literatūros žurnalas

Alvydas Valenta. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 4

Amerikos atradimas, arba Vaizduotės šokis

…tuomet galėjau būti su admirolu iki galo,
jo išaukštinimo ir jo pažeminimo valandą,
jo triumfo ir jo sielvarto dienomis,
plaukti nepažįstamomis jūromis,
gerti sudvisusį laivo vandenį,
valgyti apipelijusius sausainius,
girdėti, kaip cypaudamos ir ieškodamos grobio
triumo prietemoje laksto alkanos žiurkės,
įsivaizduoti kraujo goduliu žibančias jų akis…
Galėjau būti su admirolu iki galo,
pasinerti į tvankią tropikų naktį,
margaspalvių papūgų klegesį,
indėnų kovos riksmus.
Tikėjau kiekvienu jo pasakytu,
dar labiau – nepasakytu žodžiu,
kiekviena nauja istorija
apie neatrastas žemes,
neišplaukiotus jūrų kelius.
Tikėjau viskuo, apie ką rašė knygose:
Kolumbo kelionėmis,
Amerikos atradimu,
muškietininkų draugyste,
Tristano ir Izoldos meile –
kultūros prasmių lauku!
Būsena be šešėlio abejonės,
be sąmonės dvejinimosi,
nuosavos psichoanalizės,
postmodernaus reliatyvizmo,
kai viskas tampa tiesa ir kartu šiek tiek netiesa,
o visos kadaise padarytos tavo paties kvailystės
išdidėja, įgauna keisčiausius pavidalus,
primena.
Kultūros laukas susitraukia, sumažėja
apnuogindamas tikrąją prigimtį,
biologiją,
ir pats jau pradedi nebeskirti,
kas buvo iš tikrųjų,
o kas – pernelyg ilgai užsitęsęs
vaizduotės šokis
žiemos vakarą,
toli nuo namų ir nuo savęs,
svetimame mieste,
šaltoje, garsiai aidinčioje aklųjų mokykloje.

 


Mastrichtas

Skiriama Mastrichto sutarties 30-mečiui

Špagą,
duokite vaikui špagą!
Galima ir netikrą, įsivaizduojamą, menamą!
Ginkitės, saugokitės, klaidinkite
ir nesileiskite būti suklaidinami!
Ant geltono keturiolikos metų kuino
jaunas D’Artanjanas
keliauja užkariauti Paryžiaus,
prie Mastrichto
į maršalus pakeltas D’Artanjanas,
tratant būgnams, antrinant patrankoms,
atiduoda dangui gyvastį.
Paskutinis iš muškietininkų,
pirmasis tarp personažų,
paguldęs galvą prie Mastrichto.
Po trijų šimtmečių čia bus pasirašyta
svarbiausia Europos vienijimosi sutartis,
luidorus, frankus, ekiu pakeis eurai,
bet prieš juos nuo šiaurės iki pietų,
nuo vakarų iki rytų
Europą pereis Liudviko XIV muškietininkai,
gerdami vyną,
mylėdami moteris,
tvatindami kardinolo gvardiečius,
pasakodami būtas ir nebūtas istorijas
pauzėse tarp skaitomų eilučių, pastraipų,
verčiamų puslapių,
žadins vaizduotę
ir jau viską žinosiu apie karalių rūmus, bastilijas,
Europos kelius ir uostus,
meilės kerus ir nuodus
ir viską apie Europos Sąjungą –
Paryžiaus, Briuselio rūmų koridorius,
slaptus jų praėjimus
ir ne mažiau slaptus jų šeimininkų potvarkius,
naujus mokesčius, valstybės iždą,
vidaus ir užsienio politiką,
nes prie Mastrichto sienų
neramią savo galvą
kadaise paguldė
tikrasis Europos vienytojas – D’Artanjanas!

 


Epidemijos išklotinė pagal Albert’ą Camus

Visos epidemijos prasideda vienodai –
pastebimai suaktyvėjusia žiurkių ir turistų veikla,
kaistančia ekonomika,
padidėjusiu žurnalistų dėmesiu vietos problemoms
(Albert’as Camus tai žinojo ir papasakojo).
Prasideda atsitiktiniais atvejais,
augančia statistika,
piliečių abejonėmis skaičių patikimumu,
valdininkų delsimu,
ugningomis politikų kalbomis
apie visuotinį karantiną.
Tada ateina eilė sąmokslo teorijoms, vakcinoms, skiepams,
nemokamiems ir mokamiems testams,
vakseriams ir antivakseriams,
Prezidentūros priekaištams Vyriausybei…
Maro mergelėms, koronos šikšnosparniams,
maliariniams uodams, musėms cėcė,
nematomiems virusams,
besibraižantiems apie duris,
beldžiantiems į aptemdytus langus,
lendantiems po kaukėmis ir į sąžines,
į pirmuosius dienraščių puslapius.
Visos epidemijos prasideda ir baigiasi vienodai –
staiga, niekam nesitikint,
baruose, kavinėse, gatvėse
išvargintiems miestiečiams švenčiant gyvenimą,
laistant vyną ir pažadus
būti geresniems, nuolankesniems,
labiau mylėti savo artimą,
tik retam duota girdėti
atsargius Maro mergelių žingsnius,
koronos šikšnosparnių šnarėjimą,
žinoti: Maras tebegyvena tarp mūsų.

 


* * *

O didžiausia vienatvė laukia ne dykumoje,
ne vienuolynuose, netgi ne blaivykloje –
vienviečiame viešbučio kambaryje.
(Sigitas Parulskis, „Nuogi drabužiai“)

Truktelėjome tiesiai iš butelio,
trise, tarpuvartėje, kaip anuomet,
po laimėtų pirmųjų šachmatų varžybų,
spaudžiant smagiam lapkričio šaltukui,
žibant raudonoms Maskvos ir Piterio žvaigždėms,
už pergalę,
įsivaizduojamą tautų draugystę!
Truktelėjome tiesiai iš butelio,
trise, jau nebe tarpuvartėje,
nebe už draugystę,
o tada grįžome namo,
įsijungėme plokščiaekranius televizorius
ir iki pusiaunakčių žiūrėjome veiksmo filmus, muilo operas,
nesibaigiančias realybės istorijas.
Vakariečiai viską daro daug subtiliau –
myli, neapkenčia, šalina konkurentus –
net ir geria jie elegantiškiau,
nei kadaise tai darydavome mes,
pritemdytose didmiesčių kavinėse,
brangiuose viešbučių baruose,
iš aukštų plonakojų taurių
arba sunkių viskio stiklinių,
kiekvienam gėrimui – savas stiklas,
juos sumaišęs parodytum vien savo neišmanymą.
Tada, pabaigę paskutinę taurę, lengvai apgirtę,
grįžta į viešbučio numerius
ir sterilioje baltų paklodžių apsuptyje,
transcendentinėje tyloje,
į smilkinius mušant sukilusiam kraujui,
ant akinamai baltų dušo plytelių
laisto ugninę savo sėklą
šitaip mėgindami atsikratyti tikro,
o gal tik įsikalbėto nereikalingumo.
Vakariečiai viską daro daug subtiliau –
myli, kerštauja, atgailauja,
net ir jų vienatvė daugelį sykių subtilesnė
nei kadaise pasitikusi mus.

 


Dailininkas grįžta namo

M. K. Č.

Tavo saulė aptemusi,
tavo žvakės baigia sudegti,
tavo „Karalių pasaka“
karališkame mieste
truko taip neilgai.

Traukinys, monotoniškai skaičiuodamas valandas,
nugyventus ir nenugyventus metus,
artėja prie išsipildymo,
juodas gedulo vežimas jau laukia,
laidotuvių procesija,
nužengusi iš paveikslo rėmų,
pajuda Rasų pusėn.

Varnai, sutūpę Rasų medžiuosna,
kranksi atsisveikinimo simfoniją,
gal ne tokiomis tonacijomis, kokias girdėdavai,
kokių norėtum,
bet kitaip jie nemoka –
šv. Pranciškus savo pamokslą paukščiams
irgi sakė kapinių varnoms.

Neringa Butnoriūtė. Trys teatrališkos nominantės

2022 m. Nr. 4 / Apžvalgoje aptariamos trys poezijos knygos Linos Buividavičiūtės „Tamsieji amžiai“, Dovilės Zelčiūtės „Šokiai Vilniaus gatvėje“, Alvydo Valentos „Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms“.

Elena Baliutytė. Keturiasdešimt aštuonios iliustracijos Homero poemoms

2021 m. Nr. 4 / Alvydas Valenta. Prierašai neegzistuojančioms „Iliados“ ir „Odisėjos“ iliustracijoms. – Vilnius: Asociacija „Slinktys“, 2020. – 88 p. Knygos dailininkas – Rokas Gelažius.

Angelė Jasevičienė. Gyvenimo arenoje užmerktos akys

2011 m. Nr. 6 / Alvydas Valenta. Pradžios užkalbėjimai: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010. – 206 p.