literatūros žurnalas

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6

Pro praeitį

 

lūžta spindulys: ant poliruoto stalo
niekaip neatmenamas diktantas
kuriame kelis kartus aš
pirmokas netaisyklingai
užrašau savo vardą
skrebinu sunkiu rašaliniu
parkeriu ir jau su ašarom
su kutenančiu kartėliu
tik dabar pagalvoju kad pirmąkart
turėjau galimybę pajusti gėdą
kūną surakinantį nerimą
kūno kuriuo nebeteks būti

       2009. XII. 9

 

                     Kai mane sapnuoja

 

atsilikęs bėgu paskui
nutolstančią savo močiutę, vejuosi
praeities gatve, šaukiamas vardu
ir neatsigręždamas, šmėsteli vaikiškas
kombinezonas, kuriuo vilkiu,
kurio jau neatsimenu,
tarsi netyčia reikia įpulti
į duobę, sklidiną purvo, kapanotis
iš paskutiniųjų, girdėti kviečiantį balsą,
nors pagaliau esu šiaip ne taip
ištrauktas, nešvariais drabužiais, išsprūsta,
kaip aš toks eisiu į miestą
štai dar vienas aiškus, tačiau
betikslis klausimas sapnininkui

 

              *

 

prie nebeveikiančio kino teatro
susitikimai daug retesni čia
nieko bendra su poezija yra
aiškumas nė su vienu aiškumu
nepalyginamas bet jį vis matuoju
atsainiai tuo pačiu savimi
pamažu aiškėja ir kažkokie
nežymūs resultant neįsiminti
taip turėtų prasidėti ir baigtis
kiekvienas geros praeities seansas

       2009. XI. 20

 

                     Dar šešios žiemos. Penktas

 

Sėdžiu už stiklo, tartum savo paties portretas.

                                                        Tomas Tranströmer

 

tik užklydęs skersvėjis praneša,
kuris tikresnis, yra šitoje pusėje,
kitaip galbūt nepastebėčiau skirtumo,
retkarčiais už trapios drobės spėju
pamatyti, kaip tas kitas sustingęs
veržiasi, traukia save iš rėmų
akimis, jau ir taip suradusiomis
tobulą tašką, bando peržvelgti
sniego šviesą, sniego tamsą
nepajudu, nes visas portretas liko
man vienam, jeigu ištrūkčiau,
kas žino, ar likčiau toks tikras

 

                     Dar šešios žiemos. Antras

 

Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai,
užpildo griežtas pastogių penklines.
Tiek turbūt niekada nesugrosi.
Nes visa kita – įprastas šurmulys,
užgožiantis tobulą ramybės orkestrą.

 

                     Persapnavimas Nr. 822

 

Greituoju traukiniu –
į tarpmiestines džiungles. Pro pat nejaučiamą
grėsmę gaminančius cechus, plytines.
Pasklinda garsų ratilai, aukšti, vos pagaunami
signalai. Tai kažkurio keliautojo imtuvas,
per jį išsiblaškau:
       visai netoliese – audros įsčios.
Regis, jos praeitą vakarą aklai užsivėrė
ir dabar visi nenustoja kalbėti apie ramybę?
Arba atsakymas galėtų būti čia, antrame aukšte,
iš kur skleidžiasi žvilgsnio rodyklės,
kryžiuojasi. Vėl: gamykla, viadukas.
Ir galop – mano sustojimas. Tiesės taškas,
kurį paliečiu kojomis: įkaitęs grindinys.
Metalo kevalas išspjauna ir kitus.
Bet argi mes ne kelių šimtų tylų gylyje,
panirę tik į savo įsivaizduojamas keliones?
Aš tai žinau, šis bilietas – amžinas.

 

                     Kuris vaikščiojo vienas

 

                                          Skiriu Šoviniui

 

Kas gi lenda į tavo mažą praskeltą galvą,
kai paryčiais slenki vienodais kiemais arba
grumiesi su kelią pastojusiomis tvoromis?
Lyg tas vietinis, tylus aborigenas su savo
keistais įpročiais, tarp visų šitų svetimkalbių,
rūškanotų kvartalo gyventojų.
Nukeptų jie tave bet kurią akimirką.
Bet kviečia mandagiai, žongliruodami lūpomis,
slėpdami plytgalį už nugaros.
Todėl nėra jokios logikos, o jei būtų – net nežinotum,
kad ją turi. Vien alkio genamas dabar
spoksai į stiklines duris, medžioji šešėlius už jų.
Turbūt yra kietas, šaltas tikėjimo daigas
ir tavyje. Nes jeigu ne, kur sugrįžtum palikęs
sniego tamsą su joje įsikirtusiom pėdom?

 

                     Landšaftas

 

Ant aštraus palydovo spindulio suverti
gruoblėti lietaus debesys.
Po jais tebesirungia stovyklų ugnis,
aklai šokdama pagal lašų violončeles.
Muzikiniai intarpai, kurių neišgirsta joks žmogus:
žolė užtikrintai veržiasi pro žemės odą,
kol dar sugeba – klausosi šaknų šauksmo.
Sustingę, akmenuoti paviršiai tartum brailio rašysena,
visi abejingi ir kietapėdžiais batais peržengia
kliūtis, sąžiningai suklupdami savo viduje.
Taip ir nenuvykau prie bokšto,
kuris nekantriai svyra slėnio pusėn, grumiasi
su savomis dvasiomis, kurios laksto
sraigtiniais laiptais. Dūsuoja ir neužmiega.
Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.
Jo vaizdinys užantspauduoja neįvykusią kelionę.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 3 / Kai perskaičiau apie plaukiojančią operą, sekmadieniais laukdavau jos ant upės
kranto.
Jau girdėjau apie išnykusius upėtakius ir vėžius. Vanduo blogas, sakė kaimynai.

Erika Urbelevič. Jausmo fosilijos Nerijaus Cibulsko eilėraštyje

2017 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. „Archeologija“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vis dar kabo atkraginęs galvą, klausosi juodų tapetų
šnarėjimo. Vieną akimirksnį beveik pagalvoja,
kad šviesos siūlas, pro mažą skylę patekęs į vidų,
dar galėtų viską suraišioti.

Raminta Važgėlaitė. Vilniaus laiko beieškant

2013 m. Nr. 1 / Nerijus Cibulskas. Nutrinami: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012. – 72 p.

Nerijus Cibulskas. Prisukti vidinę spyruoklę

2012 m. Nr. 11 / Valdas Daškevičius. Netiesioginiai įrodymai: eilėraščiai. – Vilnius: Homo liber, 2009.

Nerijus Cibulskas. Vaizdas pro kambario langą

2012 m. Nr. 5–6 / Antanas A. Jonynas. Kambarys. – Vilnius: Tyto alba, 2011.

„Metų“ anketa. Nerijus Cibulskas, Giedrė Kazlauskaitė, Mindaugas Nastaravičius

2011 m. Nr. 6 / Švedų rašytojo Jano Myrdalio romanas daugeliui įsiminė ne tiek turiniu, kiek pavadinimu – „Sunku būti jaunam“. Šis teiginys aforistinis, apibendrinantis, bet kiekvienas jį suvokiame individualiai. Ką Jums reiškia būti jaunam?