Nerijus Cibulskas. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 6
Pro praeitį
lūžta spindulys: ant poliruoto stalo
niekaip neatmenamas diktantas
kuriame kelis kartus aš
pirmokas netaisyklingai
užrašau savo vardą
skrebinu sunkiu rašaliniu
parkeriu ir jau su ašarom
su kutenančiu kartėliu
tik dabar pagalvoju kad pirmąkart
turėjau galimybę pajusti gėdą
kūną surakinantį nerimą
kūno kuriuo nebeteks būti
2009. XII. 9
Kai mane sapnuoja
atsilikęs bėgu paskui
nutolstančią savo močiutę, vejuosi
praeities gatve, šaukiamas vardu
ir neatsigręždamas, šmėsteli vaikiškas
kombinezonas, kuriuo vilkiu,
kurio jau neatsimenu,
tarsi netyčia reikia įpulti
į duobę, sklidiną purvo, kapanotis
iš paskutiniųjų, girdėti kviečiantį balsą,
nors pagaliau esu šiaip ne taip
ištrauktas, nešvariais drabužiais, išsprūsta,
kaip aš toks eisiu į miestą
štai dar vienas aiškus, tačiau
betikslis klausimas sapnininkui
*
prie nebeveikiančio kino teatro
susitikimai daug retesni čia
nieko bendra su poezija yra
aiškumas nė su vienu aiškumu
nepalyginamas bet jį vis matuoju
atsainiai tuo pačiu savimi
pamažu aiškėja ir kažkokie
nežymūs resultant neįsiminti
taip turėtų prasidėti ir baigtis
kiekvienas geros praeities seansas
2009. XI. 20
Dar šešios žiemos. Penktas
Sėdžiu už stiklo, tartum savo paties portretas.
Tomas Tranströmer
tik užklydęs skersvėjis praneša,
kuris tikresnis, yra šitoje pusėje,
kitaip galbūt nepastebėčiau skirtumo,
retkarčiais už trapios drobės spėju
pamatyti, kaip tas kitas sustingęs
veržiasi, traukia save iš rėmų
akimis, jau ir taip suradusiomis
tobulą tašką, bando peržvelgti
sniego šviesą, sniego tamsą
nepajudu, nes visas portretas liko
man vienam, jeigu ištrūkčiau,
kas žino, ar likčiau toks tikras
Dar šešios žiemos. Antras
Varvekliai, taip ir nepaliesti tylos akordai,
užpildo griežtas pastogių penklines.
Tiek turbūt niekada nesugrosi.
Nes visa kita – įprastas šurmulys,
užgožiantis tobulą ramybės orkestrą.
Persapnavimas Nr. 822
Greituoju traukiniu –
į tarpmiestines džiungles. Pro pat nejaučiamą
grėsmę gaminančius cechus, plytines.
Pasklinda garsų ratilai, aukšti, vos pagaunami
signalai. Tai kažkurio keliautojo imtuvas,
per jį išsiblaškau:
visai netoliese – audros įsčios.
Regis, jos praeitą vakarą aklai užsivėrė
ir dabar visi nenustoja kalbėti apie ramybę?
Arba atsakymas galėtų būti čia, antrame aukšte,
iš kur skleidžiasi žvilgsnio rodyklės,
kryžiuojasi. Vėl: gamykla, viadukas.
Ir galop – mano sustojimas. Tiesės taškas,
kurį paliečiu kojomis: įkaitęs grindinys.
Metalo kevalas išspjauna ir kitus.
Bet argi mes ne kelių šimtų tylų gylyje,
panirę tik į savo įsivaizduojamas keliones?
Aš tai žinau, šis bilietas – amžinas.
Kuris vaikščiojo vienas
Skiriu Šoviniui
Kas gi lenda į tavo mažą praskeltą galvą,
kai paryčiais slenki vienodais kiemais arba
grumiesi su kelią pastojusiomis tvoromis?
Lyg tas vietinis, tylus aborigenas su savo
keistais įpročiais, tarp visų šitų svetimkalbių,
rūškanotų kvartalo gyventojų.
Nukeptų jie tave bet kurią akimirką.
Bet kviečia mandagiai, žongliruodami lūpomis,
slėpdami plytgalį už nugaros.
Todėl nėra jokios logikos, o jei būtų – net nežinotum,
kad ją turi. Vien alkio genamas dabar
spoksai į stiklines duris, medžioji šešėlius už jų.
Turbūt yra kietas, šaltas tikėjimo daigas
ir tavyje. Nes jeigu ne, kur sugrįžtum palikęs
sniego tamsą su joje įsikirtusiom pėdom?
Landšaftas
Ant aštraus palydovo spindulio suverti
gruoblėti lietaus debesys.
Po jais tebesirungia stovyklų ugnis,
aklai šokdama pagal lašų violončeles.
Muzikiniai intarpai, kurių neišgirsta joks žmogus:
žolė užtikrintai veržiasi pro žemės odą,
kol dar sugeba – klausosi šaknų šauksmo.
Sustingę, akmenuoti paviršiai tartum brailio rašysena,
visi abejingi ir kietapėdžiais batais peržengia
kliūtis, sąžiningai suklupdami savo viduje.
Taip ir nenuvykau prie bokšto,
kuris nekantriai svyra slėnio pusėn, grumiasi
su savomis dvasiomis, kurios laksto
sraigtiniais laiptais. Dūsuoja ir neužmiega.
Aš pasispiriu toliau nuo viso šio trumparegiškumo.
Toliau nuo šio nebylaus kraštovaizdžio.
O vėlų vakarą susapnuoju kadais aprašytą skroblą.
Jo vaizdinys užantspauduoja neįvykusią kelionę.