literatūros žurnalas

Ieva Marija Sokolovaitė. Buvau žmogus ir man skaudėjo nuo baltos spalvos

2022 m. Nr. 5–6

Novelė

O, tai jūs nežinojot?

Man trisdešimt treji ir šiandien sužinau, kad mano motina pastojo nuo Šventosios Dvasios.

Žinau, juoksitės, bet man nejuokinga, aš karščiuoju, o tiesiai priešais mane, kitapus kontoriniu šlamštu užversto stalo, šviečia baltas chalatas. Gydytoja nutukusi, o chalatas labai didelis, išskydęs, išplitęs mano regos lauke kaip dėmė aky, be to, vos pastebimai kruta, virpa, raibuliuoja lyg miražas. Nieko kita nematau, tik tą grobuonišką baltumą, nieko kita negaliu įžiūrėti. Man spaudžia kaktą nuo baltos spalvos. Balta – angelų spalva, ar ne? Balta – dieviškojo nieko, pradurto visatos baliono, sekundės iki pratrūkstant apokaliptinei kvatonei spalva. Tik baltai apsirengęs žmogus ir galėjo šitaip pradurti mane, padaryti skylę ir mėgautis bejėgiu išeinančio oro cypimu, kaip tai ką tik padarė paprasčiausia šeimos gydytoja, – man atrodo, vien tas išskydęs baltumas ir suteikė jai tokią galią, kitaip nė nebūčiau patikėjęs tuo, ką ji, gaišindama koridoriuje laukiančią senučiukių eilę, aiškino man apie mane prikimusiu, dusliu, atrodo, išties belyčiu balsu. Neskoningai prirausvinti skruostai, didelės paršiškos lūpos ir rudai dažyti, ant pakaušio plastikine kriaukle susegti plaukai. Negalėjau žiūrėt į nuo skaistalų sluoksnio sukrekėjusią odą, kas žodis išsitempiančią į dešimtis raukšlyčių ir vėl atsileidžiančią, todėl dairiausi į stalą, į popierius, blankus, rašiklius, aplankus, receptų lapelius, į ant paties krašto numestą fonendoskopą ir medinius pagaliukus pražiodytų vaikų liežuviams prispausti. Kai ji pagaliau baigė kalbėti, kai angeliškai grubiu šyptelėjimu įdavė man atsakymą, kas, velniai rautų, buvo mano motina, pagalvojau, kad tikriausiai turėčiau ką nors pajust, nežinau, gal kokį palengvėjimą, nes tas spėliojimo ir dedukcijų pūlinys, visą gyvenimą pulsavęs paody, kėlęs nereikalingus įtarimus, kartais barnius, ir visada – jau beveik maloniai dilgčiojantį absurdo ir nesąmonės jausmą, buvo bac ir pradurtas, ir gražiai, tolygiai, lyg filme stambiu planu, tekėjo mano karščiuojančia galva. Labai norėjau į tualetą – štai ką jutau. Gydytoja tebespoksojo į mane, laukė atsakymo ir tyliai sau kriukseno iš mano sumišimo.

Ne, – sakau. – Nežinojau.

Še tau kad nori, nežinojot… Įdomi persona ta jūsų motinėlė buvo, nieko negali pasakyt. Savų paslapčių ir keistybių turėjo, net aš, kuri taip gerai ją pažinojau, vis tiek neatsistebėdavau kartais. Na, šiaip ar taip, nežinojote, tai, kaip sakoma, dabar jau žinosite – nors abejoju, ar tas žinojimas jums ką nors keičia.

Ji vėl tyliai kriuktelėjo ir palinko prie stalo. Stebėjau, kaip raitydami raides nedarbingumo pažymėjimo blanke rausvi išpampę jos pirštai spaudžia mergaitišką parkerį. Kol rašė, gydytoja tylėjo, o aš galėjau spitrėti į kuosą už kabineto lango, krapštančią iš konteinerio kažkokį raudoną daiktą, gal vaikiškus šliaužtinius. Iš piktumo, kad šliaužtiniai nevalgomi, išpešė snapu ilgą siūlą, ir jis nutįso kaip miniatiūrinis pūkuotas žarnokas. Paskui kuosai pavyko rasti konteineryje, rodos, sudžiūvusį riešutą, tas ją labiau pradžiugino, ji pakratė koją, kiauktelėjo, čiupo grobį ir pakilo. Paskui dingo.

Štai jūsų biuletenis, išrašiau visai savaitei, tai ir pasistenkit išsiilsėti. Nepamirškit arbatų, nusipirkit vaistinėj paracetamolio ir išgerkit jo bent kartais, matau, kad nusiprakaitavęs visas, – sududeno gydytoja, paskui koketiškai, šlykščiai prisimerkė, kaip tik ir temoka belytės būtybės, iš balto klano išniro ranka ir įbruko man popierių, aš atsistojau, išėjau iš kabineto, prasibroviau koridoriumi, pritūptame gyvybingų, tiesiog raudonžandžių senučiukių, išnėriau lauk iš poliklinikos, įsėdau į mašiną. Rytas buvo šaltas, pro šalį stypčiojo merginos plonomis pėdkelnėmis, o jų kojos mėlynavo, nenorom primindamos varles, žalčius ir kitokius šliužus.

Kurį laiką neužvedu variklio, murksau atrėmęs galvą į langą, o stiklo šaltis graužiasi pro kaukolę. Užsimerkiu. Akyse balta.

Ir vis dėlto aš esu mulkis. Galėjau gi pats susivokti. Tai ką, negi nežinojot, negi nežinojot, negi negi negi nežinojot, tvinkčiojo po kaistančiais akių vokais. Nežinojom, nes mūsų smegenys primityvios, mažutės ir dailiai lygios, mūsų smegenys turbūt galėtų susikeisti vietomis su užpakaliu, ir niekas neatkreiptų dėmesio į skirtumą. Kad toms mūsų smegenėlėms kas nors paaiškėtų, neužtenka trisdešimt metų petys į petį trintis dviejų kambarių bute su vienu ir tuo pačiu žmogumi, motina, vieninteliu žmogumi, kurį tereikėjo išspręsti, nes visi kiti buvo aiškūs, neužtenka trisdešimt metų kasdien matyti tą patį kūną, tuos pačius judesius, gestus, sekti tuos pačius įpročius, dienotvarkę, persimesti keliais žodžiais prie stalo, pažindinti su draugužėmis, kurios mano kambary dažniausiai praleisdavo tik vieną naktį, erzintis, kam motina vis vien veržiasi su visomis pasisveikinti, skaudinti ją, retsykiais atsiprašyti, paskui vėl būti šiknium, žiūrėti, kaip motinos kūnas menksta, kaip silpsta, išvargsta, žiūrėti į jį sumaitotą po automobilio avarijos, žiūrėti, kaip jis užkalamas ir nuleidžiamas duobėn, kaip ant kauburio dedamos gėlės – viso to neužteko, kad pažinčiau savo motiną. Kad galėčiau susidaryti nors kuklų supratimą, kas ji buvo ir kaip mąstė. Aš nežinau. Aš nežinojau. Žinojau, kad ji mano motina, jos veidas ir balsas buvo įsigraužęs iki kaulų čiulpų, bet tai ir viskas, ką turėjau – veidas ir balsas. Kažko fundamentaliai, drastiškai trūko, ji nešiojosi kažin kokią paslaptį, kartais taip akivaizdžiai jusdavau to slėpinio buvimą, kad imdavau siautėti, pašėldavau kaltinti ją dėl mažmožių arba smulkmeniškai klausinėti apie visai nereikšmingus dalykus, o ji kantriai atsakinėdavo, kantriai atlaikydavo mano žvilgsnį, kantriai dėjosi paprastute ir niekuo neypatinga moteriške, dirbančia ligoninėje sesele, kiaurą dieną badančia užpakalius, keičiančia basonus, perrišančia tvarsčius, pavargstančia, bet jau pripratusia, verdančia pietus ir vakarienes, retsykiais nueinančia į kiną ar prie upės ir nesukančia galvos dėl to, kad vienturtis sūnus niekaip neišsikrausto (o aš negalėjau išsikraustyti, kol jos neperpratau, šitai, be visų patogumų, tapo beveik sportiniu interesu). Mintinai išmokau savo motinos rutiną, jos dienos ritmą, išstudijavau, ką ji skaito, ko klausosi, kuo bjaurisi ir ką palaiko. Kodėl man taip rūpėjo motušės gyvenimas? Todėl, kad nors viena to neregimo, klaikiai suraizgyto ir neįžengiamo tinklo gija turėjo vesti į mane, juk turėjo taip būti. Nesugalvojau, už ko dar kabintis, jei noriu patekti į voratinklio centrą. Daugiau nebuvo kuo sekti, norint keistam ir nesuvokiamam fakte, jog esu, įžvelgt ką nors suprantama, trokštant išsivaduot iš kvailos šypsenos, priaugusios prie veidrody atsispindinčio mano paties veido, išsilaisvinti iš nuovargio, kuris atsiranda ilgai stebint nieko aiškaus nesakantį piešinį, bereikšmius akyse besirangančius ovalus ir rombus, žmonių, šunų, paukščių figūrėles, ištisą dadaistinį teatrą. Visam tam trūko kažkokios esminės, bet neapčiuopiamos grandies. Visą laiką tarsi sėdinėjau priešais didžiulį, horizontą užstojantį sfinksą, jo šešėlyje žaidžiau traktoriukais, pripaišydavau dėdėms laikraščiuose ūsus, išradinėjau būdus, taip sugadinti sąsiuvinius, kad būtų panašu į šuns apkandžiojimą, siūbavau ilgėliausiais plaukais į visokių nirvanų melodijas, keikiausi, vėluodamas į paskaitas, lyginau marškinius prieš darbo pokalbius, piktai onanizuodavausi, o gūdus sfinkso žvilgsnis visą laiką sekė mane, mįslė buvo užduota, mįslė žaidė, paišė, siūbavo, lygino, keikės, o jos įminimo nežinojau, nežinojau, ir tiek. Reikėjo pradėti nuo pradžių pradžios, nuo pat užsimezgimo momento, todėl mane ir siutino tai, kad neįstengiau suprasti, kas buvo mano motina. Kas ji buvo iki manęs. Koks buvo pasaulis, kuriame ji gyveno. Turėjau atmintyje kartoteką faktų, kurie atsispindėjo fotografijose, kolekciją retų giminių bei pažįstamų pasakojimų ir dar retesnių pačios motinos išsitarimų, visai nieko apie ją nesakančių. Turėjau nemalonų, lyg pelėsis odą aptraukusį intuicijos glitėsį. Neturėjau tėvo. Na, paskui, atrodo, pradinėse klasėse, teko sužinoti, kad pagal elementariausius fiziologijos dėsnius privalau turėti bent kokį tėvą, taigi beveik garantuotai toks vyriškis egzistavo, labai pasistengęs galėdavau įsivaizduoti, kaip jis vaikšto kurio nors pasaulio miesto gatvėmis, lipa laiptais į nepažįstamą namą ar sveikinasi su kitais lygiai tokiais pat hipotetiniais veidais. Bet visa tai tebuvo teoriniai modeliai, proto ir vaizduotės žaidimai. Atsimerkus visada likdavau tik aš ir motina, aš ir sfinksas, daugiau nieko. Tik mudu, mūsų buto sienos, mudviejų seniokiški įpročiai, nors mudu dar nebuvome seni, mudviejų tyla ir prasilenkiančios dienotvarkės, daugybė sudžiūvusių, susiraukšlėjusių dienų, galybė konservuoto laiko tiksliomis, motinos rankų rūpestingai suskirstytomis porcijomis.

Bet mano varganoms smegenėlėms viso to neužteko, joms būtinai reikėjo absurdiško atsitiktinumo piršto, prikišamai bakstelėjusio reikiamon pažiūrėti eilutėn, kitaip jos nieko nesusivokė. Reikėjo dabar, eilinę savaitę, eilinę trečiųjų vienišos laisvės metų dieną, nei iš šio, nei iš to pasigavus kažkokį virusą, apsisnargliavus ir virtus ištinusia, kaitros ir svaigulio pritvinkusia daržove, nuslinkti poliklinikon, sėsti į eilę vaistais ir dezinfekcinėmis priemonėmis atsiduodančiame koridoriuje ir iš mirtino nuobodulio imti vartyti savo paties medicininę kortelę, ištisą knygą papilkėjusiais lapais, prisegiotą kardiogramų, rentgeno nuotraukų, prikraigliotą neįskaitomų diagnozių, – tiesą sakant, pirmą kartą gyvenime vartyti ją atidžiau. Vartyti ir skaitinėti, kol akys užklius už įrašo pačioje knygelės pradžioje, pirmuosiuose lapuose. Įrašas pablukęs, nes jau senas, suraitytas violetiniu tušinuku, smulkiomis, isteriškai kampuotomis raidėmis. Pradėtas dirbtinio apvaisinimo būdu, skelbė raidės. Kaip tik tą akimirką mane pakvietė į gydytojos kabinetą, o aš taigi ją pažįstu asmeniškai ir žinau, kad daug metų su mano motina vyną gėrinėjo, todėl ir paklausiau, lyg koks naivus pirmokėlis, kuriam ką tik pasakė, jog laikas neegzistuoja. Kaip tai, paklausiau, ar tai tiesa, paklausiau.

Na, ji papasakojo tiek, kiek žinojo. Neaišku, ar galima ja visiškai pasitikėti. Bet galai susieina, protas, neįmantrus ir bukas žvėriūkštis, griebia tą nuolankiai mestą mėsgalį ir nespringsta, nesiruošia išspjaut, neįprastas tiktai šitoks sotumas. Nežinau, ar taip jau nustebino žinia, kad mano atsiradimas dirbtinis, nė kiek ne spontaniškas, kad mano proga negimti iš manęs buvo pavogta. Rafinuotai ir grakščiai pasisavinta – iš to, ką papasakojo mano nutukęs, nejaukiai kikenantis angelas, justi tik nepralenkiama elegancija, neprilygstama mano motinos egzistencinė gracija, po tokio grakštaus gesto galima pateisint ir visą likusį sausą, uždarą, buitišką gyvenimą, pamaniau. Mat aš buvau jos idée fixe, iškliedėtas, gal net kokiam prakaituotam sapne jos keisto, pusiau išgalvoto, pusiau iš įvairių kultų sulipdyto dievo apreikštas sprendimas, manau, netgi strėlė, paleista į šaltą dangų. Matyt, buvo kaltas šleikštulys arba pyktis, jau sakiau, kad man nepavyko pralaužti jos tariamo kuklumo kiauto, man nepavyko susidaryti vaizdo apie pasaulį, kuriame ji gyveno iki manęs, bet greičiausiai tasai pasaulis nedaug kuo tesiskyrė nuo manojo – artistai keičiasi, įnešamas naujas rekvizitas, galbūt net nuleidžiama nauja fono uždanga, bet arlekinų veiduos vis taip pat nuo prakaito skysta grimo ašaros, o paskui užkulisy užpaišomos naujos, ir – vėl į sceną. Gal ji tiesiog nebenorėjo, kad ašara būtų pataisoma, ir tiek, pro tą vietą matysis odos lopinėlis, bet ir tegul. Manau, mano motina buvo įsimylėjusi, kada nors, ką nors, ir tai ją turėjo išmokyti spektaklio tvarkos, parodyti, kad greičiausiai tai nesibaigs, ji gimė, gyveno ir mirs su tomis pačiomis mintimis, savomis tiesomis, su tuo pačiu baisios netvarkos pojūčiu, klaikiu pasišlykštėjimu. Nesusilaikiau nevyptelėjęs, pamažu imdamas suprast, kad motinai buvau apsivalymo būtinybė, keistas ir drąsus arlekino anarchijos protrūkis, pasiryžimas pakeisti pjesės scenarijų. Galbūt ir eksperimentas. Kas bus, jei sukursim žmogų, kurio negalėjo nebūti, kas bus, jei jis būtinai turėjo atsirasti, jei jis turės atsiradimo prasmę ir priežastį, kas su tokiu žmogumi bus? Ar jis bus atsparus šleikštuliui, ar sugebės išnarplioti voratinklį? Artistei mirtinai nusibodo vaidinti tą pačią nesibaigiančią pjesę, kiekgi galima laukti prie to nudžiūvusio medžio, ji įsupa savo naujagimį sūnų į prigimtinės švaros, tyrumo, sterilumo vystyklus ir išsiunčia už teatro sienų, ir stebi, kaip jis auga, bet stebi pro stiklą, nuo scenos, iš už užuolaidos – todėl sūnus ir negali jos pagauti, jis nežino, iš kurios kertės jinai į jį tuo metu žiūri.

Iš gydytojos-angelo plepalų sužinojau, jog motina apie mane sukūrė ištisą legendą, apmąstė kiekvieną jos smulkmeną, kad bandymas nusisektų. Chimerinis dievas mano motinai pašnabždėjo, kad esminis momentas – negimti iš nuodėmės. Labai svarbu kuo uoliausias, tiesiog maniakiškas sterilumas, kuo menkesnė žmogiškumo priemaiša ir kaip įmanoma grynesnis anonimiškas, bejausmis, beaistris prasidėjimas. Tam ir prireikė mėgintuvėlio su santūriai virpčiojančiais spermatozoidais vietoje viso nuodėmingo žmogaus, kuris būtų galėjęs tapti mano tėvu. Švaros troškimas – mažiausia iš nuodėmių; tikriausiai, kaip porino angelas, ką nors panašaus mano motina bandė paaiškinti vaisingumo klinikos gydytojui, kuris sėdėjo už stalo suraukęs vešlius ūsus, pasirėmęs ranka ir nelabai ką įstengė suvokti. Kaip supratau, mano motinai sunkiai sekėsi jam išaiškinti, kad yra visiškai sveika, vaisinga kaip triušė, kupina jėgų ir nesanti jokios baisios genetinės ligos nešiotoja, kad atėjo viena ir vyro nė neturi, kad jai tiesiog taip sau reikia pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Ji buvo graži, mano motina. Ne Trojos Elena, bet vis dėlto turėjo ilgus kaštoninius plaukus, jaunų persikų atspalvio odą, minkštas putlias lūpas. Gydytojui tikriausiai būtų buvę kur kas lengviau, jei prieš jį būtų sėdėjusi kokia anoreksiška dvasinėmis praktikomis ir sąmoningu kvėpavimu užsiiminėjanti aplinkosaugos aktyvistė, apsikarsčiusi skiautiniais, spitrijanti pro piršto storumo akinius ir išraustanti, vos tik vyriškas balsas ištaria jos vardą. O čia – pantera, dieviškai atsainiu mostu atmetanti plaukus, dvelkianti subtiliais kvepalais, kalbanti su akiplėšiška ramybe. Iki galo ir neišsiaiškinau, kaip jai pavyko pasiekti savo – apie tai greičiausiai nežinojo net mano riebusis angelas.

Užtat angelas net sučepsėjo iš pasitenkinimo, pereidamas prie įdomiosios dalies – kvailai preciziškų reikalavimų, kuriuos mano būsimoji motina iškėlė procedūros tvarkai iš stačiai maniakiško, sektantiško švaros bei šventumo poreikio. Tiesą sakant, šventumas, kaip jį suprato motina, man rodosi nepakeliamai kičinis, bet pagaliau ir visas jos sumanymas labai jau panėšėjo į butaforiją, į spektaklį spektaklyje. Donorą toji moteris išsirinko demonstratyviai užsimerkusi ir bedusi pirštu į sąrašą, burbėdama panosėje maldas ar mantras. Kreivai nužvelgta chalatuotųjų, griežtai pareikalavo, kad visi įrankiai, kurie bus naudojami, prie jos akių būtų peržegnoti kažkokio jauno pankiškos išvaizdos kunigo – jį pati atsivežė savo mašina ir tas dabar laukė patupdytas koridoriuj. Paskui užsispyrė, kad pirštinėtos rankos, kurios tais įrankiais naudosis, prieš tai bent minutę pamirktų švęstame vandenyje, kurio irgi atvežė plastikinėje gertuvėje. Taip pat visą laiką, kol buvo laukiama užsimezgant mano gyvasties, laboratorijoje privalėjo būti mirtinai tylu. Neturėjo nuskambėti nė žodis, jokių žodžių, net prunkštelėjimo ir suniūniavimo, niekas negalėjo įsiterpti į tobulą mikrokosmą, sudarytą tik iš priežasties ir gryno, neišvengiamo jos materialaus produkto, tik iš to švento sterilumo, kad ir kokio kvailo ar butaforinio, ir manęs, tiesioginio visos tos velniavos kūdikio. Buvau vienas, visiškai vienas. Kaip ir sumanyta, šventintame inde, iš švęsto vandens paruoštoje terpėje, visiškoje tyloje ir aklinoje tamsoje mano tėvas, žvitriausias iš bevardžių spermatozoidų, sutiko mano motiną – putnią, nejudrią ir lygiai tokią pat bevardę kiaušialąstę, jiedu susilietė, įsiliejo vienas į kitą, ir triukas pavyko. Na, nežinau, toms apeigoms tikriausiai buvo galima susikurti ir kitokią atmosferą, tarkim, smilkyti cinamono lazdeles, gerklingai traukti indėniškas dainas, arba užkalbėti mitybinę terpę nyčėmis, kafkomis ir dostojevskiais, arba viską atlikti susileidus į veną kokios psichodelinės medžiagos, nemanau, kad būtų buvęs didelis skirtumas. Net nesu įsitikinęs, ar mano motina apskritai tikėjo tomis keistomis apeigomis, bet gal net ir tai neturi reikšmės, galbūt ne taip ir svarbu, ar pats artistas tiki tuo, ką šūkčioja nuo scenos – juk tai reginys, svarbu, kad patikėtų regintieji, ir tiek.

Praplėšiu akis, išbudintas skalijimo po pat mano mašinos langais. Pro šalį krypčioja sudususiais kailiais apsivilkusi senutė, o jos bukasnukis šunėkas spjaudydamasis loja ant balandžių. Velnias, reikia judėti iš čia. Reikia grįžti namo. Išsivirt koldūnų, išjungti žadintuvą ir numigti. Kad taip nespaustų kaktos, kad taip klaikiai neveržtų pakaušio – gal būtų visai įmanoma tverti. Užvedu variklį, šiaip taip išsuku iš aikštelės. Gatvės tokiu metu pustuštės, nejudrios žmonių figūros lyg kupstai kiurkso už langų ir vitrinų, šviesoforai merkiasi tingiai, lėtai, tyčia versdami laukti neegzistuojančių praeivių. Niekas tokiu metu nevažiuoja į gyvenamuosius rajonus. Mano automobilis ir aš jo viduj – tarsi atrytas kąsnis, ne į tą pusę besislenkantis nešvariais miesto viduriais. Mane žilpina šviesos, sankryžos sukasi nesibaigiančiais ratilais, juodomis strėlėmis tuščiam danguj lekia paukščiai, nežinau kodėl, bet nejučia imu bijoti, kad jie ras mane, susispies virš galvos, sužybčios snapais ir kirs kaukolėn, kiaurai stiklą ir plieną, kiaurai bet kokią užtvarą. Velnias, bijau lyg vaikas, aš toks mulkis, man kaista akys ir sunku kvėpuoti. Negaliu, nenoriu namo, nepajėgsiu sėdėti tarp tų pačių iki niežulio pažįstamų sienų. Nepajėgsiu užmigt. Akindamas tvyksteli sunkvežimio veidrodėlis, vydamasi mane, grėsmingai sukiauksi kuosa (ta pati, kurią stebėjau pro poliklinikos langą?), o aš bijau, man karšta. Galiausiai išsuku iš kelio ir patraukiu už miesto, tolyn, tolyn, tolyn, kapinių link. Atvažiavęs išvirstu iš mašinos lyg girtas, tik per plauką neprispaudžiu durelėmis striukės atlapo, nusvirduliuoju pro vartelius, įtempęs atmintį, susirandu motinos kapą – apšarmojusį akmeninį kvadratėlį eklektiškam marmuro, tujų ir plastikinių gėlių lauke. Stypsau priešais akmenyje įrėžtą jos vardą ir nė pats nežinau, ko čia atsibeldžiau. Melstis nemoku, pasakyt jai neturiu ką, nė gėlių neatnešiau. Pamindžiukuoju minutę kitą, galvoje ima spengti, tad prisėdu ant gretimo antkapio, užverčiu galvą, tvinksėjimas smilkiniuose po truputį rimsta. Girdžiu, kaip šnopuoju – lyg gyvulys, trūksmingai ir alsiai. Burnoje kraujo skonis, matyt, būsiu įsikandęs į lūpą. Akyse vis dar nepakenčiamai balta.

Nežinau, kiek laiko taip prarymau – tuščia smegenine, glitaus ir beformio balsvumo suklijuotu kūnu. Galėjau susirasti geresnę vietą poilsiui, antkapio akmuo dilgiai vėsus, ir man per kelnes jau ima šalti strėnos. Reikia keltis nuo to akmens, reikia keltis nuo akmens, pamiršt dangaus baltumą, kraujo skonį, pulsuojančius smilkinius ir prisiverst grįžti namo. Ir kodėl niekas nesakė, kad bus taip sunku atsiplėšti, kodėl, po velnių, taip sunku nustoti gyvuliškai šnopavus, atsitiesti, nusivalyti delnus, grįžti į mašiną, į butą, į pilką tvarkingomis valandų riekutėmis suskirstytą rytoj-poryt-poporyt algoritmą? Kodėl niekas niekada nepatarė, kaip tvardytis sužinojus, kad atsitiktinumų nebūna, kad nesi atsitiktinumas, gimei vien iš valios ir todėl nebegali turėt jokių pretenzijų į nuosavą valią? Šito turėtų mokyti mokyklose. Šitai sūpuodami ant kelio turėtų aiškinti seneliai ir proseneliai. Seneli, ar girdi mane? Proseni? Protėvi tūkstantmeti? Protėvi Izaokai? Izaoooookai, sūnau Abraomo – kaip gera tau turėjo būti apeiginiu ožiu, pašventintu aukojimo gyvuliu, kuris nieko nesuprasdamas žūsta, kurio kraujas teka Abraomo pirštais, laša į aukurą, tada garuoja ir kyla tiesiai į dangų. Kaip gera apeiginiam ožiui nežinoti, kad jis apeiginis. Jis ganosi pievose, uodega baidydamas muses, kraipo raguotą galvą ir tingiai markstosi prieš saulę geltonomis akimis, jam šilta, gera, ramu, žolė sultinga ir kvapni, jis kasdien nuvedamas į ganyklą, saulei leidžiantis parvedamas, šilkinis kailis žvilga. Paskui vieną dieną jo kojos surišamos, suveržiamos virve, jis pargriaunamas ant akmens, jis mato kylančius ašmenis, jie blyksteli saulėje, širdis daužosi ir jis paskutinį kartą užsimerkia – nuo blyksnio, nuo šviesos. Bet ašmenys nepasiekia kaklo, gyvulys vis dar guli užsimerkęs, jis nenori atsimerkti, tiksi sekundės, o kraujas nelaša, negaruoja, nekyla dangun. Kojos atpančiojamos ir jis paleidžiamas toliau ganytis, eik, Izaokai, bėk, vaike, į laisvę, šiandien mums tavęs neprireiks. Jis paleidžiamas toliau ganytis, bet kaip jis gali ganytis, kai jau niekad nebebus gyvulys, kai gyvulio dienos pasibaigė, nes jas turėjo apvainikuoti aukojimas, kuris neįvyko, neįvyko, ir baigta, jis nesupranta kodėl, bet taip atsitiko – aukojimas amžiams įšalo, buvo atidėtas neribotam laikui. Kaip jam dabar švysčioti uodega, kaip žiaumoti žoles žaviai kraipant žandikaulį? Toji uodega, tasai kailis, kaulai, mėsa ir riebalai, kuriuos užsiaugino perdien kramtydamas žolę, buvo skirti aukurui, kaip parodė ašmenų blykstelėjimas vidurdienio saulėje. Jo karštas kraujas ant šaltų kietų akmenų, jo skausmo perkreiptas snukis, gal net šaižus subliovimas, jo nenatūraliai, bet grakščiai lyg flamandų drobėse atvirtusios kojos – visa tai negęstantis, tikras, prasmingas grožis. Izaokas sėdi ant debesies krašto, mataruodamas kanopomis, jo galvą glosto didelis geras delnas, jis žvelgia žemyn, į prie aukuro likusį senį, kruopščiai diriantį kailį. Izaokas šypsosi, jis jau seniai atleido. Jis dar ne iki galo supranta, kas atsitiko, nes viskas įvyko taip staiga, jis truputį apdujęs nuo greitos kelionės aukštyn, bet jam smagu, gera, čia nieko neskauda ir netgi niekuomet nepučia pilvo –

Izaokas sustingęs keliasi nuo akmens, nemirksėdamas spokso, kaip jam atrišamos rankos, kaip peilis sulenkiamas ir grąžinamas į odines makštis, senis šypsosi, visi šypsosi, visi aplinkui tik šypsosi. Šypsosi ir jis. O ką jam daryt? Šypsodamasis nusipurto pelenus nuo kailio. Eina atgal į ganyklą. Pasilenkia prie žolės. Apžioja kuokštą, bet jis bjaurus, žemėtas, nemaloniai grikši. Jis bando prisiversti nuryti bent kąsnį, bet žolė nepakenčiamai šlykšti, belieka tik žiaukčioti. Jis nežino, ką daryti toliau. Gal teks emigruoti, išvažiuoti kur nors toli, į Indiją, jis girdėjęs, kad ten galvijai gerbiami, jiems leidžiama laisvai gulėti ant kelio. Tik čia, jo tėvynėje, šventos karvės, šventojo galvijiško naivumo kūdikiai, skerdžiamos ir valgomos, jų oda išdirbama batams, rankinėms ir kamuoliams gaminti, tai natūralu ir suprantama, nes kaipgi Abraomui gyventi šalia savo menkumo įrodymo, šalia akivaizdaus fakto, kad jis pats jau nebepanašus į šventąjį gyvulį, kad jam jau nudirtas kailis, nusukioti ragai, nurauta uodega. Na, gal ir būtų ištvėręs, jei būtų buvęs budistas – reikia įsivaizduoti Abraomą sukryžiuojantį kojas, užsimerkiantį ir, iš galugerklio tyliai besiritant nesibaigiančiam ommmm, laukiantį, kol gyvulys padvės pats. Reikėtų nežmoniškos kantrybės.

O mano motina, ko gero, vis dėlto buvo žmogus, argi galima iš jos reikalauti nežmoniškos kantrybės. Ji pagimdė mane beveik užprogramuotu šventuoju, išlaukė, išsvajojo ir išnešiojo mane kaip palaimintąjį, argi galima ją kaltinti, kad norėjo dar negimusį Izaoką paruošti aukurui. Turbūt tokia yra motiniška meilė. Aišku, mano motina buvo per daug atsaini – reikėjo nepalikti tiek įkalčių, kuriais galėčiau atsekti tiesą, reikėjo pasirūpinti, kad man kelyje niekada nepasipainiotų nei įrašas medicininėje knygelėje, nei visažinis poliklinikos angelas. Reikėjo apdairiau viską sutvarkyti, nes iš tiesų niekšiška leisti apeiginiam ožiui sužinoti, kad jis apeiginis, sadistiška leisti Izaokui kristi žemyn nuo debesies, užsigauti galvą į akmenį, o tada priversti jį keltis ir eiti. Skylančia galva, kaistančiomis akimis, nuo susitvenkusio kraujo tvinkčiojančiais smilkiniais.

Nežinau, tikriausiai šiandien aš mirštu. Kol buvau gyvas, mano laikas tekėjo aiškia ir logiška kryptimi, nuo ganyklos iki debesies krašto – ar tai tik iliuzija? Šiandien jis pakeičia kryptį, apsigręžia ir ima vėl nešti mane prie gimtųjų žolynų. Tikriausiai mirus dar kurį laiką protas neapsipranta su nauja padėtimi, ypač toks lėtas protas kaip mano, tad veiksmai ir vaizdai kartojasi – einu atgal pro kapinių vartelius, atrakinu mašiną, įsėdu vidun, užvedu variklį. Žvilgteliu į savo akis galinio vaizdo veidrodėlyje, bet ką ten pamatysi – išvirtę, nuo karščio paraudę baltymai, pilkos rainelės, apskritos vyzdžių skylės, negi aš žinau, kaip atrodo mirtis. Tad nusisuku, įsikertu pirštais į vairą. Važiuoju lėtai, kaip mokinys ar kretantis kaimo senolis, bet neatsargiai – suteikiu visas galimybes furgonų vairuotojams nepastebėti manęs už posūkio ir nustumti nuo kelio, motociklininkams neišsilenkti žieduose ir įvažiuoti man į saloną, tetutėms džipuose netekti kantrybės, spausti akceleratorius ir trenktis man į šoną. Sublyksėti saulėje plienui, pasigirsti drioksmui ir pasipilti kraujui iš mano kaktos. Bet tai vis neįvyksta, sunkvežimiai pavyzdingai, kantriai praleidžia, motociklai išlaviruoja grakščiai tarsi balete, džipai rikiuojasi man priešais nosį nė kiek nepavėlavę įsukti.

Parvažiuoju namo klaikiai pavargęs, šiaip taip užslenku laiptais, įvirstu vidun. Nusišlapinu, išsišnypščiu nosį, virtuvėje užkaičiu puodą. Tikriausiai šiandien dar nemirštu. Reikia išgerti paracetamolio ar baltosios, abu kartūs ir neveiksmingi, net nežinau, kurį pasirinkt. Tikriausiai aš gyvas, tik baisiai krato drebulys ir spaudžia viršugalvį, bet tai niekis, šitai turbūt būdinga gyvam žmogui. O ką, negi nežinojot, nuaidi kaukolės sienomis lyg parūdijusiu varpu.

Ieva Marija Sokolovaitė. Magistralės

2021 m. Nr. 5–6 / Esu Ieva Marija Sokolovaitė, skaičiuoju dvidešimt pirmąjį pavasarį ir, apskritai paėmus, esu gana prasta šios žemės gyventoja. Užaugau Palangoje, ant jūros kranto, kirų išklykauta ir vėjų iškošta galva…