Jurgita Jasponytė. Eilėraščiai
2019 m. Nr. 1
Šunelė
Šunelės upelis liejasi
lieja vaikas saujelėmis –
žemė geria
upelio velenas
maino:
mane – iš mažutės į didelę
eglelę – į eglę aukštuolę
ežero grimzdų paviršių –
į laikantį
krantus jungiantį
ledą
iš ledo ir vėl vandenin
iš vandenio – vėl į žemę
kur vaikas duobutę kasė
ir laidojo savo šunelę.
Azaras
Saulė nusisuka rytu į vakarą
ežerai žemės akiduobėse
taip gražiai atitinka
bevardžius
dangaus debesis
taip gražiai
juos išsklaido
taip gražiai
Zaraso vardu
kažkada įmintas
azaras.
Nikaja
viena upė –
treji vardai
ištakos
santakos
žiotys
tas
kas nuodija
tas ir išgydo
o
kas gydo
tas ir užnuodija.
Švitriešis
Benui J.
pavasarinis švitriešis
Kreivajam (Šventaragio) slėnyje
išduoda
buvus pelkę
Šlapieji vartai
veriasi
nardo ir geria
dievo žirgai ir jauteliai
lygiadienis šitam mieste
vis kasa
kasa
kasa
sielos sniegą.
Kiaunelė. Gudų g.
1.
Keistos kiaurymės kiemuos
keistas ir
dar nepatirtas
kvapas pirmos šilumos
liejasi rausvas šilkas
iš kaminų kvėpavimo
prislopinto
namuos
su pečiais pasislėpusiais
už apdailos metaforų
pagaliau prisipažįstu
kad
laisvės bijojau
daug daug labiau
negu nelaisvės
ir kasnakt ant aukšto
sudunksi
kiaunelės širdis
rausvas šilkas.
2.
Pirmą sapną dar neima miegas
pirmą miegą dar neima sapnas
iš tavęs į mane srovena
mintys meilė ilgesio šilkas
pro langus –
garažai
bažnyčios
ir kalno sutramdytas aukštis
iš kur mano kūnas tiek semia
tėkmės
bėgančio ilgesio
tyro pasąmonės
sąmonės srauto
ir vėjas
dangaus skaras nuplėšia
ir debesis tavo pusėn sutraukia.
Sniegas sniegti, lietus lyja
Kai lyja į veidą – merkis
kai merkiesi – lyja į vidų
rūdijančios lietvamzdžių gerklės
jom išrėkia dangūs pavydą
kad vėl būtų švarūs
miglom nuometuojantys saulę
grįžulo samtis pasviręs
virš pirties
virš spalio
nuo ežero
nubraukiu sruogą vėjo
nuo veido
ruduo gilėja
ir girdis atomazga –
dar yra žmonių
kurie į mane atsišlieja
gyvena šalia
pasitiki
dar yra šviesių naktų
po delčia
po dievmečio rūku
man nesitiki –
štai nubudus jau sninga
vaizdais
arba nuojautom
į veidą
į vidų.
* * *
Mūsų mintys kaip gijos
kaip garas
iš galvojimo kaitros kylantis
iš ilgesio karščio
mūsų kūnai tėra laidininkai
ir gyvenimai šie –
tikrosios būties epigrafai.
* * *
Taku taku talalaku
kelias tamsoj nušviestas
pakelės kiškių akelėm –
tamsios kelio uodegos
traukias ryto link
– Kur tu buvai, kiškel mano?