Rolandas Rastauskas. Derekas Berlyne

2022 m. Nr. 10

Romano fragmentas

 

Sapne ant peties leidosi varnas, tikrovėje – traukinio palydovo ranka:

– Berlyno centrinė, pone!

Darius pasirąžė, sąmonės išklotinėje laiko funkcija buvo aiškiai sutrikusi: atrodė, kad jis dar tik ilgos kelionės vidury, dar tik atkimšo antrą lefę, o galo taip ir nematyti. Iš Centrinės ligi Friedrichstadt-Palast taksi vežė tris, autobusas dešimt, S-Bahn’as dvylika, o kojos nešė devyniolika minučių. Jis kliovėsi kojomis – ypač nekentė S-Bahn’o, kuriame kartą užsisvajojęs pakliuvo vietos kontrolieriams turkams barberių išpuoselėtomis barzdomis ir turėjo rimtų nemalonumų – vyrukams teko remontuoti barzdas. Dabar iš to ilgai it Hamburgo filharmonija – taip jam atrodė – statyto sudėtingų metalo konstrukcijų ir stiklo avilio tiesiu taikymu pro šoninį išėjimą pasuko į rytmečio automobilių srauto jau nebekamuojamą gatvę. Po Frankfurto Berlyno centras Dariui visada atrodydavo tikra tuštumos apoteozė. Jausdamas keistą virpulį, žingsniavo pilku šaligatviu, kol priešais iškilo nelaukta formos drąsa nykioje nūdienos Berlyno architektūroje išsišokantis juodastiklis FUTURIUM – įvairių ateities (beprasmiškos – toptelėjo) pavidalų spėjimų ir virtualių išmėginimų zona. Už jo tolumoje dunksojo Reichstago burbulas.

Darius ėjo vis sparčiau – ką tik, pranėręs po metaliniu tiltu, jau braukė šunų išmatomis apdergtais šaligatviais pro šūkiais ir lygiai taip pat beprasmiškais plakatėliais apklijuotas vitrinas ir elektros skydines: FRAU MERKEL, SIE SCHAFEN DAS!¹ Chuj, norėjosi išraidžiuoti ant viršaus. Tą svarbiausiąjį rusišką žodį jis net mintyse vis dėlto stengėsi vartoti saikingai. Netrukus atsidūrė pažįstamoje vietoje – prie paminklo bendrosios patologijos ir socialinės higienos pradininkui Rudolfui Virchowui, kurį kolegos ir godotini mokytiniai vadino tiesiog „medicinos Popiežiumi“ – megalomanų kuklumas kartais verčia iš koto.

Neišvaizdžiame Karplatz skverelyje stūksojo monumentas, prie kurio kadaise du treninginiai rusai (nelaimė visad ateina „dviese“, – nusijuokė mintyse) bandė jam prakalti koksą, už ką buvo elementariai atkalti. Žvelgiant iš praeivio perspektyvos, monumentą vainikuojančių skulptūrų beveik nesimatė: na, kažkoks ant akmens pritūpęs plikšis kultūristas bando pasmaugti į liūtą panašų mitologinį žvėrį. Marina kartą beveik įspėjo: „Ivanas Pavlovas siekia šuniui įstatyti fistulę.“ Jie buvo ką tik po pirmos Vasario 16-ajai skirto tradiciškai nuobodaus koncerto dalies tyliai ištipenę iš greta gatvelėje įsikūrusios Lietuvos ambasados (Darių, kaip buvusį orientacininką, maloniai nustebino giria dvelkianti žalia interjerų gama), tuoj už kurios driekėsi raudoni legendinės Charité ligoninės mūrai, vainikuojami atvirukuose kartais įamžinamo bokšto. Liūto skriaudikas, pagarsėjęs eksperimentais su gyvūnais, čia, be abejo, irgi buvo dirbęs: iš tikrųjų nuogas idealizuotas titanas kovojo su baisiu sfinksu. Alegorija, žinoma, vaizdavo amžiną gydytojo kovą su liga ar užkratu. O Darius jau pėdino Reinhardtstrasse, vedančia tiesiai į Palastą – jo fasadas užklojo gatvės perspektyvą.

Prie to sovietinių Azijos respublikų kongresų rūmus primenančio pastato, kurį mintyse buvo pavadinęs Balastu, priartėjo iš kairės ir stabtelėjo ties kraupoku ant neaukšto granitinio postamento iškeltu moters biustu ligi spindesio nučiupinėta nosimi. Pajuto, kad privalo padaryti tą patį – tad perbraukė delnu per bronzinį garsios kabareto dainininkės Claire Waldoff skruostą. Į jį žvelgė vos ne ant lėkštės padėta galva apnuogintais dantimis su pusiau siaubo, pusiau orgazminio pasitenkinimo išraiška veide. Nėrė šalin kaip įgeltas. Intuicija pati nunešė prie tarnybinio įėjimo kitoje rūmų pusėje. Ten ant terasos suoliuko sėdėjo dvimetrinė juoda „spinta“ ir žiaumojo cigarą. Jie ilgai žiūrėjo vienas į kitą.

– Netikiu savo akimis, Džimi, – galų gale išstenėjo Darius. – Sveri daugiau už nepersidirbantį cirko dramblį.

– Kur tave velnias nešioja, Derekai? Ką pametei šitam baisiam tvarte? – atsiliepė Žmogus Spinta. – Ateik, apsikabinsim. Nors veidelis, matau, patiūninguotas.

Priglaudė jį, kaip cirko meška būtų priglaudusi išsigydžiusį nuo girtuoklystės ją sienomis kadaise vežiojusį motociklininką. Jie buvo nesimatę nuo pat tos legendinės katastrofos, kai į Kampalos oro uostą Aigboję bagažinėje gabenęs Dariaus džipas nuskynė raudonų dulkių debesyje išnirusią moterį su vežimėliu. Ir vaiko skrydis, ir moters salto mortalė visam gyvenimui įsispaudė jų atmintyje ir biografijose. Džimis tada dirbo britų ambasados sodininku, o iš tikrųjų ambasadoriaus kūnsargiu. Su užtaisytu pistoletu sėdėjo šalia vairuotojo ir pro priekinį stiklą matė lygiai tą patį – raudoname debesyje įsikūnijančią, o iš tikrųjų „išsikūnijančią“ Ugandos madoną su kūdikiu. Darius tada liko laukti policininkų ir „savų“, amžinai arogantiškų diplomatų, kurie per parą sukombinavo jam naują pasą, o Džimis, visas apneštas Venecijos bienalei, deja, nežinomu raudoniu, sugebėjo be išmalto priekinio nukakti ligi VIP zonos ir saugiai įsodinti Aigboję į „British Airways“ lėktuvą. Jį sėmė tie patys vietos policininkai – kai kurių kaulai netruko panirti į gipso nirvaną. Karjeros tęsinį nesunku įsivaizduoti – panašus į Shaquille’ą O’Nealą, Džimis nūnai darbavosi apsauginiu klubuose, koncertuose ir stadionuose… O jeigu panašus, reikia nereikia mėgdavo kartoti poetas Griuvėsis, vadinasi, toks pat. Tik ambasadorių ir jų dukrų saugoti niekas seniai Spintos nebekvietė. Kadaise jie gerai sutardavo. Ir sugerdavo.

– Nepatikėsi, kaip tik vakar pagalvojau apie tave, Derekai, – tam prisėdus šalia, prabilo po ilgesnės pauzės. – Ta jūsų Lady Unicorn čia valdo. Vis persimetam žodeliu kitu.

– Pataikei iš pirmo karto, – atsakė Darius. – Mane atvijo viena nebaigta istorija. Turiu „cirko“ leidimą užduoti jai keletą nekaltų klausimų.

– Tam cirke nekaltų klausimų nebūna, – atsiduso Spinta. – Laikykim, tau pasisekė – ji tuoj baigs repeticiją, paprastai iššauna pro kitas duris, bet padarysime išimtį.

Tingiu judesiu išsitraukė miniatiūrinį walkie-talkie ir išgirdęs amtelėjimą sugargė:

– Būk žmogus, po repkės pareguliuok, kad Lady Gaga išnertų pro tarnybinį – sakyk, dėl jos pačios saugumo.

– Nėr problemų, vade, – sulojo anam gale.

– Matai, kaip viskas paprasta, Derekai. Tango šokamas dviese – jei ne su pana, tai su bičeliu. Tu tik nepyk, turiu lįsti vidun. Kuo ilgiau į tave spoksosiu, tuo sunkiau bus išsiskirti. Esama prisiminimų, katapultuojančių tiesiai į kardiologinį.

Jie dar kartą apsikabino. „Daugoka tų apsikabinimų pastarosiomis dienomis“, – pagalvojo Darius. Čiupų čiupais eiti su sava lytim jo niekada netraukė – net ir sportuojant.

O ji jau buvo visai šalia – kvapiojo vandens „This is Her!“ šuoras nutvilkė jusles.

– Čia mano senas draugas Derekas – atvyko specialiai dėl jūsų su svarbia misija, – paaiškino Žmogus Spinta, vos išsitekdamas Palasto tarnybinio įėjimo tarpduryje. – Buvo laikai, kai drauge saugojom ypatingus žmones, mem.

– Ne visada tuos, kuriuos derėjo, – lietuviškai pridūrė Darius.

– O! – sureagavo liekna aukštaūgė su baltais suplėšytais džinsais ir smėlio spalvos paltu virš plono melsvo nertinio, pro kurį įžūliai prasišvietė jos smailos krūtys. Vešlūs balsvi plaukai it koks pajūrio muilinių gubojų vainikas vijosi aplink platoką, daugybėje nuotraukų matytą veidą be lašo kosmetikos. – Tai bent! Kaip tik einu užkrimst, leidžiu ponui mane palydėti. Bus saugiau, ar ne?

Ji nusijuokė, Džimis iš koridoriaus jiems pamojavo keptuvės dydžio letena. „Esu čia pirmą ir paskutinį kartą“, – toptelėjo visada momento trukmę fiksuojančiam Dariui, bet netrukus jis suprato, kad klube, į kurį Raminta vedėsi nepažįstamą tautietį, yra klausęs „The Tiger Lillies“ – dar tada, kai jų beveik niekas nežinojo. Dabar didžioji „Kalkscheune“ klubo salė su langais nuo žemės ir prožektorių mišku palubėje atrodė neatpažįstamai pasikeitusi. Ten dar buvo gausybė įvairios paskirties patalpų patalpėlių, kabojo prašmatnūs renginių plakatai, zujo dalykiškas personalas. Jie greit įsmuko vidun, greit išsirinko staliuką, ji bemat užsisakė sulčių, daržovių salotų ir žaliosios arbatos, o Darius kavos su citrina.

– Vakarais čia nutupiam, – ištarė, pildama garuojantį vandenį ant arbatžolių trikampiame maišelyje. – Berlyno klubams su amžium daraus abejinga.

– Jūs nepatikėsit, – pasakė Darius, – kadaise esu čia klausęs „The Tiger Lillies“. Rodos, prabėgo šviesmetis.

– Šviesmetis – seniai begirdėjau tą žodį, – nusijuokė ji. – Tik, regis, – tai ne laiko, o ilgio matas…

– Jūs teisi – eisiu kartoti kurso, – sugėdintas šyptelėjo. – Buvau pamiršęs, kad studijavot matematiką.

Tą frazę ji praleido negirdom. Tačiau pokalbį tęsė:

– Ir „Tigrinės lelijos“! Šmaikštūnai aštrūnai! Tai kokiais vėjais, a?

Dabar jie rimčiau pasižiūrėjo vienas į kitą. Darius daugmaž nujautė, kas įsižiebia tokių moterų galvose, susidūrus su vyriškiais, kuriems leidžiama trumpam prisėsti priešais. Jis iš džinsų švarko kišenės išsitraukė ir veik nepastebimai stumtelėjo vizitinę, kurią ji nufotografavo svarovskiais apibarstytu naujausiuoju aifonu.

– Būkit ramus, agentūra patikrins.

– Vieno mano pažįstamo poeto vizitinėje buvo parašyta: „Telefono jums nepaliksiu. Adreso irgi. Tikiuosi, tai paskutinis mūsų susitikimas.“

Ji ir vėl susijuokė.

– Bet tai dar ne pabaiga, – pasakė jis tyliai. Ir jau iš vidinės lėtai ištraukė Mišelio nuotraukos skiautes. Sustūmė taip, kad vidury atsirastų vietos dar vienam žmogui.

Stipriai išraudusi ir nepadėdama arbatos puodelio, ji ilgai žiūrėjo į tuos skutus. Paskui kaip mechaninė lėlė ėmė kraipyti galvą.

– Norit, kad likčiau be priešpiečių? – paklausė staiga prikimusiu balsu. – Ką visa tai reiškia? Kas jūs?!

– Kol agentas nepatikrino, pasakysiu tik tiek: saugau žmones, kuriems tas tarpas, ta smegduobė tarp jūsų ir Caraxo artistės yra padariusi daug žalos. Jūs žinote, kuo jis iš tikrųjų verčiasi?

Ji įtempė lūpas, paniro savin ir ilgam nutilo. Kai užgęsta moterų žvilgsniai, pasaulio tvarka pakinta, sakydavo Griuvėsis. Bet netrukus susikaupė ir kuo ramiausiai atsakė:

– Prekiauja deimantais. Ir tą mano agentai jau seniai išsiaiškino. O „Caraxo artistė“ nuskambėjo vos ne kaip priekaištas – praeičiai? Ar kam?

– Už tuos deimantus, – Darius nutarė nesivelti į ginčus apie žvaigždžių karjeros stūmoklius, – perkami ginklai čečėnų ir Donbaso banditams. Afrikos galvažudžiams, savo ruožtu perkantiems demokratiškai išrinktas vyriausybes.

Ji ėmė paskubom naikinti salotas.

– Jeigu atėjot man skaityti notacijų, tai ne ant tos pataikėt. Politiką pasilaikykit sau. Ypač tas pasakas apie demokratijas.

Jis lengvai palietė jos kairės rankos pirštus:

– Tai ne notacijos, Raminta. Juk jūs ką tik vos nenuskridote pas jį į Liuksemburgą. – Ji liovėsi kramčiusi ir vėl įdėmiai pažvelgė jam į akis – Darius suprato, kad tos kelios sekundės lems tolesnio atvirumo gylį.

– Aš jo nemačiau trejus metus, pone. Mes susipažinom Avinjone, teatro festivalyje, kur „Elle“ – turbūt žinot tokį žurnalą – darė Juliette piktorialą su keliais topmodeliais. Dirbome tokioj keistoj aikštėj su platanais… Netoli turgaus halių… Susidūrėm per pietus italų restoranėlyje, tuoj atgaminsiu pavadinimą… – „Mamma Corsica“, jis pakvietė mus prie savo stalo salės gale… Vaišino šampanu, rodė parduotuvių nuotraukas – Niujorke ir Šanchajuj. Kai atėjo La Binoche, visi nusifotografavom – mes juk nuolat susiduriam su bagotais bernais, – pabaigė su neslepiamu pasidygėjimu.

– Kaip sako vienas pažįstamas rašytojas, tai karjeros dalis ir dalia, – Darius pacitavo Griuvėsį.

Ji puse lūpų šyptelėjo, pabaigė salotas, gurkštelėjo arbatos. Tada pakilo ir per stalą ištiesė jam ranką.

– Na, tikrai niekuo negaliu jums padėti. Sorry.

– Puikiai jus suprantu, – linktelėjo Darius. – Tik neabejoju, kad jis paskambins. Ir netgi labai greitai. O gal net jau ir suspėjo. – Ji vėl paraudo. – Ir jeigu po to jūs paskambinsite man, duodu pionieriaus garbės žodį, būsiu žymiai geriau pasirengęs negu šiandien.

– Nenugirdau – apsirengęs? O gal nusirengęs? – nusijuokė. – Nuogas pionierius turėtų būti kažkas tokio.

– All versions², – atsakė Darius ir pagaliau ryžosi paspausti vis dar ištiestus ilgus Vienaragės pirštus su trumpai nukirptais perlamutriniais nagučiais. Ji kažkodėl neskubėjo jų atitraukti:

– OK, bus kaip bus. Jei sumanytumėt vakare ateiti į mūsų show, pasakysiu Džimiui, kad praleistų. Arba paliksiu kvietimą – pavardę jau žinau.

– Taip apsirengęs?!

– Beje, kliošai vėl madingi, čia daug vintažinių krautuvėlių, – susijuokė, perbėgo akimis nuo iki ir neatsigręždama greitu žingsniu išėjo iš salės.

Periferine rega Darius pastebėjo, kad kažkas iš oficiantų juos ką tik nufotografavo. Prisiminęs ilgšį Frankfurto oro uoste, nutarė nieko nebesiaiškinti. Ir taip jau trečia para tęsėsi nesibaigiantis šūdinas vargas. It kokia Vėlinių savaitė Čepkelių raiste… Makbetas Dzūkijoj, pasakytų Griuvėsis. Ar koks Ričardas Nr. 2…

 

Sugrįžusi į Palastą, nedelsdama susirado Džimį ir įsakmiai pažvelgė į Spintos aukštybėse įstatytas putpelių kiaušinių dydžio akis.

– Tu išties pažįsti tą žmogų?! Kam jis dirba?

– Buvo laikai, kai mes drauge darbavomės britams, mem. Dirbom dirbom, kol prisidirbom. Tada mane išspyrė į gatvę, o jį perkėlė į ligi kaklo prisidirbusių nelaimėlių, žvalgybos žmonių vadinamų lėtais arkliais, skyrių. Bet iš darbo neišmetė. Jis netrukus išėjo pats. Išpažino kažkokį keistą garbės kodeksą, mem… Maždaug taip.

– Tai jūs… buvę šnipai?! – kažkodėl nesutramdė juoko. – Oh fucking Jesus Christ! O dabar jis tikrai kūnsargis?

Kiek pasikuitusi parodė Dereko vizitinės nuotrauką telefone.

– Visko gali būt… Firma žinoma. Nors, kaip sako sovietai, buvusiųjų nebūna, mem, – susijuokė Spinta. Ir Gregory Porterio balsu užtraukė: – „Ask yourself, / ‘Who’d watch for me? / ‘My only friend, who could it be?’ / It’s hard to say it / I hate to say it / But it’s probably me“³. Beje, buvo velniškai geras valytojas – gudrus kaip lapinas. Jį siųsdavo tvarkyti bjauriausių reikalų, mem. Ir ne tik Briugėje… Valyti smegenų nuo automobilių sėdynių.

– Ir dabar tie reikalai galiu būti aš, – Vienaragė pusbalsiu ištarė lietuviškai.

Grimo kambaryje ilgai žiūrėjo į veidrodį. Veidrodis buvo išdabintas Palasto šokėjų vaikų ir šunų nuotraukomis. Šokėjos jai visada atrodydavo kaip kariai. O gal jau reikia sakyti „karės“? Nors užmušk negalėjo suprasti, kodėl buvo sutikusi atskristi į Liuksemburgą, puikiai žinodama tikslias Berlyno pasirodymų datas. Tiesa, kurios nenorėjo pripažinti, buvo bjauri – kaip ir priklauso tiesai. Ir sykiu masinanti kaip šešėlių žaismas ant vijokliais apaugusios sienos ar deimantų spindesys gero fotografo kadruose. Tiesa viliokė! Kaip tamsiai mėlynas pasagos formos randas ant kairiojo skruosto. Jo skruosto. Jos geriausioji draugė tokią tiesą vadindavo „gyvenimiška“. Staiga prisiminė, kad savaitę neskambino mamai. Kad pasiilgo sesės. Jų peršerto jorkio Lulu, kurį sesė šaukdavo „Luluk!“. Vaikystės funikulieriaus… Ir pamažu ėmė nusirenginėti. Speneliai tamsavo pašiurpę. Koridoriuje suklego manekenių balsai, įplaukė gėjai kirpėjai ir įvirto pamišusios stilistės.

– Šiandien ant podiumo bus daug nuogų kojų ir gražių batų, – suspigo viena. – Padarysim kaip Sveno Marquardt’o fotkėse! Pirmai eilei turi drėgti ir stovėti!

Sekundėlę nenorėjo sau prisipažinti: apsidžiaugčiau, jeigu jis sėdėtų pirmoj eilėj. Tas lietuvis. Tas šnipas… Ta tigrinė lelija… Ir jam stovėtų… Čia pat vyte nuvijo tas mintis šalin – taip trintuku nutrinamas per drąsus ir tik bėdas pranašaujantis rankos slystelėjimas. Taip paauglės užbrūkšniuoja piešiamos lėlės tarpkojį.

 

Tuoj už Friedrichstrasse’s viaduko Darius susirado sriubinę, paėmė jūros gėrybių ir, išjungęs garsą visuose įrenginiuose, susmuko kampe, kuriame jo tykojo miegas. Sapnų žmonės buvo pasirengę be leidimo apsilankyti ir įdienojus – kai kurie su uniformomis be skiriamųjų ženklų. Ir tada suvibravo tarnybinis – jis iškart įspėjo skambučio kilmę.

– Čia Raminta, skambinu iš „lietuviško“. Tai štai… – ji įkvėpė ir atsiduso. – Tada Avinjone mes jo paklausėm, ką jis veikia toj normaliam žmogui nepakeliamoj teatro orgijoj… Tame kaulus laužančiame karštyje… Žodžiu, taip, atsakė, susitinka su kažkokiais svarbiais užsakovais, ir tai jau tradicija, spektaklių jis nežiūri, žvaigždės pačios jį susiranda… Pamenu, kaip La Binoche ėmė žvengti… Pagalvojau, gali ponui praversti.

– Mat kaip. Stebuklas ir utopija viename⁴, kaip rašo festivalio direkcija, merginų, matau, neįtikino… – pasigirdo juokas. – Norit pasakyti, kad šiais metais jis irgi sėdės pas italą… O datas pamenat?

– Pirma liepos savaitė. Ir apsistoja visada mano minėtoj aikštėj, senoj viloj su amžinai užvertomis langinėmis… Prie halių… Turgaus halių… Vertinga info?

– Labai vertinga, – atsakė jis. – Aikštėj prie halių su platanais. „Mamma Corsica“!

Ausyse supypsėjo. Ir suūžė. Ir sugaudė. Ir suzvimbė. „Tinitas ir Tanatas – broliai dvyniai“, – mintyse nusijuokė Darius. Pirmasis, sakydavo jo otorinolaringologas, užgimsta nuo besaikio šaudymo plikomis ausimis.

 

Po kelerių metų, visai atsitiktinai, eidamas Berlyne į susitikimą su savo patikėtiniu kadaise madingoje vesių bohemos knaipėje „Zweibel“, po Savigny Platz S-bahn’o stotelės viaduku knygyno „Bücherbogen am Savignyplatz“ vitrinoje išvydo Ivonos veidą reklaminiame „Suhrkamp“ leidyklos plakate ir šalia tvarkingai suguldytas knygas. Romanas buvo pavadintas efektingai – Amazonės sapnas. Negalėjo praeiti pro šalį, negalėjo nenusipirkti ir neatsiversti – tarsi būtų tikėjęsis paskyrimo: „Akims nuo lūpų“. Vokiškai tada skaitė jau visai pakenčiamai, tad laukdamas, kol Kanto gatvės perėjoje užsidegs žalia, bedė akis į pačią pradžią. Viskas buvo sudėtingiau, negu įsivaizdavo, tad, bežingsniuodamas pirmu romano puslapiu, pražiopsojo žalią ir vos nepavėlavo į susitikimą. Vėliau anglų žvalgybos vertėjos atsiuntė jam tą pastraipą:

Mano pasaulyje vyrauja dviejų tipų žmonės – tokie kaip aš arba blogesni. O aš gera, tačiau tokia bloga! Ir save pažinodama negaliu pakęsti tų dvikojų kaliausių, kurios vieną gražią dieną griebėsi gelbėjimosi maskarado ir dabar gėrisi savimi, keisdamos kaukes ir kostiumus. Regiu juos be grimo, vienus su veidrodžiu, įsisupusius į poodinius išgyvenimus, mintis, baimes ir neatsargius poelgius, patenkintus dienai baigiantis dar vienu sėkmingai suvaidintu spektakliu. Aš pati, priklausomai nuo konkretaus tikslo, galiu pavaizduoti bet kurią būtybę, bet taip liūdnai ir baisiai, kad netgi neturėdama tikslo – negaliu nevaidinti. Kitas artėja link tavęs iš toli, tu matai vien tik žmogaus siluetą, be jokių ten bendrų pažiūrų, prisilietimų ir žodžių, bet visas jau išsitiesi, įsitempi ir rengiesi pražygiuoti pro šalį veidmainiu nugalėtoju, tačiau sutiktasis pačiu savo buvimu primeta tau vaidmenį. Šito siekio maivytis ir išsisukinėti pritvinkęs netgi pats niekingiausias protas. Man trūksta kruvinos mugės, kur galima atvirai išskrosti savąją esybę, išleisti nuodus, ištuštinti vidurius ir išgręžti kiekvieną nematomą mintelę ligi krištolinio aiškumo, o paskui mesti visą tą šleikštų mišinį ant prekystalio ir tegu kitiems už save būna didesnė gėda negu už mane štai tokią. Aš nepajėgi užčiuopti nieko šalia – vien tik nebylų pasidygėjimą žmonėmis, tačiau, nepaisant to, mano bežadis egzistavimas kiekvienąsyk pasiduoda užsispyrusiai būtinybei blaškytis ir ieškoti to, ko netgi neįmanoma įvardyti. Aš, regisi, išvaikščiojau labirintą skersai išilgai, bet visi išėjimai – ne tie.

„Na, nieko sau, – pagalvojo Darius. – Tai bent pasažas!“ Po juo it prabangioje meno knygoje buvo priklijuota nedidelė kvadratinė nuotrauka: dvi merginos parduotuvės vitrinoje nesėkmingai bando užmauti kelnes pusnuogiam belyčiam manekenui.

Palanga, 2021–2022

---

1 Frau Merkel, jūs tai įveiksite! (Vok.)
2 Visi minėtieji atvejai (angl.).
3 Paklausk savęs: / „Kas dairysis manęs?“ / Mano vienintelis draugas, kas gi daugiau? / Sunku pasakyt / Ir baisu ištart / Bet tikriausiai aš pats (angl.).