Jonas Juškaitis. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 8–9
* * *
Jau sensta vasara, jau astruos,
Nors dar šviesu be žiburių,
Estradoj skambantis orkestras,
Klausaus užburtas ir žiūriu.
Akin žavi fleitistė krenta
Taip įspūdingai, jog ir tų
Visų skirtingų instrumentų
Garsus per fleitą išgirstu.
Pasaulis lyg pagalbos šauksmas,
Ir žemė duoda dovanų
Kada ir kokius susilauks mus.
Žiūriu ir susigyvenu…
Greit viskas bėga kaip į krantą.
O ypač vasara greita…
Tik tu, žavioji orkestrante,
Ilgai bučiuokis su fleita.
2018
* * *
Pavasari, koks prasidėjai
Mokint žalumo nejaukus.
Žolės ir žemės padegėjai
Paleido ugnį per laukus.
Iš mažo pagalio degtuko
Ir didelė ugnis pirma
Tavęs, pavasari, ištrūko,
Bėgt savo mirtį šokdama.
Ugnis, ugnies ir ugniai, ugnį –
Ir šūkaudavo žmonija.
Per tą linksniavimą bedugnį
Ir aš klausiausi lopšyje.
Prieš ugnį, kaip į mėnesienas
Iš mėnesienų pūgos eis
Aplink palangiuos ir pasieniuos
Siaust balti sniego sūkuriais.
2019
* * *
Kas esi, kuri
Iš tylos kyli,
Visą lyg turi
Kaip tyla tyli.
Pradedi žodžiu
Skambinti švariu,
Iš giliai girdžiu,
Mintimis tariu.
Lyg vaizdai žali
Apsikabinai.
Sukas iš toli
Dainos ir sapnai. –
Ne vienam nerims…
Tu esi tyla,
Kalbanti širdims:
Dievo daug yra.
2018
* * *
Kaip mažos mergaitės negražios
Bruožuos pasislėpusi gražuolė
Augant pasirodo – lyg ne šios
Veidas: kur, kada ana prapuolė?
Kol viena nuėjo nuo kitos,
Pasilikusi ar paliktoji
Pasilikusios ar paliktos
Išgąstyj viena apsinakvojo?
Buvus nepražuvus nepražus
Ir nebuvus lyg viena mergytė.
Ir koks, tu, eilėrašti, gražus,
Kad gali tą pat abiem sakyti.
Viską lyg žinodamas, kalbi,
Niekam nė suprast nepasiruošus,
Kaip tau nežinodamos abi
Atiduoda savo veido bruožus.
2019
* * *
Neverk, vaikeli, rauda
Nežinomi, nežinomi, pajutę
Nematomi, nematomi – skauda
Gyvenimą, kai žemė po kojomis juda.
Šalta bus diena,
Lyg vienas į kitą laikos
Medžiai, geltonus lapus daliną,
Aplinkui, kur verkia vaikas.
Verksmas tolyn per mūro sienas
Kaip dangaus akmuo nuskilo,
Lyg verkia vienas:
Kodėl visi nutilę?
Nematomi, nematomi, rauda
Nežinomi, nežinomi, pajutę,
Kaip gyvenimą skauda,
Kai žemė po kojomis juda.
2019
* * *
Gyvenimo didysis vandenynas,
Aplink ant horizontų iš toli
Bangų kalnai iškyla ir skandinas,
Praplyšta laiko debesys stori.
Praplėšiančiam padėjo saulės vėjai.
Gyvenimas kaip dovana verta.
Nebuvo, o buvai ir pažiūrėjai,
Kokia graži ir nesaugi vieta.
Liežuviams skambant, pinigas nepaiso
Gyvenimo – gerai bus ar blogai,
Kad pinigais pavirs žmogaus pabaisa,
Pavirs žmogaus pabaisa pinigai.
Atmintyje, per sumaištis, net sūrų
Kaip kraują, išsisaugojai dvasia.
Ir aidi tolima daina lyg jūrų
Mergelė vandenyno gelmėse.
2019
* * *
Ir aušros raudonos, ir žaros raudonos
Auksiniuos kraštuos mėlynumo dangaus
Lyg varpas, kuris toks pasidėtas rodos –
Pats ant horizontų, lyg supsis ir gaus.
Laukinė gėlė ir spalvas po septynias
Nuo didelio kalno į žiedą mažytį
Visų septyniais atspalviais dar supynus,
Nusvirusi lyg į bedugnę, o žydi.
Lyg einančio laiko koks varpas ant žemės
Dangus tarp aušrų ir žarų – lyg šerdis,
Jį skambina žemė su savo oremus.
Ir aušros, ir žaros, ir mano širdis.
Ar spalvos darželio gėlių, ar laukinių,
Kur langą pravertą, pro šalį kur eita,
Tačiau pasilenkęs nė žiedo neskyniau.
Jo vieno kvapu tik nusiprausiau veidą.
2019