Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 3
*
Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.
Krantas augo mano viduje. Mėčiau žemyn konservų skardines, likusios žuvys traukėsi.
Vieną sekmadienį opera priplaukė. Jos bortai trankės į aukštą krantinę.
Popietė buvo kaip gelsvas ikras, kurio šiltomis sienelėmis slydo pirštai.
Buvau per didelis įlipt ir išplaukti.
*
Kai reikia išmatuot abejonę, galvoju
apie jos rankovių ilgį.
Slaptas kišenes, kurios vis dar užsiūtos,
brangų dėmėtą pamušalą,
ir kaip dažnai už jo užkrintam, dvi
skirtingų šalių monetos.
Gerai, kad nereikia rūpintis
dėl sagų, tikiesi, kad tai laikina.
Arba dėl skaudžios vidinės siūlės.
Kai matuoju abejonę, turiu galvoti
apie patogų kostiumą, su kuriuo
ją palaidos.
pakalbėkim apie sielos gyvūnus
nors pastarųjų egzistavimu vis dažniau abejoji
ten kur esi dabar – name
primenančiame raudoną degalų kanistrą
senojo garažo pasieny sėdi nukirpęs iš praeities
vingiuojančią bikfordo virvelę apie tuos didžius gyvūnus
kurie abejingai gulės išmesti į tikrovės krantą panašūs
į gigantiškas išsipūtusias šonkaulių jurtas
kol pakrantės tarnybos nuspręs kokiu būdu jas patraukti
nepasakome to ko pakelti negalim arba – stiprūs
žmonės privalo turėti stiprius sielos gyvūnus arba – ką
kišenėje veikia šitas žiebtuvėlis kodėl uždegu
likusią dagtį atsistoju atokiau ir leidžiu viskam išlėkti
pilkų genių debesiu būdamas vieno jų galvoje
suslėgtas kalenantis į smegenų barškučio sienas
gyvūnas kurio akys tebėra mano viduj
*
pilkojo genio kaukolėj gyvenu
aš jo bręstančių spalvų protas
akių virgulės
žvilgsni
sek paskui keliaujančios nakties lazdyną
įsikurk nukirstų dienų vainikuose
pilkojo genio mėnulyje gyvenu
esu jo baimės kraterių suma
sausų jūrų bangos
ausie
klausykis kaip tave užlieju
kiek daug vienatvės tame aukse
driežas po akmeniu
visada tebuvo mūsų praeitis
nusimetusi uodegą
sunkų garo raudonį dainavo gerklė
šaukė sapnuose kol išskerdė
visą elnių bandą
ir mano šonkauliai
tik jų ragų viršūnės
– – –
pilkojo genio bibliotekoj
berniukas randa pamestą knygą
ir joje pasilieka
šaltinis
ką gali prisiminti šaltinis
apie savo pradžią
ertmę stiklo akmenyje
pro kurią prasikalė
tamsų ledyną jo
tirpstantį gėlą prakaitą
senas uolas kurių šlaunimis
leidžiasi švelniai
ką gali žinoti šaltinis
apie savąjį laiką
prieš juros periodą eroziją
sakų miškus paparčių
šakniavaisius
laiką kai gyvenimo lopšys
buvo patogi duobė
ką gali atsakyti šaltinis
apie savo pabaigą
kuomet jo vingrus kūnas
prisišlies prie upės
nežinomu vardu
glamonėjančios
skalaujančios
įeis į ją
tą kuri neš
nežinomos jūros
kryptim
ir jūra
ką ji žinos
nutuoks apie šaltinį
kuris jai žadėtas
įprastas gurkšnis
vandens sėkla
gemalas virstantis
akmeniu
*
Sesuo panardina rankas į kriauklę.
Vanduo nesutinka pasipriešinimo, perlaužia
įdegusius riešus. Kiek jiems reikėjo atlaikyti,
kol atsivėrė lyg dvi perskrostos ežero žuvys.
Ir ką reiškė plonos pasidabruotos apyrankės,
prirakinusios prie šių namų.
Kai ji niūniuoja įsivaizduojamos radijo stoties melodijas
ir su silpstančiu įtūžiu dugne ieško paskutinės šakutės.
Kai turėčiau apkabinti savo mažąją vaikystės priešę.
Bet mes kalbam apie akcijas ir kurortą, apie jau pūvančias šilauoges.
Ir tarp mūsų tik tie vos kvėpuojančių žuvų blyksniai,
tiktai stovinčio vandens laikrodis.
oro uostas
Pasaulis jau greitai taps oro uostu.
Kils keleiviniai
potvyniai, leisis
tarptautiniai atoslūgiai.
Turbūt netrukus įprasim
prie nebalintos, šaltos laukiamųjų salių kavos,
ventiliacijos, elektrinių bagažo vežimėlių.
Mūsų vaikas pasiklys netoli
nesunumeruotų vartų.
Bus neramu, kol neišgirsim,
kaip žvaliai informacijos skyrius praneša jo vardą,
kaip svetimai, netikroviškai suskamba
tie artimi skiemenys.
Būsim tokie užtikrinti, beveik laimingi,
kai mums grąžins
net ne mūsų vaiką.
Greitai viskas bus įprasta pasaulio oro uoste.
Matuosim, sversim savo prikimštus lagaminus,
įsinešim daugiau nei leis geležiniai rėmai.
Ir jokių lėktuvų, jokių griežtų pakilimo takų.
Vien tik geriausios vietos prie atviro lango.
advento
lyg kapotum šlapią vatą, bandytum
sugrūsti šitą baltą pašarą į šonkaulių ėdžias
prie jų nebesirinks miesto pabūgę gyvūnai
ir paltas teprimins margą neišdainuojamą folklorą
randai ataugs ir kerosis odoje, gremši ją pemza,
užsisėdėsi sklidinoj purpuro vonioj
kas palaimino, kad turi mausti, kas išvertė
tavo slaptas raudonas kišenes į pliusinį šaltį
džiaustau nuskalbtas vėliavas virš durų,
baigiu spręsti seną taikos kryžiažodį
kad jau šventės, rašau, sveikinu ir linkiu
gyvenimo, įkepto į sprangų vilties kačiuką