Indrė Valantinaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 8–9

Priminimas

Pakėlusi nulaužtą šaką
parsinešiau namo.
Pamerksiu – ryt poryt pražys.
Tereikės šiek tiek kantrybės.

Savąsias burnas pumpurai
atvers kukliam prisipažinimui.
Džiaugsmingai savo užduotį atlikę
netrukus vietą vazoje užleis kitiems.

Ir šie kovos gyvybe ir grožiu
liepsnojančiam pasauly.
Neišsigąs. Nors keletas,
nors vienas. Išdrįs prabusti.

Ir primins.

 

Atidengimas

Kas per vėtra
nusiaubė šį miestą?

Tik balta, paprasta,
niekuo neišsiskirianti

plunksna nesiblaškydama
perrėžė vėjus ir palietė žemę.

Ugnys suplisko.

Man pažadėtojo kaulai
iš to laužo gieda gyvenimą.

Žvelk, laiko šilkas nuslydo
nuo tikrovės kūno.

Aikštė tuščia.

Nėra kam įteikti gėlių ir
padėkos rašto skulptoriui.

Tik plakatų draiskanos
plaikstosi gatvėmis:

suploja viena su kita
prasilenkdamos gūsyje.

Visa jau įvykę yra:
šio žemėlapio tikrovė –

už pusę kainos
rodomas filmas.

Esame vieninteliai
įsigiję bilietus į šį seansą

nuogame kambary,
kurio sienos atgyja vaizdais:

dabartis, praeitis, ateitis.
Pakėlusi šydą amžinybė šypsosi.

Kambary, kurio
lubomis plaukia debesys,

mūsų oda iš veidrodžių.
Apsirengiame žvaigždėmis.

Čia esame tik mes:

Apšviesti.
Spindintys.
Atsispindintys.

 

Lyg padūkęs vaikas

Gaublys
lyg padūkęs vaikas,

nuo žaidimų suplukęs,
tarsi iš striukės
išsineria iš debesų.

Viršum kurių – dar vienas,
anksčiau už mus
sukurtas dangus.

Iš jo – naujas lietus
kiaurai merkia

ant rūdijančių sūpynių
pamirštą drabužėlį.

 

Po kadagio šakele –
įskilę žiogų kiauteliai

Du žiogeliai iš baimės nustėrę
prakaituojančio delno tamsoj.

Su didžiu septynmečio rūpesčiu
švelniai sugniaužto.

Pro tarpelius tarp pirštų plūsteli
oras ir šviesa, šviesa ir oras.

Uždususio, greitkelio pakraščiu
skubančio vaiko rankelėje –

gyvasis radinys
kutena, nerimsta ir blaškosi.

Iš kurgi jiems žinoti, kad pasisekė…
ir po trumpučių nerimo akimirkų

galės toliau sau svirpti
saugūs pievos bekraštybėje.

Tada ir mes į save atvirsime.

Nuo alsavimo vienas kito veidan –
užgis prakąstas obuolys.

 

Sodas

Kartą užsižiūrėjau į akliną sieną –
pradėjo snyguriuot:
nuo vyzdžių vinukų
po žiupsnį trupėjo tinkas.

Ir durys
į sodą atsivėrė.
Įėjau akimis:

vartelių pynutėse –
herbas anksčiau nelankytos šalies.
Už jų – fontanai čiurlena
nematytų skraiduolių ulbesiu.
Tolėliau – nuo žydėjimo patvinusios
amžinybės alėjos.
Lyg namų kinas, tik 5D.

O skelbime buvo parašyta –
40 kvadratų.
Net neįtariau.
Kas mėnesį pervesdama
rinkos kainą atitinkančią
sutartą sumą,
temoku nuomą
už vieną kambarį.

Kasdien grįždama prisiskinu glėbį
niekur neregėtų gėlių.
Pilnos vazos šviežių žiedų –
dar neišvestų veislių,
dar nesugalvotais vardais,
anksčiau nepatirto dvelksmo.

 

Gimiau su dviguba širdimi

Kai išmokome skaityti dangų –
jis liejosi, plūdo vidun
net užmerkus akis.

Vien dėl tos akimirkos
buvo verta ateiti į laiką,
tvinksintį ant sienų ir riešų.

Su kiekvienu žodžiu
žiedlapiai biro iš lūpų,
kiekviena mintis –
spindulių krioklių išprausta.

Kaip vadinasi toji šalis,
kurioje tėra kambarys
šios sekundės?

Kuo vardu toji šalis,
kuria aš tapau?

 

Aušros vartai (2022 04 10)

Gimiau per Verbų sekmadienį.
             Kol kas esu
        tik žodžių vartai.
                Vis dar.