literatūros žurnalas

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 8–9

Troškimų medžiai

Troškimų medžiai auga kaip augę.
Pinas jų šakos lyg jūrvirvės
gruoblėtuose jūreivio pirštuose.
Kyla aukštyn jie, veša sparčiai:
vienišieji subėga į giraites,
giraitės perauga į girias – veltui
tūkstančius kartų puolei jas
su mačetėmis, kirviais ir pjūklais;
tačiau vis viena esi toli
nuo viską išvalančio, nuo
viską apvalančio, pvz., dzeno –
girioje, pilnoje medžių,
ir nesvarbu, kad sensti –
dienos kaip sukę suka
lizdus ir senuose, ir jaunuose
troškimų medžiuose.

 


* * *

Kas užkeikė lietų:

išdžiūvusių žolių choras
veltui gieda atkeikimo giesmę

varnalėšos lapo būgną
veltui daužo įkaitęs pietys

kas užkeikė lietų:

sausros demonas išgeria
netgi rytmečio rasą
netgi rytmečio rūką –
vos užgimusį kūdikį
virš paupio pievos

 


Hooghly

G.

Sunkūs ir dideli
Hooghly upės keltai –
Vanduo atitekėjęs
Iš šventojo Gango –
Mes bandėm pasiplaukioti
Keltu didesniu už Ganešą
Iš vieno kranto į kitą –
Vieną ir antrą kartą
O trečią – mus išlaipino
Lyg mažus išdykaujančius
Barzdotus indoeuropiečių vaikus
Vakarėjančioj Kolkatoj
Taip toli nuo tėvynės
Čia kur lyja gėlių lietūs
Svetimų dievų šventyklose
Nors iš tiesų šiame pasaulyje
Neliko svetimųjų…

 


* * *

laikas kažkaip sulėtėja: apgaubia
vasaros nostalgija ir kraštą, ir sielą.
tingiai veša žolė po kaitros,
ištįsę medžių ūgliai, vidurvasario
blėstančios spalvos, debesų mintys
it sieliai dangaus upėmis.
gera kažko ir liūdna; lėtai
didėja ir rausta obuolių formos,
žydi javai lyg planktonas Kuršmarėse.
lauki kažko, kas niekada neateis,
kuri vasaros nebaigties iliuziją
pasąmonėj savo, kol pervers staiga
rudens žaizdre užgrūdintos strėlės.

 


* * *

Niekas esu, kai nekuriu nieko.
Tyla be tylos, daiktas, praradęs
Bet kokį daiktiškumą; prasmė,
Išnykus iš žodžio, nusakančio prasmę.
Nepakeliama žodžių ir daiktų tuštybė,
Numarinusi tuštumos erdvę, iš kurios
Kadaise kildavo netušti daiktai ir žodžiai,
Pilni daiktų, ir daiktai, pilni žodžių.

Kartais negalėdavai atskirt – kur
Yra daiktas ir kur yra žodis, ar žodis
Yra dievas, kuriantis daiktą; ar daiktas
Yra dievas, kuriantis žodį? – kai nekuriu,
žodžiai it begaliniai karavanai grįžta į daiktus
ir dykumas, į širdį ir protą, į balso stygas
ir plaučių olas, kur slepias platonai, ridenas
statinaitė Diogeno ir verias juodoji skylė,
ryjanti šviesą –
                            esu tik prasmė
išnykus iš žodžio, nusakančio prasmę.
Niekas esu, kai nekuriu nieko.

 


Pasaulio šuo

Sendamas
Užsiklosi pledu.

Pasaulio šuo
Atsiguls prie kojų –

Neapsigauk –

Jis niekad
Nebuvo prijaukintas.

 


Pasivaikščiojimas su draugų vėlėmis

Raudoną vyną sutvėrėjo
šio seno miesto rūsiuose
mes geriam kaip kadaise
kai tikėjimą savuoju ego
mums kėlė jūrų didelė dvasia
didesnė negu kalnas ararato
ir kartais buvom didesni
už kalną tą ir sutvėrėją
panirę degančios taurės ugny
demiurgo epigonai įtikėję
kad esame už jūras didesni –
veidų mėnuliai pro tavernų
tabako debesis melsvai balti
prieš aušrą blėstančio mėnulio
dabar sudilę delčios atminty –
štai lapas spalio krentantis į lietų
lietus kurs krenta su lapu
nejau jūs esate kaip lapų vėles
su kuriomis senamiesčiu einu
tiek daug pardavęs savo laiko
ir tiek mažai tegavęs užu jį –
tai apie jus man gieda vėjas
lietus ir lapai šlapias grindinys

 


Rekonstrukcija: vakaro dievai

Vakaro dievai renkasi aplink vienkiemį.
Šešėliai ir saulės stulpai pro debesis mainosi vietomis.
Rūko dvasia plokščia viršum tvenkinio – lyg
skraidančioji lėkštė. Paskutiniai spinduliai ant
rožių, ant piliarožių, ant akmenų. Archetipiškos
žvaigždės ir mėnulio pjautuvėlis – be rugių.
Kuprotas kryžius mėnesienoj, seniai be krucifikso,
kadais nuplėštas ir sukapotas vieno kvailio.
Tik vakaro dievai amžini, tokie pat kaip vaikystėj,
šviesioj šviesaus pasaulio atradimo imperijoj.
Ir žolė tokia pat, ir rūkas, ir vanduo tvenkiny.
Šitiek siekta ir staugta, ir akmeniu krista,
išgertos nevilties vyno cisternos ir kopta
į aukščiausius džiaugsmo kalnus… Daiktai
čia tie patys, siela taip pat tebegaubia kūną ir pasaulį.
Čia viskas vientisa – vienyje, surakinta
priežasčių ir pasekmių grandinėmis – nieko
negalima išplėšti ar sunaikinti – po
mėnulio pjautuvėliu be rugių lauko,
kai vakaro dievai nutolsta į nakties menę,
o moteriškai šilta naktis suvirpina šnerves,
nors šią akimirką esi vienas ir vienišas.

 


* * *

tu nieko nemąstyk: beraštis žvilgsnis
į formas skverbsis taip, kaip formos
į žvilgsnį skverbias, ir susikalba
kita kalba, kurią pamiršom
iš tų laikų, kai dar nebuvo
pasauly žodžio, vien tik formos tryško;
vėliau per formas tryško žodis –
dabar sugrįžt prie formų norisi be žodžio
ir nemąstyt – beraščiu būti,
tiesiog strėle, įsmigusia į būtį

 

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 8–9 / buvai turtingas
balto balčiausio
jaunystės sniego
valdei jo lygumas
ir debesis

Dovilė Kuzminskaitė. Žodžio ekvilibristas

2020 m. Nr. 7 / Alis Balbierius. Ekvilibriumas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 127 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Alis Balbierius: „Man tebėra sakralios visos gyvybės formos“

2018 m. Nr. 7 / Poetą, fotografą Alį Balbierių kalbina Gediminas Kajėnas / Ir savo tekstuose, ir fotografijose, ir nuo didmiesčio gyvenimo nutolusioje kasdienybėje Alis Balbierius yra tikras panteistas, adoruojantis gyvybę…

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 4 / lapkritis toks slidus kaip žuvis lyg žaltys tarsi plauktų per lietų neatskirsi kur žemė kur pelkių vanduo nesulauksi nė saulėto mirksnio iš dangaus –

Alis Balbierius. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / naktis yra deimantas iškasu jį vakaro rankomis tyliai šlifuoju nematomais judesiais iki tylos lapo briaunos iki samurajiško viksvos aštrumo prie nuogos lunatikės kojų iki netobulo laikrodžio tobulo tiksėjimo

Elžbieta Banytė. Tylos skambesys, tuštumos prasmė

2014 m. Nr. 11 / Alis Balbierius. 99 trieiliai. – Vilnius: Homo liber, 2013. – 112 p.

„Metų“ anketa: Vytautas Martinkus, Alis Balbierius

2014 m. Nr. 5–6 / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje? Kokiuose lietuvių autorių kūriniuose, Jūsų nuomone, labiausiai atsispindi šiuolaikinio pasaulio dvasia?