literatūros žurnalas

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2012 m. Nr. 10

Mėnulis – lyg niekur nieko

 

Artėjantis vakaras
Patamsina prieblandą,
Paikas, nedoras minteles
Žmogui į galvą suvaro.

O mėnuo laikui atėjus
Lyg niekur nieko
Pateka sau
Ir šviečia
Visiems, kas žiūri
Arba nežiūri.

 

 

* * *

Gyvatės išnara,
Gulinti miško laukymėj,
Buvo pilna
Tylinčio laiko.

Bet eglės aplinkui
Lingavo ir ošė.

 

 

* * *

Vartai į senas kapinaites
Sulūžę.
Tenai naktimis
Be vargo įeina
Laikas, tamsa ir vėjas.

Rytais patekėjusi saulė
Viską apžiūri.
Bet kapinaitėse
Nieko neranda.
Tik tylą
Ir seną žvakigalį.

 

 

* * *

Naktį
Išsiveržė iš tamsos
Pavasario plukės žiedas.

Ir šviesiau pasidarė
Pasauly.
Ir ramiau –
Seno ir mažo širdy.

 

 

* * *

Sekundė kaip bitė
Nuzvimbė praeitin.
Ramus Medvėgalio kalnas
Tylėjo.

 

 

* * *

Užkliūva diena
Už tamsiausio lapkričio debesio
Ir iš karto sustoja.

Griūva ant tos dienos
Apsunkęs
Nuo rudens pasaulis.
Sekundės pilkėja it pelenai
Senoj užmirštoj
Laužavietėj.

Bet kai kieme
Po medžiu nutūpusi kuosa
Pasižiūri į mano langą,
Diena,
Nuo rudens apsunkus,
Prašviesėja
Ir savo keliais nueina.

 

 

* * *

Pro kasdienybės brūzgynus
Negaliu prasibrauti,
Negaliu
Užkopt ant to kalno,
Kad iš aukštai pamatyčiau
Tą kelią,
Kuriuo man nebuvo lemta
Keliauti.

Žolynai šlamėjo,
Debesys plaukė,
Saulė aiškiai
Apšvietė viską,
Bet to nenulemto kelio
Niekur
Nebuvo.

 

 

* * *

Dangaus buvo daug –
Eretiško, žadančio, tylinčio.

Išgąstingai, nepatikliai,
Maištingai
Juo debesys plaukė.

Aušra jį uždegdavo,
Niūriai prislėgdavo naktys.

Tavo tai buvo dangus –
Eretiškas, žadantis,
Tylintis.

 

 

* * *

Birželio dangus
Auštant
Darėsi vis aukštesnis,
Šviesesnis, didesnis. 

Kurmis po žemėm,
Žuvis jūros dugne
Ir žmogus
Savo vienatvėj
Iš karto
Tą dangų pajuto.

 

 

* * *

Baigiasi kovas.
Sekmadienio popietė.
Lyja ir lyja.

Einu į turgų
Nusipirkt obuolių ir bulvių.
Vis dar sekmadienio popietė.

Vakare, kai sutems,
Ta popietė
Jau bus praeitis.

Bet būsiu ir aš –
Vakare
Tamsoje
Lyjant.

 

 

* * *

Seniai nuėjo viskas praeitin:
Smėlynai, kalvos, tykios marių bangos.
Tik juodas paukštis, eidamas baltyn,
Dar žvalgosi – lyg iš dangaus nužengęs.

Dar žvalgos, bet negali atpažint
To vakaro, kada jisai giedojo
Save užmiršęs. Ir kažin kažin
Ar tai tas vakaras, ta pamario guboja

Jam žiūri į akis įspėdama,
Kad laikas yra niekas, kad sugrįžta
Smėlynai, kalvos, vėjas, sutema,
Sena žvaigždė, žvaigždė iš pranašystės.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 5–6 / Nejauku
Tau buvo stovėti
Po šventoriaus medžiu
Tokiam ne visai panašiam
Į tą baltą balandį.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Pabeldžiau į užkeltus vartus,
Ir jie tuojau atsivėrė.
O tenai pamačiau laimingą
Iš narvo paleistą žvėrį.
Tą vakarą vieną…

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Lengvas dangaus debesėlis. Kai alksny Pragysta strazdas, Kai po alksniu Pradeda želti žolynas, Debesis danguje Tampa Toks baltas ir lengvas,

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 3 / Debesie, Medi, Upe, Žolyne. Nėra Tokios mirties, Kuri Mus išskirtų. Tu žiūri į žydinčią ievą
Pavasario vakare, O išvysti Trumpam sustojusį laiką – Baltą ir tylų. Žiūri į liepsnojantį laužą,

Stasė Lygutaitė. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 10 / Didelis tavo pasaulis,
O tokios mažutės rankos
Likimui sutramdyti.
O tokios beribės erdvės

Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 5 / Tie, kurių nebėra,
Žiūrėjo į mano langą.
Kartu su manim
Klausės

Stasė Lygutaitė. Didelė visų teisybė, arba keletas tiesų apie eilėraštį

1998 m. Nr. 4 / Tie patys debesys virš visų galvų, tokį pat kvapą skleidžia brinkstantys pumpurai, o laikas – kiekvienam kitoks.