Aistis Žekevičius. Eilėraščiai
2021 m. Nr. 12
rugsėjis
štai ir vėl sveikas rudenėli
sveika tamsa
sena bičiule
sveika melancholija
nemalonės pilnoji
pagirtas jos sūnau liūdesy
štai ir vėl sveiki šlapi batai
nesveiki nes skylėti
sveika dargana
tavo kaulėti pirštai
meistriškai skambina šonkauliais
bet geriau jau nereikia
sveikas šildymo sezono ilgesy
patologiškas tokioje ankstybėje
sveikas žmogau apsitūlojęs
trimis megztiniais
nes tik taip gali išgyventi
štai ir vėl sveikas
pakrūmių ekshibicioniste
sveikas? vargu bau
kažkoks išbalęs
šiurpstančia oda
sveikas ir sudie
bent iki kito pavasario
sveika štai ir vėl
nesusilaikiau neparašęs
nežinau ar tai sveika
bet diena
štai ir vėl
nenuėjo perniek
stop kadras
nėra gyvenimo įvykių
kuriuos galėčiau parodyti
tik pavieniai jo liudininkai
ant virtuvės stalo
pustuštis ketaus arbatinukas
jame – šlakelis
vakarykštės arbatos
lėkštė su peiliu
duonos ir sūrio trupiniais
bylojančiais sumuštinio būties trapumą
artipilnis kavos puodelis
sau pačiam
kaip pasakytų markas aurelijus
penki pastovėję jurginai
vazoje
ant pinto padėkliuko
tolumoje boluojanti
popierinė nosinaitė
ir iš konteksto iškritęs
vienišas šaukštelis
atsimylėjimas
argi būtų ne puiku
jei toks dalykas egzistuotų
atsimylėjėliai vaikščiotų atskirai
tarsi nė nebūtų susipažinę
užmiršę pirmąjį atsimatymą
miegotų ramiausiai panirę
į nespalvotus sapnus
užuot bukai spoksoję į sieną
su šypsena veide
ir viena vienintele mintimi
kambaryje netrūksta nieko
išskyrus tave
rudens vidurys
truputį baigėsi pasaulis
ir nieko čia nepadarysi
ei brol gyvenimas jis tęsias
gal tik pilkesnis ir bedvasis
nėra nei nuotaikos nei valios
bet žemėn gyvas nesulįsi
juk pats žinojai – brendi į ugnį
atlaidžiai šypsosi bedugnė
už lango vangiai
slenka
spalis
prasti popieriai
būna neatpažįsti savęs
ne tik veidrodyje
tiesiog žiūri į lubas
skęsdamas minčių mėšlajūrėj
ir stumi esamąjį laiką
ieškodamas prarasto
bet ar gali savintis
kas niekuomet tau nepriklausė
būna pamiršti
kas yra džiaugsmas
tai ne restorano pavadinimas
ir ne važiavimas dviračiu
užmarštis pernelyg žmogiška
tad kaskart tenka mokytis iš naujo
prisiminti
šįsyk jau ilgam
ir ką
ir nieko
gyveni
gelbsti eilėraščiai
ir žinojimas
net ir tamsiausioje naktyje
gali kam nors pridegti