literatūros žurnalas

Albinas Galinis. Iš Viešpaties dienpelnio LDK kanceliarijos raštininko Jono Mykolo P. dienoraščio. Eilėraščiai

2014 m. Nr. 1

O jūs, „paslankiuoju dangum“ lekiantys metai, ar išliks „blankus praeities atspindys“

 

I. Kaip Persėjas,
pridengtas Hado šalmo,
šuoliuoju ant sparnuotojo širmio
link išsipleikusios tuštumos –

už nugaros retmės,
prižėlusios piktžolių,
pamirštos provagės,
ledų nuneštos vytinės,
išdvisus išdagų smarvė,
sudužę varpų garsai
ausyse.

 

II. Tankiai suaustas Vilniaus, Vitebsko,
Bresto žemėlapių audinys,
atspurę Livonijos nėriniai,
kandžių kapojami Smolensko ir
Starodubo ataudai –
pečiai per siauri,
stuburas silpnas išturėti
Patriae Amabilis svorį,
didybę ir nuopuolį –
bet šiandien
sapnavau medžioklę giltinę
išsišakojusiais elnio ragais.

 

Bene turi teisę kalbėt apie laisvą „šios žemės kelionę“, kai „viską sumaišo lemtis“

 

I. Atsainiai nupjovus virkštelę,
tais metais nuo Kristaus gimimo,
balandžio mėnesio dieną, Breste
siaučiant dėmėtajai šiltinei,
o visam krašte esant maro pavojui,
tarp apkaustytų skrynių, Slucko kartinų,
lokenų, kardų ir muškietų
išvydau pasaulį šį.

Kaip ir dera: parapijos metrikų knygoj
glotniai įspaustas įrašas,
krikštatėviai (duok, Viešpatie, jiems
gyvybės vandens), gentainių
genealogijos medis ir
įsmigus strėlė į barokinį skydą.

Paskum: žindyvės, globėjai ir užtarėjai,
gramatika, retorika ir dialektika,
tarnautojo pareigos, dulkės kelionių,
rudas ir palšas skalikai, pradanginti
žmogystos Pacaičio.

 

II. Nei kurčias, nei aklas,
pasaulį geidžiau užrašyti
vapsvom, gumbavaisiais,
akmeniu – nenorėjau
išmarginti jo kamanotu karu,
priešus verčiančius pakoja,
ir, gink Die,
amore lucri – pelno aistra.

Tad nepermirkęs piene duonos,
saikingai atmiešdavęs šinkose
vyną, aštria plunksna
seikėjau, smaguriavau
lingua latina,
svarsčiau, meilikavau
językiem polskim,
plūdausi, godžiaus
lietuviškai.

 

Skundas Vilniaus rytmetį, kai „griūna nelaimės viena po kitos, ir liūdnas likimas spaudžia mus iš visur“

 

I. Bene norėjome sentėvių žemę
negandom alsinti, –
bet kai niršus klaidatikis
užspeičia kampan,
kiek gunksodamas kęsmą kęsi –
į gaisus pašokęs, žiū, ir kardo tveries.

 

II. Išpampę, utėlėti valstiečių vaikai,
apkiautę, peralkę miestelėnai –
metų metus Gardiną, Biržus, Žemaitiją
badmetis rijo, įsisukusios ligos pjovė –

kruša ir ugnis išsvilino trečdalį žemės,
išguldę pusę vyrijos, o iš šiaurės, rytų,
tarsi iš požemio karalystės, vis
lindo ir šliaužė „skėrių išvaizdos“
švedų, maskvėnų kohortos.

Sunku žmogui su jėga galynėtis,
nelengva su pilvu kautis –

bet neišleisi iš atminties
gurbstančios našlės aimanų,
plutos kąsnyje
sušalusios našlaičio ašaros.

 

III. Pakirstieji mūsiškiai krito galvom
maskvėnų pusėn – tad jau vakarop
sulaukėm „girtos nuo kraujo“ Nikės.

Tartum žaismūs lošėjai
lemties valandą prie jos kojų
dėjom geležinius puodus, skrynias,
Maskvos darbo pakinktus,

klojome bebrenas, kiaunių kailius, atlasą,
brangakmeniais aptaisytus kryžius,
o ponas Šimkavičius atvedė trofėjinį
išdarį, apklotą ryškia gūnia.

Klastus pergalės įkarštis – neatvėsins jo
šarvais pasipuošusi moteris – atžarios kautynės
įspaudžia paniekos ženklą,

kieta kario širdis – nesuminkštins jos
Marsijo fleitos melodija – Belzebubo girnos
neapykantos peleną beria.

 

IV. Vyrų gerklės ilgai kentė sausrą –
alus, vienas kitas gorčius degtinės,
burgundiško statinaitė – gėrė
už vėliavas, šaunius husarus,
vaikų gėrybę – sveikatą ir ateitį sočią,
už miklią ranką bei taiklią akį – plovė
degėsių dūmą, išgąstį, sąžinę.

Įkaušę prisiminė meškininkus,
komediantus, šokėjus,
pragaro gerklom kriokusias
priešo patrankas,
pelkėj tręštantį bėrį ir sėklos tvaiką, –
liko tik apgailėti
Patriae lemtį, nedraugų suktybes
ir pono Janavičiaus graužatį,
žentui prašvilpus jo palivarką.

 

V. Neišmanau, kokios dermės
pritinka vyriškai intonacijai,
kokia ištara įdiržusią širdį suplėšo
ir koks puvinys maitoja sielą,

tačiau lyg vakardien
gyvai regiu poną Zenavičių –
bliaukdamas prakaitu, jis putrojo ir
maukė, šnypavo ir gergždė,
o kai kipšų gvardijos vyresnysis
užtvojo makaulėn, nejuokom
nenaudas pasiuto, – stačia galva
puolęs beržynan, atvilko už kojų
negyvą maskolį,

apšlapinęs (kaip koks nekrikštas)
uoliai skrudino nelaimėlę auką, –
vyma draskė Zenavičiaus skrandį,
velnystė smegenis suko.

Nieko švento žmoguj, kad mylėtum,
didingo, kad gerbtum – Etmono potvarkiu
siunčiu tave, atmatą, pragaran…“, –
spigiai suklykė ponas Zenavičius ir
drykdamas putom tartum senas kuilys
susmuko bei dvasią išleido.

Lyg ištiktas nuomario
gležte sugležau ir tylėjau
už Černigovo vyrus, Smolensko gynėjus –

tylėjau
už gyvuosius ir mirusius
Viešpaties kūno narius.

 

Giliam susimąstyme prieš iškeliaujant į „didaus Gedimino senąjį miestą“

 

I. Kai akys užvertos,
o burna pilna vandens,
nekalbi „ypatingu būdu“ –
kuosa kiauksi, šnypšti kurtiniu,
šaižiai švilpi varnėnu.

 

II. Senoliai bylojo:

pakilo iš žydinčios
obels volungė
žiū
gyvybė į žemę atėjo

nukrito po kojom žvakė
žiūrėk
vargo bitė apleido
ašarų karaliją

vorus, muses
džiovindavom
idant
kraštą stygius paliktų

stogo čerpę
nuimdavom
kad siela dangun
kelią rastų

užmigdavom ant balnų
ir
Viešpaties kareivija
sapnus sergėjo

 

III. Svirplys ant smilgos, kregždė
pašelmenėj, debesų nimbai
virš mūsų galvų –

iškeliaujam,
nes žemė nepriima svetimo kūno –
baimė ir mirties virpulys
skubina vytis saulėlydį.

Tuoj tuoj žirgų kanopos trupins
ir mals kelio žvirgždą – tuojau
medžių šakos zulins nugaras,
kviečių varpos brūžuos
švytinčias papilves – greitai
įsisupsim į ūko skarą ir
nuojautų drapanas.

Ir vėjo šuoras atskraidins
Gardino, Vilniaus gandus,
sušniurusių vaikų rėkesį,
smagračių, spyruoklių girgždesį,
atgins skerdienos, šinkų raugo,
moterų šakumo kvapą –

bet jei laiku neatvėsinsime kūnų,
geismo smauglys
sutrupins į šipulius kaulus.

 

Skaitant Nikolai Copernici „De revolutionibus orbium coelestium“

 

I. Suspausta į kumštį
gyvybės šauklė ir
mirties pranašautoja,
ekscentriška ir derminga,
grakšti ir ekstaziška,
tarsi „veltinė skrybėlė“,
nenuklystanti nuo savo orbitos…

 

II. Saulė įžengė į Marso namus –
įtūžęs avinas, išvertęs didingą stuomenį,
daužo ragais ledų sangrūdas,
tačiau grynšala ilgais gedulo rūbais
dar tvirtai įsitvėrusi žemės
kamžloja Vilnelės krantus,
begėdiškai šliaužia Bekešu,
ant Plikojo kelia vaišes,
o persiritus per miesto sieną
kaip gribišė iš pasalų vaginėja.

Tarp nieko ir visko“
it taškelis šaltoj bekraštybėj
skrieju kartu su tyla, „Stikso niršuliu“,
kritimo pagreičiu, švytuoklės svyravimu,
miškais ir pelkynais, smėlynais ir
piramidėmis, aštriom alebardų ašmenim,
paskutine pradalge,
nuparkusiu kurmiu ir Magdalenos kūnu.

Sukuosi su bjaurastim,
kuri iš kūno ertmių,
atgailos slėpiniu, Vilniaus Madona,
Kazimiero koplyčia, Nonharto namu,
Rotušės vyge ir prie jatkų
slampinėjančiom katėm.

 

Albinas Galinis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 3 / D. H. / siūbuojant ties pragarme – / sako, būtent tada – / jis, išskaitęs / pamišėlio Anandeilo2 / gyvenimo liniją

Pasikalbėjimas apie kalbą

2016 m. Nr. 5–6 / Albiną Galinį kalbina Mindaugas Milašius-Montė / Norėčiau su Tavimi pakalbėti apie kalbą, nes dažnai apie ją mąstome, patirdami jos transformacijas poetiniuose tekstuose…

„Metų“ anketa: Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis, Donatas Paulauskas

2014 m. Nr. 8–9 / Į anketos klausimus atsako Laimantas Jonušys, Vitalijus Asovskis, Albinas Galinis ir Donatas Paulauskas / Įpusėjo antrasis dvidešimt pirmojo amžiaus dvidešimtmetis. Kaip apibūdintumėte rašytojo vaidmenį dabartinėje epochoje?