Lukas Miknevičius. Esamojo laiko eilėraščiai

2023 m. Nr. 2

Buvau žvejoti

Pamiršau nusipirkti sliekų,
Rausiau pagaliu ežero pakrantę,
Kiti rausė apkasus.
Kažkoks baltas kirminas,
Nežinau, gal karkvabalio lerva,
Raitėsi, galvojau, ant šito tikrai
Užkibtų, bet pabijojau imt į rankas,
Vert ant kabliuko, dar įkąs
Tais žiauturais ar apipurkš
Kokia rūgštim, panaudos
Biologinį ginklą, paskui
Nei sliekų, nei kitos gyvybės
Iki pat horizonto.

 

Energetinė krizė

Spalį pradėjom taupyti energiją,
Deginom kas antrą žibintą,
Bet lapkritį elektra atpigo.
Ir nežinojome, ką daryti.

Viešpatie, nušviesk mums kelią.

Gruodį vis dar buvo pigu,
Bet žibintų nebedegėm, niekam nereikia.
Saikingai pasnigo, tai barstėm daug druskos,
Nors niekur nebėjom, taupėm energiją,
Vis dar maldavome:

Viešpatie, nušviesk mums kelią.

Sausį jau švietė vienodai.
Radę knygų, kūrenom knygas,
Radę žibalo – žibalą.
Vasaris greitai prabėgo, nėra
Net ko pasakot. O kovą,
Viešpatie, persukom laiką,
Ir tapo šviesiau, bet kelias neaiškus.

Parodyk pirštu mums.

 

Turgeliai

I
Gyvenime svarbiausia
teisingi lūkesčiai.

Štai kraunuos daiktus po žvejybos,
vieškeliu vietinis, mažiausiai trys
alaus nuo ryto, traukia tikrai parduotuvėn,
nes daugiau toj pusėj tik bažnyčia,
o mišios seniai baigėsi.

– Kaip sekėsi?
– Vidutiniškai.
– O, tai gerai!

II
– O upėtakis, žinok,
kaip kuilys vakarais srovėj išsiverčia,
bet aš tai negaudau, laiko nėra
ir tą leidimą dabar liepia pirkti.

Gal ir tiesa, o gal ir pamirko slieką,
nepatikrinsi, bet akim mirkteli, lyg
turėčiau suprasti.

III
– Tai kai kitąkart atvažiuosi, žinok –
srovėj. Bet tik vakarais rupūžė.

Ir kerta kampą laukais –
į kapines.

 

Gegužė su gegute

Sakytum, pavasaris
Šiemet vėluoja, bet štai –
Krinta kaštono žiedlapiai
Į bokalą.

Vadinasi, viskas laiku.
Viskas teisinga ir visiems
Po lygiai atseikėta.

Tuoj birželis, kaitra,
Gerklę gniaužianti
Dulkėtų priemiesčių
Vienatvė pakeliui
Į žvejybą ar tiesiog
Šiaip pakeliui.

Keletas pasikartojančių klausimų.

Viešpatie, kaip aš čia atsidūriau?
Kas man paaiškins
Šią nepritaikomą teoremą?
Koks skirtumas tarp manęs
Ir kito upės kranto?

Ir kas, po velnių, netvarkoj
Tai gegutei?

Lyg prisukta
Nuskina žiedlapį, meta žemyn,
Nuskina žiedlapį, meta žemyn,
Nuskina žiedlapį, meta žemyn.

Ir klykia ne savo balsu.

 

Pilka

I
Pūga išvaikė miestelėnus,
Visa krantinė tik man ir
Susigūžusioms antims,
Pilkas dangus virš upės ir pilkas
Žaliasis tiltas.

II
Ledo lytys šiugžda tarpusavy,
Trinasi viena į kitą, kai bandau
Išnešioti eilėraštį, tebūnie
Šiandien mažiau pavykusį.

III
Autorius irgi mažiau pavykęs,
Bet tebūnie, pilki akmenys
Šiugžda galvoj tarpusavy,
Kol pabyra spalvotos mozaikos
Detalėm, jos grimzta lėtai
Pilkan vandenin ir pilkėja.

IV
Pūga išvaikė miestelėnus,
Suvarė atgal į pilkus gardelius,
Dar vadinamus gyvenimu.

V
Mozaikos detalės nuskęsta
Ir vėl susijungia, ir pakyla
Nuo dugno upėtakis.

 

Pastaba autobiografijai

Poetas, prieš trejus metus pavėlavęs į knygos pristatymą,
palinkėjo ištvermės žengiant šiuo sunkiu poezijos keliu,
galvojau, visai nukvako arba tiesiog kalba klišėmis,
tai kas, kad poetas.

O šiandien pūga nuo ryto, visur sniego kaugės, vedu pasivaikščiot
nuo senatvės klištantį šunį, klampoju šlapiais batais paupiu ir tikrai nėra lengva,
ir tikrai reikia ištvermės bei koordinacijos, nes kitaip paslysiu ir pargriūsiu,
tai kas, kad poetas.

 

Vilnius

Nebemyliu šio miesto,
Ir jis man abejingas.

Kasdien prasilenkdami
Nė galvomis nepasilinksime.

Jis manęs net nepastebi,
O aš – iš išdidumo.