literatūros žurnalas

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 4

 

 

tiesės

 

paukščiai skrendantys tiesiai
nerodo krypties,

 

paskui juos sekdamas
atsiduri niekur,

 

o ten iš už durų
vėjo plunksnos plevena – –
žydintys tavo plaukai – –
laukai raudonuojančių smilgų,

 

tik jų prisikimšęs
pilną pagalvę
gali dar apčiuopti
laikiną kryptį

 

išteptą vėju,

 

kryptį svarbiausio sapno,

 

kuriame
mano kūno būdoj,

prie kraujagyslių grandinės
pririštas šuo
drasko paukščius,
nugraužia sapno kateterius,
kraterius užkasa kojom – –
juose tiktai veidas

 

ir dažniausiai pramerkiu akis
neišaušus,

 

jos pilnos karščiuojančios žemės,
jos pilnos kruvinų traiškanų,

 

lyg būtų tave iš manęs

 

išpešioję

 

 

neišverčiama

 

akys užkaltos, arba jų net nebuvę – –

 

vis tiek neįmanoma išversti vaizdo
į tau suvokiamą kalbą,
išversti lengviau yra kailį,

 

ar degančią odą į pajuodusio kraujo pusę,
vėją į kibirkščiuojančias lūpas,

 

dilgėlės geluonį į tavo vardo
pirmąją raidę ant paraudusios odos,

 

lemputę išversti į kitą šviesos kalbą,
kad akių nebadytų šviesos adatėlės,

 

žvaigždes išversti į mum suvokiamą
mirties šviesą, ar puodelį arbatos,

 

išversti knygas, lietų išversti į sniegą,
į nieką dievą išversti

 

ir čia tik šviesa išversta
į man suvokiamą tamsą,

 

kurioje vis dar klaidžioju
negalėdamas išsiversti savęs – –
negalėdamas be savęs išsiversti

 

(čia paukščiai nekyla, jie krenta į dangų
lyg mestų kas akmenį į išverstą jūrą)

 

ir viduj toks sunkumas
tiktai akmenys akmenys

 

varnos snapais pro pravirą burną
juos meta į vidų

 

lyg iš troškulio
lyg dėl to, kad taip liepta,

 

mėgindamos atimti paskutinį
gyvybės vandenį,

 

kuris jau tapęs mirties vandeniu – –
jame tik sunkūs neįskaitomi akmenys,

 

kurių neišeina išversti

 

iš savęs

 

 

*

viskas tėra neįvykęs žaidimas
išpuvusioj tikrovės skylėj – –

 

drėgmės uždusintuose
žemės stalčiukuose

 

slepiame

 

surūdijusių akiduobių tuštumas,

 

pro kai kurias prasikala
užverktų žvilgsnių medžiai – –

 

nieko nėra tobuliau už gamtą,
iš jos reikia mokytis – –

 

tuo visiškai netikiu
matydamas, kaip išsprogsta

 

šakų venos dangaus kaktoje,
kaip vėjas jomis ima plūsti,
kai medžių raketės
įnirtingai taikosi

 

ir neatmuša
nė vieno

 

lekiančio

 

paukščio

 

 

aštrumai

 

mes aštrūs
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

 

išgaląstais paukščių veidais

įsismelkiam medžiams
į žaliuojančias smegenis,

 

apsigyvenam apleistose sielų
prieglaudose

 

seniai nedarinėjamom durim,

 

(langinių antkapiai užtvenkę šviesą)

 

tik kaulai čia darinėjami,
darinėjamos burnos atšipusiais
žodžių stikliukais,

 

kūnai tamsos įpjauti nukraujuoja
šešėliams ant rankų,

 

peiliai darinėja nakties žvėrį
šioj žydinčioj peilių giraitėj,

 

iki mirties darinėju save – –
vis labiau ir labiau praverdamas
išgaląsta durų rankena,

 

kol pavyksta
save užtrenkti

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 10 / valgau angliškus pusryčius
ant staliukais apaugusio šaligatvio
virš galvos dulkėtos palangės
vazonų laivai žydinčiomis burėmis

Neringa Butnoriūtė. Kai vaizduotė yra valiuta

2023 m. Nr. 3 / Rubrikoje apžvelgiamos šios poezijos knygos: Dovilės Bagdonaitės „Takeliai_žolėje“ ir Ernesto Noreikos „Akvanautai“.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / kur dingo berniukas
saulės nubalintais plaukais
norėjęs save perskaityti
po žalsva medžiagine striuke
įsiūtu nesuprantamų žodžių pamušalu

Ernestas Noreika: „Fiksuoti vidinės visatos vyksmą“

2020 m. Nr. 4 / Poetą Ernestą Noreiką kalbina Saulius Vasiliauskas / Juk net atsibudęs gražų rytą gali suvokti, kad tapai kitu žmogumi. Lyg būtų tave kas perrašęs, perkūręs, rodantis šiame tikrovės veidrodyje tau pačiam visai naują tavo atspindį.

Neringa Butnoriūtė. Metaforomis apaugusi tikrovė

2019 m. Nr. 10 / Ernestas Noreika. Apollo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 109 p. – Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 7 / mano galvoje užsiūtas dangus, po juo renkasi akmens žmonės mažytėj saulės arenoj ryškiai išderintais šešėliais, jų olose veisias šikšnosparniai, įkalinę spindulius nutriušusioj kasdienybės trobelėj…

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Fausta Radzevičiūtė. Mėnuliai, veidrodėliai ir sapno siūlelis

2013 m. Nr. 11 / Ernestas Noreika. Povų ežeras. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2012. – 53 p.

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10 / tik vėjas įpučia žariją boružės
narve ugnies, kurį apgraužė lietūs,
tavam sode tik papartynai

Ernestas Noreika. Eilėraščiai

2010 m. Nr. 8–9 / Ernestas Noreika gimė 1989 m. Pravieniškėse. 2008 m. baigė Rumšiškių A. Bara­nausko vidurinę mokyklą ir stojo į Vilniaus pedagoginį universitetą. Studijuoja lietuvių filologiją.