Aidas Marčėnas. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 1
Garantas
Pūga, tai pūga – lyg būtum
paklaidintas, pamestas
eilėraštyje užmirštame,
tūkstantmetėje
priešmirtinėje haliucinacijoje.
Bet ne. Štai pro telžiantį sniegą
sulimpa atpažįstamos vietos,
vartai į kapines,
per kurias kas dieną keliauji –
nežinioje
pasiklydusios tavo gyvybės
vienintelis stabilumo garantas.
Čia, kur pėduoji, kur pradžia
ilgo kelio per kapines
į save, pradžia
užpustyto trumpo eilėraščio
be pabaigos – kitiems gyventojams
gyvenime kitame,
kitą žiemą.
17 01 20
Misterija ne taip
Viskas labai pasikeitę
Kiemas Antakalnyje
Tamsybių laikai sugrįžo, pasaulis
išsikraustė iš proto,
kurio neturėjo,
protas apleido pasaulį
nesuturėtą,
kvailį žymėtomis kortomis
žaidžia Poezija ir Filosofija,
imperatorius Trumputinas viešpatauja
Kvailybijoj,
Žvėris išropojo, didžioji
Babelė sutemomis apžergė Žemę,
nuo sutemų dugno
žmonijos drumzlės sukilo, Blogis nubudo
ir raivosi – vienas
ir nulis, nulis
ir vienas
Blogis triumfuoja, skaldo ir valdo
alternatyvomis,
sausakimšai erdviose
skaitmeninėse salėse
apsimetėlis Dvasingumas šokdina Kvailybę,
kaip dera,
mirti norėtum vienas,
vienas mirti norėtum, vienas be daugelio
nulių.
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Staiga voverė perbėga kelią,
nuliuoksi upės ledu
ir juodosios eilės nušvinta.
Dabar aišku
kaip dieną: ne tai kalbėti norėjai.
Ne taip. Ne dėl to.
Spruk, vovere, lėk per užšalusią upę –
nedvejodama,
nesvarstydama lyg neprotingas
žmogus,
nesvarbu, kas lauks ten,
kur Jeruzalė,
kur toks pat
nepažįstamas brėkšta pro miglą
krantas.
17 01 31
Vasaris
Linkusi meluoti
mūzų motina Mnemosinė
šiandien liudija tiesą.
Vilnia praplėšia Nerį,
už proto
teka širdis.
Kalba nukaldina kalaviją.
Poezija atveda žirgą. Tikra
tvinksi tikrovė,
sąmonę budina žygiui,
švinta pasauliai, kalavijas
linguoja: va sa rėk,
va
sa
nerėk.
17 02 03
Balne laikėsi netvirtai
Balne laikėsi netvirtai, bet jojo
į priešą –
kris kovoje arba nugalės
pats save.
Tu, jo priešas,
matei artėjantį, žinojai,
ką privalai padaryti,
protu ramiu
kirtai netikėtai, pribaigei,
kad vargšas nesikankintų.
Dabar
pats vargšas, pats pribaigtas
kankiniesi.
Šventi abejotiną pergalę,
kerti, ko nesėjai,
perkirstą gyvenimą gyveni.
17 12 29
Girtakalbe
kas liečia
iš eterio, kasdien
daug įvairių dalykų
liečia
vien tam, kad liestų,
pavyzdžiui, debesys, lingė, tikrinis
baravykas, tikrinė poezija,
švendras su ja
mėnesienoj – bendrinis,
tačiau tavo vieno, ne bendras, –
nuodingų miestų nuodingi
rododendrai ir rodedormai,
viens kits apsiskaitęs,
mergaitės, paklūstančios formai
už dyka
dar tave liečia
šešėliai iš ten, šviesa iš vaikystės,
marsiečiai,
mirtys, gyvenimai, kitos kvailystės
17 12 13
Aktualija. Aktas
Kam ieškoti to, kas tikrai yra.
Istorikas – atradus
Nepriklausomybės akto originalą.
Sociumas truputėlį sutriko.
Arklas išslydo, iškrito lyra.
Kas prieš išnykstant staiga atsitiko?
Vėl apsiriko kažkas, kad yra?
Nacija sunkiai, giliai sualsavo,
užkaito visa. Bet ji greitai atvės.
Tipo surado kažką. Gavo savo
15 min. bullshit, mūsų šlovės.
17 03 29–31
Garstyčia
Su dangaus karalyste yra kaip su garstyčios grūdeliu,
kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje.
Mt 13 31
Gal ir ruduo. Gali būti, kad spalis.
Gal net esi. Prieš prapliupsiantį lietų.
Atmintinai dera tolimos dalys.
Tai, kas yra. Tai, ko būt neturėtų.
Lyg sugirgždėjo rūdijantys vyriai.
Gal ir atėjo, tiktai nematyti.
Pradeda lyti. Tai, ką patyrei,
krebžda pelytė.
Lyja. Gyvenimas įtemptas tvinksi.
Tekši vaiduokliški žingsniai griuvėsy.
Tol, kol esi, iš čia niekur nedingsi,
nepasislėpsi.
Dėvėtą dėvėsi
savo save savimi, įdarytą
talento, švaistomo netalentingai
prisiminimais, kuriems numatyta
baigtis laimingai.
Sąžinė taikos užgraužti net gėdą,
nedera blogis ir gėris, kaip dera
šaltas lietus ir eilėraščio pėdas
mėtantys metai: į gera, į gera.
Tik netikėtai prieš galą sudilo
Apvaizdos akis, ištikta laiko tiko.
Viską išmanančio amžiaus debilo
protas užmigo. Kas būdrauti liko?
Šypsosi Kristus, net gavęs į akį.
Gavęs per smegenis linksminas Nyčė.
Trečias jų brolis vis ieško Itakės.
Dygsta garstyčia.
17 04 01