Paulius Norvila. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 7

 *

tavo darbas
šypsotis
šalia nugalėtojo

stovėti
šalia nugalėtojo

būti gražia
šalia nugalėtojo.

tavo darbas,
kad nugalėtojas atrodytų kaip
nugalėtojas.

toks tavo darbas.

o jau ką veiksi

nulipus nuo pakylos
yra išskirtinai tavo
ir nugalėtojo reikalas.
ir aš apie tai nieko nenoriu žinoti.

nebent
aš ir esu nugalėtojas.

tokiu atveju mums nederėtų
gaišti laiko tuščioms šnekoms.

tokiu atveju reikia iš anksto
suderint parodymus.

 

*

nes žinai, jog „netyčia“ nebūna
ir kiekvieną judesį galima teisti,
net ir tą nevalingą, atrodytų,
ritualo metu
paliekantį pėdsaką kraujo,
randą, kuriuo pasigirti
sunku bus, todėl privalėsi
sugalvot kokią puikią istoriją
apie meilę ir garbę,
kautynes su peiliais,
nugalėtojo dvasią ir angelo šypsnį,
dėkingumą, kurį pajutai, kad prileido
prie šio dieviškai apsnigto ryto.

sunku bus, todėl privalėsi,
nes kaipgi kitaip,
nes negi sakysi tiesą,
kad netyčia visai
skusdamasis įsipjovei.

 

*

viskas priklauso nuo to,
ką laikysime atskaitos tašku.

jeigu tašką a,
tuomet bus labai paprasta
žengti paraidžiui.

jeigu tašką b,
tuomet reiks
kas antrą žingsnį įsiminti
ir grįžtant nesuklysti,

jeigu taškus c, d, e ir f,
tuomet turėsime variacinį
požiūrį į problemą
bei jos sprendimo būdus,

o jeigu tašką g,
tuomet būtinai atsiras teigiančių,
kad toks taškas neegzistuoja.

 

*

žiema tai toks metas,
kai labai paprastai
gali išsiburti
vienatvę,

kai kažkas visąnakt
tave purto
sugriebęs už menamo
siūlo,

kai atvėsusios rankos
ir apsnigtos gatvės,

kai turi ką parodyt,
bet niekas seniai nebežiūri.

– – –

žiema tai toks metas,
kai nukastas sniegas
sukrinta

atgal į gyvenimus mūsų
prie Katedros bokšto

ir nėra priežasties susitikti,
tačiau susitinkam,

ir kas kartą kitaip
vienas kitą nuo miego nuglostom.

– – –

žiema tai toks metas,
kai uždraustas tekstas –
tik tekstas
niekada nekalbėtas, todėl
niekada nemeluotas.

žiema tai toks metas,
kai „sapnuoti tave“
švelniai virsta „tavęs susapnuotas“.

 

*

o tai, kad sėdim prie vieno stalo,
dar nieko nereiškia,
kad dalijamės vandeniu, duona,
laikraščiais ir
kad atleidžiam viens kito klaidas,
kad be žodžių
suprantame tai, kas nutiko.

nieko nereiškia ir tai,
kad akimirkai tampame lygūs,
surėmę pečius,
sumerkę pirštus
į diskusijos blėstantį laužą.

nieko nereiškia,
nes gal juk visai nepažįstam viens kito
ir suvedė mus atsitikimai,
kurių nesinori dabar prisiminti.

– – –

nieko nereiškia.

o jei reiškia kažką,
tai tik tiems,
kurie taip ir negavo
prisėsti šalia

ir prie durų dabar
pagiežingai rodo liežuvį.