literatūros žurnalas

Marius Burokas. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 12

Černihivo vyšnia

laiko šaknim suėmus visą šią žemę, auga ant istorijos griaučių, šalmų, kardų ir patrankų, įtemptos medžio gyslos, kraujo uogom prinoks jos derlius, kraujo uogom ir sviedinių švilpesiu, sirenų gaudesiu niekada nepamiršimu. žolė slepia sprogimų raupus, pušys spiečias, linksta, užstoja, ten tuštuma, ten žioji langais išdaužyta vaikystė, nušautas mokslas, kalba išmuštais plytų dantimis, ten laikos įsikibus sienos penktokės Olesios tapyta saulėgrąža. senutė mina dviratį, žegnojasi, gaudžia gaudžia sirenos, pasaulį praplėšė, pradūrė it kamuolį, kiša veidą vidun plėšri ir bejausmė tamsa, viskas kaip visad, griuvėsiuose skleidžiasi pienės, kybo berže lango rėmas ir rausias it kurmis gilyn minos skeveldra. šimtamete vyšnia, aš grįšiu, aš ragavau tavo kraujo karolių, aš spausiu delne tavo sprangų ir slidų uogos kauliuką, aš apeisiu šio miesto cerkves, tik ten supratau tikrą santūrų jų grožį, skulptūrų randai bus užgiję, užsitrauks suraižyti šukėm knygų viršeliai ir aš vėl mokėsiu kalbėti.

gaudžia gaudžia sirenos virš cerkvių drobulių, virš upės, virš istorijos. ten, kur pastatėm mašiną – duobė ir kolonų skeveldros.

 


Hrebenne – Rava Ruska

siena primena mechaninį žarnyną, pastolius sustabdytose statybose, pažįstamas pasaulis atėjo iki čia ir baigėsi. pataikei į pertrauką skaistykloj. visi išsivaikščiojo pogulio, gerti arbatos iš stiklinių, tingiai rūšiuoti pageltusių, per kalkę rašytų popierių. sustojęs ir laikas. guli, nejuda prie gofruotos skardos angarų.

skubi čia tik tu, galvoji apie tamsą, komendanto valandą, tuščius, vaiduokliškus pro šalį pralėksiančius patikros postus, sirenas, raketas, kulkas, smingančias į kūną. apie padangas, kuriomis kabinsis į purvą kariams atiduotas automobilis.

galvojimas čia paprastas, proziškas, sausas it dokumentai, sugeriantys pagaliau muitininko padėtą antspaudą. dusliai aidi trankomos durelės. skersvėjis košia iš požemių. kelios parom virtusios valandos – ir laisvas.

pasaulis vėl pajuda kitapus: prasiveria neaprėpiama erdvė su raudonu, prie horizonto prikepusiu siūlu: ten – tikslas, čia – vėjas, pūga. laukiančiųjų žinutės.

 


***

Kylant į kalną – juodi medžių žaibai raudonam danguje. Niūrios tavo dienos, Viešpatie, patęžusios. Lašai kala į skardą. Žmonių dėmės skysta ant murzino vasario sugertuko. Juodos pusnų panagės, sulipę laukymių plaukai, glitus tirpstąs drabužis.

Dabar ta akimirka, kai lašas tuoj perpildys indą, kai skils nematomas pauzės lukštas. Tyla, kurios negirdim, pusiausvyra, kurios nelemta pajusti. Rutulys, pilnas drėgno, žvarbaus rūko.

Kol vieną rytą iš jo prasikala stoties aidas, atkimsta pranešėjos dažytom šukuosenom ir lokomotyvų plaučiai išsipučia kaip burės. Traukinių varvekliai nuslysta perono gerkle. Ir tik įlipęs, tik pajudėjus supranti – už lango ta pati gimtoji tuštuma.

 


Улица Пылесос

siurbia viską aplinkui didžiulė kiaurymė, byra į ją traukiniai kaip degtukai iš delno, lupasi bėgiai nuo žemės, trata it užtrauktukas, skrieja cisternos, vagonai, peronai tiesiai į miglą

– – – ir stoja tyla – – –

kaip rusvoj nuotraukoj iš 19 amžiaus, išblukusioj laukymėj stovi vieniša stotis, kiek mačiau senų Vilniaus nuotraukų, pastatai jose visada vieniši, sutrikę tarsi ką tik iš miško išniręs pasiklydęs grybautojas
– – – ir stoja tyla – – –
rusva, riebi, gausiai mazutu laistyta žemė, tikrovės plėšiniai, pasienio, pamiesčio zona, lupasi Vilnius tarsi seni apmušalai, žioji dvisiu medinių trobų vidumi, žvaga sulamdytais vyriais
– – – ir stoja tyla – – –
tada jau plytos plytos plytos, baltos ir aidžios it kaulai, betonas betonas skarda stiklas, tuštuma už jo prastais dažais nutaškyta, linoleumas rozetės televizorius radijo taškas
– – – ir stoja tyla – – –
vaikas geležinkelio parke laksto trepsi po gyvulinį vagoną, tranzitiniai rusų veidai akistatoj su Ukrainos griuvėsiais, senukas su voveraičių stiklainiu, iškabos, porelė, ką tik susiveikusi dozę

vėjas tik vėjas tas pats
– – – ir stoja tyla – – –

 


Naujininkų pabėgėlių stovykla

tvieskia šviesom daugiaaukštis pabėgėlių laivas, mūsų tikrovės krante jo nesveikina niekas, už surūdijusių vartų vaikai azartiškai spardo kamuolį, melancholiškai rūko vyrai balkonuos –

tu, įgudęs bėgioti iš vieno saugaus urvelio į kitą, stebi juos baugščiai, timpteli šunį, bidzeni pro šalį žvilgančiu kailiu, pilnais skruostų maišeliais, neši namo gera ir bloga, bet tavo ir už savus, niekam neduosi –

mėnuliaveidės moterys, cerkvė, klevai, išnarintas erdvėlaikis, ruduo, žiema, vėl ruduo, balsai už vartų netyla, jų tai mažiau, tai daugiau, atoslūgis, potvynis, siaubas ir šaltis –

bijoti svetimo buvo įkalta į galvą, tos vinies jau neištrauksi, suleido šaknis, sužėlė tvorom ir spygliuota viela, lenkis, imk akmenį, lazdą laužk, būsi savas –

 


Liepkalnis. Pavasaris

Monotonija kraunasi lagaminus, dėlioja tvarkingai į ūkinį muilą panašias dienas. Tuoj bus šviesa, aistros ir rūpesčiai. Peizažą nudangsto it seniai gyventą svetainę.
Kopi į Liepkalnį žvaliau – išnyri viršuje, susikaupęs sprogimui: nėra didesnės jėgos už tą, kuri atgniaužia pumpuro delną.
Miestas tolumoje dar pusnuogis – pageltusios per žiemą pastatų iltys košia drėgną vėją, beržai įraudę, beveik girdi, kaip gaudžia juose sula. Išsišiepęs šuo čiaukši nasrais, ėda pirmąją žolę.

Jau baigta. Visa, kas grįš – tamsa, šaltis, mirtis – grįš negreit. Taip, viskas kartosis, naivus optimiste, o kol kas – minutės pertraukėlė, skardus paukščio švilpukas, sugniaužtas pumpuro delnas.

Ir nusileidęs matai, kaip po amžinai žaliuojantį stadioną gainioja kamuolį du suplukę žaidėjai.

 


Vis stebiuosi

Jurgai

– – – kaip, nepaisydama nuovargio, švyti, kai žengi žole, tau paklūsta avietės ir astrai, virkščios ir vynuogienojai, švyti vaiskiai it pavakario marios, kasmet nustembu, matydamas, kaip tavęs laukė vanduo, koks švelnus jis tau, kaip saulei plieskiant ištirpsti ežeruos ir vėl atsikuri, susiaudi, prisipildai it indas, ir nėra tarp tavęs ir peizažo nė menkiausios siūlės ar plyšelio, čia tik aš jame kreivai priklijuotas, atspuręs ir nesuderintas, birzgiantis it nuoplaiša Zaraso vėjy – – –

– – – kaip, net Vilniuj, neri į 18 amžių, į bromą, išneri 20-o pradžioj, pradingsti kaip katė, vėl grįžti, žinai, kur plyta šimtmečius saugo meistro prisilietimą, kur kokie buvo turgūs ir vartai, tau šis mažas mūs labirintas ne labirintas, o upė, tėkmė, į kurią gali įbrist vis iš naujo, pasinert į geliančią skaidrą, ir staiga – Vilnelė tavy, vingiuoja, neša, skalauja, nepavysi, čia tik aš lieku stovėti ant kranto, gniaužiu delne srovės nučiulptą molio šukę, stiklo duženą, čerpės nuoskilą, akmenį iš amžių laidynės – – –

Jack Gilbert. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Jackas Gilbertas gimė 1925 m. vasario 18 d. Pitsburge. Pirmoji J. Gilberto knyga „Views of Jeopardy“ (1962) laimėjo Jeilio jaunųjų poetų serijos konkursą ir buvo nominuota Pulitzerio premijai.

Maksym Kryvcov. Eilėraščiai

2024 m. Nr. 1 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Benediktas Januševičius / Poetas Maksymas Kryvcovas gimė 1990 m.
Rivnėje. Ten baigė technologijų ir dizaino koledžą, įgijo neaustinės…

Iryna Šuvalova. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 8–9 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas ir Jurgita Jasponytė / Iryna Šuvalova (g. 1986) – ukrainiečių poetė, mokslininkė ir vertėja. Ji yra penkių apdovanojimus pelniusių poezijos knygų autorė, „Melskis tuštiems šuliniams“ išleista anglų kalba.

Stephen Watts. Sekmadienių mėnuo / Nepažaboti eilėraščiai proza

2023 m. Nr. 5–6 / Iš anglų k. vertė Marius Burokas / Stephenas Wattsas gimė 1952 m. Ilgai gyveno Šiaurės Škotijoje, nuo 1977 m. gyvena Rytų Londono Vaitčapelio rajono daugiakalbėse bendruomenėse.

Kateryna Michalicyna. Eilėraščiai

2023 m. Nr. 2 / Iš ukrainiečių k. vertė Marius Burokas / Ukrainos rašytoja, vertėja, redaktorė, PEN Ukraine narė Kateryna Michalicyna (g. 1982) yra parašiusi daugiau nei dvidešimt knygų vaikams ir pelniusi už jas apdovanojimų…

Mantas Tamošaitis. Apie nesibaigiančių pralaimėjimų šlovę vertime

2023 m. Nr. 2 / Apžvalgoje aptariamos šios knygos: Richard Brautigan „Tabletė versus katastrofa Springhilo šachtoje“, Paul Celan „Kalbos grotos“, Ted Hughes „Varnas“ ir Ene Mihkelson „Bokštas“.

Marius Burokas. Didžiulis, tamsus priartėdavo

2022 m. Nr. 12 / Iš karto už Švenčionių kelias susiaurėja ir neria į niūrų eglyną. Duobėtas, vingiuotas kelias – vis pamirštu, kad keliai mano krašte įnoringi, o jų tiesėjai – tingūs. Iš eglynų ir miškelių išnyri…

Sabina Brilo: „O aš rašau. Vis dar“

2022 m. Nr. 8–9 / Poetę, vertėją Sabiną Brilo kalbina Antanas Šimkus ir Marius Burokas / Sabina Brilo (g. 1974) – baltarusių poetė, vertėja, žurnalistė, redaktorė, jau metus gyvenanti Vilniuje. Trijų poezijos rinkinių autorė, 2019 m. knyga „Tiras „Biblio“…

Andrej Chadanovič. Poetų nacija ir jos vidiniai emigrantai

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Šią toli gražu ne išsamią, bet šmaikščią ir įdomią baltarusių poezijos apžvalgą poetas ir vertėjas Andrejus Chadanovičius rašė baltarusių poezijos antologijai graikų kalba…

Alhierd Bacharevič. Mes lengvi kaip popierius

2022 m. Nr. 8–9 / Iš rusų k. vertė Marius Burokas / Baltarusių rašytojas Alhierdas Bacharevičius (Альгерд Бахарэвіч) gimė 1975 m. Minske. Jis yra kelių romanų ir esė rinkinių, taip pat eilėraščių knygos „Eilėraščiai“ („Вершы“, 2022) autorius….

Tania Skarynkina. Vabzdelių gyvenimas ir mirtis

2022 m. Nr. 8–9 / Iš baltarusių k. vertė Marius Burokas / Tania Skarynkina (Таня Скарынкіна) gimė 1969 m. Smurgainyse (Смаргонь), Baltarusijoje. Baigė Horkų žemės ūkio akademiją, finansų ir apskaitos ekonomistės specialybę. Dirbo paštininke…

Marius Burokas. Bibliotopia

2022 m. Nr. 3 / Kol svajoji apie biblioteką, tavo pažįstami vienas po kito kuria leidyklas. Gal ir tu norėtum įkurti leidyklą, tai, galvoji, būtų keisčiausia leidykla Lietuvoje, nišinė, leidžianti visokius keistus autorius…