Julius Keleras. Eilėraščiai
2024 m. Nr. 5–6
ežero vidury
moteris ant suoliuko ežero pakrantėj stebi
plaukiantį vyrą
vyras ant suoliuko ežero pakrantėje stebi
plaukiančią moterį
kas žino, ar vertėjo taip toli plaukti,
jei vis tiek teks sugrįžti
mintys prieš miegą
naktį reikia žieduoti paukščius,
ypač tuos, kuriems likimas mažiau palankus,
ypač tuos, kurie permirkę ir pilni debesų,
ypač tuos, kurie būriuosis virš šiukšlių konteinerių,
ypač tuos, kurie nesibūriuos virš šiukšlių konteinerių,
ypač tuos, kurie bus panašūs į mirusius tavo draugus,
ypač tuos, kurie bus visai nepanašūs, nebent nuleistais
sparnais
kaip man tavęs nesupainiot su mėlynąja zyle
aritmetika
perverčiamo lapo greičiu krito slyvos žiedai –
balti siluetai lig ryto išbraidžiojo žolę –
paliepti nenustygstančio vėjo, kol mudu,
nematomi jiems, skaičiavome bučinius
tuos, kurie buvo, tuos, kurie bus dar
mergaitė balkone
jis artėja ar tolsta? ir kaip atpažinti,
jei bus prisidengęs veidą
paliesčiau jį kaip šakelę miške,
jei trukdo praeiti – pakelčiau
kas jis? kodėl nesuskumba?
nežino, kad šitaip jo laukiu?
iš kokio amžiaus jis joja?
o gal daugel metų – pėsčias?
nežinau aš jo vardo,
nei kokio ūgio, nei stoto
nežinau, koks jo balsas,
kokiais jis drabužiais, koks prakaito kvapas
nežinau, ar moka priglausti
lūpas prie lūpų, šnabždėti mano pasaulį
o gal kažką jau pamilęs,
gal skuba ton pusėn, kur saulė?
dainuoju senovinę dainą
nesuprantamais žodžiais
apie tai,
kaip jo laukiu
nekaltybės daina
aš dar nepasiruošus, ji sako,
dar mano kauluos žiema,
dar mano žingsniai minkšti
kaip sniegas
aš dar nepasiruošus, ji sako,
dar negaliu mest į tave varnalėšos,
dar nejučia baiminuos
užmigdama savo šešėlio
aš dar nepasiruošus, ji sako,
dar juntu, kad esu tiktai sau,
dar tikrai nežinau,
ar už pievos teka upelis
aš dar nepasiruošus, ji sako,
reikia tikėt ja, nes debesys
dar neturi spalvos, o jos apgamų
niekas nėra dar matęs
paskyrimas
susiliest su tavim,
prisiglaust, gal net nukristi
ten, kur prasideda upės,
nebesvajot
apie jokią kitą tėvynę,
nebepaleisti,
niekada nepalikt
be balandžių –
visada baltai
pranašaujančių debesis.
* * *
švintant prisidenk akis,
jei norėsi išgirst tekančio
vandens garsą,
jei norėsi panirt prisiminimų
upėn, iš kurios dar niekas negrįžo
jei norėsi, jei tik panorėsi,
tai tavo vardas ir bus –
aš tave myliu
bitės. rugpjūčio pabaiga
tu vis bandai patekt į pasikartojantį mano sapną –
ten skirtinguos pasakų skyriuos blaškos mergaitė –
ji ieško pradžios, ji nori pati atsiversti dienoraštį,
kur lapai būtų tušti dar, o pro langą matytų,
kaip spiečius pašėlusiai sukas ore lyg norėdamas
irgi viską pradėti iš naujo
žinia
įeit į nematomą kambarį
jau atrištom akim,
atsibudus paliest visus daiktus,
kurie tavęs šitiek metų nematė
kurie buvo akli kaip kaimynas,
gyvenantis ant kalvos,
ateidavęs kartais taisyt
nuolat gendančio sieninio laikrodžio
vieno nesuprasdavau –
kokią žinią ir kam temstant
siųsdavo vienišas aliejinis
žibintas kiekvieną sekmadienį
* * *
šis tuščias kambarys
man primena neveikiančią bažnyčią
tu įžengi ir plaukus išskleidi
tarsi netyčia, tarsi čia būtų
tavo Viešpaties namai
mėnesienos vėjaraupiai
ar tai aš tave apkrėčiau
paauglystėj skaitydamas
Šatobrianą prie užburtojo miško
ar tai tu mane apkrėtei išmokiusi
plaukti nuskendusiam upokšny
iš Dantės Gabrieliaus Rosečio
ar tai aš skindamas erškėtuoges
kliudžiau bitę išskridusią
iš Vermejerio peizažo
ar tai mes lėbavom kantriai
su piemenaitėm smuklėse
skaitydami Faustą
ar tai tu paupio pievoj užmigus
maža palša kumelaitė ir anuomet
maištavus prieš sutemų vėjus
terra recognita
čia daug rūko, miglos, kartais speigo,
vasaros trumpos ir aistrios, visą likusį
laiką lyja, melancholija, džiaugsmo
nedaug, net kada miegu
kartais prieina lapė, apuosto, parodo,
kur, atsiradus pašaro, jai palikti –
miškas visur, žalia,
visa kas gali nutikti
kur tu? mariose? Nidoje? Juodkrantėj?
mano širdie, prirakinta prie jūržolių,
uoste, žinau tavo vardo pirmąją raidę
ir krantą, nuo kurio ne kartą stebėjom laivus
lijundra
pienės ginasi nuo nebešildančio vėjo
medinio Žvėryno vejose – vanduo
su vandeniu maišos: vasaros maudynės
tėra netikslus ir tikrai ne mano prisiminimas
nebegalioja joks laikas – netrukus lapkričio
parkuose nykiai sutiksime pūvančių
medžių kvapą, netrukus širšių geltoni
kūneliai jau nieko nejus, visiškai nieko
laukinės avietės dygų vainiką saugos
kažkam, o tu man šypsosies,
tarsi nesnigtų netrukus, už mėnesio,
metų, tarytum niekad nesnigtų
tu man šypsosies, kol baigsis lijundra,
kol parkas numes vasarinį šildantį rūbą,
o šiurpas per odą kaip driežas
pradės nenustojamai vaikščiot
biografija
gimiau iš atminties, iš jūros putos,
iš lašančio tetrapako, išmesto
į nešvarią pakrantę
kasdienybės kloakoj sutikau
šmėklų būrį, tavęs ten nebuvo,
nebuvo nieko pažįstamo, artimo
senos prasigėrusios afroditės
mėgino pasakoti savo gyvenimus
po dviejų tūkstančių metų
žagsėdamos, raugėdamos,
vaidindamos nuotakas,
besirangančios kaip gyvatės
sutikau šunį, kopiantį laiptais,
jis per langelį pagaliau ir pamatė
tave, apsnigtą klevo lapais
Stella maris
tamsoj atsikelti, apgraibom susirasti marškinius,
mieguistom rankom atsiversti žodyną,
pajusti, kaip verčiamas puslapis
maldą kalba lotyniškai – plaukiantiems jūra