Algimantas Baltakis. Su savim tamsoje
2010 m. Nr. 2
Per kabantį tiltą
Širdį nešies
Lyg indą sukultą
Per siaurą, kabantį tiltą.
Graužies,
Jog taip dažnai pulta,
O taip retai kilta.
Graužtis, deja,
Per vėlu:
Netrukus paliksi šią žemę,
Apraizgytą spygliuotų vielų,
Išduobėtą sprogimų,
Neramią.
Stebiesi:
Kiek sykių tau teko
Keliauti pro Scilę, Charibdę.
Džiaugiesi:
Tu pievoj pramynei taką,
Nors tave patį galėjo sutrypti.
Siūbuoja tiltas, kuriuo eini,
Artėji prie kranto lemtingo.
O dvi vakaro saulės
(Viena danguj, kita vandeny)
Svetingai tave pasitinka.
2008 m. sausis–vasaris
Ne Heraklis, ne Antėjas
Tu ne Heraklis, ne Antėjas,
O ir laikai dabar kiti.
Iš nežinios trumpam atėjęs,
Į nežinią ilgam grįžti.
Kam reikia tos nykios kelionės?
Kam tau šios kančios, kam vargai?
Aplink – apduję laksto žmonės,
Aistrų ir pinigų vergai.
Aplink – pasaulis išprotėjęs,
Koks buvo ir visais laikais.
Vis vien, nors ir nesi Antėjas,
Už žemės atkakliai laikais.
Įgriso tau klaikus spektaklis,
Grimasų iškreipti veidai.
Vis vien, nors ir nesi Heraklis,
Išmėžti arklides bandai.
Bet žemėj nemažėja dvoko,
Gamta ir siela užteršta.
Ir keikdama gobšuolį žmogų,
Nuo smogo dūsta planeta.
Manai, tu už kitus geresnis?
Žvaigždė tau spindi ant kaktos?
Tu nei geresnis, bei blogesnis,
Esi tik truputį kitoks.
Tu ne Heraklis, ne Antėjas,
Svarbus tik artimiem drauam,
Iš nežinios trumpam atėjęs,
Į nežinią grįžti ilgam.
2008 m. lapkritis–2009 m. gruodis
Krokodilas
Proanūkei Kotrynai
Skrenda krokodilas.
Ryja debesis.
Kodėl krokodilas?
Kad jo
nasrai dideli.
Kodėl skrenda?
Kad jam
nusibodo ropoti.
Kodėl ryja debesis?
Nes padangėje
antilopių nėra.
Iš kur žinai,
kad ryja?
Argi nematai:
visa padangė
krauju pasruvo!
2009 m. lapkričio 9 d.
Strazdiškio parametrai
Koks aukštas
tavo dangus,
gimtine.
Koks gilus
protėvių šulinys.
O dar gilesnė
vieškely įminta
avinėlio pėda.
Iš tos pėdos
kadaise gėriau ir aš,
nepaklausiaũ Elenytės.
Tiek metų prabėgo,
o man
vis dar maga badytis.
O koks ilgas
vieškelis:
nubėga kalvomis
lig paties horizonto.
Tuo vieškeliu
išėjau
į platų pasaulį.
Bet niekaip
užmiršt negaliu
mažo Strazdiškio.
Nes man ausyse
vis dar skamba
mane išlydėjusi
volungės giesmė.
Tokia
dieviškai melodinga
ir tokia
kraupiai trumpa.
2010 m. sausio 2 d.
Su savim tamsoje
Tarei sau:
nebesispardyk!
nurimk!
suprask:
esi senas.
Ne! –
pertarei save, –
esi
ne senas,
esi
labai senas!
Kvotei senolį:
kodėl gi tu
toks nemandagus?
nei žmonėms,
nei daiktams
nebesakai
labas?
Ak, brolau,
paaiškinai sau:
ne tik
labas,
tu pasauliui
nebesakai
ir sudie!
Tą graudų žodį
tiek sykių kartojęs,
dabar gi
norėtum
anglišku papročiu
išeiti tylomis,
kad niekas
net nepastebėtų,
jog išėjai.
2009 m. spalio 10 d.