Virginija Kulvinskaitė. Eilėraščiai
2011 m. Nr. 6
Virginija Kulvinskaitė gimė Vilniuje 1983 m., mokėsi Vilniaus Mindaugo vidurinėje mokykloje, Vilniaus universitete baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas. Šiuo metu VU magistrantūroje studijuoja intermedialumą. Eilėraščiai publikuoti „Literatūroje ir mene“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.
Baltas triukšmas
laukimas, jo tamsios eketės:
dar nieko nematyti
tik vos juntamas virpėjimas ore –
vidudienį
jis visada ateina didelis ir snieginas
ir blyksi be garso kirviu
kad žvaigždės naktimis
matytų šaltus savo veidus –
jų spazmiški tvinksniai primena meilę
Diena, skirta rinkti
diena saulėta ir vėjuota –
aukšta, tik pradėjusi gelsti žolė
tylus traškesys
tarsi vaikščiotum po namus, kuriuose
greitai mirs
karšta vasaros popietė
skirta žemuogėms rinkti:
aš neturiu
puodelio nei dubens, tik delną
aš pernelyg ilgai pasilenkusi
man svaigsta galva, dabar pats vidurdienis
aš stebiu, kaip uogos atsiskiria nuo žemės
kaip kyla stiebeliais aukštyn
iki pat pabaigos
kaip pakimba prisirpusios, sustingusios
laukiančios pirštų
skirtų rinkti, ir aš renku
uogas, kurių nenoriu, man jų nereikia
nesu alkana
nežinau, ką turėčiau su jomis daryti –
parsinešti namo – – –
aš išbarsčiau jas pakeliui
sutrintas neatsargiais pirštais
prakvipusiais delnais
aš grąžinau jas dienai
saulėtai, vėjuotai ir aukštai
Oda
pirštinės guli prie veidrodžio –
man patinka stebėti jas, liesti
uosti vos juntamą rūgštų jų kvapą –
įsivaizduoti kūną –
tai, kas dabar mano, kažkada buvo jo
širma
ji dar prisimena
veriantį plaukų augimą
balkšvai gelsvą riebalų blizgesį
gyslas
tvinksinčias karščiu ir raudoniu –
pirštinės visada prieš veidrodį
visada kviečiančios
nirti į tamsią
švarią bekūnę ir svetimą odą
Eketės lankymas
kai buvau vaikas,
ji visą žiemą
boluodavo apačioje –
neik ten, sakydavo,
kai buvau vaikas, bet aš
vis tiek grįždavau,
nes šviežios eketės kvapas toks pat
kaip žaizdos:
baisus ir saldus žinojimas,
kad tai gali įvykti,
kad VYKSTA, DABAR – – –
tamsa
ir tyla –
apsunkę debesys, jų lėtas plaukimas,
veido atspindys vandenyje –
tai yra meilė – linkti į save,
klūpėti stingstančiais keliais ir pirštais –
o, tai yra meilė –
kol nepasigirs triukšmas –
tolima, bet neišvengiama
grėsmė iš dangaus – viskas drumsčias
ir virpa –
riebus, tirštas sniegas
(namai, garuojantys pietūs, eglutė,
blizgučiai, blizgučiai, blizgučiai)
užmérkia tave
Rytas parke
šaltas švytėjimas –
paukščių galvos beveidės
be garso
medžiai
meta tamsą žolėn –
sparnų
aštrios linijos
atsiskiria
ir
kiek didesni už plaštaką
jų kūnai kyla aukštyn
stingsta –
akimirka spindi
gelianti juoda
o po to grįžta
atgal
kaip banga
Trešnės
tą popietę sėdėjau virtuvėje
pro nuleistų žaliuzių tarpus
liejosi blyški
šviesa
ši vasara karšta, todėl
tą popietę aš uogas valgiau
juodas iki raudonumo
tarp dantų traškančias
uogas
saldžias saldžias
šnarančias šnabždančias
lipančias lauk iš vazos
krentančias
ant nugaros –
plonos kojytės
virpa ore –
tą popietę valgiau aš
juodas trešnes