Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai
2020 m. Nr. 7
* * *
Varnos valo buvusios Sluškų karietinės stogo lataką,
žeria pajuodusius tuopų lapus į lanksvų apskritą krūmą,
kurio niekas čia nesodino.
Grotuoti langai praviri – vėjui įlįsti.
Sienų teplioriai šitą pastatą lenkia.
Sako, naktimis čia vaidenasi:
kažkas stūgauja, bilda, trankosi.
Žvengimas, pikti balsai, keistas dvokas…
Bet per lietų seni lietvamzdžiai groja.
Lėlys
Nuo Puvočių plačia proskyna
pas mus atžirglioja elektra
paramstytais gelžbetonio stulpais.
Toj saulės išdegintoj proskynoj
aš vos neužlipau ant lėlio.
Jis tik sušvokštė ir suplojęs sparnais pakilo.
Kiaušiniai – du rusvai išmarginti akmenėliai.
Tai sutemų paukštis didelėm akim,
kurios žiba patamsy gąsdindamos vairuotojus.
Kurkia kaip rupūžė pavasarį,
burzgauja lyg tolstantis Adalpos motoroleris,
išgaudo pelėdgalvius, išmelžia ožkas
(tos apanka arba nugaišta. kaip rašė
Plinijus Vyresnysis savo Naturalis historia),
paskui ilgai čepsi varlės žiobtais,
kriuksi, čiaukšnoja…
Štai kodėl mūsų kaime nebėra ožkų.
Kaip Dievulio akis
Geltona medinė bažnytėlė,
sukilimo metais aukštaičių statyta.
Jau per didelė kelių kaimų parapijai,
kuri kunigą mato kas antrą sekmadienį.
Klauptai nauji, tamsios pagalvėlės,
kad būtų minkščiau miesto vestuvininkams.
Karūnuotos Madonos kūdikis,
iškišęs kojelę pro sidabrinį apkaustą,
kartais pajudina blizgantį votą.
Geltonoj varpinėj,
ilgu raktu atbulai rakinamoj,
žydi pelargonijos, išgelbėtos nuo šalnų.
Stalčiuose – smilkalais įkvipę arnotai, stulos.
Ant pakabų – kamžos tarsi nedrąsūs klapčiukai pasieny.
Po raudono pliušo baldakimu
per kuparą persisvėrę raštuoti takeliai, užtiesalai.
Galvas suglaudę melsvi liktoriai, aksominės vėliavos.
Stačiais laiptais užlipus –
griausminga varpų buveinė.
Ant storų buomų kabo senieji, sunkūs, pažaliavę,
abu karus po žeme ištvėrę.
Bokštas linguodavęs nuo jų skambesio.
Įskilę sovietmečiu, bet žado nepraradę.
Balsas su virpuliu risdavosi per kalnus,
per surambėjusias širdis,
per ežerų nublizgintą veidrodį,
kuriame kartais sušvisdavo pragiedrulis
kaip Dievulio akis.
Žolinės svečias
Per Žolinę sulaukiau svečio –
kaimynas atvedė ir paliko gandrą.
Ir šiaip, ir taip šnekinau – nebylys.
Duonos nelesa. O skrendantį karkvabalį
čiumpa akimirksniu. Apvaikščiojom kiemą,
parodžiau daržą. Ant liepto žiūrėjo,
kaip maudausi šaltiniuotam Skrobluj.
Verandoj patikrino visus kampus,
mano batų siūles, raištelius, snapu švelniai
perbraukė delno linijas, pajudino vestuvinį žiedą.
Koks vargas iš kibiro atsigert!
Glosčiau papurusią galvą, sparnus –
plunksnos bekvapės, sausos lyg iškamšos.
Ilgai stovėjo ant šulnio stoginės.
Kada išlėkė – nemačiau.
Tai Zervynų Petrukas,
pasakojo atvažiavęs stogdengys.
Po ketvirtinių atskrido pas našlę.
Toji sako: „Grįžo mano Petrukas.“
Ir praminė. Jau antri metai bus.
Moteriškoji giminė
Visata. Saulė. Žemė.
Gyvybė. Jūra. Gamta.
Gimtinė. Mama. Tėviškė.
Tauta. Tėvynė.
Dvasia. Siela. Sąmonė.
Malda. Meilė. Daina.
Viltis. Liga. Mirtis.
Nežinomybė.
Mintys – mano seserys
Mintys, mano kantriosios seserys,
nuo mažens mane mokot:
patariat, perspėjat, pabarat,
saugot visas mano paslaptis,
tas, kurių nė pati neprisimenu,
ir tas, kurių galėjo nebūti.
Plepiosios mano seserys,
įkyruolės, pikčiurnos, pasipūtėlės,
įsižeidusios, atlaidžios, nevilčiai pasidavusios.
Mano paguodos seserys,
raminančios kaip mamos ranka,
glostanti įskaudusią kaktą.
Ištikimos mano palydovės ir vedlės –
į ten, iš kur niekas negrįžta.
* * *
Į mano veidą jau braunasi
prakauli tėvo senatvė
ir liūdnas motinos žvilgsnis į plynes
tą niūrią lapkričio pavakarę be žiburio,
tik krosnies žarijoms rusenant.
Kažkas klebena langinę, klausa įsitempus
kaip tos avinėlio žarnos,
iš kurių mėginom daryti stryką.
Baimė pelėdos akim įsispitrijus
į tirštėjančią tamsą.
Būsi tiesi kaip liepa.
Kieno tas linkėjimas?
Atminties skylėta skepeta apsigobusi
vartau pernykščius lapus
kaip ta speigo užklupta kuosa.
Malda
Viešpatie, palaimink mano rankas,
kad būtų stiprios, bet nieko prievarta nelaikytų,
kad dažniau duotų nei imtų,
kad mokėtų paglostyti, kad nuramintų.
Viešpatie, palaimink mano akis,
kad nuo svetimo sielvarto nenusigręžtų,
kad įžvelgtų tai, kas yra tikra,
kad regėtų giliau ir plačiau nei matome,
kad kitiems būtų malonus mano žvilgsnis.
Viešpatie, palaimink mano ausis,
kad galėtų išgirsti Tavo balsą
ir bėdon patekusių aimaną,
kad būtų kurčios plepalam, apkalbom, liaupsėm.
Viešpatie, palaiminki mano lūpas,
kad įžeidimai ar prakeiksmas neatvertų,
kad kalbėtų gydančiais žodžiais,
kad saugotų patikėtas paslaptis.
Viešpatie, mano širdį palaimink,
kad ji liktų Tavo buveinė,
kad būtų atlaidi ir dosni,
kad mokėtų dalintis džiaugsmu ir sielvartu.
Viešpatie, palaiminki mano protą,
kad išliktų imlus ir šviesus,
o Tavo palaiminimai nebūtų bevaisiai.