literatūros žurnalas

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2020 m. Nr. 10

Redaktorei

Pakeisiu, ką panorėsi, jei man pasirodys – verta.
Žodžiai iškeičiami it bankuose pinigai.
Net jei manai, kad galiu užkalbėti tikrovę,
nesauvaliauju, daryti to nė nebandau.

Mano darbas yra ne keisti, o atspindėti.
Veidrodis toks, koks yra, tegu iškorijęs ar skilęs,
keistis gali kiekvienas, ką atspindys paliečia,
kas jame atpažįsta atvaizdą savo paties.

Tad neprašyki ką nors pagražinti ar nutylėti,
neredaguok tikrovės – prieš tavo akis tik tekstas,
jis nuaustas paklūstant kito amato dėsniams,
dar jausmams ir troškimams, Atėnei gal atgrasiems.

Ir nesmerki manęs, kad ne visus pasiūlymus
priimu, kad prasti atspindžiai man atrodo reikšmingi,
dvasių ir įsivaizdavimų veidrodžiai neatspindi,
kad ir apsčiai į žodžius jų priplukdė troškimų kriokliai.

Sąvokų vengti bandau, gali braukti raudonai,
jas kasdienybė nusavino ir te jomis žongliruoja,
audžiasi savo tekstus ir su nepakeičiamais tropais
pinigus sieja mikliai. Gal Paladei tai net gražu?..

2018 12

 

Maldininkas
The truth of poetry is a scandal. A thousand naked fornicating couples
with their moans and contortions are nothing compared to a good metaphor* Charles Simic

Nebeturi jau laiko liūdnai dainuoti, – ji sakė,
moteris, kur padaro, paskui pagalvoja, verpėja, –
laikas tau virsti vabalu pagal pasekmes,
kokių prisišaukei taip nerimtai traktuodamas
pasaulio atspindžius, nors ir laikei jį esančiu,
nusireikšminęs, besislapstantis, nepasitikintis,
katarsius painiojęs su orgazmais, ekstazėmis…
Gerai, – atsakiau, – virsiu maldininku,
uoliu vienuolynų darželių ir sodų lankytoju,
užimdamas tokią pačią socialinę padėtį
vabzdžių mitybos grandinėje.
Nors patelė ar dramblio koja…

Permainų neišvengia niekas. Miręs tėvas,
kuris visada mane bandė pasergėti
nuo moters-verpėjos, kuri padaro, paskui pagalvoja,
klausia iš už sapno skraistės: ar tu dar rašysi
savo linksmąsias eiles? Man keista:
toks rimtas žmogus, o skaito tas nešvankybes,
ir dar stumteli palaidūną
į metaforų liūną.

2019 08


* Poezijos tiesa – tai skandalas. Tūkstantis nuogų santykiaujančių porų su visomis savo dejonėmis bei raivymaisis yra niekas palyginus su gera metafora.

 

Korijantis veidrodis

Jį išėmiau iš senelių spintos su visomis durelėmis
ir pastačiau palėpėj, o spintą sukūrenau –
tik užėmė vietą ir nebetalpino daiktų,
susikaupusių per tiek metų – nebereikalingų
sapnų, suvokimų, įsivaizdavimų. Veidrodis, –
pamenu, sakė senelė, – tai durys į kitą kambarį,
regisi, tokį patį, tačiau šiek tiek lygiagretų,
labiau priklausantį nuo atspindinčios sąmonės
ir teikiantį begalę progų abu juos mistifikuoti.
Tų durų dabar visur – vonioje, miegamajame, prieškambary,
jose tik privatūs bereikšmiai mieguisti veidai,
lyg nežinantys, kur atsidūrę. O korijantis veidrodis –
tai kas kita – jame jau būna pradėję nykti
kito kambario vizijos – tamsios dėmelės iš lėto
plečiasi, liudija laiką, tirpdantį ribą
tarp nusavintų realybių, temdantį jų kerus…
Laukiu, kol ta riba iškorys su senelės veidrodžiu,
ir jame paskutinę akimirką gal it Letos srovėj suribės
mano tikrasis veidas… Žiūrėk, – ji sako iš ten, –
kaip gražiai šis pasaulis spindi,
o tu su tais tauškalais tik painioji ir gaišini
brangų korijimo laiką.

2020 02

 

Švento Jeronimo apologija

Liūtas ir kaukolė. Saulė ir smėlis.
Kas nereikalinga, palieka sąmonę, išgaruoja, susigeria
į Antiochijos dykumą, džiūsta kūnas, skaidrėja siela,
aštrėja protas, o kietos dalelės nusėda raidėse laukti
kitų akių, jų šviesos ir gyvybės, kad virstų naujais vaizdiniais,
prasmėmis, suvokimais. Po keturiasdešimties dienų
Mozė nužengia nuo Sinajaus su akmeninėmis plokštėmis.
Žmonės, ėję per dykumas paskui gyvatę-vėliavą,
nešamą virš galvų, apleisti pasijuto ir paprašė Aarono
iš auskarų bei karolių nulieti jiems dievo atvaizdą,
ir jis nuliedino aukso jautį, seną, įprastą simbolį
šiuose kraštuose, su saulės disku tarp ragų,
atplukdžiusį Kreton Europę, miglotoje ateityje
gal romiai stovėsiantį prie prakartėlės…
(Ne, neminėsime čia Pasifajės nei to skardžiabalsio vario.)
Todėl Jeronimas teikia Mozei ragus tarsi kviesdamas
į jaukią ir taikią sėsliųjų civilizaciją, į civilinę teisę,
vėsią alyvmedžių ir vynuogynų tankmę. Bet ne,
jis sudaužo simbolį savo įstatymo luitais, luitus –
į simbolį – teks sugrįžti į kalną. Taikos nebus,
kraujas dar liesis tūkstantmečius. Nuo jo ir aukso
apsvaigę skleisim žinias apie tai, ko nežinom. Dievai
mes ragus tarsi elniai ir vėl ataugins, kaip reikės
mums, praeiviams, pasiryžusiems atiduoti
savo trumpus gyvenimus dėl žadamos amžinybės.
Netikri pranašai mums viską dorai išaiškins.
O vertimo klaidas toliau darysime mes, dešimtininkai.
Katedros nišoje Mozė su vėl besikalančiais rageliais.

2020 08

 

Didžioji rudens pilnatis

Važiavome dieną automobiliu tylėdami,
buvo penktadienis, 13-ta, Ji dar tik ruošės tekėti,
dirbtinės proto šviesos aprobuoti žodžiai
jau seniai iškalbėti, kiti pamažu nugrimzdo
į pelkės akivaro tyrę ir kuria keistas konsteliacijas.
Prabilus ji džiaugėsi rudeniu, jo spalvomis, pasauliu,
kurį taip mylinti ir ant kurio – suprask – nebešmėkšo
mano grasus šešėlis. Nežinojau, ką atsakyti…

O naktį Ji patekėjo kaip prieš milijoną metų,
tuščia, lyg nebūtų sugėrus tiek žvilgsnių ir tiek poezijos,
buvau jau išgėręs vyno, todėl galėjau
žvelgti į ją pamaldžiai, vadinti deive, nors jokio pavidalo
jos veide nesimatė, tik beprotybės mūsų
visų, į ją žvelgiančių, žvelgusių. Norėjau šokti,
bet neturėjau su kuo – šešėlis buvo netikras –
krito nuo gatvės žibinto (šviesos tarša). Negalėjau
šitaip paniekinti klasikos. Grįžau į kambarį,
mėnesienos užlietą sąmonę.

2019 09

 

Žydinti slyva prie tvenkinio

Mane, naują ūglį, persodino prie tvenkinio,
į tvirtų, karingų šaknų raizgalynę,
o tas senąsias iš Paterų, nuo Snaigyno, išpjovė –
pasaulis keičiasi net mažuose sklypeliuose,
o jo atspindžiai nesutampa, nežadina
panašių jausmų, nepražysta tokiais pat žodžiais.
Nematau savęs net per patį žydėjimą,
nežinau, kas yra grožėtis, – gal žino vabzdžiai?
Mano šaknys užčiuopia vandenį, kylantį kapiliarais
ir siunčia aukštyn, man tikrovės niekas neperskiria,
kabinuosi į visa, kas teikia gyvybę,
stengiuosi išgyventi, leisti ataugas, daugintis,
nežinau, ką galvoja tas, besišvaistantis kastuvu,
spoksantis į mano žiedus, genintis šakeles…
Mes negalim išvengti jų poelgius lemiančių manymų,
nebent pergyventi pačius juos, nors atsiranda kiti
ir mus persodina kitur, galbūt širdyse pavydėdami
nedalomos mūsų ne-sąmonės.

2020 03

 

Žemei kalbėk pirmiausia

Žemei kalbėk, – ji sakė, – žemė tave supras
ir atsakys tinkamiausiai. Ką gi, išsikasiau
duobutę ir susakiau į ją viską, kas veržėsi iš manęs –
žemiškus savo džiaugsmus ir liūdesius, ekologines
banalybes (maniau, jai patiks, įsiteiksiu), bodėjimąsi
savo rambėjančiu kūnu. O ji… Ne, ji neišdavė nieko,
tik išaugino lysvę baltų it sniegas gėlių –
žiedai tarsi vyno taurės, laibi, ilgoki stiebeliai,
jos tarsi šnarėjo kažką nesuprantamai, tyliai,
jų kvapas svaigino kaip gundantys žodžiai
ar pagyros. Na, matai, – ji kalbėjo, –
tos gėlės visai neblogos, ir niekas nepasakys,
kad jas sugalvojai ne pats, kad jas išaugino žemė,
štai jos linguoja dabar susidauždamos tartum
į mūsų visų sveikatą, ir tyliai brandina sėklas,
žiedai netrukus nuvys ir supus, o sėklos sugrįš
į kažkaip keistai atsiskleidusią dirvą ir gal
sugundys ką nors užuot kalbėjus tuščiai
taip pat išsikasti duobutę ir patikėti viską
pirmiausia žemei, o ši gal vėl išaugins
ką nors pagal kalbančio sąvokas
ir būtinumą savo?

2019 12

Thom Stearns Eliot. Yeats

1994 m. Nr. 7 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Skelbiama airių rašytojo Williamo Butlerio Yeatso pirmoji metinė Yeatso studijų paskaita, skaityta Airių akademijos bičiulių draugijai Abbey Theatre Dubline 1940 metais. Paskui paskelbta žurnale „Purpose”.

Kornelijus Platelis. Netikras miškas

2020 m. Nr. 7 / Ką tuo metu veikė mano išankstiniai įsivaizdavimai? Tikriausiai tą patį – nuolatos sugrąžindavo į miškus ir kas kartas juose paklaidindavo. Arba uždarydavo į karantiną, kai tik galėdavau sau tai leisti.

Ogden Nash. Eilės Camille’io Saint-Saënso „Gyvūnų karnavalui“

2020 m. Nr. 5–6 / Camille’is Saint-Saënsas (1835–1921) sukūrė „Žvėrių karnavalą“, taip mūsuose jis vadinamas, 1886 metais, kaip muzikinį kūrinį vaikams, ir gyvas būdamas leisdavo jį atlikti tik privačiai.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 4 / Konstravome tokį dangolaivį, / kuriuo turėjome skristi į krikščionišką dangų, / išėjo kiek panašus į bažnyčios bokštą, / tačiau bebaigiant statyti griuvo, dėl ko – nežinia.

Seamus Heaney. Eilėraščiai

2019 m. Nr. 2 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Seamusas Heaneyʼis – airių poetas ir rašytojas iš Dublino, Harvardo ir Oksfordo universitetų profesorius, 1995 m. Nobelio literatūros premijos laureatas.

„Pasaulį mes tik vaizduojamės“

2018 m. Nr. 8-9 / Poetą ir vertėją Kornelijų Platelį kalbino literatūrologas Algis Kalėda. / – Mielas Kornelijau, pirmiausia norėčiau grįžtelėti atgalios, į tuos laikus, kada (kaip man atrodo) dar tik rinkaisi, kristalizavai….

Kornelijus Platelis. Atėjo vasara. Kas dar?

2018 m. Nr. 7 / Atėjo vasara. Kas galėtų paneigti? Nesitikiu, kad tokių atsiras. Tad pirmas teiginys kaip ir teisingas. Tikėkimės, tokie bus ir kiti, jei jų bus. Dienos karštos (dabar, kai rašau). Lauke ir Seime, nepaisant kondicionavimo sistemos….

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 12 / Pelkių žmonės. Jie pakeitė mitines pelkių būtybes, pasivertė šiekštais, kupstais, akmenim, nugrimzdo akivaruos, baimei tankinant orą, virš jų užsiveriant gelžbetoniniam mąstymui, bet nežuvo. Niekas vėliau durpynuos…

Verstinė poezija: dingusi ar vėl atrandama?

2017 m. Nr. 10 / Pokalbyje dalyvavo Kornelijus Platelis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, LRS leidyklos vyr. redaktorius, vertėjas Saulius Repečka, „Metų“ publicistikos skyriaus redaktorius Gediminas Kajėnas

John Keats. Eilėraščiai

2017 m. Nr. 8–9 / Iš anglų k. vertė Kornelijus Platelis / Versti anglų literatūros klasiko Johno Keatso (1795–1821) eilėraščius pradėjau praėjusio amžiaus devintame dešimtmetyje. Nedaug esu šioje srityje nuveikęs…

edward estlin cummings. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 10 / Vertė Kornelijus Platelis / Edwardas Estlinas Cummingsas (1894–1962) – amerikiečių poetas, dailininkas, prozininkas, dramaturgas, vienas ryškiausių XX a. pirmos pusės modernizmo atstovų.

Kornelijus Platelis. Eilėraščiai

2016 m. Nr. 5–6 / Malkos. Jas karštligiškai metu į pakurą, idant chimeros neišsidrožtų, ne pinokiai ar kitos pasąmonės teatro lėlės – kalbantys katinai, ilgabarzdis dryžuotais jūreiviškais marškinėliais, pirato skrybėle, apžergęs kaminą…