, Blogis nubudo
ir raivosi – vienas
ir nulis, nulis

ir vienas

Blogis triumfuoja, skaldo ir valdo
alternatyvomis,
sausakimšai erdviose
skaitmeninėse salėse
apsimetėlis Dvasingumas šokdina Kvailybę,
kaip dera,

mirti norėtum vienas,
vienas mirti norėtum, vienas be daugelio
nulių.

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

Staiga voverė perbėga kelią,
nuliuoksi upės ledu
ir juodosios eilės nušvinta.
Dabar aišku
kaip dieną: ne tai kalbėti norėjai.
Ne taip. Ne dėl to.
Spruk, vovere, lėk per užšalusią upę –
nedvejodama,
nesvarstydama lyg neprotingas
žmogus,

nesvarbu, kas lauks ten,
kur Jeruzalė,
kur toks pat

nepažįstamas brėkšta pro miglą

krantas.

 

17 01 31

 

Vasaris

 

Linkusi meluoti
mūzų motina Mnemosinė
šiandien liudija tiesą.

Vilnia praplėšia Nerį,
už proto
teka širdis.

Kalba nukaldina kalaviją.
Poezija atveda žirgą. Tikra
tvinksi tikrovė,

sąmonę budina žygiui,
švinta pasauliai, kalavijas
linguoja: va sa rėk,

va

sa

nerėk.

17 02 03

 

Balne laikėsi netvirtai

 

Balne laikėsi netvirtai, bet jojo
į priešą –

kris kovoje arba nugalės
pats save.
Tu, jo priešas,

matei artėjantį, žinojai,
ką privalai padaryti,
protu ramiu

kirtai netikėtai, pribaigei,
kad vargšas nesikankintų.

Dabar
pats vargšas, pats pribaigtas
kankiniesi.

Šventi abejotiną pergalę,
kerti, ko nesėjai,

perkirstą gyvenimą gyveni.

17 12 29

 

Girtakalbe

 

kas liečia
iš eterio, kasdien

daug įvairių dalykų

liečia
vien tam, kad liestų,
pavyzdžiui, debesys, lingė, tikrinis
baravykas, tikrinė poezija,

švendras su ja
mėnesienoj – bendrinis,
tačiau tavo vieno, ne bendras, –
nuodingų miestų nuodingi

rododendrai ir rodedormai,
viens kits apsiskaitęs,
mergaitės, paklūstančios formai
už dyka

dar tave liečia
šešėliai iš ten, šviesa iš vaikystės,
marsiečiai,
mirtys, gyvenimai, kitos kvailystės

 

17 12 13

 

Aktualija. Aktas

 

Kam ieškoti to, kas tikrai yra.
Istorikas – atradus
Nepriklausomybės akto originalą.

Sociumas truputėlį sutriko.
Arklas išslydo, iškrito lyra.
Kas prieš išnykstant staiga atsitiko?

Vėl apsiriko kažkas, kad yra?
Nacija sunkiai, giliai sualsavo,
užkaito visa. Bet ji greitai atvės.

Tipo surado kažką. Gavo savo
15 min. bullshit, mūsų šlovės.

17 03 29–31

 

Garstyčia

 

Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu,
kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.
Mt 13 31

Gal ir ruduo. Gali būti, kad spalis.
Gal net esi. Prieš prapliupsiantį lietų.
Atmintinai dera tolimos dalys.
Tai, kas yra. Tai, ko būt neturėtų.

Lyg sugirgždėjo rūdijantys vyriai.
Gal ir atėjo, tiktai nematyti.
Pradeda lyti. Tai, ką patyrei,
krebžda pelytė.

Lyja. Gyvenimas įtemptas tvinksi.
Tekši vaiduokliški žingsniai griuvėsy.
Tol, kol esi, iš čia niekur nedingsi,
nepasislėpsi.
Dėvėtą dėvėsi
savo save savimi, įdarytą
talento, švaistomo netalentingai
prisiminimais, kuriems numatyta
baigtis laimingai.

Sąžinė taikos užgraužti net gėdą,
nedera blogis ir gėris, kaip dera
šaltas lietus ir eilėraščio pėdas
mėtantys metai: į gera, į gera.

Tik netikėtai prieš galą sudilo
Apvaizdos akis, ištikta laiko tiko.
Viską išmanančio amžiaus debilo
protas užmigo. Kas būdrauti liko?

Šypsosi Kristus, net gavęs į akį.
Gavęs per smegenis linksminas Nyčė.
Trečias jų brolis vis ieško Itakės.
Dygsta garstyčia.

17 04 01

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / ten vaikystėje, kur palmės,
kur gyvena liūtai,
kur rimuoja bangos psalmes
tau kaip absoliutui

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 1 / mirksnis po mirksnio iš tolių klaikių
tavo pasaulis tik tau į akis
žiūri o apkalba jau už akių

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 1 / atsimenu vaikystėje su mintimis kartu
prieš miegą budint, dievas mato,
prieš pat užmingant,

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 1 / langas, durimis užkaltas
apleistoj sodyboj, dirsių
kuždesiai, kad pasimirsiu
smuikams zvimbiant,

Viktorija Daujotytė. Ir niekas iškyla iš kalbos

2020 m. Nr. 11 / Aidas Marčėnas. Nieko nebus. Eilėraščiai su gegute. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020. – 160 p. Knygos dailininkė – Sigutė Chlebinskaitė.

Aidas Marčėnas: „Beprotiškai dūzgė jazminas“

2020 m. Nr. 8–9 / Poetą Aidą Marčėną kalbina Rimvydas Stankevičius / Nuo tada, kai užburtas giedančio jazmino krūmo nubudau, kad ataidėčiau, mane menkai tejaudina socialinis rašytojo, apskritai socialinis gyvenimas, karjera…

Aidas Marčėnas. Maišymai

2020 m. Nr. 1 / sapnai tikri nepadirbti –
spalvoti – tinginiui per brangūs:
trečiam aukšte malūno langas
pro langą vakaras – arti

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 1 / Miłoszo laiptai. Bekopiant Miłoszo laiptais užplūdo stiprus religinis jausmas – kaip su gyva poezijos kalba susidūrus, jos pamatuotu tikėjimu vėl patikėjus. Visada, mirusieji, buvau su gyvaisiais abipus pasaulių ribos – tik gyvųjų laiptai iš pragaro vedė,

Viktorija Daujotytė. Tikrai ir tarsi; Aido Marčėno linkui

2017 m. Nr. 10 / Aidas Marčėnas. KasDienynas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 384 p.

Aidas Marčėnas. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 1 / Vėl dienos ilgėja. Vėl dienos ilgėja. Tikėkimės – kartą ne paskutinį. O jeigu jau paskutinį – dar labiau džiaukis, būk dar uolesnis pasaulių mylėtojas, gyvenimų mokinys. Budinkis…

Aidas Marčėnas. Kasdienynas. Sakiniai 2012–2014

2016 m. Nr. 4 / Vėl balandis / Balandžio pirmoji, kvailių ir paukščių diena. Atsibudau ir neturiu ko apgauti, kam, kaip vaikystėje, spurdančia širdimi pameluoti: „Sninga, sninga!“ Todėl tenka meluoti sau: „Sninga, Marcelijau…”

Audinga Peluritytė. Juoda katė, baltas katinas

2016 m. Nr. 1 / Aidas Marčėnas. Viename: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 144 p.