literatūros žurnalas

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 2

Prie šv. Nikolajaus sarkofago

 

Moterys spaudžias artyn,
kiekviena su savo viltimi
ir prašymu.

Žegnojasi,
bučiuoja, glaudžia kaktą
prie vėsaus rusvo marmuro,
tiesia kryželius, ikonas,
fotografuojasi.
Nikolajaus palaikų čia nėra,
bet šventumas išlikęs
bažnyčios griuvėsiuos.

Regiu savo motiną –
ji skuba dar neprašvitus
į Prienus vienuolika kilometrų,
stovi ilgoje eilėje dėl poros kepalėlių
šlapios forminės duonos.
Grįžta per darganą
sopulingu veidu –
duonos jai neliko.

Jos šventumas
lig šiol manyje.

 

Davatkėlių skarelės

 

Po Trakelio pušim plaikstosi vėjy
iškabintos davatkėlių skarelės.
Amerikoniškos.

Pažįstamas kuparo kvapas.
Keturlinko lankstymo žymės,
gelsvo šilko gėlės vietom išdilusios.

Vasaros atlaidų puošmena.
Iki bažnyčios – tik išvirkščia puse!

Išsitraukiu iš spintos
vienintelę močiutės skarelę:
toks pat kuparo kvapas,
keturlinko lankstymo žymės,
gelsvos gėlės vietom išskydusios…

Glaudžiu prie degančių skruostų,
kol suboluoja raukšlėtas veidas.

 

 

*

 

Nušvietei
kaip Halio kometa
rūškaną mano padangę.

Tie žiemos vakarai,
kai vaikščiojau lyg užburta
kerinčios tavo pašvaistės
pro ąžuolo juodas šakas.

Pamažu atitolai, pasitraukei
prarasdamas žėrinčius kontūrus.
Net imu abejoti, ar iš viso buvai,
kai taip rūškana ir nyku.

Bet išliko švytėjimas manyje.
Ir tas ąžuolas,
prie kurio glaudžiuosi.

 

 

*

 

Staiga išsileidžia susukti plaukai,
ant grindinio pažyra karoliai,
nubėga kojinės akis,
prasiveria užtrauktukas,
nutrūksta kelnaičių guma,
nulūžta nagas,
basutės kulniukas,
atsiriša batraištis…

Blogiausia,
kai netinkamu metu
be jokio reikalo
atsipalaiduoja
liežuvis.

 

 

*

 

Kiek visko prikaupta:
spintose, stalčiuose,
indaujos lentynose.

Prigrūsta lagaminuose,
užrakinta sandėliuke, garaže,
skryniose, kaimo palėpėj.

Gal dar prireiks, gal kas sutaisys.
Kol vieną dieną nusmelkia:
ir tu čia – tik laikinas sendaiktis.

 

 

*

 

Ką ji ten siuva
gelsvoj lempos šviesoj?
Tokia susikaupus,
juodų plaukų kasa, susukta ant sprando.
Ką daigsto jos vienišos mintys
to seno namo palėpėj.

Gal buvom kada susitikusios,
gal net persimetėm keletu žodžių
troleibuse, pigių drabužių parduotuvėj, turgelyje
ar prasilenkėm slidailiodamos šaligatviu,
petim liesdamos viena kitą.

O gal ir jos nebėra
kaip ir dailininkės Gražinos,
pro kurios langą vogčiom ją stebėjau,
rugpjūčio saulėlydy.

 

 

*

 

Einu senamiesčio gatve –
gatve, kurios nebėra.
Bet atrodo, lyg eičiau pro namus,
kurie ramiai čia stovėjo
per šimtmečius.

Išklibę laiptai,
nuzulinti turėklai,
svetainė su atsiliekančiu laikrodžiu
lyg kokiu sargybiniu, ginkluotu žalvario pasvarais.
Miegamasis su kalnais išsipūtusių pagalvių,
virtuvės, įkvipusios kopūstais ir silkėm,
senais daiktais užgriozdintos kamaros,
podėliai, šaltos palėpės,
išnuomotos studentams.

Kažkur trinkteli durys,
fortepijono garsai, kūdikio verksmas,
batsiuvio plaktukas kaukši pusrūsy,
juokas, nutylantys žingsniai,
kuždesiai,
šešėliai…
Šabas.
Einu senamiesčio gatve.
Lyg eičiau
per buvusius gyvenimus.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7 / Ji pati aštrių lokio nagų neturėjo,
savus rinko į drobinį maišelį ir slėpė užantyje.
Prieš mirtį nagų nebekarpė.

Ingmar Bergman. Prisilietimas

2022 m. Nr. 4 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Ingmaras Bergmanas (1918–2007), žymiausias švedų kino režisierius, vienas moderniojo kino kūrėjų, pasakodamas apie filmo „Prisilietimas“ (1971) kūrimą, prisipažino…

Per Olov Enquist. Lūšies valanda

2021 m. Nr. 8–9 / Iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė / P. O. Enkvistas (1934–2020) – vienas garsiausių švedų rašytojų. Daugelio premijų laureatas, kūryba versta į keliolika kalbų. Pjesė „Lūšies valanda“ – jaudinanti sielos drama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2021 m. Nr. 7 / Gavom po pagaliuką
ir aprūdijusią skardinę nuo kilkių,
pilną auksinių sėklų

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 7 / Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.

Ingmar Bergman. Riksmai ir kuždesiai

2020 m. Nr. 5–6 / Ingmaras Bergmanas (1918–2007) – pasaulyje žinomas švedų kino ir teatro režisierius, scenaristas, prozininkas. „Riksmai ir kuždesiai“ – tai įtaigus jausmų kūrinys, kuriame, jam pavyko „nekliudomai judėti tarp sapno ir tikrovės“.

Elena Baliutytė. „Atsigręžk į save“

2019 m. Nr. 12 / Zita Mažeikaitė. Esanti. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. – 112 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2018 m. Nr. 5–6 / Pilka adventinė sausgėla. Upėj – plonos lytys nuskeltais kampais, lyg kas būtų sumetęs apleisto vienkiemio langus. Treška sausledis – metų ratas braškėdamas ritas į tamsumas. Iš anos Nemuno pusės tyliai atsiskiria valtis, Tolminkiemio

Kjell Espmark. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 11 / Kjellis Espmarkas (g. 1930) – garsus švedų poetas, prozininkas, literatūros tyrinėtojas, Švedų akademijos ir Nobelio komiteto narys. Studijavo literatūros mokslą Stokholmo universitete, vėliau daug metų jame dirbo,

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 12 / Vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. 2011 m. Švedų akademija paskyrė jam Nobelio premiją, motyvuodama…

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Nuo Rambyno. Aure – Mažvydo karvės rupšnoja sultingą žolę pastoriaus pievose. Pilvai – kaip tos rudos statinės iš Tilžės bravoro, tešmenys velkas žeme, seniai nemelžtos, pertvinkusios. Mūkia, sustojusios pusračiu – taip ilgesingai…

Tomas Tranströmer. Eilėraščiai

2015 m. Nr. 10 / Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė / Tomas Tranströmeris (1931–2015) – vienas žinomiausių ir, anot kritikų, mylimiausių Švedijos poetų, daugelio literatūrinių premijų laureatas. Išleido per dešimtį plonų eilėraščių rinkinių…