Jonas Liniauskas. Eilėraščiai

2022 m. Nr. 7

Adresatas

Archangelas atskrieja tarsi dronas
Ir cherubinas švytinčia galva
Tik man, atrodo, nusišypso droviai,
Kur laiko sostą ties balta kalva –

Ne pelenų, ne smėlio ir ne sniego,
Lyg debesų, bet ir už juos skaisčiau
Ten spindi laikas, tas, kuris prabėgo,
Kurio negyvenau, o tik skaičiau.

Ten buvo tobulos kvailių svajonės, –
Šampanas liejos, buvo vis mažai…
Trupėjo laiko popierius geltonas,
Ant jo man, Viešpatie, neberašai.

O gal rašai? Tik aš laiškų negaunu,
Kai paštininkas mirė ne laiku.
Gal kitas tavo adresatas – jaunas,
Nes gaila tik jaunų, kvailų vaikų…

 

Baltas

Metai baigiasi, dar kelios
Valandos kaip tuščias laukas.
Laukas baltas lyg rojalis,
Kur vaikelis, kiek sušalęs,
Plaštakas iškėlęs laukia

Ženklo iš aukščiau. Netrukus,
Sniego fugai prasidėjus,
Lyg į ugnį atsisukus –
Šiluma iš atviruko,
Su linkėjimais net Dievui.

 

Bičiulis

Paseno mano angelas, paseno,
Visai pražilo, baltas kaip ir aš.
O gal visai ne angelas, tik mano
Bičiulis senas, varantis raišas

Juodas avis atgal į baltą lauką, –
Kažkas pabaidė, ištrypė daržus.
Pabandė suskaičiuoti – neužtenka,
Kad sapnas būtų tobulai gražus.

Nors puošnūs rūmai, bet apgriuvę laiptai,
Princesė, nebelaukianti manęs…
Kas naktį sugrįžtu nustebęs, – kaip tai
Šitam laike galėjau pasimest?

Šitam lauke, kur juodos avys, klysti
Ir klaidžioti tiek metų, nežinau, –
Tai buvo ar puikybė, ar kvailystė,
Bet tartum vargęs vargą – pražilau.

Pražilo mano angelas, bičiulis
Paseno, tik princesė vis jauna.
Ir buvo tas gyvenimas didžiulis
Lyg baltas laukas, tik avis – juoda.

 

Didvyris

Baigėsi mano olimpiados:
Nebeleidžia nei svaidyti ieties,
Nei mesti disko, nei ristis imtynių…

Stoviu su vyno ąsočiu
Viešpaties dešinėje ir komentuoju, –
Greitakalbe vardinu amžių, ūgį ir svorį,
Kokios šalies emigrantas, – politinis ar ekonominis,
Kokia religija ir kokį garbina Dievą.
Sunkiausia su tais, kurie neaišku ką veikia:
Garbina viską aplink, ką tik mato, –
Net purvą, vargą, skurdą, kraują ir smurtą.
Baisiausia, kad jiems nesvarbu rezultatai, –
Svarbu pasirodyti ir dalyvauti.
Išeina prieš minią, iškėlę rankas,
Su prekių ženklais
Ant kelnaičių ir marškinėlių,
Paragina ploti visus ir švilpti, ir kaukti.
Lankstosi jie į devynias pasaulio puses
Lyg vėtrungės būtų ant vėjo.
Išvardinu trenerių štabą ir jų honorarą kasdieną, –
Dažniausiai tuomet ir įpilu vyno.

Neleidžia seniai man dievai dalyvauti po to,
Kai dešimt auksinių lauro vainikų laimėjau,
Kitiems nepalikdamas nieko, tik baisią nešlovę.
Dėl to ir prasidėjo visa šita beprotybė, –
Varžėsi jau nebe miestai, miesteliai,
O šalys žemynai. Legionierius pirkdavo
Aukcionuose lyg vergus ir duodavo pilietybę.
Teisėjai jau buvo tiek papirkti, kad į auksą nebežiūrėjo, –
Duok jiems nimfų ar amžino grožio šaltinio vandens.
Už teisę šaliai surengti varžybas
Dovanų karavanai keliavo metų metus.

Tuomet ir nusprendė dievai – dėl visko aš kaltas,
Nes viską pradėjo tik mano puikybė…
Dabar tik šventai patarnauju ir mokaus
Kasdienio kuklumo, galbūt – amžinai…

 

Kaip mes patekome į Gineso rekordų knygą

Iš pradžių buvo neįdomu,
Niekas nė netikėjo, kad pasiseks, –
Lyg bandytų reanimuoti nustipusį kuiną…
Kažkokie išnykę judėjimai,
Praėjusio šimtmečio pranašai ant bačkos…
Tuomet įsijungė troliai ir blogeriai,
Ir užvirė visas virtualusis pasaulis,
Visi soc. tinklai, platformos, svetainės,
Net tinderis skyrė tenai pasimatymus.

Tada gavome koordinates ir kada reikia būti,
Ruošėmės lyg į pirmąjį pasimatymą.
Buvome tiksliai laiku nustatytoje vietoje,
Šalia sustojo visai nepažįstami žmonės,
Visi išklausėme įrašo, pasidarėme asmenukes,
Nustatytą minutę sukėlėm į tinklą.
Tuomet kaip bažnyčioje aplinkiniams
Palinkėjom ramybės ir išsiskirstėme, –
Taip ir patekome mes į Gineso knygą,
Kaip daugiausia pasaulyje vienu metu
Sukeltų asmenukių iš vieno renginio.
Jos iš karto papildė Tartu muziejaus
Interaktyvųjį stendą apie Baltijos kelią
Ir jo sukakčių paminėjimus.
Visada ten gali susirasti save,
Jeigu dar neištrynei savo koordinačių.

Kenotafas

Tarp pernykščių COVID aukų buvo ir mano vaikystės draugė.

Vitai Tumasonytei

Niekada nė nepagalvojau, kad gali nemėgti kapų.
Na, taip, – prinešti dešimtis laistytuvų per kaitrą
Buvo darbelio, – vieni seneliai, kiti, dėdės ir tetos,
Prosenelių dėdės ir tetos, pusbroliai ir kaimynai, –
Beveik pusė miestelio visai nemažų kapinaičių.

Ten puikavosi dėdės šeimos padaryti paminklai, –
Su angelais ir kolonomis, su gėlėmis ir su kryžiais.
Tik va, iš akmens iškaltą mergelę teko parduoti,
Nes į kapines neįsileido, – per daug nuoga, per graži,
Kad trikdytų ramybę, – sėdi dabar viena fontane.

Lepios našlaitės, nasturtos, snapučiai,
O rūtos ir buksmedžiai, – tai jų nereikia dažnai,
Svarbu prisiminti, kur ir kiek tą dieną palieti,
O kur, akių nepakėlus, praeiti, nors viskas nuleipę, –
Ten guli visų giminių išdavikai…

Niekada nė nepagalvojau, kad gali nemėgti kapų.
Juolab tas dėdė, – ir pats antkapį pasidarė,
Ir karstą pats išsirinko (daug metų laikydavo obuolius),
Ir sūnūs, pagal jo valią, į karstą įdėjo skaidriosios, –
Motina sakė, – iškasiu, nes tėvas ramybės neduoda…

O tavo sūnus pagal tavąją valią išbarstė pelenus
Ežere…
Tai ir maudosi žmonės tavo kape,
Krykštauja ir irkluoja per tavo gyvenimą,
Iki žiemos, kol kapas užšąla…

 

Po to

Nebus mirties bausmės, tiktai mirtis
Užeis iškart į daugelį namų, –
Taip eina spinduliai rytais, ir tik
Pamatęs juos pasijunti ramus, –

Tu – gyvas. Laiko liko tik mažiau,
Lyg derlius būtų nurinktas sode.
Budėjau naktimis, bet nemačiau,
Kur viskas amžiams dingo ir kada.

Gal su šviesa išėjo ir ateis
Vėl su šviesa, ir vėl žydės, gausės…
Kol Paskutinis teismas nenuteis,
Tebus mirtis ir ji nebus bausmė.

 

Vėjo akys

Vėjo akys yra varno spalvos,
Kai žiūri į amžinybę, – ten stovi laikas.
Nėra nei vakar, nėra nei rytdienos,
Vien begalinė Meilė.

Visi virpėdami iš nežinomybės
Laukiame pirmojo žodžio…
Vėjo akys yra vėjo spalvos,
Kada užsimerkia prieš vėją.