Alis Balbierius. Eilėraščiai
2018 m. Nr. 4
Labirintas
lapkritis toks slidus kaip žuvis
lyg žaltys tarsi plauktų per lietų
neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo
nesulauksi nė saulėto mirksnio
iš dangaus – tik lietus tik lietus
ir trumpėjančios dienos – ir lapai
ciferblatų sekundėmis kritę – dar vakar
giedoję raudonį su auksu ir mantiją rudo
aksomo rudens… o dabar toks slidus
toks bespalvis nužudęs spalvas
lapkritis labirintas – juo plaukia žuvis
be prasmės ir be saulėto mirksnio
Meditacijų
veidu į lubas o jos
pamažu virsta
į mėlyną aukštą dangų
vėjas nepučia tik kūnas
gulėdamas sunkėja sunkėja
kartu lengvėdamas
rankų ir pirštų
virsmas vašku medum
teka formuojas iš jų
geltonos auksinės šaknys
skverbias į žemę
lyg žemininkų žodžiai
kūnas levituoja
kito pasaulio kitoj erdvėj
iš toli regiu
kaip auga iš manęs
kyla – šakojas – skleidžias
man nepažįstamas
tačiau nesvetimas
MEDIS
Bohemos balsas
Rūkuos tas balsas – sušmėžuoja
veidai ir muzika, dažniausiai
tai klasikinio roko sentimentai. Taurių kamertonai
blyškioj šviesoj, erotika ir auros,
juodai auksinėm aurom gaubias moterys;
veidai, migruojantys lyg paukščiai
į kitą būtį, retsykiais pro rūką
regi tu savo ranką, taurę vyno,
regėjimai lyg debesys, jie plaukia
per dangų sąmonės, pasaulis svaigsta
ir tu svaigsti spalvom ir šukėm;
gražėja moterys negražios, o gražuolės
apakina lyg ryškios šviesos
nakties automobilio, sprogstančio ties posūkiu…
Erotika ir auros, muzika lyg dūmai,
išnykus laikui amžinybės simuliakras
toksai dosnus atrodo, lyg tau duota
vien begalinis laikas ir lava jaunystės,
žirgais raudonais gyslose šuoliuojanti…
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
…rūkuos bohemos balsas – pagiringo ryto
monetos pusėj – liūdesys ir rūkas,
kadaise glaudęs sielą piligrimo,
atmetusio išganymą ir prapultį vienodai
Sovietijos vynas
niekas
negalėjo išgert
mano vyno
mano vyno laisvės
iš nelaisvos
mano taurės
Žuvis
ko ieško
akies žuvis –
sidabrinė
mėnesienos
gelmėj daugiau
negu saulės
ko ieško
rausvais
blakstienų pelekais
vis gilyn
kur ištirpsta
klausa ir rega
apanka mėnulis
ir žuvis ten ištirps
lyg niekad neplaukus
Lapas ant lapkričio lūpų
miela mano lietus monotoniškas lyja
lapkritis dedas kaukę lietaus – jau nutolo
helovinas ir vėlinių žvakės sudegę
lapų spalvos rūdija – mes laukiam
baltumos – bet imperija sniego
šitaip graudžiai vėluoja – o sninga
kažin kur – kur dar niekad nebuvom
o dabar jau žinau – niekada ir nebūsim
nors pasaulis šįvakar platesnis už sielą –
vieną lapą ant lapkričio lūpų
pasilenkusios kaukės kur į ūkaną žiūri
miela mano lietus monotoniškas švintant
Renesansas
kai po ilgos ilgos pertraukos
pradedi rašyt eilėraštį
kyla jis lyg antikinė kolona
apsiveja žodžių vijokliais
bet aukštybėse
gali peraugti
į atominės bombos liemenį
su balerinos sijonėliu
šokantį už
XXI amžiaus rampos
kai po ilgos pertraukos
žodžių lava ir šilkas
susilieja abipusei tėkmei ir meilei
vėl tiki tuo kuo nebetikėjai
o mažas laikinas asmeninis Renesanse:
sekundė vėlei yra amžinybė
bekrantybės jūroje
Dar vienas kenotatas
žioge žioge
kurs giedojai be arfos
vasaros sferoj žalioj –
liūčių permerktas laukas –
sarkofagas platus
bus tau lapkričio gruodas
Sausio elegija
niekad neištirpstančio sniego elegiją
rašo lietūs ant sniego rašo rapsų laukai
stirnų pėdsakai rašo ir molžemio grumstai
rusvąja spalva po pilkiausiu pasaulio dangum
diena po dienos – diena po dienos – nykioje
žiemos pilyje prakiurusiu stogu – tirpstančių
snaigių ir lašų pilyje pilka kunigaikštytė
melancholija tuščiom sustingusiom akim
žvelgia nuo rudens į sausio gamtovaizdį
baltu it vaiduoklis veidu daug baltesniu
už purviną lietaus sniegą – ir skaito ir skaito
dienąnakt šią neištirpstančio sniego elegiją…
* * *
sapnai
virš jūros
basomis kojomis
per vakaro debesis
rytą
neprisiminsiu jų
debesys
plauks ir plauks
nebe tie
dangaus vandenys
Herakleito
Rugpjūtis žemupyje
O, didelė tingi
rugpjūčio žuvis
sujudina maurotas žiaunas –
tingiai tyliai
plaukia šviesioj nakty
lyg upė
iš Pietų
į amžiną Šiaurę –
žvaigždėtose žemupio pievose
tūkstančiais balsų girgžda
išmirusių griežlių choras
Strėlė
Ričardui G.
Gatvės akvariumas: saulė
Į sieną į gurkšnį tekilos
Į druską į saulės geltonio
Citriną į žalią staliuką
(Braque – Cezanne – Matisse)
Į sėdinčius dviese kadaise
Dabar – atminty – visada
Gatvės akvariumas: gurkšnis
Tekilos – pokalbis lyg
Apie nieką – tačiau
Aplink supratinga erdvė
Gatvės akvariumas: gurkšnis
Vasaros saulės – virš Vilniaus –
Į apsvaigusią taurę įsmigus
Vibruoja auksinė strėlė
Tėviškė
prieš daug metų
apsilankęs sugriuvusiose arklidėse
rinkau arklių kaukoles
su kirvio žymėm
iš dūlančių žandikaulių
laužiau dantų skulptūras
amžinai atminčiai
kurios nėra ir nebuvo
švietė man
arklių kaukolių krūsnyje
ryškiau už vidudienio saulę
žalia samana apėjus
akiduobės lemputė
Metų laikai
pamažu
tapsi sniegu
sningant sniegui provincijoj
sniego sapnai
bris per žydinčią pievą
tekant didžiausiam pasauly obuoliui
oranžinei Saulei
pamažu
tapsi vandeniu
sniego vandeniu
(kaip ir sniegu
upe iš sniego)
pamažu
tapsi visais
metų laikais