2025 m. Nr. 2 / Sakau Elmei: eik į mišką ir išsirėk. Bet kur tu eisi, kai jis taip toli. Ji sėda ant dviračio ir išvažiuoja. Miesto dviratis netinka kaimo keliukams…

2025 m. Nr. 2 / Tėvas, namuose įsirengęs neoficialų autoservisą, nuolat prašydavo jam patalkinti. „Ką, tu domkrato nuo parfo neatskiri?!“ – priekaištaudavo tėvas…

2025 m. Nr. 1 / Mano tėtis dirba su žodžiais, mama – su reprodukcija, o aš esu jų reprodukcijos rezultatas, pavadintas žodžiu Augustė. Auginame seną katiną, nors už mane jaunesnį.

2025 m. Nr. 1 / Tas jausmas, kai nieko nevyksta, tik už lango lyja lietus, o tu eini per įtemptą lyną ir bet koks neatsargus judesys: rankos kryptelėjimas, slystelėjimas koja – sudaužys šią netvarią pusiausvyrą, kuri yra tavo kvėpavimas, susiliejantis su lietumi…

2025 m. Nr. 1 / Kai sutemo ir atvėso, apsigaubėme šiltais pledais ir kaip visada patraukėme tinginiauti į antrojo aukšto terasą, iš kurios atsiveria aukštas, kalnapušėmis apaugęs žaliasis kalnas, perskrostas siauro smėlio tako…

2024 m. Nr. 12 / Esu pradedantysis rašytojas. Rašau fantastinius apsakymus, dalyvauju tokių apsakymų konkursuose. Mano santykį su fantastika gerai nusako šis gyvenimo įvykis: vėlyvoje paauglystėje pardaviau turėtas Andrzejaus Sapkowskio „Raganiaus“…

2024 m. Nr. 12 / Klaidžioju po kapines. Ant antkapių žybčioja besimainančios reklaminės švieslentės. Raidės plaukia palei ir prieš srovę, tada trumpam išnyksta ir vėl sužioruoja ritmingai skelbdamos…

2024 m. Nr. 12 / Romano fragmentas / Taip jau sutapo, kad su tėvo išėjimu ir vaikų nustojo rastis, sustojo viskas, kaip yra, ir buvo. Vaivaras vaidino vyrą, motina šiaip ne taip dorojosi su darbais, kartkartėmis koks kaimynas prišokdavo padėti…

2024 m. Nr. 11 / Eglėj – varnas. Uokse – voverė. Viksvų ir kiškiagrikių kupstyne – rupūžių stiklaakės. Po kojomis – – – nematomi šimtakojai, sliekai, kelmučių grybiena. Oras tirštas, bet lengvas, jo beveik norisi atsigerti.

2024 m. Nr. 11 / Rūta minėjo, kad ištekėjai. Sveikinu. Vėluoju, bet juk nesitikėjai, kad ateisiu į ceremoniją su gėlėmis. Retorinis klausimas, atleisk.

2024 m. Nr. 11 / Lyg tyčia tą savaitę Nainiui nesisekė. Pirmiausia jis sužinojo, kad apie skyriaus vedėjo pareigas nėra ko svajoti.

2024 m. Nr. 10 / Kai važiavo tarpmiestiniu autobusu atgal, už lango jau pamažu temo. Ana nemėgo grįžti į miestą vakare, nemėgo kopti iki savo namo, pastumti vartus, apžlibusi žengti į tamsų kiemą, į laiptinę, į tamsų butą.

2024 m. Nr. 7 / Ak, tai tik ranidae, didžioji kūdrinė varlė, Modės pjaustoma į gabalėlius, bet Teriui atrodo, lyg Modė mėsinėtų vidutinio dydžio žinduolį.

2024 m. Nr. 7 / Augminas Petronis – 2023 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamo „Pirmosios knygos“ konkurso laimėtojas, tais pačiais metais išleidęs savo debiutinį trumpų istorijų rinkinį „Nedetektyvai“.

2024 m. Nr. 5–6 / Vėliau atėjo laikai, kai užkąsti mokykloje ar net papietauti galėjai už dešimt ar dvidešimt kapeikų. Todėl dešimt kapeikų buvo labai daug – išeidavo du cukriniai gaideliai ant pagaliuko arba šimtas gramų tamsios saulėgrąžų chalvos…

2024 m. Nr. 5–6 / Kaip ir buvo galima tikėtis, baldais iš „Komiso“ nusivylę pirkėjai pirmiausiai skųsdavosi Elžbietai. Reikalaudavo grąžinti pinigus, prekes pakeisti kitomis arba tuoj pat kviesti parduotuvės savininkus.

2024 m. Nr. 5–6 / Dagnei žengus pirmuosius žingsnius, mūsų kaimą užplūdo jauni bežadžiai vyrai, nežinia iš kur atėję ir nežinia kur traukiantys. Žmonės kalbėjo, kad jie kareiviai, bėgantys nuo karo baisumų, o daktaras vadino juos dezertyrais.

2024 m. Nr. 4 / Rimutis išjungė radiją. Buvo po šešių penkios. Supratęs, kad nebeužmigs, atsikėlė ir nuėjęs į virtuvę užkaitė virdulį. Tuoj pasigirdo traškesys, perėjęs į prognozę skaitančio diktoriaus balsą primenantį duslų ūžesį.

2024 m. Nr. 4 / Vaiko teisybėj aitrokai kvepia senojoj seklyčioj džiūt paskleisti apyniai, gal ir pelynai, blausiai pašvytuliuojantys ten, saulei niekaip nebaigiant vis leistis.

2024 m. Nr. 3 / Kai jis mani priglobė, pradžioj nurengė ir apžiūrėjo, pasjėmęs kažin kokius dyvinus įnagius. Bandžiau slėpti nagastį, dangsčiausi, išraudau, užsimerkiau, mintyse bėriau sveikamarijas.

2024 m. Nr. 3 / Nejaugi kažkas, jusdamas artėjančią mirtį, bet neturėdamas nė vieno artimo žmogaus, tiesiog užrašė sakmę ant popieriaus lapo, perlenkė jį ir įdėjo į knygą, kuri tuo metu veikiausiai dar kvepėjo spaustuvės dažais? Sensti, tarė sau Irma.

2024 m. Nr. 3 / Nepamenu, kada taip nekantriai būčiau laukusi pavasario. Tarsi jis galėtų viską pakeisti, tarsi sugrįžę paukščiai savo klegesiu nutildytų paskalas ir šnabždesius, griaudinčius Elenos prakeiksmus ir kasdien vis labiau nepakeliamą Viktoro knarkimą.

2024 m. Nr. 2 / Kaip praėjo pirmoji savaitė, Leikus neprisiminė. Antrąją savaitę jis praleido tvarkydamas visokiausius dokumentus, beveik kasdien skambindamas dukroms ir notarui.

2024 m. Nr. 2 / Knygeles poliklinikų registratūrų lentynose anksčiau vadindavo ligos istorijomis. Niekas nepamena, kada tiksliai jos tapo sveikatos istorijomis. Blogis jau nebėra blogis, o tik gėrio pažeidimas.

2024 m. Nr. 2 / Iš pradžių pasirodė, kad ji nusikeikė (kaip kokia bletsebėja ar kažkas panašaus), bet Volodia kumščiu stuktelėjo man į petį, tai tuoj susivokiau.

2024 m. Nr. 1 / Išlipau ir aš, priėjau dar arčiau krašto. Kur akys užmatė, visur mėtėsi šiukšlės, daugiausiai juoduose ar tamsiai pilkuose maišuose, bet buvo ir mėlynų, geltonų, žalių bei raudonų…

2024 m. Nr. 1 / Tą įsimintiną pavasarį kasdien vaikščiodavau taku palei jūrą, o mano šviesus lietpaltis atspindėdavo saulės spindulius. Mėgau šį miestą už ištisus kilometrus besitęsiantį grįstą taką pakrante.

2024 m. Nr. 1 / Galiu prisiekti, kad nesu buvęs šitame mieste, šitame uoste. Arba neprisimenu. Plaukiojant jūromis tie miestai taip susimaišo galvoje, kad nebežinai: kas darosi, kada ir kodėl.

2023 m. Nr. 12 / Nepaleisdama iš rankų nei smuiko dėklo, nei kuprinės, atsigręžiau į kambarį. Visas man, tik man vienai! Bet kodėl jame tiek mažai erdvės? Kodėl taip trūksta oro?

2023 m. Nr. 12 / Akvilė paprašo, kad jie ją apkabintų. Visi trys pastovi tylomis apsikabinę, toks ratelis virtuvėlėje, ji tyliai susijuokia. Reginos žvilgsnis aštrus, tiriantis, bet ir palaikantis. Jie atsilaikys.

2023 m. Nr. 12 / Frontas artėjo, kas vakarą vis garsiau dunksėjo tolumoje artilerijos kanonada. Raudonoji armija artėjo, bet radijas toliau transliavo karingus maršus…

2023 m. Nr. 11 / Uršulė pabudo nuo dieglio krūtinėje. Atrodė, kad ne antklodė, o akėčios užgulusios jos kūną. Greitai apsidairė po kambarį: dar prieblanda, žadintuvo žali skaičiukai rodo beveik šešias.

2023 m. Nr. 11 / Renku va būdavo nuo vyro šlepečių šuns plaukus po vieną ir galvoju, gal ir šitaip artimo meilės darbas užsiskaičiuoja. Pešu, girdžiu, kaip zyzia, silpnai taip, kameros jų geros, bet zyzia, – vadinas, filmuoja.

2023 m. Nr. 11 / „Aš mylėjau tave man nežinant.“ Ernesta abiem alkūnėmis rėmėsi į stalą. Alkūnes kone nepakeliamai skaudėjo. Ypač tą vieną, kuri kartą jau buvo lūžusi, kai Ernestą kliudė automobilis. Tuo metu Tomas pamanė…

2023 m. Nr. 10 / Neatsitokėjau? – jau neberėkė, šnabždėjo sugniuždyta, staiga praradusi visą savimeilę (tai dėl ko visa tai įvyko?). Akimirksniu ji suvokė tiesą, kad gėrio ir blogio riba eina per ją, per jos širdį.

2023 m. Nr. 10 / Valdelį sutikau pajūryje prie senos žvejų valties. Praeidama pamojavau, jis šyptelėjo, pasisveikindamas kilstelėjo ranką. Po savaitės spėjau visus pažinti iš matymo. Padėjo kambario šeimininkė. Tarški moteriškaitė.

2023 m. Nr. 10 / Ir nė kiek nepavėlavau sugrįžti! Namo, net vėluodami, pareiname laiku. Pavasaris, prieš dieną kitą užkilęs į Vilkpėdę, tebelaukia manęs ir čia, Aukštajame Pavilnyje, Gurių soduose.

2023 m. Nr. 8–9 / Gimiau Kaune, bet jau daug metų gyvenu ir dirbu Ukrainoje, Lvive. Esu vertėja iš ukrainiečių ir lietuvių k., visuomenės veikėja, įgyvendinusi ne vieną projektą, skirtą Lietuvos kultūros paveldo Ukrainoje išsaugojimui…

2023 m. Nr. 7 / Jums, kurie tai tik skaitysite, kuriems tai nebuvo gyvenimas, – jums bus tai tik nedidelė užuomina, kuri vėl tuoj išblanks ir išsitrins, su pirmom naujom dienos smulkmenom. Mums tai yra gyvenimas.

2023 m. Nr. 7 / Kadaise skaičiau žinomo autoriaus knygą, parašytą lyg pakilus ant lengvo literatūrinio debesiuko, kaip vienas girininkas saugojo papartį. Tai pasisekė žmogui! Mums, gyvenantiems ant šaltos miško žemės, nė vienam neteko saugoti…

2023 m. Nr. 7 / Mano prisiminimai atrodo kaip kačių nudraskyti tapetai. Jie kabo ant sienų, savo vietose, bet skylėti, nusilaupę, išblukę ir negražūs. Mintimis klaidžioju tarp to, kas buvo iki ligos ir po jos, desperatiškai ieškau taško…

2023 m. Nr. 5–6 / Budo šiltai ūkanotas, giedrą žadantis rytas. Laukais visu spartumu bėgo pavasaris, eglėms ir pušims grąžinęs per žiemą nupilkusį smaragdą, maumedžius apgaubęs minkštais jaunų spygliukų šešėliais, sugarbiniavęs beržynų viršūnes…

2023 m. Nr. 5–6 / Pabunda iš bauginančio sapno, kurio gerai negali prisiminti, ir išgirsta tolimą traukinio žvangėjimą. Į rytus ar – vakarus? Ačiū Dievui, į rytus, dar ne keleivinis. Prekinis, toks sunkus, kad net virpčioja žemė.

2023 m. Nr. 5–6 / Po gaisro Elenos vardu pavadintoje kavinėje sprogo ne tik pirmąjį su antruoju namo aukštus jungusios lubos, bet ir tėvo viltis lengvai praturtėti. Vėl teko grįžti į purvinas statybų aikšteles, kasdien beviltiškai šūkaloti…

2023 m. Nr. 4 / Ne, jis nesipriešino. Nuo šiol miegos atskirai. Vienas. Mirusių brolių lovoje. Kantriai ištylėjo beveik nenugalimą norą vaikiškai pravirkti ir reikalauti dėmesio. Eidama pro vaikų lovelę, mama visada ją paglostydavo – taip norėjo…

2023 m. Nr. 4 / Šiuo atveju galima apsistoti prie teiginio, jog būties „nėra išvis“, arba, pasitelkiant seną gerą lietuvišką posakį, – nėra nė kvapo. Lietuviškame „Google“ posakis renka apie 3 330 000 nuorodų…

2023 m. Nr. 3 / Akis nuplovė šešėliai. Atsigręžiau į sieną, ant kurios kabojo didysis Gnomas, ir pasveikinau jį. Sveikas, didysis, sveikas, tariau, šiąnakt ką tu lydėsi per bedugnę?

2023 m. Nr. 3 / Jie beveik riedėte nuriedėjo šlaitu žemyn, paskui bėgte pasiekė vietą, kurioje buvo palikę karutį, pasiėmė jį ir kiek galėdami greičiau pasileido namo. Buvo tamsu, lietus aprimo, šalta nebuvo…

2023 m. Nr. 3 / Ant paminklo buvo užrašyti žodžiai. Sunku dabar juos tiksliai prisiminti, bet turbūt skambėjo šitaip: „Aš esu albatrosas, kuris laukia tavęs pasaulio pakrašty. Esu užmirštos jūreivių sielos.

2023 m. Nr. 2 / Kažkas ten šmėžuoja, boluoja tarp samanotų, nuo laiko ir melancholijos pažaliavusių antkapių ir kreivų kryžių, panašu, kad tai Romeo Montekis, laksto be kelnių, ieško savosios…

2023 m. Nr. 2 / Solveiga Masteikaitė, kaip beveik visi jos kartos lietuviai, gimė kažkur provincijoje, gyvena Vilniuje. Rašo trumpus tekstus, kartais arčiau prozos, kartais arčiau poezijos. Tie tekstai iki šiol sudėti į keturias knygas ir porą stalčių.

2023 m. Nr. 2 / Į Sibirą. Į Uralą. Į Čeliabinską. Ona juk ne dekabristo žmona, kodėl jai reikia ten važiuoti su trimis mažais vaikais? Vyras Kazys Puida iškeliavęs 1912 metų…

2023 m. Nr. 1 / Miestas N. visais laikais garsėjo savo nusikaltėliais. Uostas ir jo apylinkės šiems žmonėms reiškė tą patį, ką kūdikiui motinos pienas – vienintelis, nepakeičiamas gyvybės šaltinis. Todėl pritvinkusią, apsunkusią uostamiesčio krūtį…

2023 m. Nr. 1 / Jis atvažiavo į sodą trumpam, tenorėjo jį apeiti, žvelgdamas į vaikystės peizažą surūkyti kelias cigaretes ir vėlesniu autobusu grįžti atgal į miestą. Naujieji savininkai, su kuriais jau sukirsta rankomis…

2023 m. Nr. 1 / Joms vėl teko apeiti kapines, kad galėtų patekti iš kitos pusės. Netoli tėvų kapo ji pastebėjo, kad ten kažkas stovi. Pajutusi viduje stiprų smūgį, ji sušuko: „Močiutė!“ ir pasileido bėgti. Juna matė, kaip per kelis žingsnius nuo senyvos moters…

2022 m. Nr. 12 / Net jei ir nebūtų liūdnos progos – dvidešimtųjų mirties metinių – Ramūno Klimo (1945.VII.22–2002.XII.22) kūrybą verta ir norisi prisiminti. Novelė „Šiluma“ – viena pirmųjų, rašyta studijų metais ir 1967 m. paskelbta…

2022 m. Nr. 12 / „Nežinau, ar ateis tas vyras“, – pasakė tądien Jonas. Tas vyras buvo jo pacientas, ateidavęs po manęs ir kartą įsiveržęs į kabinetą, kai pusnuogė sėdėjau nugara į duris, o Jonas spaudinėjo įsitempusius mano sprando raumenis…

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

2022 m. Nr. 11 / Šie „Metų“ skaitytojams pateikiami Leonardo Gutausko (1938–2021) prozos fragmentai yra didesnės visumos dalis. 2013 m. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido jo trumposios prozos rinkinį „Fragmentai“,

2022 m. Nr. 11 / Gimiau 1997 m. Vilniuje. 2016 m. baigiau Žirmūnų gimnaziją ir pasirinkau studijuoti istoriją Vilniaus universitete. Šias studijas teko pabaigti tuomet dar neįprastu nuotoliniu būdu 2020 m.

2022 m. Nr. 11 / Žaliuose lapuose skęstančios šakelės pačios savaime judėjo tai šen, tai ten, lyg gyvos. Ir kiekvienas lapelis turėjo savo judėjimo trajektoriją. Ir apšviesti besileidžiančios saulės spindulių, į jį skriejo purpurinės ir violetinės spalvos debesys

2022 m. Nr. 10 / Baigiasi ruduo. Už lango geltonais lapais nuklotas hospiso kiemas. Kitą dieną juos nubalina sniegas. O pavasarį, kai krenta paskutinės snaigės, mes su Peteriu atlošti savo lovose žiūrime vienas į kitą, juokiamės, tik nesuprantu kodėl.

2022 m. Nr. 10 / Darius pasirąžė, sąmonės išklotinėje laiko funkcija buvo aiškiai sutrikusi: atrodė, kad jis dar tik ilgos kelionės vidury, dar tik atkimšo antrą lefę, o galo taip ir nematyti. Iš Centrinės ligi Friedrichstadt-Palast taksi vežė tris…

2022 m. Nr. 10 / Per tuščių butelių jūrą skinuosi kelią link savo sosto. Tu seki įkandin ir spardai juos į šalis, tada atsisėdi priešais. Mudu ilgai tylime. Tylime ir žiūrime pro langą, ant kurio taip ir nepakabinome užuolaidų.

2022 m. Nr. 8–9 / Kišeninė virtuvė – kartu su maisto ir netgi smirstelėjusios šluostės kvapu, su šiluma, auginama mažiuko radiatoriaus ar viryklės, su traškančiu radiju, lašančiu ir rudą dryžį ant plautuvės krašto piešiančiu vandens čiaupu

2022 m. Nr. 7 / Senė apgraibomis užčiuopia gultą, pritūpia ant kraštelio, paliečia karščiuojantį kūną, atsargiai, pirštų galiukais brūkšteli sulipusius drėgnus plaukus. „Nebijok, nėra ko nerimauti, pasirūpinsiu, viską padarysiu kaip reikia…“

2022 m. Nr. 7 / Mano žmona kilusi iš senos kilmingos giminės, jos šaknys siekia laikus, kai kunigaikščiai puošniais šarvais užmigdavo po kvapniažiedžiais medžiais ir susapnuodavo geležinius padarus, kaukiančius ir iškaukiančius būsimų miestų vardus.

2022 m. Nr. 7 / Pokalbis baigėsi netikėtai, pašnekovas net neatsisveikinęs pakilo ir nuėjo sau lyg niekur nieko. Nenukritau į oro duobę, likau sėdėti ant sūpynių kaip sėdėjęs. Iki šiol nenukritau, tik akmenuką jau pakeičiau, anas buvo sugėręs ne vieną…

2009 m. Nr. 1 / Tąkart Alminas ankstyvą rytą, kai Gedvydas dar tik kėlėsi, netikėtai įžengė į jo menę. Iš pagyvėjusio ir tuo pat metu susikaupusio bičiulio veido Gedvydas suprato, kad šįkart jis nejuokaus, nesiteiraus, ar Gedvydui sapne nepasirodė deivė…

2022 m. Nr. 5–6 / Traukinių sistema mes vis dar prijungti prie motušės Rusijos: bėgiai platesni, masyvesni, nepritaikyti europiniams traukiniams, per grubūs, per duobėti. Mes vis dar sujungti geležine bambagysle, o lietuviški traukiniai…

2022 m. Nr. 5–6 / Man trisdešimt treji ir šiandien sužinau, kad mano motina pastojo nuo Šventosios Dvasios. Žinau, juoksitės, bet man nejuokinga, aš karščiuoju, o tiesiai priešais mane, kitapus kontoriniu šlamštu užversto stalo…

2022 m. Nr. 4 / Pilvūzas iššoka į kelią rodydamas, kad sustočiau – pasitikintys, energingi rankos mostai primena storaodžio Indijos dramblio kovos šokio judesius ar smagią čečiotką, kurią suprakaitavusio virtuvės šefo rankoje trypia kruvinas kirvis.

2022 m. Nr. 4 / Žemė gali turėti kvapą. Oras tikrai gali. Žemynas gali. Su šia žeme dar kitaip – turi kvapą visi pasakojimai apie ją, visi sapnai apie ją. Bet kuri knyga, kurioje bandoma – tik bandoma – nusakyti šios žemės gyvenimo būdą…

2022 m. Nr. 4 / Kai man buvo šešeri, Rokį Kalvarijų gatvėje partrenkė girtas taksistas. Niekšas nė nestabtelėjęs nurūko per balas taškydamas tuščius šaligatvius, palikęs tėtį bejėgiškai gniaužti rankose tą nelemtą pavadėlį…

2022 m. Nr. 3 / Evaldas Tornau (g. 1955) – fizikas, habilituotas daktaras, žurnalo „Lithuanian Journal of Physics“ vyriausiasis redaktorius, daugelio fizikos straipsnių autorius, 2002-aisiais pelnęs Lietuvos mokslo premiją, ilgametis…

2022 m. Nr. 3 / Jos buvo visur. Besitrindamos viena į kitą kilstelėdavo žaižaruojančius kibirų dangčius ir šliaužė lauk. Slydo cinkuotais jų paviršiais, raizgėsi aplinkui kėdžių ir stalų kojas. Jų storasienės sferiškos kriauklės grikšėdamos gremžėsi…

2022 m. Nr. 2 / Žvelgiau į knygos iliustraciją, vaizduojančią žmogaus viduje įsikūrusį miestą. Buvo malonu apžiūrinėti kruopščiai išpieštas detales. Piešinyje ūžė gyvenimas – norėjosi jame atsidurti. Tas pasaulis atrodė toks panašus į tikrą…

2022 m. Nr. 2 / Mykolaičių šeimoje užaugo penki broliai: Vincas, Jurgis, Antanas, Matas, Juozas, ir seserys: Elzė, Ona ir Magdalena. Kai Vincas po aštuonerių mokslo metų užsieniuose galop pargrįžo į tėviškę…

2022 m. Nr. 2 / Jau maniau, kad nebegrįšiu į Altajų (kalbu apie rašymą), tik niekaip o niekaip jis manęs nepaleidžia. Žmonės, arkliai, šunys, bitynai, žolės, ledo laukai, akmenys – viską sulig metais matau aiškiau, iki pačių smulkmenų.

2022 m. Nr. 1 / Tuo mano vizitas ir baigėsi. Esu apakęs jau trejus metus, su dokumentais nepasiginčysi, esu ypatingas ir taip toliau. Apmaudu, kad taip ir nepamačiau, kaip atrodo mano Leticija, mano Penktadienis.

2022 m. Nr. 1 / Prieblanda. Žmonės fojė vis keičiasi. Iš laukiančių „senbuvių“ sėdime tik su blondine, kuri jau spėjo apsilankyti pas neuropatologą. Kantriai laukiame, kol mus pašauks. Laukiame.

2022 m. Nr. 1 / Rausvėjant vakaro dangui įsukau į apšepusio Kobaro motelio aikštelę. Registratūros vaikinukas atrodė nustebęs mus matydamas, tarsi dėl kažko atsiprašinėdamas įteikė raktus. Pastačiau automobilį priešais kambario duris…

2021 m. Nr. 12 / spausdiname niekur neskelbtą Žemaitės apsakymą „Wokyče (lajdotuwes) pagrabs“, jį iš rašytojos juodraščio švarraščio, saugomo Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto bibliotekos rankraštyne labai kruopščiai raidė raidėn perrašė…

2021 m. Nr. 12 / ublikuojama novelė yra iš debiutinio mano romano „Kiltų nuoma“, kuris pasirodys kitais metais. Jį rašyti pradėjau dar besimokydama rašymo praktikos ir studijų magistrantūroje Dandi universitete…

2021 m. Nr. 12 / Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos…

2021 m. Nr. 11 / Jam skirto trys šimtai penktojo kambario duris Nerijus pravėrė jau gerai žinodamas, kad gyvenimas nieko neduoda lengvai, už dyką – tuo labiau. Tą jau buvo spėjęs išmokti, tad neturėjo jokių ypatingų lūkesčių…

2021 m. Nr. 10 / Esu Marija Šaboršinaitė. Gimiau Vilniuje, užaugau Ignalinoje, dabar gyvenu Vilniuje. Mokiausi Vilniaus universitete ir Vilniaus dizaino kolegijoje. Vilniaus dailės akademijoje įgijau Fotografijos ir medijos meno magistrą.

2021 m. Nr. 10 / Žavėjo André ir po gaisro atgaivinta Kotryna, tvirtai įsisprendusi vidur miesto, begal išlaki valiūgė. Pavydėjo jis Jonui Kristupui.

2021 m. Nr. 10 / Mes pakilome nuo pižoniškos sofos ir priėjome prie lango. Tokio su arka, gana plataus. Įdomu, kad dabar, praėjus vienuolikai metų, negaliu atsiminti, kokį vaizdą pro tą langą matėme, prisimenu tik stiprią šviesą.

2021 m. Nr. 8–9 / Į marškinių kišenę ties širdimi subertos kapeikos liovėsi dzingsėti. Mykolas sustabdė automobilį. Kakta ir skruostais tekėjo sūrus prakaitas. Jį pykino. Mykolas pasilenkė į priekį, abiem rankomis gniauždamas…

2021 m. Nr. 8–9 / Linas tikėjo, kad yra vietų, į kurias grįžus apsąla širdis, nes viską, ką palikai, randi savose vietose. Sykiu būtų buvę gera bent kartais, grįžus į savo namus, suprasti, jog kažkas pasikeitė.

2021 m. Nr. 7 / Mano tėvai nuogąstavo, kad būsiu natūralus plikis, mat iki dvejų metų ant galvos neturėjau nė plaukelio, tačiau kai jau pradėjo augti, tai žėlė nesustodami – vešlūs ir garbanoti.

2021 m. Nr. 7 / Motina ir vėl kažkur užtruko. Atsitraukiu nuo lango ir grįžtu į vonią. Bachas lieka ant palangės, o manęs laukia septyniasdešimt aštuonios lėlės, patalynė ir visa galybė mikrobų.

2021 m. Nr. 7 / Jis nekantravo, kada sūnaus vairuojamas automobilis, padaręs didelį lankstą, tartum vis kilęs aukštyn ir senokai turėjęs pasiekti pietinę keterą, apstos, ir jis galės išlipti, atsisveikinti su vaikystės kalnu.

2021 m. Nr. 5–6 / Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva…

2021 m. Nr. 5–6 / Kada gali pasakyti, kad palikai savo butą, aplinką, rutiną? Peržengei ribą, patekai į kitą erdvę? – Kai dešiniau praslinko balta Vievio cerkvės varpinė (ir kai prisiminei, kad tavo draugas Alius „varpine“ vadina alaus bokalą)?

2021 m. Nr. 4 / Kasdien išeidama iš namų pasižiūriu į bajorų galvas, rymančias virš antrojo aukšto langų, – toks mano ritualas, kad dieną sektųsi, o vakare gyva ir sveika grįžčiau namo. Gipsiniai veidai visuomet vienodi…

2021 m. Nr. 4 / Pirmosios pavasario dienos mūsų namuose būdavo didieji greipfrutai. Lupdami storas, blankiai gelsvas jų žieves, tėčio pirštų galai ir nagai aplipdavo švelniais pūkeliais, kuriuos jis kruopščiai nusiplaudavo po šilto vandens srove.

2021 m. Nr. 4 / Gimiau 1993 m. Vilniuje. Aštuoniolikos mečiau mokyklą ir išvažiavau į Helsinkį. Grįžusi į Vilnių, baigiau „Varpo“ suaugusiųjų mokyklą, įstojau studijuoti skandinavistikos. 2019 m. leidykla „Naujas vardas“ išleido romaną „Šokanti giria“…

2021 m. Nr. 3 / Aš Artūro reikalą stebėjau iš šono. Viską supratau, kas vyksta. Bet velniai žino, kaip kabo mano kiaušai, gal todėl beveik visada tyliu. Šiaip aš vyras, tvarkau savo gyvenimą, tiesiog laikas toks. Bachūrų dar daug.

2021 m. Nr. 3 / Nebemoku rašyti eilėraščių: jeigu toliau juos rašyčiau, neišvengiamai kartočiausi, o tai juk blogiausia, kas gali atsitikti. Užtat įkvepia Kazio Binkio apsisprendimas rašyti didaktines poemėles vaikams, atitolti nuo įprasto žanro.

2021 m. Nr. 3 / Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu.

2021 m. Nr. 2 / Stovėdamas ant milžiniško medžio šakos, pasikabinęs ant kaklo maišą, skyniau nežinomus vaisius, nors žinojau, kad jų žievė geležinė ir jie nevalgomi. Jau daugelį amžių mano protėviai kopė į šį medį ir patys nežinodami, kodėl…

2021 m. Nr. 2 / Ant palangės gaudydamas šykščius saulės spindulius blyksi paveikslas. Virš juodu flomasteriu apvestos plikos mergaitės galvos žiba aukso siūlais siuvinėtas nimbas.

2021 m. Nr. 2 / Esu Arminas Bartulis, pirmuosius žingsnius žengiau ir visą vaikystę praleidau Naujojoje Vilnioje, pasak mano auklės, Dievo pamirštame krašte. Laimei, buvau nepamirštas mokytojų, sukrovusių man reikalingą bagažą ir priverstinai…

2021 m. Nr. 1 / Du apsakymai / Keleiviai praėjo miškingą lygumą, pušys sumenko, ėmė rastis plačių tuščių plotų, apžėlusių viržiais ir vilkaune. Vietomis žolė buvo ir visai reta: vien tik jonažolės…

2021 m. Nr. 1 / Romano fragmentas / Norėdamas atsikratyti panikos, nusprendžiau pabendrauti su kokių keturiasdešimties moterimi iš dešinės. Visą laiką, kol kalbėjausi su mergina iš kairės, ji tylėdama gėrė savo gėrimą.

2020 m. Nr. 12 / Man liepta susikrauti mantą ir laukti skambučio. Apsisuku greitai. Dar spėju sugraužti obuolį bei įsirašyti kelias patinkančias dainas. Iš namų išlekiu keistai pakilios nuotaikos, švilpaudamas…

2020 m. Nr. 12 / Šiemet gruodžio mėnesį rašytojui Broniui Radzevičiui (1940–1980) būtų sukakę aštuoniasdešimt metų. Ta proga jo žmona Genė Radzevičienė skaitytojams parengė ypatingą dovaną – neskelbtų novelių pluoštą.

2020 m. Nr. 11 / Sveiki, rašau šį laišką nežinau kam, į internetą, į okeaną, kaip butelį su rašteliu sviedžiu kuo toliau nuo savęs. Putojantys interneto vandenys pasigriebia mano mintis ir paskleidžia po visus žemynus, išskyrus, aišku, Antarktidą.

2020 m. Nr. 11 / Ieva Tumanovičiūtė (g. 1992) Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje 2017 m. baigė Scenos ir kino menų istorijos ir kritikos studijų programą (specializacija – teatras). Nuo 2014 m. rašo straipsnius apie teatrą…

2020 m. Nr. 11 / Ryto tamsumose savo daugiabučiuose kalbantys pabudėliai (ar nemigėliai). Vieni šiapus upės, kiti anapus upės. Dusliai, oi dusliai kosintys Vilniaus bebro plaučiai.

2020 m. Nr. 11 / Tai dažniausiai nutikdavo naktimis, tamsesnėmis nei įprastai – tik patekėjusį mėnulį uždengdavo dusnūs debesys ir atmerkus akis būdavo dar tamsiau nei užsimerkus – tuomet bent galėdavai matyti keistus vaivorykštinius ratilus…

2020 m. Nr. 10 / Vieni sakė: tai prasidėjo, kai Venecija užraukė karnavalą, kiti: kai Giorgio Armanio 2020 metų rudens ir žiemos madų kolekcijos pristatymas vasario 23 dieną per Milano mados savaitę įvyko tuščiose „Armani Silos“ teatro patalpose.

2020 m. Nr. 8–9 / Taip, žinau, jūs sakysite, kad tai ne toks skausmingas variantas – ne vaikas, ne butas, už kurį reikia mokėti paskolą bankui, ir net ne didžiulis sopulys širdy, bet, patikėkite, kartais ir paprastas kankorėžis gali sukelti nemažą sumaištį.

2020 m. Nr. 7 / Permirkstu iki pat plaukų šaknų, kol pliaupiant lietui surandu senutėlį daugiabutį, stūksantį šalia apleisto parko. Prietemoje jis panašus į namą vaiduoklį ir tik keliuose languose dega šviesa. Trumpindama kelią braunuosi per krūmynus.

2020 m. Nr. 7 / Jis nespėjo: kol žvalgėsi ir rausėsi kišenėse, nuogąstaudamas, ar tik nebus palikęs darbe ant stalo po popieriais namų raktų, autobusas nuvažiavo. Dar pamatė, kaip vairuotojas skubom žvilgtelėjo į jį – senas, praplikęs, gunktelėjęs…

2020 m. Nr. 5–6 / „Antrasis žemgalių išėjimas“ – kronika apie žemgalių, palatvijo žmonių, gyvenimą. Pirmą kartą žemgaliai išėjo iš savo žemių 1290 metais, kai susirinkę Sidabros pilyje (netoli Joniškio) nutarė, jog skelbia savo valstybės pabaigą.

2020 m. Nr. 5–6 / Kęstutis įsmeigė į jį akis, bet vėl susilaikė. Abu dar kurį laiką pabuvo prie tvoros ir galop nusprendė grįžti. Nebuvo ką čia daugiau svarstyti – dangus temo, kiemas tilo, o sanatorijoje slaugės jau degė šviesas.

2020 m. Nr. 5–6 / Ir staiga pasukęs kairėn vos nesuriko iš netikėtumo. Žmona sėdėjo čia pat, vos už penkių žingsnių, atsukusi jam nugarą, gobiama dviejų žemaūgių eglaičių. Greta jos kojų stovėjo apytuštė pintinė, regis, nedaug tepririnko.

2020 m. Nr. 4 / Gaila pagalvojus, kad tas šešetas iš pirmo žvilgsnio sveikų vaikų nešiojo nesveikus genus. Kartais prisimenu juos – feisbuke radau mergaitę, vardu Viktorija. Nusidažiusi šviesius plaukus juodai, išsipešiojusi plonyčius antakių lankus.

2020 m. Nr. 4 / Sesuo Jonė neša baltą gėlę, kuri žydi mano brolio Antano akyse. Ne, aš nieko nenoriu užmiršti – ir tų numindžiotų agrastų krūmų, ir akmens, pavasarį iškasto iš juodos žemės. Aš noriu atsiminti viską.

2020 m. Nr. 3 / Ožkų mes nelaikėm, bet ožiu mane kai kas pavadindavo, nors ir nebuvau labai užsispyręs. Klumpdirbio Adomo Norvaišo troboj skiedrom aptekęs ožys ir krosnis buvo patys svarbiausi „padargai“.

2020 m. Nr. 3 / Policija, teismai, baudos, advokatai – ūmai atitoko Končius. Treji arba ketveri metai tampymosi po teismus. Jis tą jau žinojo. Tūkstančiai pinigų velniop.

2020 m. Nr. 3 / O Vilniuje jau augo ir jų pačių vaikai, kurie po studijų tikruosiuose Vakaruose drausmingai pasuko gimdytojų pramintu taku – minėtąją reklamos firmą aštuoniukė netruko perleisti savo atžaloms. Tik biuro patalpas senamiestyje netoli…

2020 m. Nr. 2 / Kai nusileido žemyn, Alexo mašina jau stovėjo kieme; ištiesinęs nugarą ir nepaleisdamas iš rankų vairo jis lėtai kramtė grūdų batonėlį. Skambėjo kjūrai. Ant priekinės sėdynės mėtėsi kažkoks raudonas skuduras – tai buvo kalėdinė nykštuko…

2020 m. Nr. 2 / Abu patylėjo. Tada žmonės mokėdavo patylėti. Žinojo – vėl Vengrija. Antrą kartą. Čekoslovakija – irgi antrą kartą. Ir Lenkija – trečią kartą. Lietuva savitai – „Baltijos keliu“. Baime ir krauju suklijuota sistema byrėjo.

2020 m. Nr. 1 / Dėdės Roberto CD kolekciją sudarė pačių įvairiausių atlikėjų ir kompozitorių kompaktai. Vakarais, kai keltas iš Vokietijos su naudotais baldais ir padėvėtais drabužiais prisišvartuodavo Klaipėdos jūrų uoste…

2019 m. Nr. 12 / Lietuvių prieteliai vyptelėjo ir nepasakė nieko, nutarę, kad klausimas buvo retorinis. Va būtų dabar šalia tas iš lovos nekilęs Miškinis, jis ką nors būtinai atsakytų. Ir dar nežinia, kaip čia viskas pakryptų dėl tokių pagirių.

2019 m. Nr. 12 / Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet…

2019 m. Nr. 11 / Bet dabar ji ir vėl numirė. Šį kartą ją palaidos tinkamai. Ne miesto kapinėse, o čia. Atsiklaupęs ėmė pirštais gremžti drėgną rupų smėlį. Vėjas išpūtė jo striukę lyg parašiutą. Gana. Paguldė batelį duobės dugne ir kurį laiką tiesiog žiūrėjo.

2019 m. Nr. 11 / Išvargintam nesibaigiančio socialistinio lenktyniavimo kolūkio pirmininkui Vytautui vieną dieną it deguonies prireikė poilsio. Žinoma, visuotiniame kolūkio susirinkime iš prezidiumo jis it užsispyręs vaikas atsikalbinėjo…

2019 m. Nr. 10 / Saulė visada pasistengdavo, kad ant stalo būtų ko nors neįprasto. Įdomesnio. Skaniau nei skanu. Daug kartų siuntinėdavo vaikus ir Simą į parduotuvę. Jis, net ir smarkiai pagėręs, nedrįsdavo užtrukti dar vienai burnelei…

2019 m. Nr. 12 / Rašau eilėraščius, esė ir noveles. Rašydamas stengiuosi būti iki galo nuoširdus, visų pirma sau. Šiuo metu didesnę laiko dalį skiriu muziejaus „Dingęs Štetlas“ kūrimui Šeduvoje, šiam projektui vadovauju.

2019 m. Nr. 8–9 / Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.

2019 m. Nr. 8–9 / Norėčiau iš naujo sukurti pasaulį. Tuomet pasijusčiau nors šiek tiek saugesnė. Nereikėtų bijoti šviesos, vakarais drebančiomis rankomis užtraukti langų užuolaidų, pirštais lytėti medžių iki pat horizonto.

2019 m. Nr. 8–9 / Petro Cvirkos asmenybė mane domina nuo vaikystės. Brendau aplinkoje, kurioje lankydavosi rašytojas. Gyvi liudininkai, sutikti ne vien Klangių, Antkalnės, Kalvių kaimuose, bet ir Vilniuje, papasakojo daug įdomių faktų apie jo gyvenimą.

2019 m. Nr. 7 / Jis sėdėjo ant drėgno rąsto. Naktį palijo, bet dangų jau dažė rausvas saulėtekis. Vėsa netrukus užleis vietą šilumai, bus rūkas, pagalvojo. Tai geras ženklas. Be to, tokiu paros metu čia nieko nesutiksi.

2019 m. Nr. 5–6 / Bėgdama per kiemą ant saulės nutvieksto tako pastebėjo kai ką neįprasta. Ketino TAI tiesiog peršokti, bet staiga sustojo it įbesta. Pasilenkė. Iš prasegto krepšio iškrito baltas puantas ir pasislėpė peraugusioje žolėje.

2019 m. Nr. 5–6 / Tankiu žingsniu jis skuba šaligatviu, atrodo, nė vieno nemato. Ir jo niekas nemato – tokio mažo ir pilko. Liūdna, žinoma. Bet niekas neverkia. Visi žingsniuoja pro šalį, kas galvą aukštai iškėlęs, kas šiaip.

2019 m. Nr. 5–6 / Šiemet birželį švenčiame devyniasdešimtąsias prozininko ir poeto Vlado Kalvaičio metines, kurių jis pats taip ir nesulaukė. Jo kambarėlyje su langu į Tytuvėnų vandenis tebeguli paskutiniųjų gyvenimo metų rankraščiai.

2019 m. Nr. 8–9 / Skelbiami Granausko laiškai Pakalniškiui, rašyti 1957–1958 metais, iš laiko, kai buvo „jaunas ir naivus, nuoširdus ir tikintis viso pasaulio gerumu“ ir gabalėlis anksčiau neskelbtos prozos.

2019 m. Nr. 4 / Važiuoju andai pro Ąžuolų Būdą, pro kapines pušyne. Sustabdo mane Nemurienės skepetaitės baltumas. Sulinkimas lig žemės. Sulaiko jos žiurstas, kauptukai…

2019 m. Nr. 4 / Suaugusiųjų delnai – šilti ir glebūs arba lediniai kaip lavonų, drėgni ir prakaituoti, jai nebuvo atgrasūs – tiesiog ji nesuprato, kodėl turėtų leisti save liesti, nenorėjo liesti kitų, būti kokios nors bendruomenės dalimi…

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

2019 m. Nr. 3 / Aukštas kumptelėjęs vyras pasitrynė uodų sugeltą šoną ir švelniai pašaukė mergaitę, spėriai renkančią į glėbį šakas. „Užteks“, – pasakė rišdamas nemenką krūvą virve.

2019 m. Nr. 3 / Nuo kito ryto labai užsidegęs puoliau daryti akių pratimus. Pagrindinis jų kompleksas kaip tik skirtas dienos pradžiai.

2019 m. Nr. 3 / Gatves gaubia gelsva migla. Namai grimzdi joje. Tarsi prieštvaniniai siaubūnai praplaukia autobusai. Migla sugeria visus garsus ir turbūt nuleidžia į upę.

2019 m. Nr. 2 / Noriu rašyti, noriu kalbėti – ne visiems, tik tiems, kurie, žinau, gali suprasti, bet rašyti negaliu, kaip negaliu ir sugaudyti minčių. Trukdo toks banalus, nesibaigiantis skausmas…

2019 m. Nr. 2 / Maša man patiko beveik iškart. Atvažiavo iš kito miesto Kalėdų išvakarėse paskutiniu autobusu, beveik nieko apie mane nežinodama, suvokdama, kad veliasi į pavojingą avantiūrą,

2019 m. Nr. 1 / Stengdamasis kuo labiau nuvarginti kūną, kad naktį panirtų į gilų, be vaizdinių miegą, Gabrielius kiauras dienas sukdavo ratus po miestelį ir jo apylinkes. Sykį, patraukęs į paežerę…

2018 m. Nr. 12 / Jis nekantravo likti vienas su savo paslaptimi ir dešrainio išėdomis. Paspaudė jai ranką – minkštai, bet taip skubriai, jog Šarlotei kilo jausmas, kad kažkas grybštelėjo jos pirštus bedante burna.

2018 m. Nr. 11 / Virš jos dunksojo perskilęs kalnas. Toks status, kad net krūmai ant jo neaugo. Tačiau buvo ir keturi šimtai metrų jūros. Čia ji gili, dvidešimt septyni metrai.

2018 m. Nr. 11 / Thomas atidarė duris atsainiai kaip šeimininkas (nors tai buvo Jūratės namai – kompanija dažnai rinkdavosi dideliame jos tėvų bute). Taip pat atsainiai jas uždarė, ir tada neįtikėtinai žvaliai – o tai rodė jo atsainumą buvus apsimestinį –

2018 m. Nr. 10 / Kaip būna: ne laiku pradedi rašyti ir… Sumanymas, atrodo, buvo ir geras, ir protingas, ir didesnei apimčiai…
Bet… ne laiku pradedi rašyti užrašyti: liguistas menkas augalėlis, skurdukas…

2018 m. Nr. 10 / Sulaukti pirmiausia įjungtų fontanų miesto aikštėse ir kiemuose. Naktų, jų aklumo, o tada jau kaitrų užmiesčiuose, per audras išmušančių elektros saugiklius.

2018 m. Nr. 10 / Tai štai: vasaros tingulys, vasara, atrodo, niekada nesibaigs. Medžių lapai žali, dar neruduoja, žolė irgi žalia, kartais ją gaivina šilti vasaros lietūs. Tinginystės palaima, kai, miesto ritmui lėtėjant, kraujo ritmas irgi lėtėja, kai, darbų lavinai atslūgus,

2018 m. Nr. 8–9 / Kai ji paskambino ir pasakė, ko pageidautų, administratorė neslėpė nuostabos: – Norite, kad sudegintume kartu? – Taip. – Neįmanoma, visų pirma – netilps į krosnies angą, o antra… – O be dėklo? – Atsiprašom, bet ir be dėklo negalima.

2018 m. Nr. 8–9 / Jaunąją Ježovų šeimą džiaugsmas aplankė 1895 metų gegužės 1 dieną. Veiveriuose jiems gimė kūdikis. Kaimynams patarus, naujagimiui buvo parinktas Nikolajaus vardas – neseniai Rusijos imperatoriumi karūnuoto Nikolajaus II garbei.

2018 m. Nr. 8–9 / Atsivertimas buvo toks akivaizdus ir netikėtas, kad net pikčiausi bobų liežuviai neišdrįso gelti. Moterys susišnabždėjo, susibūrė į glaudesnį pulką ir, tarsi nieko nepastebėjusios, užtraukė giesmę. Vyrai priešingai.

2018 m. Nr. 7 / Apsakymas / Bertas norėjo tiesiog ramybės dienos. Bet pasirodė, kad šitai įgyvendinti taip pat sunku, kaip laimėti Auksinį smuiko raktą prestižiniuose kasmetiniuose Kompozitorių sąjungos apdovanojimuose.

2018 m. Nr. 7 / Institute pasklido gandas, kad viena tokia keista būtybė smailu atsikišusiu smakru iš muzikinės komedijos kurso, kuris repetavo Džordžo Geršvino „Porgį ir Besę“, beprotiškai įsimylėjo Piotrą;

2018 m. Nr. 5–6 / Esu Renata Karvelis (g. 1988), kilusi iš Šilalės rajono. Ieškojau Esmės erdviose universiteto auditorijose, tik liguistai traukė jo ankštų koridorių bedugnė tamsa. Ieškojau, kvėpuodama įkaitusiu oru valstybinėse institucijose, žvelgdama į

2018 m. Nr. 5–6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

2018 m. Nr. 5–6 / Svarbu nesusipainioti pačiam… nepradėti gyventi dviejų ar net trijų gyvenimų vienu metu. Man taip gaila tavęs – tavęs, apie kurį aš rašau, ir net ne rašau, o gyvenu tavimi. Matau, kaip tau pradeda drebėti rankos – iš įsiūčio, iš bejėgiškumo,

2018 m. Nr. 4 / Žinojo, kad šis dvaras, kuriame jie dabar gyvena, ir miškas, ir laukai, ir ežerai – viskas buvo ponų Juodkų. – Geri žmonės, labai geri. Sūnus mokėsi Vilniuje…

2018 m. Nr. 3 / Detales pučiamiesiems instrumentams gaminančioje įmonėje Elvyra S. trisdešimt metų vedė rytinę mankštą. Visą tą laiką ji taikė savitą metodiką, turėjusią šioje srityje…

2018 m. Nr. 3 / Romano „Gyvulėliai“ fragmentas / Išvežtas iš teismo rūmų porą valandų praleidau automobilyje. Sunku pasakyti, kur mane vežiojo.

2018 m. Nr. 3 / Po karo pabėgėlis, kilęs iš Vengalių kaimo, Amerikoj išleido kalendorių su savo piešiniais. Viename buvo pavaizduota Motina, mūsų tėvynė, su tautiniais drabužiais…

2018 m. Nr. 2 / Atsikėliau anksti. Kelias laukė tolimas. Eiti reikės dvi dienas. Pirmą parą keliausiu nuo Barzaikos iki Verchšalo. Ten pernakvosiu. Tada vėl į kelionę. Ir galiausiai antrą dieną pasieksiu Šalą.

2018 m. Nr. 2 / Pagaliau atidardėjome į tą kaimą. Lipau iš galvas skarom apsigaubusių bobučių prigrūsto autobuso. Tiksliau, ne lipau, o buvau nešamas jų srauto.

2018 m. Nr. 2 / Mano žmona Julija kartais susinervina ir sako: – Ko tu visą laiką giedi apie tą Altajų, kad ten viskas gražu ir puiku – gėlynai, bitynai, vaistingos šaknys, sentikiai, kedrai ir meškos.

2018 m. Nr. 1 / Mainais už kantrybę miestelis dovanojo man mįslę. Pačiame pakraštyje, mėlyno pušyno fone, apsupta beržų stovėjo mūsų kaimo šmėkla, apleistas alaus bravoras.

2018 m. Nr. 1 / Batuose man kojos šąla net ir su vilnonėm kojinėm. Ryte apsimoviau dar šiltas, tik nuimtas nuo radiatoriaus, tačiau einant per sniegą batai peršlapo ir pirštai sustiro.

2017 m. Nr. 12 / Dangerutis prisimerkė, griebė už užpakalinių kojų pastirusį kiškį, akimoju apsuko špagatu, pakabino ant skersinio. Pro nosį ir akiduobes sunkėsi kraujas. Kapsėjo ten, kur ir reikia, tiesiai ant nukleipto bato…

2017 m. Nr. 12 / risimindami šiemet mus palikusį rašytoją Kazį Almeną (1935–2017), publikuojame porą iš jo paskutiniųjų apsakymų, kuriuos atsiuntė kūrėjo bičiulis Virgilijus Čepaitis.

2017 m. Nr. 11 / Jeigu būtum mirusi, tai paprasčiausiai to nežinotum. O dabar… Ir tuščia sraigės kriauklė prie ausies, ir spyglys, duriantis į kaklo duobutę, ir netgi vakaro rasa smelkia piktu ir nervingu prisikėlimo drebuliu…

2017 m. Nr. 11 / Iš ryto viskas atrodys kitaip, liepžiedėli. Aš matau tave. Matau, kaip nuo tavęs atplyšta plonytė vaikiško miego luobelė; esi mergytė. Vaikas, pažįstantis tik dieną, bet štai nubudęs ne laiku. Tau nereikia šito matyti.

2017 m. Nr. 10 / Romano-esė fragmentai / Baigus universitetą ir pabėgus iš Biržų (ten kartu su žmona privalėjo išvykti pagal paskyrimą), Vilniuje įsitvirtinti pavyksta ne iš karto – laikraščiuose ir žurnaluose darbuotojų…

2017 m. Nr. 10 / Apysakos fragmentas / Meluoja. Neskaitys. Stovi milijoną valandų eilėje, ir ką – tiesiog sprendžia sudoku? Koks skirtumas. Pats kaltas. Be reikalo išvis įsiūliau knygą. Man jos reikia labiau. Šiandien.

2017 m. Nr. 8–9 / Atsiminimų romano fragmentas / Režisūros pamokos. Antrojo kurso antrajame semestre mums buvo leista, pasirinkus vieną režisūros kursų, lankyti ir stebėti to režisieriaus profesinius užsiėmimus….

2017 m. Nr. 8–9 / Žlobas ir Lauris išlipa Dobros Rados, ta prasme, Gerosios Vilties. Čia, keliolika metrų nuo trūliko stotelės, jau mindžiukuoja eilė į sausakimšą LAZą. Pagaliu per jėgą įsigrūda. Susitrombuoja taip, kad sunku įkvėpti ir iškvėpti…

2017 m. Nr. 8–9 / Štai jau antras mėnuo Lilė, garsaus profesoriaus duktė, svečiavosi kaime pas gimines. Ji universitete studijavo žurnalistiką. Lilė vaikščiojo po apylinkes, kalbino sutiktus žmones, kurie nuo jos tiesių klausimų šasteldavo…

2017 m. Nr. 7 / Lygiai prieš šimtą metų – 1917 metų lapkričio 7 dieną – Petrograde (Rusijoje) įvyko Vladimiro Iljičiaus Lenino (1870–1924) vadovaujama Didžioji Spalio revoliucija. Šiuo neramiu metu…

2017 m. Nr. 7 / Už Velnio raisto prasidėjo gražus spygliuočių miškas. Ten buvo nutarta perkelti partizanų stovyklą. Reikėjo viską paruošti artimiausiomis dienomis. Po to, kai Podė susprogdino milicijos nuovadą…

2017 m. Nr. 5–6 / Biografinio romano fragmentai / Ilgėjo pavasario vakarai. Vėliau temdavo. Paaugliai lėkdavo laukan spardyti sviedinio, slėpynes žaisti buvo jau per dideli. Kompanija mišri – mergaitės, berniukai, visi kaimynai, bendramoksliai.

2017 m. Nr. 5–6 / Gali paverkti, tarė ji, gali paverkti, jei nori, nieko čia tokio. Tačiau jis net nesujudėjo. Tas vaikas, berniukas neįtikėtinai baltais, baltutėliais kaip žirgo karčiai plaukais, tikrai buvo keistas.

2017 m. Nr. 5–6 / Pradedame spausdinti Bitės Vilimaitės (1943–2014) romano „Pelkių drugiai“ fragmentus. Jau po rašytojos mirties rastas rankraštis pateikiamas be didesnių redagavimų…

2017 m. Nr. 4 / Prieš apsigindama disertaciją ji ežiuku nusikirpo plaukus ir suko galvą, kaip nudažyti tai, kas liko. Kirpėjas lenkas nesistebėjo ir nepatarinėjo. Tik sudėjo jos geltonai blizgančius kaip nušveistas žalvaris plaukus…

2017 m. Nr. 2 / Lova, kurioje gulėjo Leila, buvo tokia, kaip ir įprasta ligoninėse. Gelstelėjusi patalynė, pakelti metaliniai kraštai nusilupinėjusiais dažais, kiekvienam sakantys, kad ne tu čia pirmas…

2017 m. Nr. 2 / Romano fragmentai / Kvapas jau jaučiasi, jaujaučiasi yra stiliaus klaida, klaidų čia negali būti. Dar palaukim, o paskui reikės nepersistengti su trąšomis ir trumpinti dieną.

2017 m. Nr. 1 / Romano fragmentai / Pasislėpusi dvimetrinės tujos šešėlyje, Kotryna stebėjo, kaip tolėliau, prie kapo duobės sustoję laidotuvininkai klausosi aukštu balseliu kažką bylojančio senutėlio kunigo.

2017 m. Nr. 1 / Koks oras, ar jau nustojo lyti? Velniai žino. Dangų užtraukusi vienoda debesų masė, o pro plastikinius langus neprasiskverbia jokie garsai. Asfaltuota aikštė yra dar vienas debesis…

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.

2016 m. Nr. 12 / Mano knyga „Lorelei: 50 meilės laiškų + 50 meilės eilėraščių“ išėjo prieš trejetą metų. Knyga trečdaliu papildyta: 66 meilės laiškai + 66 meilės eilėraščiai. Jokia paslaptis, kad tai realūs laiškai, rašyti konkrečiai adresatei.

2016 m. Nr. 12 / Romano fragmentai / Ankstesnis gyvenimas. Nieko negalėjau su savimi padaryti. Man vis dažniau rodėsi, kad aš ne gyvenu, o žiūriu filmą. Ir kad viskas, kas su manimi vyksta, greitai baigsis. Netrukus išeisiu iš kino teatro.

2016 m. Nr. 11 / Romano fragmentas / SS ir koncentracijos stovyklų šefo Hainricho Himlerio kabinetas buvo apstatytas baldais, pagamintais iš kalinių kaulų. Prabangus kilimas austas iš žmonių plaukų. Makabriški šviestuvai – kaukolės,

2016 m. Nr. 11 / Traukinys ūkteli, išpučia garą, valandėlę slenka be garso, paskui sukleketuoja, ratai trinksi per bėgių sandūras. Raudoni stoties pastatai vis greičiau lekia pro šalį. Plikai kirpti vaikinai žiūri į juos stovėdami, susigrūdę prie langų,

2016 m. Nr. 10 / Esu Zylutė ir keičiu lizdą du tris kartus per metus. Kodėl – nežinau. Man dažnai sako, kad dėl to, jog esu Zylė, – iš tiesų, ir pati tuo pradėjau tikėti. Kas būtų, jei lizdo nekeisčiau, – irgi nežinau. Gal tiek ir užtenka man žinoti

2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.

2016 m. Nr. 8–9 / Romano fragmentas. Jurga Žąsinaitė-Gedminienė – humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Gimė 1975 m. Rubikiuose, Anykščių rajone. 1993 m. baigė Anykščių Antano Vienuolio vidurinę mokyklą.

2016 m. Nr. 8–9 / Lietuvių kalbos pamoka. Iš ryto, naujų bičiulių lydimi, apžiūrime San Paulą. Pasigrožime vaizdu nuo trisdešimt dviejų aukštų namo Avenida São João . Kaip Pietų Amerikoje įprasta – paminklai didvyriams, generolai ant žirgų…

2016 m. Nr. 7 / Keturiasdešimt laipsnių karščio pagal Celsijų. Tokią lauko temperatūrą rodė automobilio borto kompiuteris, kai maždaug pusę antros paspaudžiau užvedimo mygtuką. Automobilis buvo paliktas tiesiai priešais saulę ir…

2016 m. Nr. 7 / Paparčiai virš galvų, pušų kvaps i dulksna. Bet svarbiausia, ka tarp tų paparčių aš su mergička. Tode nepradėsiu aš čia peizažų tapyt’, bo i mokykloj skaitydams juos visada praleidžiu. Nu i ne peizažai man daba galvoj…

2016 m. Nr. 7 / Man jau buvo treji, o gal net ketveri metai. Mudu su mama ruošėmės eiti į bažnyčią. Iki Pasvalio – basi, o ten, prie Svalios, nusimazgosime kojos, apsiausime bateliais ir pašte įmesim laišką į Ameriką. Barborai Rudakienei.

2016 m. Nr. 5–6 / Virš miesto kilo dūmų ir ugnies debesys, žmonės skubėjo į gaisro vietą, ten, kur pokšėjo į šalis lekiantys įkaitę šiferio gabalai. Nebijojo niekas, artyn veržėsi vyrai, rankose tebelaikydami nebaigtus gerti…

2016 m. Nr. 5–6 / Ištrauka iš romano. I. Timis pastebėjo ją atsitiktinai. Ir tik todėl, kad šiandien eidamas takeliu nespoksojo į planšetės ekraną. Paprastai neatitraukdavo nuo jo akių, tad vakar, įsigyvenęs į ekraną…

2016 m. Nr. 5–6 / Citata: „Poetinė mintis – ryškiai rožinė, vėliau auksinė, paskui pilka, tada juoda. Vis dėlto – kaip gyvenime. Diena, paskui naktis.“ Žaliai auksiniai šilų gobelenai; raudonadėmės spanguolynų lovatiesės…

2016 m. Nr. 4 / Pastaruoju metu daug galvoju apie pinigus. Tarsi tai ką keistų. Nuspriegta nuorūka atsimuša į Madam Koko švarką ir nukrenta čia pat į balą. Šviesiaplaukis susilenkęs kažkam aiškina, kad jis turi kur nakvoti ir jo nereikia pasitikti

2016 m. Nr. 4 / Sniego buvo tiek, kad moteris klimpo iki kelių. Eiti trukdė ir kailiai, besipinantys apie raumeningas, odomis apraišiotas kojas. Moters petys buvo smarkiai sužeistas, iš jo lėtai sunkėsi kraujas.

2016 m. Nr. 3 / Kiaulės galva / I. Iš dangaus krentantys žmonės / Beveik vidudienis. Autobusų stotelėje šalia bažnyčios stoviniuoja kelios maišais apsikrovusios moteriškės. Bažnyčia sena, medinė, menanti aštuoniolikto amžiaus pabaigą…

2016 m. Nr. 3 / – Na, frau Šneider, ar ruošiatės į maudynes? – virptelėjo ir profesoriaus balsas, ir pirštai, vos vos prisilietę prie jos alkūnės (o gal tai jos oda šiurptelėjo, paliesta per bliuzelės šilką?). Gerda grįžtelėjo…

2016 m. Nr. 3 / Buvo vasara. Karas ėjo prie pabaigos. Rusai stūmė vokiečius atgal. Vokiečiai sustojo prispausti prie jūros – trauktis nebebuvo kur. Nuo Šventosios iki Liepojos įsisukusi beprotiška karo mėsmalė traiškė žmones…

2016 m. Nr. 2 / Ji tai padarė, taip. Mama trenkė man per veidą. Kaip gyva nepamiršiu tos dienos. Atmintyje iškyla ryški vidudienio šviesa ir saldus oras. Šiluma, gaivinančiai glostanti mano nuogas blauzdas, liepų šlamėjimas ir vėjas…

2016 m. Nr. 2 / Atsimerkė. Ji prabudo nepažįstamoje vietoje – apžėlusios duobės dugne. Danguje plūduriavo balčiausi debesys. Galva svaigo nuo gryno oro. Nakties stingulio apimtas kūnas pamažu vadavosi iš snūdaus suglebimo.

2016 m. Nr. 1 / Dulkių spalvos žuvelės. Oktaedras. Dėl artėjančio lietaus. / „Artimiausia para bus dar šaltesnė, oras atvės net iki minus trijų laipsnių, tačiau išliks saulėta.“ Radijo pranešėjas maloniu balsu informuoja apie būsiančius atmosferos pokyčius

2016 m. nr. 1 / Vis dar gulėdamas-miegodamas-budėdamas-sapnuodamas-nerimaudamas po truputį prisiverti grįžti į tikrovę ir pirmiausia pajunti savo kūną. Pirmiausia pagalvoji apie kūną kaip apie kažką svetimą

2015 m. Nr. 12 / Kaip visada – sėdi gale stalo ir žiūri į senkantį gėlėtą kavos puoduką. Šį pavasarį ji vėl nusprendė visus apdovanoti megztiniais, kad vasarą neperšaltume.

2015 m. Nr. 11 / Živka vis klausė, kur mano violončelė, kur mano violončelė, bet ieškojo nuėję, kelis kartus visą miškelį išvaikščiojo – nėr. Jeigu ir rado kas, tai pasiėmė, kur dabar surasi. Aišku, kad kas nors paėmė, juk geras, gražus daiktas.

2015 m. Nr. 11 / Jau sakiau, kad laikas čia, tamsoje, teka kitaip. P. pirštai buvo gana ploni, ranka gulėjo delnu į apačią, mačiau mažojo pirštelio nagą – pačiame jo viršuje baltavo dėmelė. Kaip nedidelė snaigė. Jis sakė, kad pamatysiu sniegą.

2015 m. Nr. 10 / Šiandien – penktadienis, balandžio ketvirtoji, katalikams – šeštoji Velykų diena. Nors dar ankstyvo pavasario metas, bet oras pavydėtinai šiltas, saulėtas, giedras. O kiek buvo kalbėta ir baimintasi, kai kalendoriai surikiavo ypač ankstyvas…

2015 m. Nr. 10 / Apsupta dviejų pėstininkų ir bokšto, karalienė nerūpestingai snaudė saugiausiame savo tvirtovės kampe. Anapus rūmų vyko įnirtingas mūšis, tačiau jis valdovės miego netrikdė.

2015 m. Nr. 10 / Natūrali dienos šviesa viduje visada atrodo kaip netyčia išpilto alaus bokalo bala, kurią netrukus nušluosto kruopšti padavėjos ranka, ir kai lieka paskutiniai lašai, ją ima keisti dirbtinė gintarinė šviesa…

2015 m. Nr. 8–9 / Keista, kaip gali užvaldyti pasakymas, žodžiai, sumanius pašmaikštauti išsprūdę: Mes pasukome laikrodžius, ir atėjo pavasaris. Metų metus aš bėgau nuo jo, šito pasakymo, įkvėpto akimirksnio nuotaikos

2015 m. Nr. 8–9 / Miesto pakraščiuose liaunesni paskalų liežuviai, išmuštų dantų garbė. Batonų pora lūkuriuoja savo maršruto keleivinės. Baltarusiško balzamo juoduma užtvindo penktadienio vyzdžius. Čionykštis vėjūkštis nutvėrė šviežią šiukšlę.

2015 m. Nr. 7 / Dvi minutės po vidurdienio. Danutė įžengia į erdvų liftą veidrodinėmis sienomis ir paspaudžia mygtuką „6“. Lipdukas skelbia, kad ji atsidurs agentūroje „Vidmerta“. Kol liftas nerangiai ir lėtai kyla į viršų, ji apžiūrinėja save veidrodyje.

2015 m. Nr. 7 / Liucija, prikandusi šypsenėlę, ėmėsi skaityti komentarų. Žinojo, kad dauguma bus tūžmingų, bet žinojo ir tai, kad visos paniekos, pykčio, pasi bjaurėjimo strėlės jai suteiks tik jėgų.

2015 m. Nr. 7 / storija prasidėjo gilią 1996-ųjų liepos 17-osios naktį, kai, užsidarius kavinei, Z. S. su panele kaip tyčia atsidūrė tamsutėliame parke, ir jį, gerokai įkaušusį, ūmai užvaldė mintis, kad Magdaleną reikia užlaužti tiesiog čia.

2015 m. Nr. 5–6 / Tą dieną Mindaugas Vaitonis rašė neskubėdamas, smulkiomis raidėmis, čia palinkdamas prie popieriaus lapo, čia atsitiesdamas, beveik po kiekvieno sakinio žvilgteldamas pro ryto langą, už kurio aušo pilkšvas lapkričio dangus.

2015 m. Nr. 5–6 / Stojo tyla. Kas tokia kvailyste patikės? Joks vaikas per Velykas taip nedaro. Tuo labiau Andrius – drovuolis. Argi vogs? Nejaugi Viktorui apsimoka meluoti net tada, kai niekas jo melu netiki? Gal mano, kad vis dėlto kas nors ims ir patikės?..

2015 m. Nr. 4 / Kai sudegė Artūras L., kažkas pasirūpino vargano jo būsto langą užtaisyti juoda plastikine plėvele. Bet pirmiau degesėje apsilankė policininkai, čionykščio laikraščio fotografas, benamiai.

2015 m. Nr. 4 / Staigi liga prispaudė Praną prie lovos. Gydytojas, ilgai nesvarstęs, diagnozavo gripą, nes tą žiemą gripo epidemija žmones guldė kaip javus. Todėl Pranas, dieną išsidrunėjęs lovoje, naktį neužmerkdavo akių.

2015 m. Nr. 4 / Jos šokčioja, strykčioja, suplasnojusios sparnais kyla – žuvėdros, prie kurių artėji žingsniuodamas jūros pakrante. Jie įsibėgėja, lekia, paskui nė nesuplasnoję sparnais nuo pakilimo tako atplyšta – laineriai, kuriuos matau pro didelį langą…

2015 m. Nr. 3 / Štai ir grįžau į savo vėjų namus, kur man jauku ir lengva. Paleisiu sėklą su baltu skėteliu, su savo nužydėjusia širdim. Taip, būsiu įsišaknijusi čia, į tapetuotas kambario sienas, į apsipūkavusį kilimą…

2015 m. Nr. 2 / Romano fragmentas / Į vakarėlį Maestro irštvoje nuėjai iš smalsumo. Dūmai, daug alkoholio, šūksniai, muzika. Kažkas trepsi, kažkas verandoje tenkina savo aistras, daili mergina šoka ant stalo jau tik su stringais.

2015 m. Nr. 2 / Pagrindinės durys jau buvo užrakintos, bet teisėjas dėl to nesuko galvos: išeis pro tarnybinį. Maitvanagiai su kameromis ir mikrofonais jau bus išsiskirstę – kas gi gali tiek laukti, kad užfiksuotų ledinę veido išraišką ir rūstų „Nekomentuosiu.“

2015 m. Nr. 1 / Mano sesytei treji, išlydėdama mamą į ligoninę ji verkia. Kai verkia, jos veidą išmuša raudonos dėmės. Tos ašaros tikros, ne užgaidžios. Ji tikrai nenori likti namie be mamos, tik su manimi ir tėčiu.

2015 m. Nr. 1 / Gimė ir augo Šiauliuose, kur pagal vietinę madą buvo kirčiuojamas Áugustu. Pusę dvidešimt vienų gyvenimo metų aplinkinius įtikinėjo, kad ir toliau trokšta likti taip šaukiamas. Likusią pusę paskyrė šio ir kitų būties nesusipratimų gvildenimui.

2015 m. Nr. 1 / Rusas, o gal arabas, arba – labiausiai tikėtina – albanų kilmės Graikijos turkas, gyvenantis Azerbaidžane, bet reziduojantis Prancūzijoje, bandė sukišti į kontrolinį bagažo narvą juodą šešiasdešimties litrų talpos šiukšlių maišą.

2015 m. Nr. 1 / Vinstonas ėjo namo kaip dangaus gaublys – purvinas, aplipęs nuodingaisiais ežero dumbliais, įplyšęs, su dėmėmis, nusitrynęs ir apšiktas musių. Iš vidaus. Švito.

2014 m. Nr. 12 / Kai pasibaigia gražiosios bobų vasaros dienos, danguje aplink miestelį sustoja ratu spalio debesys. Dar pilki, dar ne juodai pritvinkę. Vienas kitas, užplaukęs virš kapų ar virš malūno tvenkinio…

2014 m. Nr. 12 / Mečiau žvilgsnį į kitus bendrakursius – vieniems kaito ausys, kiti išblyško. Visi suprato, kad Jonas iškėlė celibato pagrindimo pagal Kristaus pavyzdį klausimą.

2014 m. Nr. 11 / Po Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater studiorum. Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų

2014 m. Nr. 10 / Tetai Irutei nusilpus dukterėčia pamažu perėmė pareigas virtuvėje. Stengėsi gaminti panašiai kaip ji, nes Fortūnatas, nuo vaikystės įpratęs prie tetos maisto, skundėsi silpnu skrandžiu…

2014 m. Nr. 10 / Nepamiršau, kad Kristus prisileido Magdaleną prie savęs, kaip ir to, kad jis prašė savo mokinių dėl jo palikti savo žmonas. Žmonos neturėjau, tad nebuvo ko ir palikti, o ir kunigu netapsi, jei ją turėsi. O štai magdalenos šmėkščiojo visur…

2014 m. Nr. 8–9 / Buvo sunki diena, prisiminė vyras, tyliai audamasis batus, ir jo atminty praskriejo, rodos, begalinės dienos įvykiai. Šaltas rudens rytas, žvarbaus vėjo gūsiai ir tamsa pasitiko jį išėjusį iš duona ir pienu kvepiančių namų.

2014 m. Nr. 8–9 / Esu Paula Urbonaitė, šįmet baigiau vieną iš Marijampolės gimnazijų. Mokykloje kartais siuntinėdavau tekstus į kultūrinius laikraščius ir laukiau, kol pagaliau studijuosiu.

2014 m. Nr. 8–9 / Pasiblaškęs po butą, pasėdėjęs kiek prieš televizorių, mėginęs atsiverst knygą, kažką kramtęs ir gurkšnojęs, galiausiai pasiryžo pasirodyt Miglės akyse juokingas ir mobiliajame nuspaudė vienetą – greitąjį ryšį su dukra.

2014 m. Nr. 8–9 / Staiga tu imi kraipytis į šonus ir striksėti, tarsi regėtum ką linksmo, ne­supratau, prieš mane kraipaisi ar prieš kitus, o vėliau tu pasitrauki už kadu­gio krūmo, kol belieka tik kalkėmis užpilta nejudančių kūnų krūva,..

2014 m. Nr. 7 / Neturiu ko gėdytis, ką slėpti. Žaizdos užgijo, džiaugiuos tuo, ką turiu – džiaugsmas praplečia pasaulio ribas. Kaip buvo, taip ir liko vienas geismas – gyventi!

2014 m. Nr. 7 / Prieš keletą dienų pobūvyje, į kurį susirinko įvairi publika, iš matymo pažįstamas fotografas panoro mane pristatyti savo bičiuliui, vyresnio amžiaus vyriškiui, stovinčiam prie atdaro lango ir įnirtingai čiulpiančiam neuždegtą pypkę.

2014 m. Nr. 5–6 / Vadinasi, galvojo moteris, tai nutiks po dvidešimt vienų metų, rugpjūčio 24-ąją, trys minutės po vidurdienio. Ji išsigando: skaitydama pirmuosius knygos puslapius galvojo, kad kažkas šlykščiai pajuokavo…

2014 m. Nr. 5–6 / Dabar pats laikas stebėti iš kaminų rūkstančius dūmus. Šiandien prisimena Broniaus Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelius“. Tyla, išsibarstę namai. Ir į viršų lėtai kylantys dūmai. Ar taip rašoma romane?

2014 m. Nr. 4 / Po karo karštas vanduo ir vonia namuose buvo reta prabanga, kartais nušvintanti (bet nepasiekiama) trofėjiniuose filmuose. Tad viešoji sostinės pirtis buvo vieta, kur bent sykį per keletą mėnesių būtinai apsilankydavo visi…

2014 m. Nr. 3 / Dabar manyje visa tiek suskaldyta, sutrupinta ir išdeginta, kad aš – kaip dykuma be menkiausios oazės ir be miražų. Dabar aš galiu plaukti iki paties horizonto: to, ką regi, nebūti negali.

2014 m. Nr. 2 / Jam atrodė, kad tokio vakaro dar niekada nebuvo, nes viskas aplinkui dvelkė pavargusios vasaros ramybe, nes vasara – tai moteris, gyvenanti kaime tarp laukų, miškų ir upių, jos šiltos rankos glosto karvių nugaras ir šlaitinius stogus…

2014 m. Nr. 1 / Būdamas septynerių mėginau groti smuiku, bet instrumentą sulaužiau ir nedrįsau pažvelgti mokytojai į akis. Praėjo keletas metų, ir ėmiau rytais balkone trimitu žadinti miegančius kaimynus. Dar vėliau suplėšiau ne vieną gitaros stygą…

2014 m. Nr. 1 / Mes pakilome nuo stalo ir nuėjome namų link. Saulė jau buvo nusileidusi ir sodas pamėlo, išryškindamas baltus juodų langų rėmus, kurie priminė akis, liūdnai įsistebeilijusias į grįžtančiuosius.

2013 m. Nr. 12 / Beprasmišką gatvės šurmulį, rodos, pristabdė šlapias ratų šlamėjimas. Žmogus invalido vežimėlyje sėdėjo tiesus, gal net truputį atsilošęs. Jo akys žvelgė į kiek kitokią tikrovę, tad atrodė, jis plaukia prošal nebyliame filme.

2013 m. Nr. 12 / Mergelė pasistiebė ir pasižiūrėjo per tvoros viršų. Iš televizijos autobusiuko iššoko keturi raudonais kombinezonais vilkintys vyrai. Du nešė oranžinę sofą, du – televizijos laidų vedėją surūgusiu veidu ir į plyšelius panašiomis piktomis akimis.

2013 m, Nr. 11 / Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra.

2013 m. Nr. 10 / Vytautas Norbutas (1939–1991) – dramatiško likimo rašytojas. Studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar – Lietuvos edukologijos universitetas). Studijų metais išsiskyrė kaip daug vilčių teikiantis jaunasis rašytojas.

2013 m. Nr. 10 / Literatūroje esu naujokė eksperimentuotoja, bus matyt, kur tai nuves. Jeigu mane peiksite, bambėsite ir keiksnosite, prisiminkit – Tailando boksas…

2013 m. Nr. 10 / Išėjome, mus pamatęs linksmai amtelėjo už durų laukęs šuo, katinas Murkis liovėsi žaisti su ką tik pasigauta pele ir viltingai nunėrė mus raino namų draugo akimis, saulė kaitino gaivia rugpjūčio pabaigos šiluma…

2013 m. Nr. 8–9 / Atmintis ir sąmonė – tarsi aruodai, talpinantys gyvenimo patirtį. Jų neištrinsi kaip magnetofono juostelės. Kasdienybė vis gausiau ir gausiau pripildo aruodus. Atmintis dirba pasirinktinai.

2013 m. Nr. 8–9 / Imu ir atsimenu… ne tokius senus dalykus – ne senesnius kaip prieš savaitę, tada irgi ėmiau ir atsikėliau. Vis dar ne visai „przytomnas“, su savo krepšiu, pautais ir sąžine, likučiais jos… ir išėjau pro duris. Laiptų aikštelėje kvėptelėjau…

2013 m. Nr. 7 / Niujorkas buvo dulkėtas, Manhatano grindinys prišnerkštas, drėgnas nuo srutų, sruvenančių iš kavinukių kiemų. Oras – pavasarinis, nors jau ruduo. Viskas čia miela ir skaidru.

2013 m. Nr. 5–6 / Ji sėdi autobuse prie lango, beveik įsikniaubusi į jį. Nenumaldomas ašarų srautas vis nesibaigia. Ji nekūkčioja, tik ašaros srūva be perstojo kone porą valandų.

2013 m. Nr. 5–6 / Po kojomis žliugsi rudėtas vanduo, auliniai batai klimpsta į jaurą, kuri kartkartėmis grėsmingai prasiveria ir piktai sugurguliuoja, krūmokšniai pastoja kelią, reikia sukti į šalį…

2013 m. Nr. 5–6 / Jau daugiau nei savaitę laikėsi giedra, bekraštėje dangaus žydrynėje kur ne kur baltavo menkas debesėlis, oras jau kelios dienos buvo įkaitęs bemaž iki trisdešimties laipsnių, – tokia kaitra gegužyje išties atrodė neįprastai…

2013 m. Nr. 4 / Ryte žvėrys nerimauja: žino, kad aplink jų narvus rieda vežimaičiai su papuvusiomis daržovėmis, kraujuotais kaulais, grūdais, žolių granulėmis ir kitu pašaru. Šįryt, kaip ir dieną prieš, Dagnė šluoja nutrupėjusias grindų plyteles.

2013 m. Nr. 4 / Sakyk ką nori, vis dėlto jis kažkuo ypatingas… Tikrai. Va, žiūrėk, žili plaukai ant surduto apykaklės juda lyg gyvi… ir ne visi iš karto… pavieniui… tarsi kas juos atskirai tampytų… veidas persišviečiantis, permatomas, atmušantis…

2013 m. Nr. 4 / Šlapdriba drėbė nuo pat ryto. Medžių šakos apsunkusios, krūmokšniai ir gyvatvorės prisižardžiusios baltos šaltos putros. Tokią putrą, tik jau ne baltą, o pilką ir purviną plačiom paklodėm švaistė automobiliai.

2013 m. Nr. 3 / Atsimerkiu. Apsidairau. Esu namuose, savo lovoje. Tarpduryje vienomis trumpikėmis stovi išstypęs paauglys – ilgomis kojomis, susivėlusiais garbanotais plaukais, kokių penkiolikos šešiolikos metų – ir priekaištingai žiūri į mane.

2013 m. Nr. 2 / Sergu. Radikulitas prispaudė, bet ne per juosmenį, o gerokai aukščiau. Nežmoniškas skausmas tarp menčių, kartais taip spusteli, kad oro pritrūksta.

2013 m. Nr. 2 / Jei tik Tėtukas būtų žinojęs, kokias kiaulystes jam ruošia ponas Kuvalda… / Ponas Kuvalda kažkada buvo ne tik Tėtuko bendras, bet ir geriausias vaikystės draugas. Abu gyveno Akropolio priemiesčio kaimynystėje, Gėlių gatvėje…

2013 m. Nr. 1 / Ir kas per pasiutlaikis! Praėjo jau šeši dešimtmečiai – ar kas dar atmena Jurgiškio mokytoją? Gal kur ir dulka kokie popieriai, bet šiaip apie ją, kad ir kiek klausiau, jau niekas nebėra girdėjęs.

2013 m. Nr. 1 / Domantas Tamošaitis gimė 1991 m. Vilniuje, 2010 m. baigė J. Basanavičiaus vidurinę mokyklą, šiuo metu Vilniaus universitete studijuoja lietuvių filologiją. Apsakymai publikuoti „Pašvaistėje“, „Šiaurės Atėnuose“, „Nemune“.

2013 m. Nr. 1 / Kol apie Tėtuką tik gerai ir labai gerai galvojau, jis pastvėrė mane už sprando. Surikęs „Kalė!“ iškėlė virš galvos… Po akimirkos, lyg būtų angelo sargo patartas, prispaudė mane prie krūtinės ir ėmė švelniausiai šnabždėti, kad…

2012 m. Nr. 12 / Levutė Vaičkienė – ne vienintelė, ėjusi išilgai sąstato. Visokiu geru pamaloninti kareiviai jai, o ir visam būriui moterų netrukdė. Leido stuksenti lentų sienas ir klausinėti: „Ar nėra čia Poškaus? Dagienės? Rimeikio?“

2012 m. Nr. 12 / Paskutinėmis gyvenimo valandomis, jau gulėdamas mirties patale, pavargusių vokų pridengtu žvilgsniu jis regėjo gimtąsias vietas, apleistas daugiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų: siauro skaidraus…

2012 m. Nr. 11 / Noriu, kad kai ji grįš namo, tamsiame bute Smiltelės gatvėje tvyrotų žydra šviesa, kad radiatoriai būtų ugniniai ir akimirką jos dvasią nusmelktų gilaus rudens pojūtis. Noriu, kad mažame Andželos kambaryje…

2012 m. Nr. 11 / Nebūdavo dienos, kad Brigitos salone neapsilankytų rajono instruktorius ar bazės vedėjas, atsakingas įstaigos darbuotojas ar net pats Arkadijus Ivanovičius. Liknora iš salono išvažiuodavo paskutinis…

2012 m. Nr. 10 / Tai ar bus kokių minčių? Kaip turėtų atrodyti mūsų miestas po dvidešimties trisdešimties metų? Juk turime galvoti apie ateitį, dirbti ateinančioms kartoms.

2012 m. Nr. 10 / Ji kelis kartus perskaitė tą raštą iš rajono ir vienu metu pagalvojo tartum dvi mintis. Pirmoji buvo, kad valdžia neprotingai daro, siųsdama į tuos kompiuterių kursus moterį, kuriai nors dar ir ne pensija, tačiau jau šviečiasi jos kraštelis.

2012 m. Nr. 8–9 / Ir vis dėlto daiktų gyvenimas nėra toks sunkus kaip mūsų. Knygos skaitomos daugybę kartų, o puodelis išlieka ir tūkstantį metų, jei tik kurią dieną netyčia nesudūžta, bet ir tos šukės nesukelia jokio skausmo…

2012 m. Nr. 8–9 / Ar galime nevalgyti gyvūnų, neeksploatuoti kitų žmonių, „gyventi taip, kaip liepia sąžinė“? – naujame romane-metaforoje, kurio pirmąją dalį spausdiname, klausia žinomas rašytojas mistikas.

2012 m. Nr. 7 / Eumantas truputį apsidžiaugė, kad jo parke galima pasiklysti tarsi miške. Jis atsikėlė nuo žemės ir nedrąsiai prisėdo ant suolo krašto. Aplinkui tvyrojo tyla. Grakščiu permatomos rankos judesiu ji pasitaisė drabužio klostes.

2012 m. Nr. 7 / Persižegnojo, sukalbėjo „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“, atsilaužė kalėdaičio, palaukė, kol šis ištirpo burnoje, tada kando savo vaišių. Dvylika patiekalų buvo gražiai padėta ant baltos staltiesės, dvylika, įskaitant trijų rūšių duoną…

2012 m. Nr. 5–6 / Agota Stašytė gimė 1990 m. 2009 m. baigė Vilniaus Žirmūnų gimnaziją. Šiuo metu studijuoja kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Be kūrybos ir mokslo, daug laiko skyrė visuomeninei veiklai…

2012 m. Nr. 5–6 / Rašyti knygą pradėk neturėdamas jokios išankstinės idėjos. Rašyk taip, kaip gyveni, kaip išeis, kaip pasiseks, kaip diktuos lemtis ir kasdienybė. Iš kraštovaizdžių, iš meilės ir neapykantos išrauk sąžinės klyksmą.

2012 m. Nr. 4 / Praėjusią naktį sugniaužė širdį graudulys. Gaila pasidarė visų, kuriuos per gyvenimą įžeidžiau, supykdžiau, nuskriaudžiau. Ar daug jų buvo? Ar mažai?

2012 m. Nr. 4 / Jau neprisimenu, kur pirmą kartą su juo susidūriau. Sakyčiau, prieš porą metų mieste. Ėjau palei batų parduotuvės langą ir pamačiau jį įstrižai kertantį gatvę – žilstelėjusį akiniuotą barzdotą vyriškį…

2012 m. Nr. 4 / Po pamokų Arvydas palydėdavo Ramintą iki jos namų, o pats pasukdavo į siaurą, akmenimis grįstą šermukšnių gatvelę. Jo laukė šiek tiek ilgesnis kelias, nes gyveno tėvų sodyboje…

2012 m. Nr. 4 / Kai motiną pagaliau rado, ji atrodė kaip gyva: pilkšvai melzganas veidas, tuščios purpuru užputusios akys, ant sugeibusio kaklo, ant rankų ir kojų šakalių – spiečiai pūlinių. Gulėjo ji klane. Sudilęs kūnas kaip visada…

2012 m. Nr. 3 / Mes esame pasąmonės sąžinės sindromo aukos, – už abu atsakė vyresnysis. – Jis yra prokuroras, o aš – teisėjas, tik mes iš skirtingų teismų, jis – apylinkės, aš – apygardos, bet tai nesvarbu. Per daug mes priteisėme…

2012 m. Nr. 3 / Per patį gražumą, gegužei dar gerai nė neįpusėjus, ėmė staiga ir atvėso, tarsi nei iš šio, nei iš to užgriuvo ruduo. Pradėjo lyti. Šalti lašai tik daužias piktai į langus. O žemė jau vietomis baltuoja nuo žiedlapių.

2012 m. Nr. 2 / Ir štai įvykis: visa jėga palinkęs į priekį, Antanas atgalia ranka numušė virš Violetos galvos skraidantį vabzdį ir netikėtai pats virto savotišku vabzdžiu – žmona ėmė ore mosuoti rankomis, kai, lūžus dviem patrešusiems į žemę…

2012 m. Nr. 2 / Kai ji pakėlė galvą nuo siuvamosios mašinos ir pažiūrėjo pro langą, tamsus trobos stogo šešėlis jau gulė ant kiemo žolės ligi pat keliuko vartų. Šiuo metų laiku saulė leisdavosi anoj pusėj už aštrių eglyno viršūnių…

2012 m. Nr. 1 / Jeigu kas nors paklaustų Vaidučio, koks daiktas ar baldas jam mieliausias, tai akimirksniu atsakytų, kad senovinis veidrodis su tamsiais ąžuoliniais rėmais, kurį nupirko jo tėvas, buvęs inžinierius. Tą aukštą veidrodį, viliojusį…

2012 m. Nr. 1 / Karolis Klimas gimė 1991 m. Vilniuje ir nuo pat mažų dienų svajojo tapti rašytoju, tačiau rimčiau kurti pradėjo tik atsikraustęs į Tilto gatvę, kuri padarė itin didelę įtaką autoriaus kūrybai. Būtent čia parašytas apsakymas…

2011 m. Nr. 12 / Nuo upės kilo rūkas, kaip išprotėjusios čiulbėjo lakštingalos, apsunkę medžių kupolai dar miegojo, gaivi vėsa kandžiojo jos nuogas blauzdas. Ji kvaito nuo laisvės kvapo, kaip ir kiekvieną sykį, kai iš kur nors bėgdavo.

2011 m. Nr. 12 / Gruzijos dienoraštis / Vienas partinis literatūros klasikas yra pasakęs, kad pasaulyje visur sutiksi žydų, žvirblių ir lietuvių. Esama jų Indijoje, Sibire ir, žinoma, Kau­kaze, Gruzijoje.

2011 m. Nr. 11 / Varenikovas pravirko birželio 28 dieną šeštą valandą ryto – taip ligi šiol ir neaišku kodėl. Sako, jis kažką susapnavo. Turbūt ir jums taip yra nutikę: pabundate apsipylę ašaromis, kažkas širdį graudinančio, gilaus prisisapnavo.

2011 m. Nr. 11 / Vakar grįžtu iš Kauno. Važiuoju pro šlamančius medžius. Ir taip jaučiu, kad mano buitis jau pasibaigusi.
Mūsų nesiangažavimas – begalinis nuovargis, pilietiškumo sunykimas, anarchizmo ir bejėgiškumo filosofija.

2011 m. Nr. 10 / Akmens anglis susidarė iš pelkinių augalų liekanų. Žuvę augalai virsdavo durpėmis, kurios, veikiamos slėgio ir aukštos temperatūros, palaipsniui tapdavo akmens anglimi. Pelkė, stovintis vanduo, deguonies deficitas…

2011 m. Nr. 10 / Milda buvo visai jaunutė, dar nė penkiasdešimt neturėjo, kaip kažkada sakė Džordžas Kjukoras apie Katerinę Hepburn. Milda dirbo gimdymo namuos (gimdykloje) slauge valytoja, jos darbas buvo kruvinas…

2011 m. Nr. 10 / Šito žmogaus teisių Lietuvoje gynėjo istorija nesibaigė, todėl apie jį ir pasakoju. Rašau gal ir dėl to, kad niekaip negaliu suprasti, kodėl jis, susitikęs mane Halės turguje, kur užsukau nusipirkti…

2011 m. Nr. 8–9 / Taigi, galvojo Rugilė, tėvo Karolio genų aš neturiu, todėl nesu jau tokia visada ir viską gerai pasverianti, šimtą kartų matuojanti ir tik paskui kerpanti. Kartais elgiuosi impulsyviai, netikėtai, greitai užsiplieskiu…

2011 m. Nr. 8–9 / Paskutinis mano pasispardymas. Dabar viskas. Jau beveik amen. Jaunystės dienų suskilinėję batai pakrypuodami šen bei ten dar nuneš: parduotuvėn, į bažnyčią per atlaidus, išvietėn prie skardžio…

2011 m. Nr. 8–9 / Menu akimirką žavingą, kadangi orus žilabarzdis daktaras Faustas myli grakščią jaunučiukę madam Bovari kūniška meile, rūmų grindys išklotos knygelėmis „Ustav strojevoj služby“, gi kolonos apvyniotos raudonais audeklais…

2011 m. Nr. 7 / Važiuojate į Biržus, į giminių susitikimą. Prieš mėnesį gavai pusseserės laišką su kvietimu: įdomu, kas jai pasakė tavo adresą? Tarkim, tavo sesuo: moterys labiau linkusios giminiuotis. Nepažįstu nei pusseserės Janinos, nei jos vyro Antano…

2011 m. Nr. 6 / Iš ispanų k. vertė Akvilė Šimėnienė / Dabar, kai Renados vyskupijos, kuriai priklauso mano mylima Valverde de Liucerna gyvenvietė, vyskupas rūpinasi, kaip sakoma, Don Manuelio, arba geriau – Gerojo švento Manuelio…

2011 m. Nr. 6 / Monikos garbei tebus pasakyta, kad tą dieną ji daug dirbo: ravėjo ir laistė rožes, prikaišiojo žirniams smaigų, prikalė keletą atsiknojusių tvoros statinių ir dar susirado aibę smulkesnių darbų. Taip prabėgo pusdienis.

2011 m. Nr. 6 / Tą šviesią 2006 metų birželio naktį per sapną ji atėjo prie mano lovos. Jos melsvoji, geltonais taškeliais suknia skleidė Upės ir ajerų kvapą. Palinko virš mano veido. Jos alsavimas, pilnas paslaptingų nebylių žodžių…

2011 m. Nr. 5 / Po ilgo laiko vėl iškilo blanki jos figūra, plaukai ir drabužiai, po truputį ryškėdami, įgaudami formą, spalvą ir kvapą. Rodos, liečiau jos žilus plaukus, retus ir pakilusius nuo galvos tarsi apsipūkavusios pienės, jos ilgas lietpaltis plakėsi…

2011 m. Nr. 5 / Laukuose, kai akis apsiprato, nebuvo dar taip ir tamsu. Broliai ėjo keliuku Dubaklonio link. Buvo metas, kai žmonės apsiliuobę pradeda rinktis prie ugnies. Tai šen, tai ten jau žybčiojo žiburiukai. Gamta pereidinėjo iš dienos per vakarą naktin.

2011 m. Nr. 5 / Mišką kerta – skiedros laksto. O ką ten miškas, vieno vienintelio medžio be skiedrų nenuversi. Nukirstas medis nustoja būti medžiu. Jis apgenėjamas ir išgabenamas kur nors – į lentpjūvę arba namo sienojams, arba sudeginti židinyje.

2011 m. Nr. 4 / Romėnų religijoje buvo trys tokios įdomios dienos. Dies Solis Invicti – Nenugalimos Saulės diena – tai gruodžio 24-oji, dabartinės Kalėdos. Šventė, kiekvienam suprantama. Ir mums, dabartiniams žmonėms.

2011 m. Nr. 4 / Taip aš mąstau stovėdamas ant Šventosios kranto ir stebeilydamas į raibuliuojančiu vandeniu slystančią plūdę. Kaip klevo sėklelės ar alksnio žirginių dulkės ant vandens krinta ne tik debesėlių ar praskrendančių paukščių šešėliai…

2011 m. Nr. 4 / Kaip tik buvo atėjęs metas Kniubui tą nelemtą dantį užplombuoti. Nors patarėjas savo kaltinimą tam sukčiui jau buvo gerai surepetavęs, argumentuotai motyvavęs, bet vos tik įžengęs į dantisto kabinetą prarado savitvardą.

2011 m. Nr. 2–3 / Virgilijus Veršulis g. 1957 m. 1979-aisiais baigė Kūno kultūros institutą. Gyvena Kaune. V. Veršulio kūryba „Metuose“ skelbiama pirmą kartą.

2011 m. Nr. 2–3 / O taip nerūpestingai dar vos prieš kelias dienas puotavome Kurtuvėnuose, pagalvojo Jokūbas Nagurskis. Koks puikus ir įspūdingas buvo italų komediantų pasirodymas. Kiek eibių prikrėtė Skaševskis ir Moravskis…

2011 m. Nr. 1 / Gimiau 1990-ųjų kovo 24 d. Vilniuje, kuriame ir užaugau. Baigiau Šv. Kristoforo vidurinę ir Justino Vienožinskio dailės mokyklas. Dabar studijuoju tapybą VDA, be to, fotografuoju, kuriu videomeną.

2011 m. Nr. 1 / Šiąnakt sapnavau, kad su tėvais esame svečių kambaryje. Mėlynos mamos akys didelės didelės. Ji priartėja prie manęs ir nori, kad aš šypsočiausi. Tėvas šventiniais baltiniais šiltas ir smagus, man jis toks labai patinka.

2011 m. Nr. 1 / Nežinau tik, kuo čia dėtas kvapas. Saulė L. visada kalba mįslėmis. Tądien nesiginčijau, man reikia pamąstyti, aš lėtapėdė, bet tame dialoge pasigedau logikos, pastaruoju metu man nuolat jos trūksta…

2011 m. Nr. 1 / To, kas atsitiko mudviem su Klodu, niekas negalėtų pavadinti tikrove. Paprasčiausiai niekas tuo nepatikėtų. Ir tai nėra lengva.

2010 m. Nr. 12 / Langas čyte. Ką ten langas, – langelis: kreivai šleivai sukaltas rėmas, į jį įspraustas iš dviejų plonesnių pagaliukų sukabintas kryžius, skirtingo atspalvio stiklo gabalėliai, pro kuriuos švilpia vėjai, pralenda sniegas ir iš rytų namą…

2010 m. Nr. 12 / Nešvenčiau niekada tų savo gimtadienių, nė mados tokios neturėjau. Ir niekas aplinkui jų nešventė, tiktai čia, Vilniuj, dabar visi taip daro. Žiūrėk, dvejų metų „solenizantui“ išsipūtusiu nuo sauskelnių užpakaliu jau perkamas didžiausias tortas

2010 m. Nr. 11 / Rugpjūčio trisdešimtoji išaušo tyli ir sunki. naktį praėjęs lietus, sidabru užklojęs žolę ir sušvitęs skaidriu žiemos atspindžiu, blausėsi ir grįžo į neįžiūrimą vasaros tamsą – nuo žemės kilo rūkas ir slinko paplente tirštais garų tumulais.

2010 m. Nr. 10 / – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

2010 m. Nr. 8–9 / Atsirėmusi į šulinio rentinį, Julija skausmingu žvilgsniu išlydėjo baltą automobilį, kuris neskubėdamas tolo siauru sodybos keliuku. Netrukus mašina pasiekė vieškelį, pasuko į Vilniaus pusę ir, lydima dulkių debesėlio, greitai…

2010 m. Nr. 7 / Paukščių mėgėjų vadovėly „Lietuvos fauna“ skelbiama: „Paukščiai – specializuota, prisitaikiusi skraidyti stuburinių klasė.“ Paukščiai skraido trimatėje euklidinėje erdvėje. Poetai taip pat skraido keturmatėje Hilberto erdvėje, kur viena…

2010 m. Nr. 7 / Sapno laikas yra panašus į knygos teksto laiką – knygos pasakojimas, kaip ir sapno filmas, gali būti ir greitesnis, ir lėtesnis už tikrovėje srūvančią ir ją skalaujančią ar drumsčiančią tėkmę. Tai turbūt dėl to, kad kažkas bus sumanęs…

2010 m. Nr. 7 / Šypsokitės, ir jums bus atidarytos visos durys. Visada rodyk dantis. Visada vaizduok, kad jautiesi puikiai ir esi beprotiškai laiminga, kad apskritai gyveni šiame nuostabiame mieste, civilizacijos lopšyje.

2010 m. Nr. 5–6 / aiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“…

2010 m. Nr. 5–6 / Marius Vyšniauskas gimė 1986 gruodžio 4 d. Kaune. 1994–2006 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu – VDU ketvirto kurso istorijos studentas.

2010 m. Nr. 5–6 / O rašytojas… Kreipdamasis į Joną, kaip į praktinės veiklos žmogų, rašytojas tikėjosi gauti buitinių patarimų. Jie dažniausiai gana paprasti, todėl ir tinkami. „Fantazieriaus“ protui – jie tarsi beverčiai akmenukai ar geležėlės be ypatingo užtaiso…

2010 m. Nr. 4 / Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido…

2010 m. Nr. 4 / baltą šilkinę suknelę, nusipirkome vestuvinius žiedus, susiradome kaimo sodybą, kurioje šėlsim laimingiausią savo gyvenimo dieną, rezervavome santuokos sakramento datą Šventosios Uršulės bažnyčioje ir paprašėme vieno…

2010 m. Nr. 4 / Esu miško kirtėjo „družbanto“ Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo…

2010 m. Nr. 3 / O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys!

2010 m. Nr. 3 / Erelis, kiek išskleidęs sparnus, tupėjo medyje ir, atrodė, įdėmiai žiūrėjo į mane. Vieną akimirką pasijutau nejaukiai: tarsi būčiau nuogas stovėjęs prieš žmogų. Jau keli mėnesiai ta paukštė iš kažkur atskrenda ir žiūri. Žiūri į mane nuogą.

2010 m. Nr. 2 / .Stovėjo prie turgaus aikštės su prekystaliais, nusėstais dulkių, mojavo ranka, niekas nestojo. Buvo pavakarys, po siestos keliukas atgijo, kiek jis gali atgyti, mašinų pravažiuodavo ne per daugiausia.

2010 m. Nr. 2 / Ne visi žmonės yra žmonės. Ir ne visi bepročiai yra bepročiai. Pažįstamas, apie kurį, atrodo, viską žinojau, nenoromis privertė mane pakeisti pažiūras. O juk taip skaudu atsisveikinti su senomis, bet patogiomis mintimis…

2010 m. Nr. 1 / Vieškelio žvyras smagiai gurgždėjo po įkaitusia sportbačių guma. Pro retus mūsų miškelio medžius – čia nei grybo, nei peteliškės, nei kokio žvėries – jau mačiau pirmuosius trobesius, kai staiga ji išpuolė į kelią ir…

2010 m. Nr. 1 / Tada mintis, nuo kurios bėgo, jį ir pavijo. Tada jau turėjo pripažinti, ką nuojauta smelkė, bet su kuo sutikt nenorėjo – dabar jau eina ne vien dėl to, kad eitų, ne vien todėl, kad sustoti negali

2009 m. Nr. 12 / Aš visada Jo ilgėdavausi, kiek prisimenu, ilgėjausi Jo nuo tada, kai buvau neką už stalą didesnė mergaičiukė, o gal, jau įsčiose ėmiau Jo ilgėtis? Jis neskubėjo su manimi susitikti.

2009 m. Nr. 12 / Tą vakarą parėjęs namo, rado Liną – sėdi su Indre svetainėje, gurkšnoja kavutę. Atrodė smagūs, linksmi. Ant atvožto pianino pūpsojo nematytas aplankas žalsvais viršeliais. Tikriausiai naujo koncerto natos.

2009 m. Nr. 11 / Sandra Bernotaitė gimė 1975 m. Šiauliuose. Ten baigė vidurinę ir dailės mokyklą, iš ten 1994 m. išvyko į Vilnių studijuoti aktorystės. 2003 m. įgijo teatro bakalauro ir magistro diplomus

2009 m. Nr. 11 / Iš Joselinės išėjo prislėgtas. Tikėjosi lengviau tą mazgą atmegzti, bet pats liko dar didesniu mazgu pririštas. Turės tai iškęsti. Užtat Liną įsūdė.

2009 m. Nr. 10 / – O tai du durniai! Tai du durneliai! Du mulkiai! Kur tu kitus tokius matei? Ką, Stasy? Ar tu girdi? Ko mes čia sėdim ir ko mes čia kiurksom?

2009 m. Nr. 10 / Antanėlį pirmas raides pažinti išmokė tėvelis. Vaikas labai norėjo išmokti skaityti, pavydžiai žiūrėdavo, kaip vyresnis brolis Jonas žodžius švebeldžiuoja. Knyga jam atrodė stebuklas.

2009 m. Nr. 8–9 / Tres Pecados – Trys Nuodėmės, ne toks jau mažas miestelis prie Meksikos sienos tikriausiai taip buvo pavadintas todėl, kad čia gyveno nepataisomi tekilos, tabako ir kortų mėgėjai.

2009 m. Nr. 8–9 / Paskutinėm savaitėm gaila buvo žiūrėt – kasdien smuko žemyn. Kamavo sapnai. Kiekvieną rytą guodėsi, kad naktimis nuolat aplanko moteris, apsisiautusi mėlyna skraiste. Iš dangaus rūkų ji nusileidžia ant didžiojo…

2009 m. Nr. 8–9 / Mylėjau Vilnių, nuolat klausiausi jo paslaptingos muzikos, mėgau ir jo apylinkes, dažnai ten nuvažiuodavau; siurbiau į save visas spalvas ir atspalvius, žavėjausi įvairiausiomis gamtos ir architektūros formomis.

2009 m. Nr. 7 / Suprantama, jis senas. Ir tik dabar, senatvėje, pradėjo pasakoti apie tai, kas nutiko vaikystėje. Jis pasakojo man, savo vaikaičiui. Gal ne vaikaičiui, gal pats sau? Veikiausiai taip ir buvo, nes iš kurgi atsirastų tas vaikaitis, jeigu jis neturėjo vaikų.

2009 m. Nr. 7 / Turistinis autobusas sustojo kažkokiame miestelyje – jis buvo tarsi matytas: kur – Jegorovas negalėjo prisiminti. Bet jis tą miestelį jau buvo matęs. Gal kokiame filme? Būna tokių miestelių, kuriuos režisieriai pasirenka kaip tipiškus.

2009 m. Nr. 7 / Šiandien norėčiau surinkti jus į aikštę. / Stovint joje matyti daug dangaus. Istorija pasirūpino, kad virš mūsų galvų čia nebūtų nei lubų, nei stogo. Sakau: ji panaši į bažnyčią. Kaip nuo kalno čia atsiveria metafizinė erdvė.

2009 m. Nr. 5–6 / Tave, nepatogiai įsitaisiusį ir miegantį prie savo „žirgo“, paskandino naktis, o rytą užklupo… einantys į progimnaziją vaikai, kurie nedrįso tavęs žadinti. Jie tik spoksojo į tavo naujai nušvitusią asmenybę ir žvairakiavo vienas į kitą…

2009 m. Nr. 5–6 / Upė, sraunesnė už tą, prie kurios gyvenu, o ir kur kas švaresnė, kaimiška traukė mane. Viliojo įvairiaspalviai mediniai namai palei ją – vasariški, smagūs, nelyg iš animacinio filmo.

2009 m. Nr. 5–6 / Po kelių dienų, kai šeima pradėjo atsigauti, tėvas grįžo namo it tamsus debesis: Mizaro žaizda negijo, jam pakilo temperatūra, jį paguldė į ligoninę,. Ir tada berniukas pirmą kartą išgirdo tą grėsmingą žodį: juodligė.

2009 m. Nr. 4 / Pasauly viskas yra surizgę, sumazgyta dūmų virvelėmis ir vėjų kilpelėmis. Štai mano močiutė Eugenija yra uogienių karalienė, ji stovi prie viryklės ir karaliauja, o baltame emaliuotame puode tyliai pukši bruknių su kriaušėm uogienė…

2009 m. Nr. 4 / Ketvirtadienio rytą Sniegutė pabudo šeštą ir iš karto pagalvojo apie Filomeną. Kaip ji? Ar tik vėl nepradėjo gerti? Mobilusis visą naktį tyliai pragulėjo prie pagalvės.

2009 m. Nr. 4 / Tu šį rytą pabudai be galo gerai nusiteikęs. Taip gerai, jog net nepagalvojai, kaip visuomet rytais, kad būtina kuo greičiau apsirengti, kadangi nelabieji, kurie tremia žmones į Sibirą…

2009 m. Nr. 3 / Moteris nutilo ir ilgai žiūrėjo į Sniegutę, lyg norėdama ją sutrikdyti. Ši per vėlai susigaudė, kad tikriausiai išgirdo komplimentą ir už jį derėtų padėkoti. Bet tik įsikibo į kelius. Jos krumpliai išsišovė lyg katės nagai.

2009 m. Nr. 3 / Atsisėdo prie lango ir pajudėti bijo. Reikėtų nusiprausti – bijo. Reikėtų aplankyti seserį – bijo. Kažkas skambina į duris – prieiti bijo. Atsiskirti, atsiskirti, susitaikyti, susitaikyti – bet kaip? Ir kodėl jam? Ką ne taip darė?

2009 m. Nr. 2 / Tylėdamas klausausi kakofoniško klegesio. Nejučia nulenkiu galvą, kaire ranka mosuoju, tarsi bandydamas apsiginti nuo triukšmingų garsų. Tylėdamas viliuosi: gal koks baltapūkis šmėkla nusives mane ten…

2009 m. Nr. 2 / Onele vaikeli, ką tu padarei?! Kaipgi galėjai?! Tavo tėvas šitaip laukė, taip tikėjosi, kad dar bovys anūkus, jeigu jau nebuvo jam skirta savo vaikų už rankučių vedžiotis. Netgi sapnuodavo Saugaila, kaip sėdi jie kieme ant suoluko.

2009 m. Nr. 1 / Temo. Ištrūkusi iš miestelio gydyklų, kone tekina parlėkiau namo: jis jau buvo išvažiavęs. Rugpjūčio vakaras tvankiai alsavo, žmonės sunkiai pūškavo namo pėsčiomis ar mindami dviračius, jų paraudusi oda blizgėjo paskutiniuose…

2009 m. Nr. 1 / Ieva Toleikytė gimė 1989 m. Vilniuje. Baigė Šv. Kristoforo vidurinę mokyklą. Dabar VU studijuoja skandinavistiką (danų filologiją). „Metuose” I. Toleikytės novelės spausdinamos pirmą kartą.

2008 m. Nr. 12 / Vėliau ji suprato, kad jis pasirinko ją vien dėl nedidelio ūgio, trapaus kūno sudėjimo.
Tačiau koks skirtumas? Mylėjo jį be proto.

2008 m. Nr. 12 / Pro duris įslystam aš, katė ir vakaras, įpilu jiems pieno ir užsliuogiu laiptų turėklais į viršų. Vaikinukas sėdi internete. Nuimu jo ranką nuo kompiuterio pelės, surandu ir paleidžiu muziką.

2008 m. Nr. 12 / Pastarosiomis dienomis daug fotografavau. Turbūt nepasirodysiu labai originali tuo, ką Tau pasakysiu. Fotoaparatas kartais atstoja trečią akį.

2008 m. Nr. 11 / Iš paukščio skrydžio žvelgiant, ši vieta ant aukšto Merkio kranto „Lietuvos pusėj“ – taip lig šiol vadinamas dešinys upės krantas – panaši į rojaus kampą. Dviejų galbūt gražiausių ir skaidriausių upių santaka.

2008 m. Nr. 10 / Pastarąjį kartą bijojau pirmadienio rytą. Buvau darbe, staiga jaučiu – kabau tarp dangaus ir žemės, nebeaišku, kas bus, gal tuoj nutiks kažkas nepataisomo. Spaudžia krūtinę, joje kažkas dreba, sunku kvėpuoti, akis aptraukė tamsus rūkas.

2008 m. Nr. 10 / Ištrauka iš romano „Giedotojai renkasi gatvėje“ / Marija Raižytė-Rutkauskienė 1974–1979 m. Vilniaus universitete studijavo lituanistikos mokslus. Nuo 1982 m. – Marijampolės kolegijos lektorė.

2008 m. Nr. 3 / Mane tardė keli skirtingi tardytojai: vienas norėjo, kad prisipažinčiau, o kitas – kad pateikčiau alibi. Negalėjau įtikti nė vienam. Tempiau laiką, norėjosi gerti, galvojau, kai mane išleis, lauke jau bus pavasaris.

2007 m. Nr. 10 / Ieškau personažų. Penkių. Sukurčiau dramą. Modernią. Veiksmo erdvė – nuo Eroso iki Tanato. Kas nors puls ginčytis, kad tai – ne veiksmo, o elgsenos erdvė. Sutinku, nes mūsų gyvenimas ir yra elgsena.

2007 m. Nr. 4 / Iš lenkų k. vertė Brigita Speičytė / Šatrijos Raganos novelė „Joninių naktis“ – vienas pirmųjų jos prozos kūrinių, parašytas lenkiškai 1897 m. Jis išsiskiria itin atviru autobiografiškumu.

2005 m. Nr. 3 / Stumiu vienratį karutį – parvežu paskutines daržoves. Jeigu dar kas liko, tegu būna zuikiams. Neskubu, keliauju pailsėdamas, pasižvalgydamas, kas ką veikia. Noriu išskirti šią iš kitų dienų, pavadinti kokiu nors geru vardu.

2005 m. Nr. 3 / Ilga stiklinėmis lubomis, – stikliorius čia pat, už sienos, tad nėra pavojaus, kad vaikigalių išdaužtas stiklas taip ir liks faneros lapu uždengtas, – aukštomis niūriomis sienomis…

2005 m. Nr. 2 / Ateis tokia diena. Tik niekas jos nepaskubins ir neatitolins – ji išauš be mūsų žinios, be mūsų įstatymų ir konstitucijų, be prievartos. Ji išauš, ir visos septynios spalvos atgaus pirminį spindesį. O gailestingoji žolė paslėps…

2005 m. Nr. 1 / Vasaros šiluma mane varo iš proto. Margi žiedai ir tas šurmulys už langų ir balkonuose. Tu pasistiebusi skaidriomis akimis stebi gyvus ir negyvus kito namo balkonus. Žvelgi į uždangstytus ir apdangstytus langus.

2005 m. Nr. 1 / Kas aš esu? Iš kultūrologų manipuliacijų tapatybės klausimu. Pasidarė tylu lyg kape. Matyt, juodos pragaro žiotys bus pamažu, tyliai atsivėrusios ir kažkokie dvasių sparnai tą nurimusį senelį bus atsargiai…

2004 m. Nr. 12 / Romanas / Įjojęs į miestą, kunigaikštis Boguslavas apsistojo dideliame mediniame name, kurį nuomojo kunigaikštienė Marija Lupu. Po pietų giminaičiai svetainėje liko vieni.

2004 m. Nr. 12 / Parkas buvo senas, su storais šimtamečiais medžiais, daugiausia klevais, liepomis ir guobom, su siaurom ir ūksmingom alėjom, su mediniais suoliukais po tankiomis medžių lapijomis, su granito statulomis…

2003 m. Nr. 7 / Komandiruotėje Lenkijoje ji telefonu iš tėvo sužinojo, kad mamą prieš savaitę staiga operavo. Tik po trijų dienų pavyko parsigauti į Vilnių. Tą patį rytą sėdo į traukinį namo.

2001 m. Nr. 3 / Azovo jūros pakrantėje aš radau planšetę. Joje dūlėjo senieji Kūrėjo planai. Išlupau delnus iš gydomojo purvo, nusibraukiau juos į praplaukiantį debesėlį ir įnikau. Rechercher! Argi ne taip sako prancūzai?

2000 m. Nr. 12 / Taip, mes su skausmu išėjome iš savo namų, mums nebuvo lengva matyti, kaip motina mojuoja nuo savo namų vartų. O kad tai tiesa – prisiminkime ir tas dainų nuotrupas. Mus prašė pasilikti, mus kvietė,

1999 m. Nr. 5 / Tikrai nesirengiau to tipo žudyti, dievaži. Niekuo nebuvo man iki tol prasikaltęs. Bet va: pasimaišė po kojom, padarė klaidą, ir šit. Man jis iškart nepatiko – brovėsi per visą troleibusą stumdydamasis ir kriokdamas: ar lipat?

1996 m. Nr. 6 / Tėvai buvo dar jauni, kai atsikėlė į šitą miestą. Jie atvažiavo, pasi­dėjo kelis savo daiktus ir susikibę nuėjo prie upės. Mama būtų gal ir nėjusi taip iškart, bet jūs nepažįstat mano tėvo! Pasakė – einam, ir baigta.

1996 m. Nr. 6 / Vilniaus miestas kartais tikrai panašus į didmiestį. Rytais naujieji rajonai, nutvieksti tekančios saulės spindulių, iš tolo gali priminti kokį Čikagos skverną palei Mičiganą… Iš tolo daugiaaukščius silikatus…

1994 m. Nr. 12 / Atsirakinęs buto duris, jis įžengė į tamsų prieškambarį. Pirmiausia nusivilko švarką ir apgraibom pakabino. Tada įėjo į didįjį kambarį, kuriame taip pat tvyrojo prietema. Užuolaidos buvo užtrauktos…

1993 m. Nr. 5 / Manęs dažnai prašo parašyti ką nors proza, pasamprotauti ar protingai atsakyti į kokius nors protingus klausimus. Keista, bet daug pakenčiamai išprususių žmonių mano, kad poetas…

1993 m. Nr. 5 / Vis dar stebiesi savo gajumu, žilas jaunuoli? Apšerkšnijusioj prieme­nėje nukabini virvę ir trauki į mišką malkauti. Eidamas kažkodėl galvoji apie Vogėzų kalnus, kuriuose niekad nebuvai.

1991 m. Nr. 10 / Mano gyvenimas yra daugiau man nebereikalingas, ir aš galiu pasirinkti mirtį: ne mirtis bet aš mirtį, kaip lygus su lygiu.

1991 m. Nr. 2 / Ne taip jau reta Lietuvoje miestų ir miestukų, kurie kilo, stum­dėsi rangėsi ir plito aplink vienut vienintelę stačiakampę aikštę. Viskas o viskas prasidėdavo ir baigdavosi čia – turgūs, sambrūzdžiai, paradai, mitingai, niautynės.