literatūros žurnalas

Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai

2011 m. Nr. 6

Virginija Kulvinskaitė gimė Vilniuje 1983 m., mokėsi Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu VU magistrantūroje studijuoja intermedialumą. Eilėraščiai publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.

 

              Baltas triukšmas

 

laukimas, jo tamsios eketės:
dar nieko nematyti
tik vos juntamas virpėjimas ore –
vidudienį
jis visada ateina didelis ir snieginas
ir blyksi be garso kirviu
kad žvaigždės naktimis
matytų šaltus savo veidus –
jų spazmiški tvinksniai primena meilę

 

              Diena, skirta rinkti

 

diena saulėta ir vėjuota –
aukšta, tik pradėjusi gelsti žolė
tylus traškesys
tarsi vaikščiotum po namus, kuriuose
greitai mirs
karšta vasaros popietė
skirta žemuogėms rinkti:
aš neturiu
puodelio nei dubens, tik delną
aš pernelyg ilgai pasilenkusi
man svaigsta galva, dabar pats vidurdienis
aš stebiu, kaip uogos atsiskiria nuo žemės
kaip kyla stiebeliais aukštyn
iki pat pabaigos
kaip pakimba prisirpusios, sustingusios
laukiančios pirštų
skirtų rinkti, ir aš renku
uogas, kurių nenoriu, man jų nereikia
nesu alkana
nežinau, ką turėčiau su jomis daryti –
parsinešti namo – – –
aš išbarsčiau jas pakeliui
sutrintas neatsargiais pirštais
prakvipusiais delnais
aš grąžinau jas dienai
saulėtai, vėjuotai ir aukštai

 

              Oda

 

pirštinės guli prie veidrodžio –
man patinka stebėti jas, liesti
uosti vos juntamą rūgštų jų kvapą –
įsivaizduoti kūną –
tai, kas dabar mano, kažkada buvo jo
širma
ji dar prisimena
veriantį plaukų augimą
balkšvai gelsvą riebalų blizgesį
gyslas
tvinksinčias karščiu ir raudoniu –
pirštinės visada prieš veidrodį
visada kviečiančios
nirti į tamsią
švarią bekūnę ir svetimą odą

 

              Eketės lankymas

 

kai buvau vaikas,
ji visą žiemą
boluodavo apačioje –
neik ten, sakydavo,
kai buvau vaikas, bet aš
vis tiek grįždavau,
nes šviežios eketės kvapas toks pat
kaip žaizdos:
baisus ir saldus žinojimas,
kad tai gali įvykti,
kad VYKSTA, DABAR – – –
tamsa
ir tyla –
apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas,
veido atspindys vandenyje –
tai yra meilė – linkti į save,
klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais –
o, tai yra meilė –
kol nepasigirs triukšmas –
tolima, bet neišvengiama
grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias
ir virpa –
riebus, tirštas sniegas
(namai, garuojantys pietūs, eglutė,
blizgučiai, blizgučiai, blizgučiai)
užmérkia tave

 

              Rytas parke

 

šaltas švytėjimas –
paukščių galvos beveidės
be garso
medžiai
meta tamsą žolėn –
sparnų
aštrios linijos
atsiskiria
ir
kiek didesni už plaštaką
jų kūnai kyla aukštyn
stingsta –
akimirka spindi
gelianti juoda
o po to grįžta
atgal
kaip banga

 

              Trešnės

 

tą popietę sėdėjau virtuvėje
pro nuleistų žaliuzių tarpus
liejosi blyški
šviesa
ši vasara karšta, todėl
tą popietę aš uogas valgiau
juodas iki raudonumo
tarp dantų traškančias
uogas
saldžias saldžias
šnarančias šnabždančias
lipančias lauk iš vazos
krentančias
ant nugaros –
plonos kojytės
virpa ore –
tą popietę valgiau aš
juodas trešnes

Gintaras Grajauskas: „Poetas turi nujausti, ko jo tekstai verti“

2021 m. Nr. 2 / Poetą, eseistą, dramaturgą Gintarą Grajauską kalbina Virginija Cibarauskė / Šiandieniniame lietuvių literatūros lauke poetas, dramaturgas Gintaras Grajauskas neabejotinai užima gyvojo klasiko poziciją. Tai patvirtina ir viena po kitos…

Virginija Cibarauskė. Eilėraščiai, peržengiantys ribas

2019 m. Nr. 2 / Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys. ‒ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018.

Atvirumas ir „atviravimas“: dienoraščių rašymo paskatos ir strategijos

2019 m. Nr. 1 / Virginijos Cibarauskės ir Lauryno Katkaus pokalbis / Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija…

Virginija Cibarauskė. Pasaulin panirusi poezija

2018 m. Nr. 11 / Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Laikas nekaltas yra. – Vilnius: Homo liber, 2018. – 304 p.

ŠIMTMEČIO ANKETA: Vytautas Martinkus, Virginija Cibarauskė

2018 m. Nr. 5–6 / Nepriklausomos Lietuvos šimtmečio istorija yra ryški ir permaininga, patyrusi sunkių išbandymų, bet įrodžiusi stiprią tautos politinę valią, pilietinį visuomenės sąmoningumą

Virginija Cibarauskė. Buksuojanti esė mašina

2017 m. Nr. 7 / Sara Poisson. Grožio mašina. – Vilnius: Alma littera, 2016. – 264 p.

Virginija Cibarauskė. Eilinė apokalipsė, arba Kodėl svetimo šuns balsas dangun neina

2016 m. Nr. 12 / Ernestas Noreika. Andalūzijos šuo. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. – 96 p.

Virginija Cibarauskė. Lietuvių literatūra XXI amžiuje: ar turime ką pasiūlyti pasauliui?

2016 m. Nr. 7 / Ar turėtume siūlyti tai, kas aktualu mums patiems, ar atsižvelgti į konkrečias knygų rinkas? Kas šiandien sprendžia, ką ir kam siūlyti – kritikai, rašytojai, leidėjai? Jei iki šiol pasaulio sudominti nepavyko, gal yra kokia nors priežastis?

Virginija Cibarauskė. Naujai senas Sigito Parulskio romanas: vyro-kūrėjo kančia ir postmodernizmas

2016 m. Nr. 5–6 / Sigitas Parulskis. Nutylėtų lelijų miestas – Vilnius: Alma littera, 2016. – 240 p.

Virginija Cibarauskė. Nuobodžios paslaptys tapybiškam fone

2016 m. Nr. 2 / Birutė Jonuškaitė. Maranta. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015. – 356 p.

Virginija Cibarauskė. Į pasaulį besigręžianti proza

2015 m. Nr. 11 / Tomas Vaiseta. Paukščių miegas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014. – 128 p.

Anne Sexton. Eilėraščiai

2013 m. Nr. 7 / Vertė Rima Bertašavičiūtė ir Virginija Cibarauskė / Anne Sexton (1928–1974) – amerikiečių poetė, išpažintinės lyrikos atstovė, už rinkinį „Gyventi ar mirti“ 1967 m. apdovanota Pulitzerio premija.