literatūros žurnalas

Daina Opolskaitė. Duobkasys

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

Akvilė Kavaliauskaitė. Mano ligos istorija

2024 m. Nr. 2 / Knygeles poliklinikų registratūrų lentynose anksčiau vadindavo ligos istorijomis. Niekas nepamena, kada tiksliai jos tapo sveikatos istorijomis. Blogis jau nebėra blogis, o tik gėrio pažeidimas.

Gintaras Bleizgys. Vestuvės

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

Jurgita Pelėdaitė. Šiukšlių karalius

2024 m. Nr. 1 / Išlipau ir aš, priėjau dar arčiau krašto. Kur akys užmatė, visur mėtėsi šiukšlės, daugiausiai juoduose ar tamsiai pilkuose maišuose, bet buvo ir mėlynų, geltonų, žalių bei raudonų…

Ieva Tumanovičiūtė. Anabelė

2024 m. Nr. 1 / Tą įsimintiną pavasarį kasdien vaikščiodavau taku palei jūrą, o mano šviesus lietpaltis atspindėdavo saulės spindulius. Mėgau šį miestą už ištisus kilometrus besitęsiantį grįstą taką pakrante.

Liutauras Degėsys. Dvi novelės

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

Sandra Bernotaitė. Kambarys

2023 m. Nr. 12 / Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro?

Dovilė Zelčiūtė. Radybos

2023 m. Nr. 12 / Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.

Alvydas Šlepikas. Kelias tolimas

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

Arminas Bartulis. Mėlynų debesų kvapas

2023 m. Nr. 11 / Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias.

Agnė Žagrakalytė. Tautosakos praktika

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

Deimantė Blusevičiūtė. Atsisveikinimas

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

Diana Latvė. Sapnuoti ungurius

2023 m. Nr. 10 / Valdelį sutikau pajūryje prie senos žvejų valties. Praeidama pamojavau, jis šyptelėjo, pasisveikindamas kilstelėjo ranką. Po savaitės spėjau visus pažinti iš matymo. Padėjo kambario šeimininkė. Tarški moteriškaitė.

Vytautas Martinkus. 2022 metų Didįjį penktadienį

2023 m. Nr. 10 / Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose.

Beatričė Beliavciv. Laimingas atsitikimas

2023 m. Nr. 8–9 / Gimiau Kaune, bet jau daug metų gyvenu ir dirbu Ukrainoje, Lvive. Esu vertėja iš ukrainiečių ir lietuvių k., visuomenės veikėja, įgyvendinusi ne vieną projektą, skirtą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje išsaugojimui…

Jonas Mekas. Dešimt skausmo grandinių

2023 m. Nr. 7 / Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas.

Vytautas Almanis. Gyvenimas ant žemės

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

Kristina Tamulevičiūtė. Po septynerių metų

2023 m. Nr. 7 / Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Edipo dukterys

2023 m. Nr. 5–6 / Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes…

Raimondas Kašauskas. Laikas

2023 m. Nr. 5–6 / Pabunda iš bauginančio sapno, kurio gerai negali prisiminti, ir išgirsta tolimą traukinio žvangėjimą. Į rytus ar – vakarus? Ačiū Dievui, į rytus, dar ne keleivinis. Prekinis, toks sunkus, kad net virpčioja žemė.

Lina Simutytė. Aukso puodas

2023 m. Nr. 5–6 / Po gaisro Elenos vardu pavadintoje kavinėje sprogo ne tik pirmąjį su antruoju namo aukštus jungusios lubos, bet ir tėvo viltis lengvai praturtėti. Vėl teko grįžti į purvinas statybų aikšteles, kasdien beviltiškai šūkaloti…

Nijolė Kepenienė. Imanuelio Kanto katė

2023 m. Nr. 4 / Ne, jis nesipriešino. Nuo šiol miegos atskirai. Vienas. Mirusių brolių lovoje. Kantriai ištylėjo beveik nenugalimą norą vaikiškai pravirkti ir reikalauti dėmesio. Eidama pro vaikų lovelę, mama visada ją paglostydavo – taip norėjo…

Arūnas Spraunius. Pats sau psichoanalitikas, pakerėtas ekspertų išvados, jog mirti, pasirodo, bijome visi

2023 m. Nr. 4 / Šiuo atveju galima apsistoti prie teiginio, jog būties „nėra išvis“, arba, pasitelkiant seną gerą lietuvišką posakį, – nėra nė kvapo. Lietuviškame „Google“ posakis renka apie 3 330 000 nuorodų…

Danielius Mušinskas. Europos pagrobimas

2023 m. Nr. 3 / Akis nuplovė šešėliai. Atsigręžiau į sieną, ant kurios kabojo didysis Gnomas, ir pasveikinau jį. Sveikas, didysis, sveikas, tariau, šiąnakt ką tu lydėsi per bedugnę?

Alvydas Šlepikas. Dykvietė

2023 m. Nr. 3 / Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo. Buvo tamsu, lietus aprimo, šalta nebuvo…

Monika Baltrušaitytė. 47 sekundės

2023 m. Nr. 3 / Ant paminklo buvo užrašyti žodžiai. Sunku dabar juos tiksliai prisiminti, bet turbūt skambėjo šitaip: „Aš esu albatrosas, kuris laukia tavęs pasaulio pakrašty. Esu užmirštos jūreivių sielos.

Sigitas Parulskis. Kaip aš mečiau

2023 m. Nr. 2 / Kažkas ten šmėžuoja, boluoja tarp samanotų, nuo laiko ir melancholijos pažaliavusių antkapių ir kreivų kryžių, panašu, kad tai Romeo Montekis, laksto be kelnių, ieško savosios…

Solveiga Masteikaitė. Septynios novelės

2023 m. Nr. 2 / Solveiga Masteikaitė, kaip beveik visi jos kartos lietuviai, gimė kažkur provincijoje, gyvena Vilniuje. Rašo trumpus tekstus, kartais arčiau prozos, kartais arčiau poezijos. Tie tekstai iki šiol sudėti į keturias knygas ir porą stalčių.

Aldona Ruseckaitė. Vienatybė

2023 m. Nr. 2 / Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų…

Virginija Kulvinskaitė. Paskutinis sniegas. Marius

2023 m. Nr. 1 / Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį…

Andrius Jakučiūnas. Kurmių problema, arba Doras žmogus

2023 m. Nr. 1 / Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis…

Ieva Tumanovičiūtė. Mėlynas kiaušinis

2023 m. Nr. 1 / Joms vėl teko apeiti kapines, kad galėtų patekti iš kitos pusės. Netoli tėvų kapo ji pastebėjo, kad ten kažkas stovi. Pajutusi viduje stiprų smūgį, ji sušuko: „Močiutė!“ ir pasileido bėgti. Juna matė, kaip per kelis žingsnius nuo senyvos moters…

Ramūnas Klimas. Šiluma

2022 m. Nr. 12 / Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta…

Eglė Frank. Tas vyras

2022 m. Nr. 12 / „Nežinau, ar ateis tas vyras“, – pasakė tądien Jonas. Tas vyras buvo jo pacientas, ateidavęs po manęs ir kartą įsiveržęs į kabinetą, kai pusnuogė sėdėjau nugara į duris, o Jonas spaudinėjo įsitempusius mano sprando raumenis…

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

Deimantė Blusevičiūtė. Laiškas savimylai

2022 m. Nr. 11 / Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m.

Jaroslavas Melnikas. Išvyka prie ežero

2022 m. Nr. 11 / Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys

Julius N. Savorinas. Su mirimo diena

2022 m. Nr. 10 / Baigiasi ruduo. Už lango geltonais lapais nuklotas hospiso kiemas. Kitą dieną juos nubalina sniegas. O pavasarį, kai krenta paskutinės snaigės, mes su Peteriu atlošti savo lovose žiūrime vienas į kitą, juokiamės, tik nesuprantu kodėl.

Rolandas Rastauskas. Derekas Berlyne

2022 m. Nr. 10 / Darius pasirąžė, sąmonės išklotinėje laiko funkcija buvo aiškiai sutrikusi: atrodė, kad jis dar tik ilgos kelionės vidury, dar tik atkimšo antrą lefę, o galo taip ir nematyti. Iš Centrinės ligi Friedrichstadt-Palast taksi vežė tris…

Jurgita Pelėdaitė. Baltasis bizonas

2022 m. Nr. 10 / Per tuščių butelių jūrą skinuosi kelią link savo sosto. Tu seki įkandin ir spardai juos į šalis, tada atsisėdi priešais. Mudu ilgai tylime. Tylime ir žiūrime pro langą, ant kurio taip ir nepakabinome užuolaidų.

Sara Poisson. Virtuvė

2022 m. Nr. 8–9 / Kišeninė virtuvė – kartu su maisto ir netgi smirstelėjusios šluostės kvapu, su šiluma, auginama mažiuko radiatoriaus ar viryklės, su traškančiu radiju, lašančiu ir rudą dryžį ant plautuvės krašto piešiančiu vandens čiaupu

Diana Latvė. Garmėjimas

2022 m. Nr. 7 / Senė apgraibomis užčiuopia gultą, pritūpia ant kraštelio, paliečia karščiuojantį kūną, atsargiai, pirštų galiukais brūkšteli sulipusius drėgnus plaukus. „Nebijok, nėra ko nerimauti, pasirūpinsiu, viską padarysiu kaip reikia…“

Jurga Tumasonytė. Boleslovas ir stebuklai

2022 m. Nr. 7 / Mano žmona kilusi iš senos kilmingos giminės, jos šaknys siekia laikus, kai kunigaikščiai puošniais šarvais užmigdavo po kvapniažiedžiais medžiais ir susapnuodavo geležinius padarus, kaukiančius ir iškaukiančius būsimų miestų vardus.

Juozas Šikšnelis. Trys novelės

2022 m. Nr. 7 / Pokalbis baigėsi netikėtai, pašnekovas net neatsisveikinęs pakilo ir nuėjo sau lyg niekur nieko. Nenukritau į oro duobę, likau sėdėti ant sūpynių kaip sėdėjęs. Iki šiol nenukritau, tik akmenuką jau pakeičiau, anas buvo sugėręs ne vieną…

Rimantas Marčėnas. Karalienė Morta, sesė

2009 m. Nr. 1 / Tąkart Alminas ankstyvą rytą, kai Gedvydas dar tik kėlėsi, netikėtai įžengė į jo menę. Iš pagyvėjusio ir tuo pat metu susikaupusio bičiulio veido Gedvydas suprato, kad šįkart jis nejuokaus, nesiteiraus, ar Gedvydui sapne nepasirodė deivė…

Andrius Pulkauninkas. Herbariumas. 1992

2022 m. Nr. 5–6 / Traukinių sistema mes vis dar prijungti prie motušės Rusijos: bėgiai platesni, masyvesni, nepritaikyti europiniams traukiniams, per grubūs, per duobėti. Mes vis dar sujungti geležine bambagysle, o lietuviški traukiniai…

Ieva Marija Sokolovaitė. Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos

2022 m. Nr. 5–6 / Man trisdešimt treji ir šiandien sužinau, kad mano motina pastojo nuo Šventosios Dvasios. Žinau, juoksitės, bet man nejuokinga, aš karščiuoju, o tiesiai priešais mane, kitapus kontoriniu šlamštu užversto stalo…

Saulius Spurga. Sosnovskio barštis

2022 m. Nr. 4 / Pilvūzas iššoka į kelią rodydamas, kad sustočiau – pasitikintys, energingi rankos mostai primena storaodžio Indijos dramblio kovos šokio judesius ar smagią čečiotką, kurią suprakaitavusio virtuvės šefo rankoje trypia kruvinas kirvis.

Sandra Bernotaitė. Antipodai

2022 m. Nr. 4 / Žemė gali turėti kvapą. Oras tikrai gali. Žemynas gali. Su šia žeme dar kitaip – turi kvapą visi pasakojimai apie ją, visi sapnai apie ją. Bet kuri knyga, kurioje bandoma – tik bandoma – nusakyti šios žemės gyvenimo būdą…

Monika Baltrušaitytė. Velnio pirštas

2022 m. Nr. 4 / Kai man buvo šešeri, Rokį Kalvarijų gatvėje partrenkė girtas taksistas. Niekšas nė nestabtelėjęs nurūko per balas taškydamas tuščius šaligatvius, palikęs tėtį bejėgiškai gniaužti rankose tą nelemtą pavadėlį…

Evaldas Tornau. Andrejus Nikolajevičius

2022 m. Nr. 3 / Evaldas Tornau (g. 1955) – fizikas, habilituotas daktaras, žurnalo „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius, daugelio fizikos straipsnių autorius, 2002-aisiais pelnęs Lietuvos mokslo premiją, ilgametis…

Lina Simutytė. Sraigių efektas

2022 m. Nr. 3 / Jos buvo visur. Besitrindamos viena į kitą kilstelėdavo žaižaruojančius kibirų dangčius ir šliaužė lauk. Slydo cinkuotais jų paviršiais, raizgėsi aplinkui kėdžių ir stalų kojas. Jų storasienės sferiškos kriauklės grikšėdamos gremžėsi…

Ieva Tumanovičiūtė. Dovana

2022 m. Nr. 2 / Žvelgiau į knygos iliustraciją, vaizduojančią žmogaus viduje įsikūrusį miestą. Buvo malonu apžiūrinėti kruopščiai išpieštas detales. Piešinyje ūžė gyvenimas – norėjosi jame atsidurti. Tas pasaulis atrodė toks panašus į tikrą…

Aldona Ruseckaitė. Vilko plaukas

2022 m. Nr. 2 / Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę…

Vytautas Almanis. Altajaus apybraiža

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

Virgilijus Veršulis. Apakęs

2022 m. Nr. 1 / Tuo mano vizitas ir baigėsi. Esu apakęs jau trejus metus, su dokumentais nepasiginčysi, esu ypatingas ir taip toliau. Apmaudu, kad taip ir nepamačiau, kaip atrodo mano Leticija, mano Penktadienis.

Herkus Kunčius. Ligos istorija

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

Akvilina Cicėnaitė. Dvasios

2022 m. Nr. 1 / Rausvėjant vakaro dangui įsukau į apšepusio Kobaro motelio aikštelę. Registratūros vaikinukas atrodė nustebęs mus matydamas, tarsi dėl kažko atsiprašinėdamas įteikė raktus. Pastačiau automobilį priešais kambario duris…

Žemaitė. Wokyče (lajdotuwes) pagrabs

2021 m. Nr. 12 / spausdiname niekur neskelbtą Žemaitės apsakymą „Wokyče (lajdotuwes) pagrabs“, jį iš rašytojos juodraščio švarraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne labai kruopščiai raidė raidėn perrašė…

Aldona Tüür. Stebėtoja

2021 m. Nr. 12 / ublikuojama novelė yra iš debiutinio mano romano „Kiltų nuoma“, kuris pasirodys kitais metais. Jį rašyti pradėjau dar besimokydama rašymo praktikos ir studijų magistrantūroje Dandi universitete…

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

Daina Opolskaitė. Riteriai

2021 m. Nr. 11 / Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių…

Marija Šaboršinaitė. Galvokas

2021 m. Nr. 10 / Esu Marija Šaboršinaitė. Gimiau Vilniuje, užaugau Ignalinoje, dabar gyvenu Vilniuje. Mokiausi Vilniaus universitete ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Vilniaus dailės akademijoje įgijau Fotografijos ir medijos meno magistrą.

Almis Grybauskas. Keturios novelės

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

Gintaras Bleizgys. BigVėjus

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

Tomas Vaiseta. Geltona dingo

2021 m. Nr. 8–9 / Į marškinių kišenę ties širdimi subertos kapeikos liovėsi dzingsėti. Mykolas sustabdė automobilį. Kakta ir skruostais tekėjo sūrus prakaitas. Jį pykino. Mykolas pasilenkė į priekį, abiem rankomis gniauždamas…

Vilius Jakubčionis. Bujus

2021 m. Nr. 8–9 / Linas tikėjo, kad yra vietų, į kurias grįžus apsąla širdis, nes viską, ką palikai, randi savose vietose. Sykiu būtų buvę gera bent kartais, grįžus į savo namus, suprasti, jog kažkas pasikeitė.

Andrius Pulkauninkas. Antakalnio purvas

2021 m. Nr. 7 / Mano tėvai nuogąstavo, kad būsiu natūralus plikis, mat iki dvejų metų ant galvos neturėjau nė plaukelio, tačiau kai jau pradėjo augti, tai žėlė nesustodami – vešlūs ir garbanoti.

Jurgita Pelėdaitė. Dvi novelės

2021 m. Nr. 7 / Motina ir vėl kažkur užtruko. Atsitraukiu nuo lango ir grįžtu į vonią. Bachas lieka ant palangės, o manęs laukia septyniasdešimt aštuonios lėlės, patalynė ir visa galybė mikrobų.

Raimondas Kašauskas. Kalnas

2021 m. Nr. 7 / Jis nekantravo, kada sūnaus vairuojamas automobilis, padaręs didelį lankstą, tartum vis kilęs aukštyn ir senokai turėjęs pasiekti pietinę keterą, apstos, ir jis galės išlipti, atsisveikinti su vaikystės kalnu.

Ieva Marija Sokolovaitė. Magistralės

2021 m. Nr. 5–6 / Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva…

Laurynas Katkus. Kada gali pasakyti, kad (s-mėlis)

2021 m. Nr. 5–6 / Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą)?

Jurga Tumasonytė. Vargšas Jacekas

2021 m. Nr. 4 / Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, rymančias virš antrojo aukšto langų, – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi…

Lina Simutytė. Pakeliui

2021 m. Nr. 4 / Pirmosios pavasario dienos mūsų namuose būdavo didieji greipfrutai. Lupdami storas, blankiai gelsvas jų žieves, tėčio pirštų galai ir nagai aplipdavo švelniais pūkeliais, kuriuos jis kruopščiai nusiplaudavo po šilto vandens srove.

Augustė Jasiulytė. Helsinki hobo

2021 m. Nr. 4 / Gimiau 1993 m. Vilniuje. Aštuoniolikos mečiau mokyklą ir išvažiavau į Helsinkį. Grįžusi į Vilnių, baigiau „Varpo“ suaugusiųjų mokyklą, įstojau studijuoti skandinavistikos. 2019 m. leidykla „Naujas vardas“ išleido romaną „Šokanti giria“…

Regimantas Dima. Du apsakymai

2021 m. Nr. 3 / Aš Artūro reikalą stebėjau iš šono. Viską supratau, kas vyksta. Bet velniai žino, kaip kabo mano kiaušai, gal todėl beveik visada tyliu. Šiaip aš vyras, tvarkau savo gyvenimą, tiesiog laikas toks. Bachūrų dar daug.

Giedrė Kazlauskaitė. Nervas klajoklis

2021 m. Nr. 3 / Nebemoku rašyti eilėraščių: jeigu toliau juos rašyčiau, neišvengiamai kartočiausi, o tai juk blogiausia, kas gali atsitikti. Užtat įkvepia Kazio Binkio apsisprendimas rašyti didaktines poemėles vaikams, atitolti nuo įprasto žanro.

Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

Leonardas Gutauskas. Aštuonios parabolės

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

Jurga Žąsinaitė. Šventoji Aldegunda

2021 m. Nr. 2 / Ant palangės gaudydamas šykščius saulės spindulius blyksi paveikslas. Virš juodu flomasteriu apvestos plikos mergaitės galvos žiba aukso siūlais siuvinėtas nimbas.

Arminas Bartulis. Gervuogių žydėjimo metas

2021 m. Nr. 2 / Esu Arminas Bartulis, pirmuosius žingsnius žengiau ir visą vaikystę praleidau Naujojoje Vilnioje, pasak mano auklės, Dievo pamirštame krašte. Laimei, buvau nepamirštas mokytojų, sukrovusių man reikalingą bagažą ir priverstinai…

Alvydas Šlepikas. Didžioji motina. Pavlovo šunys

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš

2021 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą.

Aivaras Veiknys. Trumpi pasakojimai

2020 m. Nr. 12 / Man liepta susikrauti mantą ir laukti skambučio. Apsisuku greitai. Dar spėju sugraužti obuolį bei įsirašyti kelias patinkančias dainas. Iš namų išlekiu keistai pakilios nuotaikos, švilpaudamas…

Bronius Radzevičius. Penkios novelės

2020 m. Nr. 12 / Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą.

Virgilijus Veršulis. Klaidermanas

2020 m. Nr. 11 / Sveiki, rašau šį laišką nežinau kam, į internetą, į okeaną, kaip butelį su rašteliu sviedžiu kuo toliau nuo savęs. Putojantys interneto vandenys pasigriebia mano mintis ir paskleidžia po visus žemynus, išskyrus, aišku, Antarktidą.

Ieva Tumanovičiūtė. Mila

2020 m. Nr. 11 / Ieva Tumanovičiūtė (g. 1992) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 m. baigė Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų programą (specializacija – teatras). Nuo 2014 m. rašo straipsnius apie teatrą…

Ričardas Šileika. Verčiu komunalinių mokesčių knygeles, tikrinu skaitiklius

2020 m. Nr. 11 / Ryto tamsumose savo daugiabučiuose kalbantys pabudėliai (ar nemigėliai). Vieni šiapus upės, kiti anapus upės. Dusliai, oi dusliai kosintys Vilniaus bebro plaučiai.

Eglė Frank. Nepažįstamosios iš kitos ežero pusės

2020 m. Nr. 11 / Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus…

Rolandas Rastauskas. Armanio srautas

2020 m. Nr. 10 / Vieni sakė: tai prasidėjo, kai Venecija užraukė karnavalą, kiti: kai Giorgio Armanio 2020 metų rudens ir žiemos madų kolekcijos pristatymas vasario 23 dieną per Milano mados savaitę įvyko tuščiose „Armani Silos“ teatro patalpose.

Gailė Garnelytė. Kankorėžis

2020 m. Nr. 8–9 / Taip, žinau, jūs sakysite, kad tai ne toks skausmingas variantas – ne vaikas, ne butas, už kurį reikia mokėti paskolą bankui, ir net ne didžiulis sopulys širdy, bet, patikėkite, kartais ir paprastas kankorėžis gali sukelti nemažą sumaištį.

Jurgita Pelėdaitė. Kaštonai

2020 m. Nr. 7 / Permirkstu iki pat plaukų šaknų, kol pliaupiant lietui surandu senutėlį daugiabutį, stūksantį šalia apleisto parko. Prietemoje jis panašus į namą vaiduoklį ir tik keliuose languose dega šviesa. Trumpindama kelią braunuosi per krūmynus.

Julius Keleras. Keturios novelės

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

Vytautas Almanis. Antrasis žemgalių išėjimas

2020 m. Nr. 5–6 / „Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą.

Vilius Jakubčionis. Sanatorija

2020 m. Nr. 5–6 / Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas.

Daina Opolskaitė. Miške

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

Jurga Tumasonytė. Remontas

2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.

Danielius Mušinskas. Liga

2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.

Kazys Saja. Raitas ant ožio

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

Regimantas Dima. Dviratis aliuminio rėmu

2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.

Rolandas Rastauskas. Venecija tiesiogiai

2020 m. Nr. 3 / O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli…

Andrius Jakučiūnas. Ką mes nužudėme

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

Algimantas Čekuolis. Vištų kunigaikštis

2020 m. Nr. 2 / Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.

Lina Simutytė. t.A.T.u.

2020 m. Nr. 1 / Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste…

Sandra Bernotaitė. Vyrai be ateities

2019 m. Nr. 12 / Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.

Monika Baltrušaitytė. Maumedžio melas

2019 m. Nr. 12 / Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet…

Greta Musteikienė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 11 / Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo.

Herkus Kunčius. Kolūkio pirmininkas Palangos kurorte

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

Birutė Jonuškaitė. Dvi novelės

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

Sergejus Kanovičius. Paukščių Tako šukės

2019 m. Nr. 12 / Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.

Jokūbas Šemetulskis. O tada užmigau

2019 m. Nr. 8–9 / Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.

Edmundas Janušaitis. Vileišio aikštė – šnabždesių ABC

2019 m. Nr. 8–9 / Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį. Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto.

Gasparas Aleksa. Baik cirkus, Cvirka!

2019 m. Nr. 8–9 / Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.

Jaroslavas Melnikas. Adata

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

Jurgita Balčiūnienė. Puantas

2019 m. Nr. 5–6 / Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.

Danielius Mušinskas. Fasadai ir skeveldros

2019 m. Nr. 5–6 / Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip.

Vladas Kalvaitis. Cesilijus ir Secilijus

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai.

Romualdas Granauskas. Šeši laiškai Ričardui Pakalniškiui ir šiek tiek prozos

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

Romas Gudaitis. Nemurienė ir sūnaitėlis jos Nemura. Novelė

2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…

Eglė Marija Frank. Pasimatymas

2019 m. Nr. 4 / Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi…

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Jurga Tumasonytė. Karalystė

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

Gintaras Bleizgys. Psichopato liudijimas

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

Almis Grybauskas. Trys novelės

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

Dalija Jurgutytė-Kiliesienė. Keturios novelės

2019 m. Nr. 2 / Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas…

Aidas Jurašius. Judas

2019 m. Nr. 2 / Maša man patiko beveik iškart. Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą,

Donaldas Kajokas. Cirkas

2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis (Pabaiga)

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

Algimantas Čekuolis. Kur velnias nenešioja

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

Andrius Jakučiūnas. Kiaušinis

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

Ramūnas Kasparavičius. Senatvės sidabras

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…

Lina Simutytė. Visiškas pasveikimas yra mirtis

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

Valdas Papievis. Ėko

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

Birutė Jonuškaitė. Mylima, arba Ne, mylima. Mylimas, arba Ne, mylimas

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

Herkus Kunčius. Geležinė Stalino pirštinė

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

Leonardas Gutauskas. Marija Magdalena. Pasakojimas

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

Gailė Garnelytė. Ramybės diena

2018 m. Nr. 7 / Apsakymas / Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose.

Audronė Girdzijauskaitė. Jis niekada nebuvo ištikimas

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

Renata Karvelis. Suicidinis aktas

2018 m. Nr. 5–6 / Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5–6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

Liutauras Degėsys. Metaromanas

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

Stepas Eitminavičius. Vaikystės saugomas

2018 m. Nr. 4 / Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų. – Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje…

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

Gintaras Bleizgys. Į Lukiškes

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

Kazys Saja. Dar ne visos paslaptys. Laumžirgis

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

Jūratė Baranova. Sakmė apie angelus

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

Aidas Jurašius. Šv. Jurgio atlaidai

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.

Vytautas Almanis. Altajus iš kiemo pusės

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

Ieva Toleikytė. Pamėja, arba Pasakojimas apie kailį

2018 m. Nr. 1 / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras.

Paula Urbonaitė. Mano batuose šalta. Tvanas

2018 m. Nr. 1 / Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro.

Jurga Žąsinaitė. Kalifornietis

2017 m. Nr. 12 / Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato…

Kazys Almenas. Zigmas apie Antaną (1938). Saliamonas Veliuonoje

2017 m. Nr. 12 / risimindami šiemet mus palikusį rašytoją Kazį Almeną (1935–2017), publikuojame porą iš jo paskutiniųjų apsakymų, kuriuos atsiuntė kūrėjo bičiulis Virgilijus Čepaitis.

Renata Šerelytė. Magdalena

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

Laura Sintija Černiauskaitė. Broliukas

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

Vytautas Girdzijauskas. Nepriklausomybės apsėstieji

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…

Diana Gancevskaitė. Lota

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

Audronė Girdzijauskaitė. Žiemos, vasaros ir kiti universitetai

2017 m. Nr. 8–9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus….

Kęstutis Šapoka. Tvirti kaip geležis

2017 m. Nr. 8–9 / Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliu per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 8–9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

Herkus Kunčius. Lietuviškos apybraižos: Leninas Vilniuje

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai (tęsinys)

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

Aldona Ruseckaitė. Dūžtančios formos

2017 m. Nr. 5–6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai.

Daina Opolskaitė. Grotos

2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

Bitė Vilimaitė. Pelkių drugiai

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

Algimantas Čekuolis. Zygfrid, moteriškas vardas

2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus…

Rasa Aškinytė. Apie Leilą

2017 m. Nr. 2 / Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas…

Agnė Žagrakalytė. Triukšmaujantys: katalikai

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

Kristina Gudonytė. Drugeliai virš bedugnės

2017 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo.

Laurynas Katkus. Sąvartynas

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.

Kęstutis Navakas. Lorelei. Papildomi laiškai

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

Jaroslavas Melnikas. Dangaus valdovai

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

Vaida Marija Knabikaitė. Taurė, gyvatė ir svastika

2016 m. Nr. 11 / Romano fragmentas / SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės,

Petras Venclovas. Vilko kailyje

2016 m. Nr. 11 / Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų,

Paula Urbonaitė. Zylė

2016 m. Nr. 10 / Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti

Tomas Kavaliauskas. Klastotė

2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

Ksaveras Andrašiūnas. Gyvybės gambitas

2016 m. Nr. 8–9 / Lietuvių kalbos pamoka. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų…

Gintaras Bleizgys. Predestinacija

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

Rimantas Kmita. Pietinia kronikas

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

Kazys Saja. Radijušas. Telefonas

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

Lina Simutytė. Miesto šventė

2016 m. Nr. 5–6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti…

Renata Šerelytė. Žvaigždžių medžiaga

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai prie židinio

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

Žydrūnas Drungilas. Būdai išeiti

2016 m. Nr. 4 / Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų. Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti

Rasa Aškinytė. Glesum

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.

Aivaras Veiknys. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…

Astrida Petraitytė. Iš profesorių gyvenimo

2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo…

Vidmantė Jasukaitytė. Mirtis niekada nepavargsta

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

Daina Opolskaitė. Karūnos

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…

Jolita Skablauskaitė. Juoda šviesa

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

Deividas Preišegalavičius. Trys apsakymai

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius

Liutauras Degėsys. Tavo rytoj buvo vakar

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

Vytautas Varanius. Trys apsakymai

2015 m. Nr. 12 / Kaip visada – sėdi gale stalo ir žiūri į senkantį gėlėtą kavos puoduką. Šį pavasarį ji vėl nusprendė visus apdovanoti megztiniais, kad vasarą neperšaltume.

Alvydas Šlepikas. Violončelė

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

Vaiva Markevičiūtė. Tylu tylu ir tamsu

2015 m. Nr. 11 / Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą.

Stasys Lipskis. Ugnis. Ir nieko daugiau…

2015 m. Nr. 10 / Šiandien – penktadienis, balandžio ketvirtoji, katalikams – šeštoji Velykų diena. Nors dar ankstyvo pavasario metas, bet oras pavydėtinai šiltas, saulėtas, giedras. O kiek buvo kalbėta ir baimintasi, kai kalendoriai surikiavo ypač ankstyvas…

Augustas Sireikis. Protingas ėjimas

2015 m. Nr. 10 / Apsupta dviejų pėstininkų ir bokšto, karalienė nerūpestingai snaudė saugiausiame savo tvirtovės kampe. Anapus rūmų vyko įnirtingas mūšis, tačiau jis valdovės miego netrikdė.

Tomas Vaiseta. Į juodąją bedugnę

2015 m. Nr. 10 / Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa…

Valdas Papievis. Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris

2015 m. Nr. 8–9 / Keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos

Ričardas Šileika. Tvirtinu, kad mano leidimas dar galioja. Teležinelės

2015 m. Nr. 8–9 / Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę.

Monika Baltrušaitytė. Mes jums paskambinsime

2015 m. Nr. 7 / Dvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje.

Astrida Petraitytė. Feministė

2015 m. Nr. 7 / Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų.

Andrius Jakučiūnas. Urlaganas

2015 m. Nr. 7 / storija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį, kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia.

Petras Venclovas. Tėvas ir sūnus

2015 m. Nr. 5–6 / Tą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus.

Aloyzas Tendzegolskis. Teisybės užtemimas. Velniška Velykų aritmetika

2015 m. Nr. 5–6 / Stojo tyla. Kas tokia kvailyste patikės? Joks vaikas per Velykas taip nedaro. Tuo labiau Andrius – drovuolis. Argi vogs? Nejaugi Viktorui apsimoka meluoti net tada, kai niekas jo melu netiki? Gal mano, kad vis dėlto kas nors ims ir patikės?..

Vidas Morkūnas. Pakeleivingų stotys

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

Algis Kuklys. Keturios novelės

2015 m. Nr. 4 / Staigi liga prispaudė Praną prie lovos. Gydytojas, ilgai nesvarstęs, diagnozavo gripą, nes tą žiemą gripo epidemija žmones guldė kaip javus. Todėl Pranas, dieną išsidrunėjęs lovoje, naktį neužmerkdavo akių.

Valdas Papievis. Odilė, arba Oro uostų vienatvė

2015 m. Nr. 4 / Jos šokčioja, strykčioja, suplasnojusios sparnais kyla – žuvėdros, prie kurių artėji žingsniuodamas jūros pakrante. Jie įsibėgėja, lekia, paskui nė nesuplasnoję sparnais nuo pakilimo tako atplyšta – laineriai, kuriuos matau pro didelį langą…

Nijolė Kliukaitė-Kepenienė. Saulė afelyje

2015 m. Nr. 3 / Štai ir grįžau į savo vėjų namus, kur man jauku ir lengva. Paleisiu sėklą su baltu skėteliu, su savo nužydėjusia širdim. Taip, būsiu įsišaknijusi čia, į tapetuotas kambario sienas, į apsipūkavusį kilimą…

Birutė Jonuškaitė. Maranta

2015 m. Nr. 2 / Romano fragmentas / Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais.

Renata Šerelytė. Dvi novelės

2015 m. Nr. 2 / Pagrindinės durys jau buvo užrakintos, bet teisėjas dėl to nesuko galvos: išeis pro tarnybinį. Maitvanagiai su kameromis ir mikrofonais jau bus išsiskirstę – kas gi gali tiek laukti, kad užfiksuotų ledinę veido išraišką ir rūstų „Nekomentuosiu.“

Sandra Bernotaitė. Labanakt vaikučiams

2015 m. Nr. 1 / Mano sesytei treji, išlydėdama mamą į ligoninę ji verkia. Kai verkia, jos veidą išmuša raudonos dėmės. Tos ašaros tikros, ne užgaidžios. Ji tikrai nenori likti namie be mamos, tik su manimi ir tėčiu.

Augustas Sireikis. Ant Dievulio peties

2015 m. Nr. 1 / Gimė ir augo Šiauliuose, kur pagal vietinę madą buvo kirčiuojamas Áugustu. Pusę dvidešimt vienų gyvenimo metų aplinkinius įtikinėjo, kad ir toliau trokšta likti taip šaukiamas. Likusią pusę paskyrė šio ir kitų būties nesusipratimų gvildenimui.

Mykolas Sauka. .lt

2015 m. Nr. 1 / Rusas, o gal arabas, arba – labiausiai tikėtina – albanų kilmės Graikijos turkas, gyvenantis Azerbaidžane, bet reziduojantis Prancūzijoje, bandė sukišti į kontrolinį bagažo narvą juodą šešiasdešimties litrų talpos šiukšlių maišą.

Undinė Radzevičiūtė. 180

2015 m. Nr. 1 / Vinstonas ėjo namo kaip dangaus gaublys – purvinas, aplipęs nuodingaisiais ežero dumbliais, įplyšęs, su dėmėmis, nusitrynęs ir apšiktas musių. Iš vidaus. Švito.

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

2014 m. Nr. 12 / Kai pasibaigia gražiosios bobų vasaros dienos, danguje aplink miestelį sustoja ratu spalio debesys. Dar pilki, dar ne juodai pritvinkę. Vienas kitas, užplaukęs virš kapų ar virš malūno tvenkinio…

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Pabaiga)

2014 m. Nr. 12 / Mečiau žvilgsnį į kitus bendrakursius – vieniems kaito ausys, kiti išblyško. Visi suprato, kad Jonas iškėlė celibato pagrindimo pagal Kristaus pavyzdį klausimą.

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Tęsinys)

2014 m. Nr. 11 / Po Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater studiorum. Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų

Laura Sintija Černiauskaitė. Ypatingas žmogus

2014 m. Nr. 10 / Tetai Irutei nusilpus dukterėčia pamažu perėmė pareigas virtuvėje. Stengėsi gaminti panašiai kaip ji, nes Fortūnatas, nuo vaikystės įpratęs prie tetos maisto, skundėsi silpnu skrandžiu…

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių

2014 m. Nr. 10 / Nepamiršau, kad Kristus prisileido Magdaleną prie savęs, kaip ir to, kad jis prašė savo mokinių dėl jo palikti savo žmonas. Žmonos neturėjau, tad nebuvo ko ir palikti, o ir kunigu netapsi, jei ją turėsi. O štai magdalenos šmėkščiojo visur…

Eglė Sakalauskaitė. Viena daktaro diena

2014 m. Nr. 8–9 / Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų.

Paula Urbonaitė. Kaimynas

2014 m. Nr. 8–9 / Esu Paula Urbonaitė, šįmet baigiau vieną iš Marijampolės gimnazijų. Mokykloje kartais siuntinėdavau tekstus į kultūrinius laikraščius ir laukiau, kol pagaliau studijuosiu.

Astrida Petraitytė. Austriškas nuotykis

2014 m. Nr. 8–9 / Pasiblaškęs po butą, pasėdėjęs kiek prieš televizorių, mėginęs atsiverst knygą, kažką kramtęs ir gurkšnojęs, galiausiai pasiryžo pasirodyt Miglės akyse juokingas ir mobiliajame nuspaudė vienetą – greitąjį ryšį su dukra.

Liudas Gustainis. Laiškai iš anapus

2014 m. Nr. 8–9 / Staiga tu imi kraipytis į šonus ir striksėti, tarsi regėtum ką linksmo, ne­supratau, prieš mane kraipaisi ar prieš kitus, o vėliau tu pasitrauki už kadu­gio krūmo, kol belieka tik kalkėmis užpilta nejudančių kūnų krūva,..

Rimantas Vanagas. Iš pašventupių kronikų: Algerdukas. Meilės amplitudė

2014 m. Nr. 7 / Neturiu ko gėdytis, ką slėpti. Žaizdos užgijo, džiaugiuos tuo, ką turiu – džiaugsmas praplečia pasaulio ribas. Kaip buvo, taip ir liko vienas geismas – gyventi!

Petras Venclovas. Du apsakymai

2014 m. Nr. 7 / Prieš keletą dienų pobūvyje, į kurį susirinko įvairi publika, iš matymo pažįstamas fotografas panoro mane pristatyti savo bičiuliui, vyresnio amžiaus vyriškiui, stovinčiam prie atdaro lango ir įnirtingai čiulpiančiam neuždegtą pypkę.

Monika Baltrušaitytė. Dvi novelės

2014 m. Nr. 5–6 / Vadinasi, galvojo moteris, tai nutiks po dvidešimt vienų metų, rugpjūčio 24-ąją, trys minutės po vidurdienio. Ji išsigando: skaitydama pirmuosius knygos puslapius galvojo, kad kažkas šlykščiai pajuokavo…

Stepas Eitminavičius. Novelės

2014 m. Nr. 5–6 / Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane?

Leonardas Gutauskas. Pasakojimai

2014 m. Nr. 4 / Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi…

Valdas Papievis. Jūra, arba Savižudybės prevencija

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

Algis Kuklys. Novelės

2014 m. Nr. 2 / Jam atrodė, kad tokio vakaro dar niekada nebuvo, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus…

Saulius Vasiliauskas. Svetimkūnis

2014 m. Nr. 1 / Būdamas septynerių mėginau groti smuiku, bet instrumentą sulaužiau ir nedrįsau pažvelgti mokytojai į akis. Praėjo keletas metų, ir ėmiau rytais balkone trimitu žadinti miegančius kaimynus. Dar vėliau suplėšiau ne vieną gitaros stygą…

Vytautas Varanius. Novelės

2014 m. Nr. 1 / Mes pakilome nuo stalo ir nuėjome namų link. Saulė jau buvo nusileidusi ir sodas pamėlo, išryškindamas baltus juodų langų rėmus, kurie priminė akis, liūdnai įsistebeilijusias į grįžtančiuosius.

Almis Grybauskas. Trys apsakymai

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

Renata Šerelytė. Kokono baladės

2013 m. Nr. 12 / Mergelė pasistiebė ir pasižiūrėjo per tvoros viršų. Iš televizijos autobusiuko iššoko keturi raudonais kombinezonais vilkintys vyrai. Du nešė oranžinę sofą, du – televizijos laidų vedėją surūgusiu veidu ir į plyšelius panašiomis piktomis akimis.

Rasa Aškinytė. Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

2013 m, Nr. 11 / Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra.

Vytautas Norbutas. Gyvenimo preliudija

2013 m. Nr. 10 / Vytautas Norbutas (1939–1991) – dramatiško likimo rašytojas. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Studijų metais išsiskyrė kaip daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas.

Monika Baltrušaitytė. Du apsakymai

2013 m. Nr. 10 / Literatūroje esu naujokė eksperimentuotoja, bus matyt, kur tai nuves. Jeigu mane peiksite, bambėsite ir keiksnosite, prisiminkit – Tailando boksas…

Alfonsas Bieliauskas. Joana Smiltė

2013 m. Nr. 10 / Išėjome, mus pamatęs linksmai amtelėjo už durų laukęs šuo, katinas Murkis liovėsi žaisti su ką tik pasigauta pele ir viltingai nunėrė mus raino namų draugo akimis, saulė kaitino gaivia rugpjūčio pabaigos šiluma…

Vytautas Čepliauskas. Mintijimai

2013 m. Nr. 8–9 / Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai.

Ramūnas Kasparavičius. Paskutinieji vyro metai

2013 m. Nr. 8–9 / Imu ir atsimenu… ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos… ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau…

Markas Zingeris. Liovočka

2013 m. Nr. 7 / Niujorkas buvo dulkėtas, Manhatano grindinys prišnerkštas, drėgnas nuo srutų, sruvenančių iš kavinukių kiemų. Oras – pavasarinis, nors jau ruduo. Viskas čia miela ir skaidru.

Marytė Kontrimaitė. Piktoji ugnis

2013 m. Nr. 5–6 / Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.

Petras Venclovas. 1863-ieji. Ilgesys

2013 m. Nr. 5–6 / Po kojomis žliugsi rudėtas vanduo, auliniai batai klimpsta į jaurą, kuri kartkartėmis grėsmingai prasiveria ir piktai sugurguliuoja, krūmokšniai pastoja kelią, reikia sukti į šalį…

Kęstutis Lenkšas. Benamė. Obelis, ištvėrusi žaibus

2013 m. Nr. 5–6 / Jau daugiau nei savaitę laikėsi giedra, bekraštėje dangaus žydrynėje kur ne kur baltavo menkas debesėlis, oras jau kelios dienos buvo įkaitęs bemaž iki trisdešimties laipsnių, – tokia kaitra gegužyje išties atrodė neįprastai…

Jurga Tumasonytė. Romanas

2013 m. Nr. 4 / Ryte žvėrys nerimauja: žino, kad aplink jų narvus rieda vežimaičiai su papuvusiomis daržovėmis, kraujuotais kaulais, grūdais, žolių granulėmis ir kitu pašaru. Šįryt, kaip ir dieną prieš, Dagnė šluoja nutrupėjusias grindų plyteles.

Laimonas Inis. Trys novelės

2013 m. Nr. 4 / Sakyk ką nori, vis dėlto jis kažkuo ypatingas… Tikrai. Va, žiūrėk, žili plaukai ant surduto apykaklės juda lyg gyvi… ir ne visi iš karto… pavieniui… tarsi kas juos atskirai tampytų… veidas persišviečiantis, permatomas, atmušantis…

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

Daina Opolskaitė. Iškyla

2013 m. Nr. 3 / Atsimerkiu. Apsidairau. Esu namuose, savo lovoje. Tarpduryje vienomis trumpikėmis stovi išstypęs paauglys – ilgomis kojomis, susivėlusiais garbanotais plaukais, kokių penkiolikos šešiolikos metų – ir priekaištingai žiūri į mane.

Henrikas Gudavičius. Žmonės, kas gi čia darosi?..

2013 m. Nr. 2 / Sergu. Radikulitas prispaudė, bet ne per juosmenį, o gerokai aukščiau. Nežmoniškas skausmas tarp menčių, kartais taip spusteli, kad oro pritrūksta.

Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pabaiga)

2013 m. Nr. 2 / Jei tik Tėtukas būtų žinojęs, kokias kiaulystes jam ruošia ponas Kuvalda… / Ponas Kuvalda kažkada buvo ne tik Tėtuko bendras, bet ir geriausias vaikystės draugas. Abu gyveno Akropolio priemiesčio kaimynystėje, Gėlių gatvėje…

Jonas Minkevičius. Novelės

2013 m. Nr. 1 / Ir kas per pasiutlaikis! Praėjo jau šeši dešimtmečiai – ar kas dar atmena Jurgiškio mokytoją? Gal kur ir dulka kokie popieriai, bet šiaip apie ją, kad ir kiek klausiau, jau niekas nebėra girdėjęs.

Domantas Tamošaitis. Kai nėra klausimo

2013 m. Nr. 1 / Domantas Tamošaitis gimė 1991 m. Vilniuje, 2010 m. baigė J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Apsakymai publikuoti „Pašvaistėje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.

Herkus Kunčius. Tapti savimi. Pasakiški Bordo memuarai (Pradžia)

2013 m. Nr. 1 / Kol apie Tėtuką tik gerai ir labai gerai galvojau, jis pastvėrė mane už sprando. Surikęs „Kalė!“ iškėlė virš galvos… Po akimirkos, lyg būtų angelo sargo patartas, prispaudė mane prie krūtinės ir ėmė švelniausiai šnabždėti, kad…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Katės neturi skėčių

2012 m. Nr. 12 / Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“

Leonardas Gutauskas. Fragmentai

2012 m. Nr. 12 / Paskutinėmis gyvenimo valandomis, jau gulėdamas mirties patale, pavargusių vokų pridengtu žvilgsniu jis regėjo gimtąsias vietas, apleistas daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų: siauro skaidraus…

Ieva Toleikytė. Kelionė į Baku

2012 m. Nr. 11 / Noriu, kad kai ji grįš namo, tamsiame bute Smiltelės gatvėje tvyrotų žydra šviesa, kad radiatoriai būtų ugniniai ir akimirką jos dvasią nusmelktų gilaus rudens pojūtis. Noriu, kad mažame Andželos kambaryje…

Rimantas Šavelis. Raudona mėnesiena

2012 m. Nr. 11 / Nebūdavo dienos, kad Brigitos salone neapsilankytų rajono instruktorius ar bazės vedėjas, atsakingas įstaigos darbuotojas ar net pats Arkadijus Ivanovičius. Liknora iš salono išvažiuodavo paskutinis…

Virgilijus Veršulis. Mūsų miestelis

2012 m. Nr. 10 / Tai ar bus kokių minčių? Kaip turėtų atrodyti mūsų miestas po dvidešimties trisdešimties metų? Juk turime galvoti apie ateitį, dirbti ateinančioms kartoms.

Romualdas Granauskas. Nepamatytoji

2012 m. Nr. 10 / Ji kelis kartus perskaitė tą raštą iš rajono ir vienu metu pagalvojo tartum dvi mintis. Pirmoji buvo, kad valdžia neprotingai daro, siųsdama į tuos kompiuterių kursus moterį, kuriai nors dar ir ne pensija, tačiau jau šviečiasi jos kraštelis.

Jolanta Sereikaitė. Daiktų tuštuma

2012 m. Nr. 8–9 / Ir vis dėlto daiktų gyvenimas nėra toks sunkus kaip mūsų. Knygos skaitomos daugybę kartų, o puodelis išlieka ir tūkstantį metų, jei tik kurią dieną netyčia nesudūžta, bet ir tos šukės nesukelia jokio skausmo…

Jaroslavas Melnikas. Rudoji saulė, arba Postfašizmas

2012 m. Nr. 8–9 / Ar galime nevalgyti gyvūnų, neeksploatuoti kitų žmonių, „gyventi taip, kaip liepia sąžinė“? – naujame romane-metaforoje, kurio pirmąją dalį spausdiname, klausia žinomas rašytojas mistikas.

Jolita Skablauskaitė. Balsas

2012 m. Nr. 7 / Eumantas truputį apsidžiaugė, kad jo parke galima pasiklysti tarsi miške. Jis atsikėlė nuo žemės ir nedrąsiai prisėdo ant suolo krašto. Aplinkui tvyrojo tyla. Grakščiu permatomos rankos judesiu ji pasitaisė drabužio klostes.

Vydas Astas. Sesuo Elenytė

2012 m. Nr. 7 / Persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, atsilaužė kalėdaičio, palaukė, kol šis ištirpo burnoje, tada kando savo vaišių. Dvylika patiekalų buvo gražiai padėta ant baltos staltiesės, dvylika, įskaitant trijų rūšių duoną…

Agota Stašytė. Džekas

2012 m. Nr. 5–6 / Agota Stašytė gimė 1990 m. 2009 m. baigė Vilniaus Žirmūnų gimnaziją. Šiuo metu studijuoja kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Be kūrybos ir mokslo, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai…

Leonardas Gutauskas. Keturi tekstai

2012 m. Nr. 5–6 / Rašyti knygą pradėk neturėdamas jokios išankstinės idėjos. Rašyk taip, kaip gyveni, kaip išeis, kaip pasiseks, kaip diktuos lemtis ir kasdienybė. Iš kraštovaizdžių, iš meilės ir neapykantos išrauk sąžinės klyksmą.

Gražina Mareckaitė. Biografinės pasakos

2012 m. Nr. 4 / Praėjusią naktį sugniaužė širdį graudulys. Gaila pasidarė visų, kuriuos per gyvenimą įžeidžiau, supykdžiau, nuskriaudžiau. Ar daug jų buvo? Ar mažai?

Levas Kovarskis. Kompanionas

2012 m. Nr. 4 / Jau neprisimenu, kur pirmą kartą su juo susidūriau. Sakyčiau, prieš porą metų mieste. Ėjau palei batų parduotuvės langą ir pamačiau jį įstrižai kertantį gatvę – žilstelėjusį akiniuotą barzdotą vyriškį…

Algirdas Pocius. Abiturientai

2012 m. Nr. 4 / Po pamokų Arvydas palydėdavo Ramintą iki jos namų, o pats pasukdavo į siaurą, akmenimis grįstą šermukšnių gatvelę. Jo laukė šiek tiek ilgesnis kelias, nes gyveno tėvų sodyboje…

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2012 m. Nr. 4 / Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada…

Jonas Kiriliauskas. Vadybininkas kaime

2012 m. Nr. 3 / Mes esame pasąmonės sąžinės sindromo aukos, – už abu atsakė vyresnysis. – Jis yra prokuroras, o aš – teisėjas, tik mes iš skirtingų teismų, jis – apylinkės, aš – apygardos, bet tai nesvarbu. Per daug mes priteisėme…

Henrikas Algis Čigriejus. Pavasario kloniuose

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

Aloyzas Tendzegolskis. Trys novelės

2012 m. Nr. 2 / Ir štai įvykis: visa jėga palinkęs į priekį, Antanas atgalia ranka numušė virš Violetos galvos skraidantį vabzdį ir netikėtai pats virto savotišku vabzdžiu – žmona ėmė ore mosuoti rankomis, kai, lūžus dviem patrešusiems į žemę…

Romualdas Granauskas. Šventųjų gyvenimai

2012 m. Nr. 2 / Kai ji pakėlė galvą nuo siuvamosios mašinos ir pažiūrėjo pro langą, tamsus trobos stogo šešėlis jau gulė ant kiemo žolės ligi pat keliuko vartų. Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už aštrių eglyno viršūnių…

Algis Kuklys. Dvi novelės

2012 m. Nr. 1 / Jeigu kas nors paklaustų Vaidučio, koks daiktas ar baldas jam mieliausias, tai akimirksniu atsakytų, kad senovinis veidrodis su tamsiais ąžuoliniais rėmais, kurį nupirko jo tėvas, buvęs inžinierius. Tą aukštą veidrodį, viliojusį…

Karolis Klimas. Juliana

2012 m. Nr. 1 / Karolis Klimas gimė 1991 m. Vilniuje ir nuo pat mažų dienų svajojo tapti rašytoju, tačiau rimčiau kurti pradėjo tik atsikraustęs į Tilto gatvę, kuri padarė itin didelę įtaką autoriaus kūrybai. Būtent čia parašytas apsakymas…

Laura Sintija Černiauskaitė. Dvi novelės

2011 m. Nr. 12 / Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo.

Herkus Kunčius. Kaukazo belaisvis

2011 m. Nr. 12 / Gruzijos dienoraštis / Vienas partinis literatūros klasikas yra pasakęs, kad pasaulyje visur sutiksi žydų, žvirblių ir lietuvių. Esama jų Indijoje, Sibire ir, žinoma, Kau­kaze, Gruzijoje.

Jaroslavas Melnikas. Žmonijos ašaros

2011 m. Nr. 11 / Varenikovas pravirko birželio 28 dieną šeštą valandą ryto – taip ligi šiol ir neaišku kodėl. Sako, jis kažką susapnavo. Turbūt ir jums taip yra nutikę: pabundate apsipylę ašaromis, kažkas širdį graudinančio, gilaus prisisapnavo.

Ričardas Gavelis. Concerto grosso

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

Virgilijus Veršulis. MTI

2011 m. Nr. 10 / Akmens anglis susidarė iš pelkinių augalų liekanų. Žuvę augalai virsdavo durpėmis, kurios, veikiamos slėgio ir aukštos temperatūros, palaipsniui tapdavo akmens anglimi. Pelkė, stovintis vanduo, deguonies deficitas…

Ramūnas Kasparavičius. Trys novelės

2011 m. Nr. 10 / Milda buvo visai jaunutė, dar nė penkiasdešimt neturėjo, kaip kažkada sakė Džordžas Kjukoras apie Katerinę Hepburn. Milda dirbo gimdymo namuos (gimdykloje) slauge valytoja, jos darbas buvo kruvinas…

Vytautas Martinkus. Rizikos meistras

2011 m. Nr. 10 / Šito žmogaus teisių Lietuvoje gynėjo istorija nesibaigė, todėl apie jį ir pasakoju. Rašau gal ir dėl to, kad niekaip negaliu suprasti, kodėl jis, susitikęs mane Halės turguje, kur užsukau nusipirkti…

Nijolė Raižytė. Kareivio duktė

2011 m. Nr. 8–9 / Taigi, galvojo Rugilė, tėvo Karolio genų aš neturiu, todėl nesu jau tokia visada ir viską gerai pasverianti, šimtą kartų matuojanti ir tik paskui kerpanti. Kartais elgiuosi impulsyviai, netikėtai, greitai užsiplieskiu…

Algirdas Vaseris. Salvadoro Dali bankas

2011 m. Nr. 8–9 / Paskutinis mano pasispardymas. Dabar viskas. Jau beveik amen. Jaunystės dienų suskilinėję batai pakrypuodami šen bei ten dar nuneš: parduotuvėn, į bažnyčią per atlaidus, išvietėn prie skardžio…

Romas Gudaitis. Taikos balandėlis viršum Propojsko

2011 m. Nr. 8–9 / Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiukę madam Bovari kūniška meile, rūmų grindys išklotos knygelėmis „Ustav strojevoj služby“, gi kolonos apvyniotos raudonais audeklais…

Petras Venclovas. Gentainiai

2011 m. Nr. 7 / Važiuojate į Biržus, į giminių susitikimą. Prieš mėnesį gavai pusseserės laišką su kvietimu: įdomu, kas jai pasakė tavo adresą? Tarkim, tavo sesuo: moterys labiau linkusios giminiuotis. Nepažįstu nei pusseserės Janinos, nei jos vyro Antano…

Miguel de Unamuno. Gerasis šventas Manuelis, kankinys

2011 m. Nr. 6 / Iš ispanų k. vertė Akvilė Šimėnienė / Dabar, kai Renados vyskupijos, kuriai priklauso mano mylima Valverde de Liucerna gyvenvietė, vyskupas rūpinasi, kaip sakoma, Don Manuelio, arba geriau – Gerojo švento Manuelio…

Emilija Liegutė. Trys novelės

2011 m. Nr. 6 / Monikos garbei tebus pasakyta, kad tą dieną ji daug dirbo: ravėjo ir laistė rožes, prikaišiojo žirniams smaigų, prikalė keletą atsiknojusių tvoros statinių ir dar susirado aibę smulkesnių darbų. Taip prabėgo pusdienis.

Leonardas Gutauskas. Keltas

2011 m. Nr. 6 / Tą šviesią 2006 metų birželio naktį per sapną ji atėjo prie mano lovos. Jos melsvoji, geltonais taškeliais suknia skleidė Upės ir ajerų kvapą. Palinko virš mano veido. Jos alsavimas, pilnas paslaptingų nebylių žodžių…

Eglė Sakalauskaitė. Knygų krautuvėlės pasakos

2011 m. Nr. 5 / Po ilgo laiko vėl iškilo blanki jos figūra, plaukai ir drabužiai, po truputį ryškėdami, įgaudami formą, spalvą ir kvapą. Rodos, liečiau jos žilus plaukus, retus ir pakilusius nuo galvos tarsi apsipūkavusios pienės, jos ilgas lietpaltis plakėsi…

Vaclovas Mikailionis. Grūdzielius

2011 m. Nr. 5 / Laukuose, kai akis apsiprato, nebuvo dar taip ir tamsu. Broliai ėjo keliuku Dubaklonio link. Buvo metas, kai žmonės apsiliuobę pradeda rinktis prie ugnies. Tai šen, tai ten jau žybčiojo žiburiukai. Gamta pereidinėjo iš dienos per vakarą naktin.

Romas Sadauskas. Demeniškių paveikslėliai

2011 m. Nr. 5 / Mišką kerta – skiedros laksto. O ką ten miškas, vieno vienintelio medžio be skiedrų nenuversi. Nukirstas medis nustoja būti medžiu. Jis apgenėjamas ir išgabenamas kur nors – į lentpjūvę arba namo sienojams, arba sudeginti židinyje.

Ramūnas Kasparavičius. Dies Fati Innumerabilis

2011 m. Nr. 4 / Romėnų religijoje buvo trys tokios įdomios dienos. Dies Solis Invicti – Nenugalimos Saulės diena – tai gruodžio 24-oji, dabartinės Kalėdos. Šventė, kiekvienam suprantama. Ir mums, dabartiniams žmonėms.

Rimantas Vanagas. Dvi sakmės

2011 m. Nr. 4 / Taip aš mąstau stovėdamas ant Šventosios kranto ir stebeilydamas į raibuliuojančiu vandeniu slystančią plūdę. Kaip klevo sėklelės ar alksnio žirginių dulkės ant vandens krinta ne tik debesėlių ar praskrendančių paukščių šešėliai…

Kazys Saja. Du apsakymai

2011 m. Nr. 4 / Kaip tik buvo atėjęs metas Kniubui tą nelemtą dantį užplombuoti. Nors patarėjas savo kaltinimą tam sukčiui jau buvo gerai surepetavęs, argumentuotai motyvavęs, bet vos tik įžengęs į dantisto kabinetą prarado savitvardą.

Virgilijus Veršulis. Bjauri istorija

2011 m. Nr. 2–3 / Virgilijus Veršulis g. 1957 m. 1979-aisiais baigė Kūno kultūros institutą. Gyvena Kaune. V. Veršulio kūryba „Metuose“ skelbiama pirmą kartą.

Herkus Kunčius. Pradėta, nepabaigta istorija

2011 m. Nr. 2–3 / O taip nerūpestingai dar vos prieš kelias dienas puotavome Kurtuvėnuose, pagalvojo Jokūbas Nagurskis. Koks puikus ir įspūdingas buvo italų komediantų pasirodymas. Kiek eibių prikrėtė Skaševskis ir Moravskis…

Ieva Gudmonaitė. Trys novelės

2011 m. Nr. 1 / Gimiau 1990-ųjų kovo 24 d. Vilniuje, kuriame ir užaugau. Baigiau Šv. Kristoforo vidurinę ir Justino Vienožinskio dailės mokyklas. Dabar studijuoju tapybą VDA, be to, fotografuoju, kuriu videomeną.

Genovaitė Bončkutė. Jei tėvų miestą nušluotų nuo žemės paviršiaus

2011 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad su tėvais esame svečių kambaryje. Mėlynos mamos akys didelės didelės. Ji priartėja prie manęs ir nori, kad aš šypsočiausi. Tėvas šventiniais baltiniais šiltas ir smagus, man jis toks labai patinka.

Nijolė Kepenienė. Trys novelės

2011 m. Nr. 1 / Nežinau tik, kuo čia dėtas kvapas. Saulė L. visada kalba mįslėmis. Tądien nesiginčijau, man reikia pamąstyti, aš lėtapėdė, bet tame dialoge pasigedau logikos, pastaruoju metu man nuolat jos trūksta…

Daina Opolskaitė. Tai, kas tikra

2011 m. Nr. 1 / To, kas atsitiko mudviem su Klodu, niekas negalėtų pavadinti tikrove. Paprasčiausiai niekas tuo nepatikėtų. Ir tai nėra lengva.

Birutė Jonuškaitė. Kasa užveržtas sapnas

2010 m. Nr. 12 / Langas čyte. Ką ten langas, – langelis: kreivai šleivai sukaltas rėmas, į jį įspraustas iš dviejų plonesnių pagaliukų sukabintas kryžius, skirtingo atspalvio stiklo gabalėliai, pro kuriuos švilpia vėjai, pralenda sniegas ir iš rytų namą…

Romualdas Granauskas. Du apsakymai

2010 m. Nr. 12 / Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas

Renata Šerelytė. Vėjo raitelis

2010 m. Nr. 11 / Rugpjūčio trisdešimtoji išaušo tyli ir sunki. naktį praėjęs lietus, sidabru užklojęs žolę ir sušvitęs skaidriu žiemos atspindžiu, blausėsi ir grįžo į neįžiūrimą vasaros tamsą – nuo žemės kilo rūkas ir slinko paplente tirštais garų tumulais.

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

Algirdas Pocius. Spengianti tyla

2010 m. Nr. 8–9 / Atsirėmusi į šulinio rentinį, Julija skausmingu žvilgsniu išlydėjo baltą automobilį, kuris neskubėdamas tolo siauru sodybos keliuku. Netrukus mašina pasiekė vieškelį, pasuko į Vilniaus pusę ir, lydima dulkių debesėlio, greitai…

Rimantas Černiauskas. Paukščiai poetai ir poetai paukščiai

2010 m. Nr. 7 / Paukščių mėgėjų vadovėly „Lietuvos fauna“ skelbiama: „Paukščiai – specializuota, prisitaikiusi skraidyti stuburinių klasė.“ Paukščiai skraido trimatėje euklidinėje erdvėje. Poetai taip pat skraido keturmatėje Hilberto erdvėje, kur viena…

Sara Poisson. Amžinojo grožio mašina

2010 m. Nr. 7 / Sapno laikas yra panašus į knygos teksto laiką – knygos pasakojimas, kaip ir sapno filmas, gali būti ir greitesnis, ir lėtesnis už tikrovėje srūvančią ir ją skalaujančią ar drumsčiančią tėkmę. Tai turbūt dėl to, kad kažkas bus sumanęs…

Aleksandra Fomina. Plaukiantys namai

2010 m. Nr. 7 / Šypsokitės, ir jums bus atidarytos visos durys. Visada rodyk dantis. Visada vaizduok, kad jautiesi puikiai ir esi beprotiškai laiminga, kad apskritai gyveni šiame nuostabiame mieste, civilizacijos lopšyje.

Vaiva Markevičiūtė-Rykštė. Novelės

2010 m. Nr. 5–6 / aiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“…

Marius Vyšniauskas. Novelės

2010 m. Nr. 5–6 / Marius Vyšniauskas gimė 1986 gruodžio 4 d. Kaune. 1994–2006 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu – VDU ketvirto kurso istorijos studentas.

Ramūnas Kasparavičius. Čiurlys

2010 m. Nr. 5–6 / O rašytojas… Kreipdamasis į Joną, kaip į praktinės veiklos žmogų, rašytojas tikėjosi gauti buitinių patarimų. Jie dažniausiai gana paprasti, todėl ir tinkami. „Fantazieriaus“ protui – jie tarsi beverčiai akmenukai ar geležėlės be ypatingo užtaiso…

Romas Daugirdas. Atkarpos

2010 m. Nr. 4 / Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido…

Eglė Sakalauskaitė. Uogelė

2010 m. Nr. 4 / baltą šilkinę suknelę, nusipirkome vestuvinius žiedus, susiradome kaimo sodybą, kurioje šėlsim laimingiausią savo gyvenimo dieną, rezervavome santuokos sakramento datą Šventosios Uršulės bažnyčioje ir paprašėme vieno…

Leonardas Gutauskas. Trumpoji proza

2010 m. Nr. 4 / Esu miško kirtėjo „družbanto“ Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo…

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Gedėtojas

2010 m. Nr. 3 / O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys!

Jaroslavas Melnikas. Siela

2010 m. Nr. 3 / Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą.

Valdas Papievis. Eiti (Pabaiga)

2010 m. Nr. 2 / .Stovėjo prie turgaus aikštės su prekystaliais, nusėstais dulkių, mojavo ranka, niekas nestojo. Buvo pavakarys, po siestos keliukas atgijo, kiek jis gali atgyti, mašinų pravažiuodavo ne per daugiausia.

Algis Kuklys. Trys novelės

2010 m. Nr. 2 / Ne visi žmonės yra žmonės. Ir ne visi bepročiai yra bepročiai. Pažįstamas, apie kurį, atrodo, viską žinojau, nenoromis privertė mane pakeisti pažiūras. O juk taip skaudu atsisveikinti su senomis, bet patogiomis mintimis…

Vidas Morkūnas. Du apsakymai

2010 m. Nr. 1 / Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir…

Valdas Papievis. Eiti

2010 m. Nr. 1 / Tada mintis, nuo kurios bėgo, jį ir pavijo. Tada jau turėjo pripažinti, ką nuojauta smelkė, bet su kuo sutikt nenorėjo – dabar jau eina ne vien dėl to, kad eitų, ne vien todėl, kad sustoti negali

Ineza Juzefa Janonė. Krunė

2009 m. Nr. 12 / Aš visada Jo ilgėdavausi, kiek prisimenu, ilgėjausi Jo nuo tada, kai buvau neką už stalą didesnė mergaičiukė, o gal, jau įsčiose ėmiau Jo ilgėtis? Jis neskubėjo su manimi susitikti.

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pabaiga)

2009 m. Nr. 12 / Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.

Sandra Bernotaitė. Gaisras

2009 m. Nr. 11 / Sandra Bernotaitė gimė 1975 m. Šiauliuose. Ten baigė vidurinę ir dailės mokyklą, iš ten 1994 m. išvyko į Vilnių studijuoti aktorystės. 2003 m. įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus

Juozas Jasaitis. Darius, paskiau šuo (Pradžia)

2009 m. Nr. 11 / Iš Joselinės išėjo prislėgtas. Tikėjosi lengviau tą mazgą atmegzti, bet pats liko dar didesniu mazgu pririštas. Turės tai iškęsti. Užtat Liną įsūdė.

Henrikas Algis Čigriejus. Pabėgėliai

2009 m. Nr. 10 / – O tai du durniai! Tai du durneliai! Du mulkiai! Kur tu kitus tokius matei? Ką, Stasy? Ar tu girdi? Ko mes čia sėdim ir ko mes čia kiurksom?

Stanislovas Abromavičius. Trys Antano Baranausko gyvenimo epizodai

2009 m. Nr. 10 / Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas.

Kazys Saja. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 8–9 / Tres Pecados – Trys Nuodėmės, ne toks jau mažas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todėl, kad čia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortų mėgėjai.

Eugenijus Ignatavičius. Vokietukai

2009 m. Nr. 8–9 / Paskutinėm savaitėm gaila buvo žiūrėt – kasdien smuko žemyn. Kamavo sapnai. Kiekvieną rytą guodėsi, kad naktimis nuolat aplanko moteris, apsisiautusi mėlyna skraiste. Iš dangaus rūkų ji nusileidžia ant didžiojo…

Jolita Skablauskaitė. Kapinių balandis

2009 m. Nr. 8–9 / Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis.

Emilija Liegutė. Novelės

2009 m. Nr. 7 / Suprantama, jis senas. Ir tik dabar, senatvėje, pradėjo pasakoti apie tai, kas nutiko vaikystėje. Jis pasakojo man, savo vaikaičiui. Gal ne vaikaičiui, gal pats sau? Veikiausiai taip ir buvo, nes iš kurgi atsirastų tas vaikaitis, jeigu jis neturėjo vaikų.

Jaroslavas Melnikas. Trys apsakymai

2009 m. Nr. 7 / Turistinis autobusas sustojo kažkokiame miestelyje – jis buvo tarsi matytas: kur – Jegorovas negalėjo prisiminti. Bet jis tą miestelį jau buvo matęs. Gal kokiame filme? Būna tokių miestelių, kuriuos režisieriai pasirenka kaip tipiškus.

Vytautas Martinkus. Karvelių lesintojas. Šeštinių pamokslas

2009 m. Nr. 7 / Šiandien norėčiau surinkti jus į aikštę. / Stovint joje matyti daug dangaus. Istorija pasirūpino, kad virš mūsų galvų čia nebūtų nei lubų, nei stogo. Sakau: ji panaši į bažnyčią. Kaip nuo kalno čia atsiveria metafizinė erdvė.

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje

2009 m. Nr. 5–6 / Tave, nepatogiai įsitaisiusį ir miegantį prie savo „žirgo“, paskandino naktis, o rytą užklupo… einantys į progimnaziją vaikai, kurie nedrįso tavęs žadinti. Jie tik spoksojo į tavo naujai nušvitusią asmenybę ir žvairakiavo vienas į kitą…

Gintarė Adomaitytė. Upeivė

2009 m. Nr. 5–6 / Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, kaimiška traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo.

Petras Venclovas. 1953-ieji. Karantinas – juodligė, 1967-ieji. Žaidimas „žemuogių pievelėje“.

2009 m. Nr. 5–6 / Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę,. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė.

Nijolė Kepenienė. Stiklas. Novelės

2009 m. Nr. 4 / Pasauly viskas yra surizgę, sumazgyta dūmų virvelėmis ir vėjų kilpelėmis. Štai mano močiutė Eugenija yra uogienių karalienė, ji stovi prie viryklės ir karaliauja, o baltame emaliuotame puode tyliai pukši bruknių su kriaušėm uogienė…

Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pabaiga)

2009 m. Nr. 4 / Ketvirtadienio rytą Sniegutė pabudo šeštą ir iš karto pagalvojo apie Filomeną. Kaip ji? Ar tik vėl nepradėjo gerti? Mobilusis visą naktį tyliai pragulėjo prie pagalvės.

Jonas Mikelinskas. Dinozauro ausyje (Pradžia)

2009 m. Nr. 4 / Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą…

Laura Sintija Černiauskaitė. Prieblandos seserys (Pradžia)

2009 m. Nr. 3 / Moteris nutilo ir ilgai žiūrėjo į Sniegutę, lyg norėdama ją sutrikdyti. Ši per vėlai susigaudė, kad tikriausiai išgirdo komplimentą ir už jį derėtų padėkoti. Bet tik įsikibo į kelius. Jos krumpliai išsišovė lyg katės nagai.

Stepas Eitminavičius. Novelės

2009 m. Nr. 3 / Atsisėdo prie lango ir pajudėti bijo. Reikėtų nusiprausti – bijo. Reikėtų aplankyti seserį – bijo. Kažkas skambina į duris – prieiti bijo. Atsiskirti, atsiskirti, susitaikyti, susitaikyti – bet kaip? Ir kodėl jam? Ką ne taip darė?

Tadas Žvirinskis. Novelės

2009 m. Nr. 2 / Tylėdamas klausausi kakofoniško klegesio. Nejučia nulenkiu galvą, kaire ranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukšmingų garsų. Tylėdamas viliuosi: gal koks baltapūkis šmėkla nusives mane ten…

Vaclovas Mikailionis. Placidas, arba Trumpiausios nakties sapnas

2009 m. Nr. 2 / Onele vaikeli, ką tu padarei?! Kaipgi galėjai?! Tavo tėvas šitaip laukė, taip tikėjosi, kad dar bovys anūkus, jeigu jau nebuvo jam skirta savo vaikų už rankučių vedžiotis. Netgi sapnuodavo Saugaila, kaip sėdi jie kieme ant suoluko.

Bitė Vilimaitė. Keturios novelės

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

Vida Miknevičienė. Ieškau personažų. Aš susirgau. Pasaka be galo

2007 m. Nr. 10 / Ieškau personažų. Penkių. Sukurčiau dramą. Modernią. Veiksmo erdvė – nuo Eroso iki Tanato. Kas nors puls ginčytis, kad tai – ne veiksmo, o elgsenos erdvė. Sutinku, nes mūsų gyvenimas ir yra elgsena.

Šatrijos Ragana. Joninių naktis

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

Henrikas Gudavičius. Senbuviai ir atėjūnai. Iš dzūkiškojo dienoraščio

2005 m. Nr. 3 / Stumiu vienratį karutį – parvežu paskutines daržoves. Jeigu dar kas liko, tegu būna zuikiams. Neskubu, keliauju pailsėdamas, pasižvalgydamas, kas ką veikia. Noriu išskirti šią iš kitų dienų, pavadinti kokiu nors geru vardu.

Leonardas Gutauskas. Musė. Studija (Pabaiga)

2005 m. Nr. 3 / Ilga stiklinėmis lubomis, – stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, – aukštomis niūriomis sienomis…

Leonardas Gutauskas. Musės. Studija (Pradžia)

2005 m. Nr. 2 / Ateis tokia diena. Tik niekas jos nepaskubins ir neatitolins – ji išauš be mūsų žinios, be mūsų įstatymų ir konstitucijų, be prievartos. Ji išauš, ir visos septynios spalvos atgaus pirminį spindesį. O gailestingoji žolė paslėps…

Renata Baradinskaitė. Novelės

2005 m. Nr. 1 / Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose. Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus.

Vytautas Martinkus. Akių apgaulė, arba Kaip išmokti piešti sapną

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

Petras Dirgėla. Marija Lupu, mergaitė našlė

2004 m. Nr. 12 / Romanas / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.

Rimantas Černiauskas. Du apsakymai

2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis…

Danutė Kalinauskaitė. Namo

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?

Bronius Radzevičius. Apsakymai

2000 m. Nr. 12 / Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė,

Jurgis Kunčinas. Trumpi apsakymai

1999 m. Nr. 5 / Tikrai nesirengiau to tipo žudyti, dievaži. Niekuo nebuvo man iki tol prasikaltęs. Bet va: pasimaišė po kojom, padarė klaidą, ir šit. Man jis iškart nepatiko – brovėsi per visą troleibusą stumdydamasis ir kriokdamas: ar lipat?

Jurgis Kunčinas. Prie Nemuno

1996 m. Nr. 6 / Tėvai buvo dar jauni, kai atsikėlė į šitą miestą. Jie atvažiavo, pasi­dėjo kelis savo daiktus ir susikibę nuėjo prie upės. Mama būtų gal ir nėjusi taip iškart, bet jūs nepažįstat mano tėvo! Pasakė – einam, ir baigta.

Juozas Aputis. Keturios novelės

1996 m. Nr. 6 / Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus…

Romualdas Granauskas. Su peteliške ant lūpų

1994 m. Nr. 12 / Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. Pirmiausia nusivilko švarką ir apgraibom pakabino. Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema. Užuolaidos buvo užtrauktos…

Aidas Marčėnas. Iš naktiraščio

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

Jurgis Kunčinas. Novelės

1993 m. Nr. 5 / Vis dar stebiesi savo gajumu, žilas jaunuoli? Apšerkšnijusioj prieme­nėje nukabini virvę ir trauki į mišką malkauti. Eidamas kažkodėl galvoji apie Vogėzų kalnus, kuriuose niekad nebuvai.

Jonas Mekas apie Lietuvą ir save

1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

Jurgis Kunčinas. Novelės

1991 m. Nr. 2 / Ne taip jau reta Lietuvoje miestų ir miestukų, kurie kilo, stum­dėsi rangėsi ir plito aplink vienut vienintelę stačiakampę aikštę. Viskas o viskas prasidėdavo ir baigdavosi čia – turgūs, sambrūzdžiai, paradai, mitingai, niautynės.