Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai
2017 m. Nr. 7
*
iš ilgesio Juan Gelman
kaukdavo tuščiose Buenos Airių gatvėse
Sor Juana išėjo į vienuolyną
Horacio Quiroga parašė pluoštą keisčiausių apsakymų
ir nusižudė
César Vallejo parašė pluoštą keisčiausių eilėraščių
ir tiesiog numirė
Nicanor Parra apsimetė
kad ilgesys pernelyg banalus jo prigimčiai
naktimis veikiausiai skaitė Benedetti
pakišęs galvą po antklode
Julio Cortázar įkalė matės
ir sukurpė keturiasdešimt pirmą Rayuela skyrių
Alfonsina Storni išplėšė savo veidą iš nuotraukos
Idea Vilariño išplėšė jo veidą iš atminties
tu išsiplėšei save iš manęs
iš ilgesio aš
negaliu padaryti nieko
jau metus rytui brėkštant
tuščiam kambary jaučiu tavo šilumą
*
–
Čia nieko, tik vėjas.
Berniukas amerikiečio poeto eilėrašty.
Naktis. Molas. Didis mažas pasaulis.
–
Čiagi nieko, čia vėjas.
Kruta snieguotos viršūnės.
Apačioj – kur ne kur – pėdos
saulėje blizga. Šąla.
Sniegenos. Putino uogos.
Kraujas. Ar šiaip sau –
raudona.
–
Nebijok, čia tik vėjas nuo jūros.
Kasdien vis laisviau,
kasdien vis kiauriau
perkošia.
–
Nežinočiau – sakyčiau, kad vėjas.
Iš tiesų – šnara.
Vardai iš praeities,
žodžiai iš praeities
vis dar nenugula.
–
Nebijok, neištrauks.
Per mažas plyšys
tarp šio ir kito pasaulio,
per mažai skirtumų.
–
Kiekvieną sykį, kai pučia,
atrodo, girdžiu tave kalbant.
Visa tik vėjas.
kitapus
tai ką girdi
tėra vėjas kitapus užuolaidos
palengva judinąs
gėles ant palangės
šiaušiąs gyvaplaukius
plaukelius
plaukus
plaunas
pasaulis
nuo mano odos
kai užmerksiu akis
ar mane parašysi?
*
ižu
ižu ir išeina
sakytum kalbėta
sakytum per stiklą
per kraują
per
ledu
mokosi eiti
mažas nerangus kumeliukas
ledu
mokosi
slysta
sakytum per kraują
ižu
išeina
viskas yra viskas
yra
tik tol
viskas yra
tik tol
kol yra rašoma
ghetto
jam pasakius
kad esu iš miegamojo rajono
kažkodėl pirmiausia pamačiau save
su treningais atsirėmusią į
kebabų kioską
pilnom kišenėm saulėgrąžų
pilnais krumpliais tvinksinčio kraujo
akimis pilnomis švino
– pravažiuojant automobiliams
kur ne kur blyksteldavo auksiniai dantys –
visa tai pasakoju
vien iš dyko buvimo
nes kažkaip dykai dabar būnasi
nes visai nesvarbu miegamasis
ar amžinai nemiegąs yra tavo rajonas
jei tik auštant
šviesa skverbias kiaurai
jei veria
jei atveria*
oneiroi
te vas llenando de ausencias
(įrašas konspektų paraštėje)
kartais sapnuoju
kad braunuosi per brūzgynus per aukštas
virš galvos siūbuojančias nendres
krūtinėje skimbčioja stiklinė vilniaus kopija
žinau kai kurių gatvių trūksta
– universiteto ignoto kalvarijų –
taip pat žinau kad nė pusės rajonų
negalėčiau įvardyti nesugebėčiau
niekada nemokėjau skirti ribų
skubu ten anapus
laukia namas raudonom langinėm
ir apie mane nieko nežinančios upės žiotys
skinuos pritrūkdama kvapo pilna tuštumos
joje tavo galiausiai prigerta
ir tada jau tikrai – daugiau nieko bendro
niekas netraukia neberiša nebėra kuo –
tik švidro pakeltas smėlis į veidą
atsispirdama dar girdžiu
kaip nepradeda lyti
*
– sukies sukies kaip sužeistas žvėris
strėlė tarp šonkaulių giliai įsmigus
– ties kovo viduriu ir vėl iškris
– kažin kada paliausi snigus
– girdi kaip vėjas klibina duris
– jam neramu aplėkus šitiek pusių
miegok ramiai ir pats atsidarys
– ar tu pažadinsi
– ar aš nubusiu
vilniaus litanija
ar atsimeni kuo aš vardu mano mieste
yrantis griūvantis smunkantis kaskart vis gilyn
į didybę
jėzuitų pamišėlių mieste meilių ir priesaikų
laužymo
pasidabinęs kranklių karūnomis kursai esi tarpe upių
tarpe šios ir anos karalysčių byrantis rožinio
karoliukais
lūšnynų ir spindesio mieste
kunčino mieste mieste veganiškas
gluten free prižėlęs z ir y kartos hipsterių
nučiupinėtas berniukų cherubinų veideliais
ateinu tavęs atsiimti žinau kad mane
prarysi
* praėjus pusantros savaitės šviesa dingo
šešetą kartų žinau kad tai visai nesusiję