Dovilė Kuzminskaitė. Eilėraščiai
2023 m. Nr. 12
Turistinis gidas
Nebenoriu parodyt tau miesto.
Raibuliuojančio, mainančio formas,
iš žibančių stiklų dviveidystės
čia pat pereinančio į eižėjimą, skilimą ir įtrūkius.
Miesto-skrynios, magiško veidrodžio,
sugėrusio šitiekos kartų pasimatymus,
skundus, rietenas, nutaškyto kraujo purslais,
išrašyto ženklais iš visų pasaulio
raidynų, savo upėj ir juodžemy
lyg Odinas ir Frėja priglaudusio mirusius.
Deginto, griauto, mylėto ir keisto į kitą –
tuo miestai panašūs į žmones.
Nebenoriu parodyt tau debesų atspindžių balose vos palijus,
apnuoginto odos lopinio vakarėjant ant Bekešo,
knygų, kurios mane perskaitė geriau negu aš jas.
Tik eilėraštį, tą, kurio labiausiai nenoriu
tau parašyti.
Batalijų scenos. I
Rašyti – tai ginti vienatvę, kurioje gyvenu
María Zambrano
Tekstas yra paskutinė gynybinė linija.
Už jos
neįžengiami miškai,
pilni keisčiausių sutvėrimų, kurių taip ir
neišmokau prisijaukinti,
jie išnyra kada panorėję ir be žado spokso
didžiulėm drėgnom akim.
Už jos
išdeginti miestai, nusiaubti ilgamečių karų,
kuriuose nė vienas taip ir nenugalėjome,
jų sienomis be paliovos kliokia
kraujas ir aimanos.
Už jos
audringi vandenys, skandinantys laivus,
užliejantys visa, kas drįsta pasirodyti gyva.
Galiausiai, už jos – bekraštės dykumos,
vieninteliai jų gyventojai – tuštuma ir tylus nykimas.
Eilėraštis yra paskutinė gynybinė linija
tarp manęs ir išorės.
Kad ir kiek bandyčiau,
niekaip negaliu jos pralaužti.
Batalijų scenos. II
Nėra nieko kilniau nei pačiai sugriaut savo miestus.
Pačiai įvaryt pro vartus Trojos arklį
ir pačiai pasiųsti kariuomenę gintis.
Paskui sėdėt užsidarius bokšte,
klausytis ginklų žvangėjimo,
įsiūčio kupinų kovos šūksnių,
kai jie eina savi prieš savus,
girdėti, kaip vienas po kito
žemyn bilda tvirtovės akmenys.
Pirmiausia kris geriausieji,
bet neišsigelbės nė vienas.
Mūšio aidams nuščiuvus
– lauke girdėti tik kraujo upeliūkščių almėjimas –
nuogai stovėti prieš veidrodį
ir stebėt šviežius randus
ant vystančio kūno.
Nes šimtą kartų geriau
pačiai išardyt savo sienas,
nei penelopiškai laukti
sprogimo.
Batalijų scenos. III
Atsimerki – pasaulis yra.
Autobusai stoja stotelėse, žmonės tvarko reikalus,
susirūpinę veidai keičia vieni kitus,
kažkas serga, barasi, perka,
rūpinasi, kilnoja popierius,
atsainiai dirba nemylimą darbą,
metodiškai ruošiasi savižudybei,
kažkas juokiasi,
kvatojasi ir sukasi aplink savo ašį,
kažkas kybo sūpynėse tarp čia ir anapus.
Vėjas vos judina orą,
toks švelnus, kad, regis,
visa tampa netikra.
O tu eini tarpu to
vidurvasario tylėjimo
sproginėdama viduje
ir stebiesi,
kaip jų visų
nekliudo skeveldros.
Nepriekaištinga reputacija
ne jums negalima
mums svarbi nepriekaištinga reputacija
vidinė ir išorinė švara
jokių viešų nuotraukų su maudymosi kostiumėliais
jokių su taure rankoje
ne net ir per atostogas
mes neišleisime jūsų iš vaidmens
įtrauktas pilvas tiesi nugara
visi žodžiai taisyklingai kirčiuoti
visi kampai gerai nugludinti
visi demonai sušukuoti
it parodiniai pudeliai
o ką tuomet daryti su kirčiais kuriais save nuplaki
su kampais kurie laikui bėgant tik užaštrėja
kokia kalba kalbinti faustus mefistofelius
ir kitus nelabuosius
kurie naktimis braižo vidines sienas
sakai miegok
sakai čia nieko nėra tik kelio remontas
troleibusų laidai kaimynai įprastas miesto šaršalas
bet aš žinau kad tai jie
čežina nagais
mano blizgią celofaninę išorę
Mimetinis
jis miega tarsi vaikišku miegu
diena naktis diena pasauliai susilieja
nutiko viskas kas nutiko ne laiku
trumpėjant dienai ilgesys ilgėja
jis miega taip tarsi tavęs nėra
tarsi rugpjūtį ir tave kažkas išbūrė
tarsi nebūtum šitokia tikra
kokią ne dievo o žmogaus ranka
jis pats tave iš nieko ir sukūrė