literatūros žurnalas

Justinas Marcinkevičius. Eilėraščiai

2005 m. Nr. 3

Kalnas

 

Vingiuodamas, į kalną kilo takas
mažai kieno bevaikštomas. Žolė
lyg vesdama, lyg rodydama kelią,
uždusus bėgo prieš akis, trumpam
prie kokio kupsto stabteldama – tarsi
nutarus atsikvėpt. Tada keleivis
į slėnį žvelgdavo. Ir liūdesys,
ir nuovargis apniaukdavo jo veidą.
Atsiminimai glaustėsi prie jo
lyg didesni ar mažesni krūmokšniai.
Erškėtrožės spyglys, palietęs ranką,
ją ligi kraujo įdrėskė. Keleivis
nulaižė kraują ir ilgai galvojo,
ką primena jo skonis. Užsimerkė.
Paskui iš lėto ėmė leistis. Kalnas
tarytum stūmė nuo savęs. Žemyn.

2004

 

 

Senas sodas

 

senesnis už mano gyvenimą

tą dieną kai jį atradau
jis jau turėjo mane
glosčiau jį akimis ir bijojau
kaip didelio nepažįstamo šuns
mačiau kaip daužydavo jį
pagaliais ir akmenimis
kaip purtydavo žalius jo gaurus

išbėgiojo kriaušės ir vyšnios
dvi obelys griuvo po vėjuotos nakties

sviedžiau akmenį į tą pusę
atsitrenkė į rūstų dangų
ir nukrito netoliese
                 puoliau prie jo
tačiau tai nebuvo obuolys

2004

 

 

Vėlinių elegija

 

Galvą nuleidau – ir prieblandos pelenai
apkrito ją, nesipriešinančią.
Pulvis, sakau vakarėjančiam dangui
ir sau. Tebūna, tebūna:
susitaikiau.
Bet – paukščiui užuovėjos, sakau.
Pavargusius dvasios sparnus –
                      kur pakabinti, klausiu.

Degančios žvakės prasmė.
Ar įmanoma dar žemiau nulenkt galvą,
kad grumste, šviežiam žemės grumste
žvaigždžių kapinynai
                      kaip danguje taip ir žemėje
                      sužibėtų:
mirusiaisiais šviečiam visatoje,
jų atspindžiais degam.
Tamsa, begalinė tamsa be jų,
našlaitystė ir vienišumas.

Paskui žvakę. Tamsoje paskui žvakę.
                      Kur dar galėtume eiti,
                      kad nepralaimėtume,
mirusiaisiais pasišviesdami –
                      o! jų rankos, jų akys!
Vis dar pažįstame juos ir jiems nusišypsom.
Aš taip senamadiškai žiūriu į juos
ir taip jais tikiu. Labiau nei gyvaisiais.

Taip, nėra amžinatilsio mirusiems.
Niekas nežino, kur jis galėtų būti.
O ir jie patys – kur jų tikroji buveinė?
Mumyse? Niekad nesutinkame jų.
Atsiminimai. Gęstantys atsiminimai.
Arba degančios žvakės prasmė,
                      jos virpesys – kas tai yra:
džiaugsmas, baimė, drąsa,
skausmas, muzika, šokis,
                      begalinis jos noras
                      pastangos pasakyti, pranešti,
nuraminti, paguosti, pašaukti –
deja, nesuprantamos pastangos.

Liepsnoje gilioji prasmė:
liūdesy, lapo virpėjime,
arba verksme.
                      Štai ji pašoka.
                      Sustingsta. Nutyla.
                      Klausosi mūsų tylos.
                      Ir viską atleidžia.
                      Taip mums atrodo.

Tamsoje sukirbėjo kažkas –
paukštis, turbūt susivėlinęs.
                      Ar graudulys.
Gal Dievo dvasia ar vėlė
su visais atskubėjus į Vėlines.

2005

 

 

Keista senutė bibliotekoje

 

Stovėjo pasimetus:
šitiek knygų!
Nepagalvojo niekados,
kad šitiek daug
jų gali būti.

                    Slinko baugščiai
tarp nesibaigiančių lentynų,
viena ranka vis liesdama knygas,
kita – raukšlėtą savo veidą.
Šnibždėjo:
– Man kad taip…
kol akys dar įžiūri,
apie laimę…
Sakykite, kuri iš tos daugybės
galėtų būt laiminga?
Kad be karo,
be vargo, be nelaimių, be ligų…
dar, jeigu galima… be melo
ir be vienatvės…

Čia kažkas pridūrė:
– Ir be mirties.

                    Ji neišgirdo.
Dar kitas jai rimtai pasiūlė:
– Gal apie rožių priežiūrą?
– Ne, ne! –
ji rankom sumosavo:
– Apie žmones!

Jaunutė bibliotekininkė nusišaipė:
– Gal Šventą Raštą?

– Kad jau tą žinau, –
senoji nesumišo.
– O be to, norėčiau,
kad apie laimę…
dar šiame pasauly.

Dabar jau kilo triukšmas.
Vienas siūlė
                    jai vieną,
                    kitas – kitą.

Ji vis laukė.
Stovėjo ir šypsojosi kaltai.

Kažkas, paėmęs už parankės,
palydėjo
             galiausiai ją į kitą skyrių,
kur ant durų
ji dar suspėjo perskaityt:
„Knygos vaikams“.

1988–2004

 

 

Vakarų šalis

 

apsigyvenau
verslą prasimaniau
ir mokesčius moku
bet bijau pajudėti
nes vakaro tamsoje
                      nematau jos ribų

esu lojalus pilietis
nenoriu peržengti
vakaro šalies sienų
kad nepasigirstų įsakmus
                      stok kas eina

betrūksta kad šautų
kaip į kokį kontrabandininką
nors tarp mūsų kalbant
šį tą pavyksta įsigabenti:
naujesnę metaforą
keistesnį palyginimą
šiaip kokį blizgutį retesnį
/pasakysiu: tokių dalykų
pasigaminam ir patys
tik tiek kad šie užsieniniai/

ir dar pasakysiu aš jums
tie dalykai pas mus nepaklausūs
lyg ir išėję iš mados
kaip moteriškas apat. trikotažas
kuris neseniai dar dengdavo tai
ką reikėjo pridengti
                      nereikia tai nereikia

2004

 

Sausra

 

1

Naktys – nepaguodžiamos seserys plaukais palaidais,
kūkčioja, įsikniaubusios į mano krūtinę.
Ko ieškote, nelaimingosios, po lediniais sausros žiedais,
po kaitra, laikančia padangę ledinę.
Atbudimo /galbūt/, prisikėlimo /galbūt/,
o gal ir vilties išjudinti didįjį Vyksmą.
Guodžiuosi suprasdamas – tuščiai tyliu ir kalbu:
mintis ir žolė vienodai sužimba, vienodai nuvysta.

2

Sausvėjis atneša amarą – iš kažkur
viską ryjančią nuodėmę, nusikaltimą.
Dvasia prisipildo sausros lig kraštų
ir pati save deginti ima.
Augale! Atgalia! Atmintie! Atmirtie!
Užkalbėtas, užkeiktas, užburtas,
apdulkėjęs, įkaitęs gyvenimas. Bet vis tiek:
tai būstas. Liepsnojantis būstas.

3

Išroviau šaknį, nuėjusią už kitas giliau
ir neradusią nieko išganingo,
nepasisėmusią atgaivos, tik pagaliau
patyrusią, kaip labai jos stinga.
Sausros nukankinta, ji išliko graži –
gyvasties ir gelmės nešėja.
Tik jau nepajėgė nieko sugrąžint
augalui, iš kurio išėjo.

1994–2003

Viktorija Daujotytė. Atsiminti, kol įmanoma

2018 m. Nr. 3 / Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename. Sudarė Valentinas Sventickas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2017. – 469 p.

Viktorija Daujotytė. Maironis ir Justinas Marcinkevičius

2016 m. Nr. 2 / Išeities taškas, formuluojant jungtį tarp Maironio ir Justino Marcinkevičiaus, – tauta, lietuvių tauta, į kurią vienu ar kitu būdu yra sutelktos abiejų poetų aspiracijos. Kaip bendruomenė, kaip etnosas, tauta tebėra.

Justinas Marcinkevičius. Nespausdinti eilėraščiai

2015 m. Nr. 3 / Nesugalvotas gyvenimas! jis visados prieš akis
striksi ir šokinėja lyg būtų baltas ėriukas
pirmą sykį išleistas (ištrūkęs) į šviežią pavasario pievą

Valentinas Sventickas. Apie Justino Marcinkevičiaus rankraščius

2014 m. Nr. 7 / okių leidimų sau pažaisti, kryptelėti, nieko pikantiško. Jokių „naudingų iškasenų“ asmenybės dekonstrukcijos ženklų kasinėtojams, nūnai keliantiems pasišiaušusias galvas. Nebent vaistų aprašai. Nebent žinia, kad yra išplėštų puslapių.