Kazys Saja. Vaizdai nuo kamino

2021 m. Nr. 3

Iš prisiminimų

 

Puodžiūnas

Tą dieną aš turėjau padėti dėdei Adomui suarti mėšlu apkreiktą pūdymą. Arklio, kiaulių, avių mėšlai lengvai pasiduoda iškapstomi, o karves žmonės kreikdavo taip, kad gulėdamos tvarte jos nebūtų apskretusios mėšlu. Bet neperpuvę ruginiai šiaudai ariant užkimšdavo plūgą.

Senovėje žmonės žemelę purendavo mediniu arklu. Kartais šiam sunkiam darbui įkinkydavo jaučius. Mano globėjai prieš karą dar naudojo senovišką žambį bulvėms vagoti. Šiaip jau visi turėjo naujesnių laikų įrankį – plūgą. Dabar žemę, mūsų maitintoją, raiko daugiavagiai traktoriniai plūgai. O tada – viename gale kablys arkliniam branktui užkabinti, toliau pritvirtintas peilis, kuris turėjo atriekti būsimąją vagą. Plūgo apačioj buvo noragas, kuris atkirsdavo gilesnes nepageidaujamų žolių šaknis. Pagrindinė plūgo dalis – verstuvė, turėjusi mums ariant mėšlu apkreiktą dirvos riekę apversti.

Plūgas, arklys, artojas – tai kam aš čia buvau reikalingas?

Mūsų Žalmargės sugulėti dar neperpuvę šiaudai apsiveldavo aplink plūgo peilį, todėl mano pareiga buvo mikliai tuos mėšlus basa koja priminti, kad dėdei nereiktų stabdyti arklio, kilnoti plūgo ir vaduoti jo peilio.

– Na, na, ženk ženk! – Adomas tąsyk dažniau ragino mane negu arklį. – Dėk arčiau koją, neleisk tiems mėšlams įsivelti. Nio!..

Aš stengiaus kiek tik begalėdamas. Žinojau, kad už kelių vagų tie karvamėšliai baigsis, ten mano pagalbos nebereiks. Ir čia netikėtai plūgo noragas užkliudė giliau buvusį akmenį. Plūgas šoktelėjo, o mėšlinas peilis persmeigė man dešinę pėdą.

Surikau, pargriuvau, pamačiau savo kruviną koją ir pradėjau žliumbti. Dėdė Adomas atkabino branktą, užkėlė mane ant arklio ir nusivilkęs marškinius apmuturiavo kraujuojančią koją.

– Josim namo. Ciocelė ras kokių nors vaistų. Jeigu labai skauda, netylėk.

Prie laidaro vartų dėdė nukėlė mane nuo arklio ir glėbyje įnešė į trobą. Ciocelė tada ravėjo daržą, Babūnė lesino vištas, o gaidys beveik nesiliaudamas giedojo ir giedojo. Dar tas įkyrus, jau kelintą dieną girdimas stuksėjimas nuo Paukštakių mokyklos. Ten meistras Puodžiūnas plėšė seną skiedrinį stogą ir kalinėjo naujas malksnas. Adomas pūkšdamas parnešė bėdą visiems ant sprando. Kažką mėgino aiškinti, pats nežinodamas, kas čia iš tikrųjų kaltas: mėšlas, plūgas ar mano žioplumas.

– Gal jūs rasit kokį lašelį jodo ar to… net pavadinimo nebeatsimenu.

– Vajergau jergau, gal reiktų užberti cukraus, kad kraujas sukrešėtų, – puldinėjo Ciocelė. – Tik reiktų žaizdą pirmiau išplauti.

– Trauklapių, trauklapių patvory paskabykit, – sakė Babūnė. – O aš gal atrasiu voratinklių.

– Palaukit, palaukit… – prisiminė Adomas. – Gal Puodžiūnas ką nors patars. Ne sykį sužeistas, gydytas, ir pats jau pusė daktaro.

Tą Puodžiūną ir aš jau pažinojau. Dengdamas mokyklos stogą prašė, kad atneščiau kokį žiupsnį tabako. Iš kalbos supratau, kad jis ne žemaitis. Kartą užėjęs pasakojo, kad buvo savanoris, kariavo su bolševikais, paskui su lenkais, o dabar ant stogo rūkydamas kariauja su uodais. Ne su „kuisiais“, kaip sako žemaičiai.

Dėdė Adomas netrukus parsivedė tą visų galų meistrą savanorį. Veidas pajuodęs nuo saulės ir nuo dulkių. Ciocelė įpylė į dubenį vandens Puodžiūnui apsiprausti, o mano numazgota pėda tebekraujavo.

Puodžiūnas patarė į vandenį įvarvinti jodo ir dar kartą nuplauti mano koją. Žaizdos gydymui, sakė, geriausiai tiktų bičių pikis. Jeigu patys neturim, rytoj žadėjo surasti avilį ir pagrandyti nuo rėmo.

Išeidamas Puodžiūnas Adomui patarė, kad šis baigdamas arti savo pūdymą nuimtų nuo plūgo peilį. Jis reikalingas labiau sužėlusiam dirvonui. Ciocelė stebėjosi, iš kur tas žmogus taip viską išmano. Tiesiog Dievo dovana tai vargšei Kėsienei, kuri su trim vaikais neteko savo vyro. Dabar Puodžiūnas ne tik jos įnamis, bet ir geriausias mokytojas Kėsų išdykusiems vaikams.

Tuos Kėsus iš Paežerės kaimo ir aš šiek tiek pažinojau. Vyriausioji dukra lankė tą pačią Paukštakių mokyklą. Vardas Ramutė, o tokia padauža…

– Žaižarakė. Kaip ir jos mama, – taip ją apibūdino Puodžiūnas, kai aš papasakojau, kaip ta Ramutė į mano klumpes buvo privarvinusi rašalo.

Amžinatilsį Kėsus buvo vadinamas Mašinorium. Jis nei gėrė, nei rūkė. Žmonės jį mielai kviesdavo į kūlimo talkas. Bet prieš metus atsitiko nelaimė: kuliamoji įtraukė Kėsaus koją ir jis vežamas į ligoninę mirė.

Puodžiūnas vakarop dar sykį užėjo pas mus. Tik jo veidas buvo sugeltas, lūpa ir akis užtinus.

– Jūsų mokykloj labai piktos, neišauklėtos vapsvos. Bet aš gavau, ko norėjau.

Puodžiūnas nusiėmė išblukusią kepurę, o iš jos atsargiai ištraukė tris ar net keturis pilkus vapsvų lizdo kaušelius.

– Va šituos širšių lizdo kevalus mes uždėsim ant tavo sužeistos pėdos, – paaiškino. – Aš pats net savo žandus šitaip išsigydžiau.

Buvau pastebėjęs, kad Puodžiūno skruostai toj pačioj vietoj turi nemažus randus. Ant jų net barzda nebeželia.

– Jūs kokiam nors fronte buvot šitaip žiauriai peršautas?

– Ne kokiam nors, o dėl Vilniaus, broleli… Ne peršautas, o perdurtas. Kitiems sakau, kad čia dantistas… Raudamas mano krūminius proto dantis.

Aš tik pačiupinėjau savo žandus ir prisiminiau, kad mano proto dantys dar neišdygę.

Mūsų pūdymas buvo suartas, suakėtas, o aš jau be skausmo galėjau stovėti ant abiejų kojų. Ir mokyklos stogas iš tolo baltavo tarytum apsnigtas. Puodžiūno dar spėjau paklausti, ką jis nuo viršaus matė. Gal prie vieno kamino – Plungę, o prie kito – Telšius? O Tarvainiai ar Lieplaukė turbūt kaip ant delno…

– Ne visai, – atsakė Puodžiūnas. – Buvau užlipęs ir ant kaminų. Nuo to, kuris kairėj, matyti dūmai. Ten grįžtantys rusai. O kai užsikoriau ant dešinio – ten dar šmėžuoja vokiečiai.

– Negali būti… – abejojau.

– Gali. Kai lipdamas galvoji apie mūsų ateitį.

– O kas tada per vidurį?

– Per vidurį tai, ką tu pats žadi nuveikti. Kitaip sakant, migla. Toj migloj tarpais nušvinta ir viltis. Laisvė, tiesa ir Lietuva. Maždaug kaip mūsų himne, jeigu dar atsimeni.

– Atsimenu, – atsakiau.

 

Šakė trinagė

Į Žemaitiją atkakęs nuo Lėvens, kur atgulė mano tėveliai, stebėjausi, kodėl čia žmonės javams ar šienui vežti neturi uorių. Jie nežino, kokie tai ratai, ir žodžio „uorė“ neištartų. Žemaičiai ir į paprastas gardes sugeba sukrauti aukštus vežimus, kuriuos iš viršaus priveržia kartim.

Bet ne taip jau paprasta tokį lygiašonį vežimą sukrauti. Dėdė Adomas nei man, nei Ciocelei šio darbo nebūtų patikėjęs. Tą mūsų nelemtą pūdymą jis buvo apsėjęs avižų ir vikių mišiniu. Žaliam šėkui karvei arba arkliui, jei nebus kur ganyti arba raišioti.

Javų mišinys sodriai sudygo ir sužaliavo. Didesnė dalis anksti pradėjo gelsti. Derlingą avižų ir vikių vasarojų nupjovus jau teko raišioti į storus pėdus ir laukti, kol rugpjūčio saulė išdžiovins.

Tą sekmadienio rytą Adomas buvo žadėjęs kinkyti Raudę į ratelius, važiuoti su Ciocele ir Babūne į bažnyčią, bet lauke apsidairęs pasakė, kad jiems teks užsitraukti dar vieną nuodėmę. Nors pasakyta „sekmadienį švęsk“, vakarų pusėj tvenkėsi debesys. Teks suvežti tą išdžiūvusį avižų ir vikių mišinį.

Vidudienį visi trumpam suklaupėm ir pasimeldėm, tada Ciocelę su Babūne palikom rūpintis šaltibarščiais, o mudu su Adomu ištraukėm iš klojimo ilguosius ratus, įdėjom šienkartę su visais „pasamonais“, dar ilgąją trinagę šakę, grėblį ir išvažiavome darbuotis.

Lietus su perkūnija iš tikrųjų artėjo. Gal dar suspėsim. Bet ar viskas tilps į vieną vežimą?

Stengsimės. Mažiau šnekėsim.

Iš pradžių mišinio pėdus krovėm į vežimą rankom. Kol galėjom pasiekti ir gerai sumurdyti. Paskui Adomas įlipęs ėmė rikiuoti juos vienodai per visą vežimo ilgį. Aš pavarydamas arklį vis kroviau, padavinėjau, vis labiau abejodamas, ar mes viską sudėsim.

– Turim sutalpinti, turim… – murmėjo Adomas apglėbdamas ant šakių iškeltą storą javų pėdą.

– Aukščiau, aukščiau! – ragino mane. – Kelk per visą šakę. Juk tos avižos, vikiai lengvesni už vištą. Matai, kad lietus ant nosies.

Adomas ūdijo mane, o perkūnas – debesį. Šakės kotas gal tik dvigubai ilgesnis už mane, o aš tą trinagę turiu iškelti ligi pat to juodo debesies.

Abu su Adomu nėrėmės iš kailio – kitaip nepasakysi. Dėdė abiem rankom griebdavo tą mano iškeltą kupetą, pats nuo vežimo vos nenusirisdamas, o aš dar pasišokėdamas stumtelėdavau.

Staiga pamačiau, kaip nuzulintas šakės virbas persmeigė jam delną. Jausdamas kaltę suklupau ir laukiau pelnytų Adomo priekaištų. O dėdė, pajutęs, kas nutiko, ten pat prasisegė kelnes ir nusišlapino į šakės persmeigtą delną. Atseit atliko dezinfekciją…

– Na!.. – pagaliau subarė mane. – Ko tupi kaip pašiktas. Ne grybas, nuo lietaus didesnis neužaugsi. Pavaryk arklį. Sukrausim. Turim sutalpinti.

Maniau, kad dėl to persmeigto delno man teks eiti pas Kėsienę ir ieškoti Puodžiūno. Dabar paliksim tuos kelis glėbius mišinio ir važiuosim namo.

Nepalikom. Viską sukrovėm. Aukštą vežimą suveržėm kartim, gal įsisiautėjęs vėjas neapvers.

Neapvertė. Jis net prilaikė grėsmingą debesį, o lietus prapliupo tik tada, kai mūsų vežimas atsidūrė klojime.

Šakės dūris įdiržusiam dėdės delne tarytum dingo, o vieną kitą lašą prasisunkusio kraujo Adomas paprasčiausiai nulaižė. Tad Puodžiūno pagalbos nebeprireikė.

 

Generolo bizūnas

1945 metų žiemą vieškelyje tarp Telšių ir Plungės atsirado vienodi šūkiai, pasikartojantys kas du trys kilometrai: „Osvoboditeliam Litvy slava!“ (Šlovė Lietuvos išvaduotojams!). Turbūt niekas neišdrįso rusams tarti – nuo vokiečių išlaisvinot, tik nežinom, kada jums pasakyti ačiū ir sudie.

Bolševikų pasiutligė prasidėjo vokiečiams dar nepasitraukus. Pas mūsų kaimyną Antaną Pašilį iš kažkur atėjo du nepažįstami sovietų aktyvistai. Iš pradžių vaizdavo ketinančius sprukti į Vakarus.

Jie, matyt, žinojo, kad Pašilis, kaip ir Puodžiūnas, jaunystėje buvo savanoris, tarnavo Plechavičiaus rinktinėj, bet prieš karą bolševikai nespėjo to žmogaus sudoroti. Tie du vyrai išsivedė Antaną, ir Pašilio žmona su dukra jo daugiau nebematė.

O apie Puodžiūną vėliau išgirdom: žmonės rado jį ant bėgių sumaitotą. Pervažiavo net du traukiniai, bet galvoj išliko aiškiai matomas kirtis. Puodžiūnas buvo nužudytas kitur, o kūnas rogutėmis atvežtas ant bėgių.

Žinantys žmonės šnekėjo, kad ne visai apsnigtos rogučių vėžės milicininkus atvedė į Kėsų sodybą. Įtariamoji Kėsienė jau suimta, o vaikus spėjo priglobti giminaičiai. Šnabždėtasi, kad pas Kėsienę slapstėsi į sovietų armiją pašauktas Zenonas Bobelė, kurį net aš pažinojau. Per kokius nors atlaidus ar vakarėlius nuo to gražuolio mergelės negalėdavo akių atitraukti.

Taigi Kėsienės troboj buvo atsiradę du įnamiai. Vienas lyg ir per senas, o kitas gražuolis šiek tiek per jaunas. Ką ten žinai – gal jis tai žaižarakei buvo pasakęs: arba aš, arba anas…

Šiaip arba kitaip, Zenonas Bobelė toliau negalėjo slapstytis vien tik Paežerės kaime. Jo tėvai netrukus buvo ištremti į Sibirą. O Zenonas jau priklausė miškinių būriui ir turėjo Generolo pravardę.

Tų pačių metų žiemą prieš vidurnaktį kažkas trankiai pasibeldė. Iš pradžių į duris, paskui į langą.

– Čia savi… – į Adomo klausimą „kas?“ atsakė vyriškas balsas.

Kol dėdė įvedė nekviestus svečius, gerojoj troboj išsiritom iš lovų ir mudu su Ciocele. Adomas įleido į trobą du man šiek tiek pažįstamus partizanus – Zenoną Bobelę – Generolą ir Anicetą Narmontaitę – Jokūbėlį. Trečias liko lauke sargyboje. Į Narmontaitę aš buvau įsispitrijęs, kai Lieplaukėj ji pas tetą Juzę siūdinosi sau naują bliūzelę ar sijonėlį. Manęs Aniceta, aišku, neprisiminė ir valdingu balsu tarė Adomui:

– Atėjom pėsti, bet mums reikia arklio, kinkyto į šlajas.

– Ne į važelį, o į didesnes, – pridūrė Generolas, Zenonas.

– Kad tos mūsų šlajos be sėdynių, – pasiskundė Adomas. – Jeigu būčiau žinojęs…

– Jeigu tetulė būtų su kiaušiais, ji būtų dėdė, – šiurkščiai pajuokavo Generolas. – Paskubėk.

Į mane pasisukęs paklausė:

– Tai kur tas tavo šautuvas?

– Koks? – nusigandau bijodamas, kad šią mano paslaptį sužinos ir Adomas.

– Tas, kurį norėjai iškeisti į naganą, – patikslino Bobelė. – Į ką žadėjai šauti? Į banditą ar kokį nors bolševiką?

(Tada mūsų krašte partizanai, miškiniai, pavadindavo save ir banditais, dar neišsiaiškinę, ką tas žodis reiškia.)

– Nereikia man jokio nagano. Jis man per sunkus.

– O šautuvas lengvesnis?

– Aš jį jau atidaviau.

– Kam?

Tylėjau. Nenorėjau pagarsinti Stembro, savo draugo, pavardės. Generolas atvyniojo nuo savo munduro šalia diržo buvusią gal piršto storumo spyruoklę ir kirto man per nugarą. Aš, prisipažinsiu, pirstelėjau ir labai susigėdau. Niekas manęs nebuvo mušęs nei diržu, nei šluotražiu. O čia dar partizanų vadas. Juk ir aš, ir Stembras, ir dar kiti mūsų draugai užaugę ruošėmės partizanauti…

– Aš lauke jums viską pasakysiu, – pažadėjau. – Pakinkysiu jums arklį. Dėdė Adomas dabar serga. Matot, kaip jis dreba nuo karščio.

Dėdė nesirgo, tik buvo labai nusigandęs. Dėl to, ką mato ir ką girdi. Ne tik tą mano pirstelėjimą, bet – svarbiausia – kalbas apie kažkokį šautuvą.

Kai aš užmovęs Raudei brizgilą norėjau išvesti ją iš gardo, iki šiol tylėjęs partizanas ėmė švytruoti žibintuvėliu. Kumelė išsigandusi nebenorėjo išeiti. Tada Bobelė vėl nusivyniojo nuo juosmens savo spyruoklinį rimbą ir įžengęs į tvartą sukirto gyvuliui per pasturgalį.

Visa laimė, kad Generolas suspėjo pasitraukti: kumelė iš karto abiem užpakalinėm pakaustytom kanopom taip aukštai spyrė, kad net įlaužė storą lubų siją. Jeigu būtų kliudžiusi Generolą, tas mūsų Raudikę būtų be gailesčio nušovęs.

Aš paglosčiau, nuraminau kumelę ir paprašiau, kad partizanai nebešvysčiotų jai į akis. Pakinkęs maniau, kad miškiniai susės į roges ir važiuos, kur jiems reikia. Bet Generolas tik parodė, kur aš turiu pasukti, o patys rogėse susigūžė, kad kelyje jų kas nors nepastebėtų.

Paskui Zenonas Bobelė paklausė, iš kur aš buvau gavęs tą vokišką šautuvą, kurį prisipažinau perdavęs Stembrui. Pasakiau, kad jį rado Puodžiūnas dengdamas mokyklos stogą.

– O mainais jis nieko nepaprašė?

– Ne, – atsakiau. – O ko jis galėjo paprašyti? Aš jam tik tabako atnešdavau.

– Vaikui įteikė šautuvą, o mus įkalbinėjo ginklu nesipriešinti… – prasitarė Jokūbėlis, Narmontaitė.

– Tai negi Kėsienė jam kirto į galvą? – išdrįsau paklausti. – Puodžiūnas man taip gražiai kalbėjo apie Lietuvą.

– Atėjo laikas nebe kalbėti, o daryti, – sumurmėjo trečiasis rogių keleivis.

– Klausyk… – tą mūsų pokalbį šiurkščiai nutraukė generolas. – Tu nori, kad jūsų arklys paryčiais grįžtų į kiemą?

– Noriu. Mes lauksim, nemiegosim.

– O pats nori, kad ir šikti išėjęs grįžtum gyvas ir sveikas?

– Žinoma, – linktelėjau.

– Tada nieko daugiau neklausinėk. Apie Puodžiūną, Kėsienę… Ir apie mane. Nepliurpk, ko nereikia. Supratai?

– Supratau.

– Tada išlipk ir drožk sau namo. Toliau mes patys važiuosim.

Tamsoje mačiau, kaip nuo medžių kamienų atsiskyrė dar du ginkluoti vyrai. Aš jutau jiems pagarbą, džiaugiausi galėdamas padėti. O tam išpuikėliui Bobelei melavau… Šautuvą, vokiečiams pasitraukus, aš radau įmestą į šulinį.

 

Kuo dar nesigyriau

Po karo ne rublis arba červoncas buvo rimtesnis pinigas, o „šnapšė“. Kitaip sakant, naminė degtinė, „samagliorija“. Ruginė, pusiau bulvinė, iš cukrinių burokų ir dar velniai žino iš ko…

Aš už naminės litrą iš kareivių gavau šiek tiek per didelius amerikoniškus batus, o kai kas už kibirą naminės gaudavo iš Prūsijos parvarytą arklį, už puslitrį – gabalą parašiutinio šilko moterų bliūzelėms.

Man yra tekę naktimis kokiam nors užkampy varvinti, net ragauti tų velnio lašų, tačiau tas darbas tikriausiai padėjo įgyti imunitetą ne tik „samagliorijai“, bet ir kitokiems svaigalams.

Savo globėjų darže auginau, džiovinau ir pjausčiau dėdei Adomui naminį tabaką. Savaitei jam vienos tūzės (avino kapšo) neužtekdavo. Daug dienų ir vakarų esu praleidęs prirūkytoj troboj, o ganydamas ar šiaip nuobodžiaudamas nesu surūkęs nė vienos Adomo suktinės. Va, jeigu atsirastų žolė, kuri suteiktų man išminties, jėgų, žinojimo, kas, iš kur ir kodėl!..

Iš kur ta mano fobija, paprasčiau sakant, ankštos ir tamsios patalpos baimė? Pasijunti kaip šuo šuliny: nei išlipt, nei išlakt, o baimė nuskęsti vis didėja.

Į pilną troleibusą aš niekad nesibraunu. Tuščia jo, kaip sako dzūkai.

Buvau dar jaunas, bet jau spėjęs išleisti ukrainiečių kalba vieną vaikišką knygą su įspūdingais Sigutės Valiuvienės piešiniais. Užsirašiau į tuometinės Teatro draugijos organizuotą kelionę į Kijevą. Šį tą žinojau apie senosios mūsų valstybės ryšius su Ukraina, todėl man ypač parūpo aplankyti Kijevo Pečorų laurą. To vienuolyno ir katedros požemiuose gulėjo viduramžių vienuolių mumijos.

Į tuos požemius patekti buvo ne taip jau paprasta. Turistų grupei reikėjo iš anksto užsiregistruoti, paskui dar laukti, kad susirinktų kuo didesnis lankytojų būrys. O tada jau atsirasdavo vadovė, žinanti šios lauros istoriją ir galinti atsakyti į mūsų klausimus. Buvome perspėti: nerūkyti, nefotografuoti ir eksponatų rankomis neliesti.

Viskas sovietiškai nuobodu ir banalu. Istorijos laikotarpis, kai Lenkija, Lietuva ir Ukraina sudarė vieningą valstybę, net nebuvo minimas. Požemių olos čia virtusios net Vytauto laikų vienuolių kriptom. Jose per du aukštus buvo suguldytos mumijos, apvalkstytos vienuoliškais drabužiais. Sujaudintiems lankytojams nebuvo leista net čia suklupus pasimelsti. Ekskursijos vadovė mums buvo patarus: skaitykite, kas parašyta, ir manęs kas buvo per daug neklausinėkit.

Bet netikėtai blykt ir užgeso visos skliautų lemputės. Iš pradžių manėm, kad tai pokštas, muziejininkų noras mus truputį pagąsdinti. Ne. Sutrikę žmonės ėmė vis garsiau protestuoti. Degiojo degtukus, žibintuvėlius, ėmė brautis ten, iš kur atėjo.

Vadovė per garsiakalbį vomavo:

– Dėmesio, dėmesio! Jeigu nėra elektros, nėra šviesos, nėra ir ventiliacijos. Taupykime deguonį. Šviesa tuoj atsiras.

Kažkas dar pridūrė:

– Grįžkime atgal, kol dar nevirtom mumijom.

– Taupykim, nebezdėkim! Ženkime, iš kur atėjom!

Visi tie šūksniai dar labiau kurstė mano paniką. Apkūnesni, didesni, gal įžūlesni ekskursijos dalyviai mane vis labiau spaudė prie sienos. Žinojau, buvau girdėjęs: žmonės, kurie tampa minia, už save nebeatsako. Tokie kaip aš praranda sąmonę…

Jutau tik vieną išeitį, vieną nedidelę tuštumą greta savęs. Žemutinę kriptą, kurioje guli mumija. Man ji atrodė draugiškesnė negu minia siauram koridoriuj.

Iš tiesų nebuvo jokių svarstymų. Tik paniška baimė netekti sąmonės. Yra tik viena išeitis!

Aš jau guliu greta tos mumijos, visai nedaug teužimdamas vietos. Girdžiu, kaip žmonės šūkauja: „Nu, čto za bezobrazija!..“ (Na, kas per betvarkė!..)

Ačiū Dievui, šviesa netrukus atsirado, ir aš mikliai išlipau iš savo akmeninio guolio.

Kai visas ekskursantų būrys susigrūdo šventovės vestibiulyje aptarti išgyventos „bezobrazijos“, viena į Kėsienę panaši žaižarakė dūrė į mane pirštu ir kategoriškai paskelbė:

– Vot ėtot!

Atseit šitas greičiausiai net kokią nors mumiją „apčystijo“. Galbūt jie buvo susitarę: vienas išjungia elektrą, o kitas naršo…

– Pati mačiau, kaip jis išlipo iš vieno kapo, kai šviesa atsirado. Gal kokį pirštą ar šonkaulį nulaužė. Kam nors parduos kaip šventą relikviją.

Ji net persižegnojo informuodama apie tokią šiurpią šventvagystę.

Man nieko kito neliko, tik išskėsti rankas ir pasiūlyti žmonėms:

– Kratykit… Apžiūrėkit ir mumiją, ar jai ko nors netrūksta.

Žaižarakė įrodinėjo, kad yra ir tokių vagių, kurie pasisavina svetimą aurą ir vaizduoja žiniuonius. Bet žmonės jos nebesiklausė.

O aš ir dabar kartais čiupinėju savo šonkaulius, tarsi abejodamas, ar jų ne per daug. O kai nebesiseka rašyti, įtariamai pasižiūriu į savo pirštus. Atrodo, kad visi penki jau nebe mano.

Ir dar: kartkartėm pagalvoju, gal ta žaižarakė buvo surusėjusi Kėsienė. Žegnojosi katalikiškai. Žinoma, viena pati Puodžiūno sudoroti ji tikrai nebūtų pajėgus. Greičiausiai tai tik viena iš tų energingųjų bobų, kurios ieško kaltų dėl savo prabėgusios jaunystės.

O Puodžiūnas, kaip ir kiekvienas nužudytas geraširdis žmogus, yra dar vienas Kristus. Bent jau pagalvokim apie tai.