Vidmantas Elmiškis. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 12
Abstrakcija
Skardiniai lietaus lašai
pramuša sandėliuko duris,
pro jas – dvi neatpažintos…
Viena ant lentos neša lašinių bryzą,
kita per ranką persimetusi žalsvą audeklą.
Kol pirmoji alkaną burną maitina,
antroji audeklą smulkiai sukarpo.
Bus patalui vietoj plunksnų.
Vaizdiniai spaudžia akis.
Ar būsiu lengvai sugundomas?
Neišvengiamai sėkme įtikėjęs,
atsiribojęs nuo kasdienio gyvenimo,
padraika be tvarkaraščio,
bevaisis keleivis ant derlingo kelio…
Per skardinį lietų.
Trise.
Aš. Ir dvi neatpažintos.
Imperatyvas
Kaligulai reikia mėnulio, tačiau
mėnuliui ant cezario nusispjaut.
Cezari, sako mėnulis, esi tiek,
kiek aš leidžiu:
spoksok į jūros bangas. Lauk.
Kai užtvindysiu tavo gerklę,
giedok.
Pabėgimo kambarys
Pasiglostymo valanda. Žaidimas be taisyklių.
Padarėme viską, kas neįmanoma.
Sunkūs kaip bevardžiai daiktai
neparašyti biografijų puslapiai.
Emocijų šalna, dangiškas prakaitas.
Sustojam prie durų, dūsaujam:
kažkur čia, dabar.
* * *
Į juodžemį iki alkūnių… Parklupęs
laukiu, kol tamsa įsiskverbia į panages.
Nulūžta vienas kitas nagas, skauda,
tačiau svarbiau kas kita –
sumyšta gelmių syvai su krauju.
Esu sargus sau nuo savęs,
kuomet mėnulis, vėjas, aš ir jūs
gurkšnojam nakties slaptį
ant slenksčio esaties –
be apribojimų orkestras sielų, be.
* * *
Slapukas nerimas kankina, vagą graužia,
slaptavietę paruoš, kad grupė susiburtume
pažaisti iš ambicijų, kančių ir pojūčių,
kuomet be skrupulų bus tarta:
liūdėk, procesiją regėdamas, procesiją
kvailių, klaidatikių ir, įvairovei,
kelių laimingų saulėtai, apspangusių
nuo savo padermės gražumo.
Pilka vėsa pritvinksta oras,
kakta rasoja išmintim.
Sąlytis
Parašyk, pasiūlė moteris, apie senstančių žmonių meilę,
kai seksas – ne gyvybinis poreikis, bet emocija, kurią gaila paleisti.
Žinau, atsakiau, tada jausmai panašūs į senkančią upę.
Parašyk, čiurleno senkanti upė, apie tamsoje blėsuojančias žvaigždes,
besiturškiančias būties vandenyse, stebinčias
nakties galimybes ir rytmečio liūdesį.
Parašyk, paprašiau savęs, pasiekusio tokį amžių,
kada apie viską kalbu be daugtaškių,
ar kada nors svajojai apie meilę prie blėsuojančio židinio.
Ugnelė plevena vos vos, vyno likę du gurkšniai.
Vienas – tau, kad patikėtum, kitas man – kad neužmirščiau.
Ką, mieloji, turėčiau prisiminti?
* * *
Klajoklė meilė, meilė perteklinė,
atodūsiai, estetiškai artėjantis ruduo…
Visais jutimais mes realūs,
bet veidrodis parodo iš šalies
svajones tunkančias,
iliuzijų raukšlėtą kaktą
ir pojūčių troškimą naivų.
Klampus ėjimas, laikas globia
liūdno rūko drobule. Tada
pražysta rytas, švyti kaip saulėgrąža,
kai pažinimo atvertis sujungia
šniokštimą vandenų ir gurgždesį sausros.
* * *
Pakantumas ir įniršis,
nužiestas puodas, sudaužyta lėkštė,
intymus tavo naktinukų kvapas,
aš, tyliai šlepsintis katinas.
Atsiklaupiam vienas prieš kitą –
įsiminę, įsirašę, įsigyvenę, –
kad užkalbėtume čia ir dabar
po šypseną, atodūsį, užmaršties gūsį.
Viena taurė, dvi burnos,
sprangiai godi viena žemė – – –
Toks skirtukas į poezijos knygą
Nemyliu jūros.
Kodėl turėčiau?
Mano bangos – bulvių vagos,
mano forma ir turinys – kibios usnys.
Kai nuilsęs ant jų atsisėdu,
dangus juokiasi iki mėlynumo.
Ritmas
Svajonės neišmoksi, svajonė prakilni kaip amžinybė,
jai negalioja ribos, Kryžiaus kelias, atspindys nešventintų gelmių,
kai nebuvimas pasirašo atlaidžiai
ant nebylios dienos. Tebus atšviežinta
klausa, rega ir būsimieji pojūčiai, kuriuos sutvers
simpatikai laimėtų partijų. Nerėk, nesustabdysi
emocijų gimties, kai virpa įsčios, pranašauja –
per intuicijos goslumą, šėlsmą nuojautų
iliuzijos užgieda.
Ar supratai kada, kodėl – – –
Šiąnakt
Liūčiai įsismarkavus, kai, įnirtingai
plieskiant žaibams ir dundant perkūnijai,
atsižadam abipusio bodėsio, patikiu:
štai ji, atpirkimo akimirka.
(Šauktuką nutrinu.)
Atverties valanda, buvimo palaima,
nes mumyse griežia visi atsakymai.
Tačiau užtenka proto neklausti.
(Klaustuką nutrinu.)
Visos meilės numiršta,
numiršta, ištekėdamos už kitų.
Mūsų vaikeliai verkia negimę,
mūsų pirštai lediniai – – – – –
(Daugtaškį nutrinu.)