literatūros žurnalas

Renata Šerelytė. Lapė

2021 m. Nr. 12

Romano fragmentai

 

Atsipeikėjo Lapė lovoje – patalynė tokia balta, kvapni ir gurgždanti nuo švarumo, kad net oda panižo. Tokią matė tik reklamose, kuriose giriamas skalbinių minkštiklis: lova stovi vidury gėlių pilnos pievos ir atrodo, kad tuoj nuskris su visomis fėjomis ir elfais, it margos kandys plasnojančiais aplinkui.

Ji pačiupinėjo antklodę, norėdama įsitikinti, ar ji tikra.

Švelniai sučežėjo liečiama, pakvipo levandomis. Tikra.

Tada turbūt netikra esu aš“, – šovė į galvą Lapei.

Ji gerai prisiminė, kaip du vyrai numetė ją į griovį it niekam tikusią stipeną. Kaip skriejant oru persikreipė sulaužyti kaulai ir iš orbitų išvirto akys, kūnui sunkiai žnektelėjus ant žemės. Kaip kažkas aštrus dūrė į plaučius ir jai pristigo kvapo.

Persigandusi užsimerkė.

Turbūt tai buvo sapnas. Nes jeigu tai būtų tikra, aš…“ – jai užgniaužė gerklę. „Aš būčiau mirusi.“

O dabar jautė kiekvieną kūno ląstelę, tokią gyvybingą, kokia tik gali būti.

Ji nubloškė antklodę ir nuleido kojas ant grindų. Kuo sveikiausias, nesulaužytas kojas, rausvai lakuotais pirštų nagais, nenugeltusiais, prižiūrėtais kulnais. Kurį laiką apstulbusi žiūrėjo į jas, nes niekada per daug jomis nesirūpino, o nagų niekada nelakuodavo. Paskui pakėlė akis ir apsidairė aplink.

Kambarys nebuvo panašus į ligoninės palatą, veikiau į brangų viešbučio kambarį, kuriame yra viskas, ko reikia snobui: rokoko stiliaus staliukas su kanapa, raudonmedžio bufetas-baras su išrikiuotais gėrimų buteliais, spinta su veidrodžiu ant durų. Tik ant sienų nekabėjo jokie paveikslai, o kampe stovėjo baltas keturkampis griozdas, panašus į šaldytuvą, gadinantis puošnų interjerą.

Lapė jau ruošėsi lipti iš lovos ir geriau apžiūrėti kambarį, kai prasivėrė durys ir įėjo nenusakomo amžiaus moteris slaugės, o gal kambarinės uniforma: ant žalių medicinos personalo drabužių – kelnių ir palaidinės – buvo užsirišusi baltą prijuostėlę nėriniuotais krašteliais, o tamsius plaukus, susuktus į graikišką kuodą, puošė tokia pat koketiška kepuraitė, pakreipta ant šono.

Ji nešė ažūrinį metalinį padėklą, kuris vėlgi labiau būtų tikęs viešbučiui nei ligoninei, bet ant jo blizgėjo sustatyti įvairiaspalviai buteliukai ir menzūrėlės, kurios visai nepriminė viešbučio indų.

Lapė sutrikusi į ją sužiuro.

Moteris pastatė padėklą ant rokoko stiliaus staliuko, paėmė keletą buteliukų, supylė jų turinį į plastikinę peršviečiamą stiklinę ir atkišo Lapei.

Lapė loštelėjo atgalios.

Moteris nei nusišypsojo, nei ką pasakė, tik priėjo dar arčiau ir vėl atkišo stiklinę. Lapė išsigando.

Pasitraukit nuo manęs, – krestelėjo galvą, nežinodama, ką daryti.

Moteris nudūrė akis į stiklinę.

Skystis tikrai nekėlė apetito; priminė šlapimą, sumaišytą su briliantine žaluma.

Pro duris tyliai ir nepastebimai įžengė kita moteris. Lapė, priešiškai spoksodama į slaugę-kambarinę, pastebėjo naujai atėjusiąją tik tada, kai ši prisiartino prie pat lovos.

Negersite? – maloniai paklausė atėjusioji.

Lapė krūptelėjo.

Moteris atrodė taip, lyg būtų ką tik nužengusi nuo madų žurnalo viršelio. Dramblio kaulo spalvos švarkelis ir juodos siauros kelnės priminė jojikės kostiumą, kurį labai pagyvino ant kaklo užrišta raudona skarelė baltais taškiukais. Aulinukai, siekiantys iki pusės blauzdų, irgi atrodė neapsakomai elegantiški ir netgi, kaip Lapei pasirodė, su sidabriniais pentinais. Plaukai, nukirpti griežtu karė stiliumi, nubraukti už ausų ir susegti ilgais sidabriniais smeigtukais.

Lapė pažvelgė į juodas moters akis.

Kur aš?.. – sumurmėjo. – Kaip čia atsidūriau?..

Elegantiškoji moteris mostelėjo slaugei-kambarinei. Toji linktelėjo, pasiėmė padėklą, apsisuko – Lapei pasirodė, kad labai negrakščiai, lyg kokia mechaninė lėlė – ir dingo, uždarydama duris.

Pirma atsakykite man, – tarė moteris ramiu, šaltu balsu.

Lapė sumišo.

Ką?..

Kodėl negėrėte to, ką jums davė? – moteris atsistojo prie pat lovos.

Lapė pasimuistė.

Na, aš… aš nežinau, – išspaudė. – Aš ne ligonė… aš…

Moters veidu šmėstelėjo šešėlis. Lapei pasidingojo, kad pasibjaurėjimo.

Be to, ką aš žinau, ką ji man norėjo duoti. Gal kokius nuodus… ar paleidžiamuosius… ar… – Lapei pritrūko fantazijos, ir ji, netekusi amo, nutilo.

Moteris ramiai stebėjo, kaip Lapė sutrikusi muistosi lovoje.

Tai tik paprasti raminamieji, – tarė moteris.

O kam man raminamieji? – susinervino Lapė. – Aš ir taip rami.

Rami? Nejaugi? Ar neatsimenate, kas nutiko?

Lapė užsimerkė.

Atsiminė, ir kuo puikiausiai. Tik niekaip negalėjo suvokti, kodėl jai nieko neskauda ir nė vienas kaulelis nelūžęs.

Po akimirkos jai toptelėjo – veidrodis ant spintos durų.

Lapė išsliuogė iš lovos, stengdamasi neužkliudyti moters, ir nustypčiojo spintos link. Sustojo priešais veidrodį ir įsmeigė akis.

Jai vėl pasirodė, kad sapnuoja.

Toji rudaplaukė, kuri žiūrėjo į ją iš veidrodžio… trapi, nedidukė… plaukai pasišiaušę kaip vielinis šepetys, pro naktinių marškinių audinį vos ryškėjo besimezgančios mergaitiškos krūtys, akys pilnos maištingo įkvėpimo…

Lapei apsvaigo galva, ir ji susmuko priešais spintą.

Dar pajuto, kaip moteris ją kelia, ir nustebo, kokia ji stipri – kaip pūką nunešė ir paguldė į lovą. O apklostydama sušnabždėjo šilko šnaresį primenančiu balsu:

Tam ir reikėjo išgerti… raminamųjų… kad neapalptum iš laimės… Juk tavo svajonė išsipildė. Tau vėl trylika metų.

 

Žiurkytė pasikrapštė letenėlėmis akis ir nusičiaudėjo.

Atrodo, būsiu prisnūdusi“, – pamanė ir žvitriai apsidairė aplinkui.

Ji tupėjo malkinėje ant sijos, patogiai nukorusi ilgą uodegą, ir visai nesistebėjo, kad ją turi. Nestebino ir tai, kad apačioje ant kaladės malkoms kapoti sėdi kažkoks žmogus ir burbėdamas linguoja pirmyn atgal, o ant kaklo jam maskatuoja į kilpą panašus skuduras.

Žiurkytei tai pasirodė juokinga, ir ji spigiai sukikeno.

Žmogus pažvelgė aukštyn rūsčiomis išvirtusiomis akimis. Žiurkytė užsičiaupė. Vajergau, juk tai senelis. Tas, kuris kolbose laikė vaikus, kol tie išdžiūdavo kaip mumijos. Ją nukrėtė šiurpas.

Ką jis čia veikia?“

Senelis skaitė jos mintis. Persibraukė pamėlynijusia plaštaka spalių pribirusius ūsus, krenkštelėjo ir, nudelbęs akis, suniurzgė:

Ką, ką… taigi matai. Sėdžiu.

Žiurkytė, norėdama geriau į jį įsižiūrėti, pakibo žemyn galva, manydama, kad išsilaikys ant sijos įsitvėrusi užpakalinėmis letenėlėmis, užsikabinusi uodegą. Neišsilaikė – pliumptelėjo kaip sunokusi kriaušė, net pjuvenos pasklido į šalis.

Apčy! – nusičiaudėjo kapanodamasi. Pakėlė akis į senelį, nedrąsiai apžiūrėjo – ir nusprendė, kad ir iš viršaus, ir iš apačios jis atrodo visai nebaisus.

Veikiau juokingas – ypač tie ūsai, panašūs į ruonio, apkibę voratinkliais ir prikritę spalių. Jo apdaras, primenantis lyg smokingą, lyg fraką, tik ne juodą, o žalsvos spalvos ir gerokai nunešiotą, atrodė nepanašus į nupasakotąjį legendoje.

Ir akys visai ne violetinės, o pilkos!.. Ir kraupių ugnelių, liudijančių pamišimą, jose nematyti.

Žiurkytė nusivylė.

Na, visa laimė, kad legendą atitinka bent kilpa ant kaklo.

Senelis papurtė galvą.

Nieko panašaus, – tarė griežtai. – Čiagi kaklaraištis, ne kilpa. Ir apskritai – jeigu jau esu vaiduoklis, tai galima mane šmeižti?

Žiurkytė įsižiūrėjo atidžiau.

Iš tiesų, kilpa labai priminė kaklaraištį – susisukusį, murziną, neatrišamu mazgu. Senelis, pamatęs, kaip įdėmiai Žiurkytė spokso, bambėdamas nusitraukė jį per galvą ir sviedė į kampą.

Apsieisiu ir be jo, – burbtelėjo niūriai. – Niekam čia nerūpi estetika.

Žiurkytė pakraipė galvą.

Ji nežinojo, ką begalvoti. Senelis neatrodė panašus į senelį iš legendos. Tasai, legendinis, tokių žodžių nebūtų ištaręs.

Ji sutrikusi vėpsojo į senelį, o senelis kelis kartus dėbtelėjo į ją. Irgi atrodė sumišęs. Norėjo kažką sakyti, bet susidrovėjo. Pakilo nuo kaladės ir išėjo kiaurai pro užvertas malkinės duris, tik mėlynas dūmas pasmilko.

Žiurkytė nubėgo jam iš paskos.

Kiaurai duris jai išeiti nepavyko, tik nosį susitrenkė. Tada kiek pasikapstė ir išlindo į lauką pro papuvusią apatinę lentą, vos nepasismaugusi tankiomis takažolių vijomis, užkerojusiomis durų apačią.

Ji pakėlė snukutį į juodą dangų ir pažvelgė į didelį, mėlyną, prie žemės priartėjusį mėnulį. Blizgėjo šalta nakties rasa, žolėje puvo krituoliai alyviniai obuoliai, skleisdami saldžiarūgštį rūgimo kvapą. Jos širdis susigniaužė, tik ne iš siaubo, o iš begalinio liūdesio.

Tarsi būtų kažką negrįžtamai praradusi.

Tiktai ką?

Ji pabėgėjo takeliu link namo ir staiga sustojo. Pasistiebė ant užpakalinių kojyčių, pauostė orą. Dvelkė saldžiais drėgnais meduoliais – iš ten, kur tokio kvapo negalėjo būti. Toje pusėje visą laiką dvokdavo prisvilusiais makaronais. Net iš miegamojo, iš patalynės, iš spintų.

Žiurkytė užsikabarojo siena ir atsargiai dirstelėjo pro pravirą langą. O tu šventas Dieve – ant palangės stovi dubuo, pilnas šviežiai keptų meduolių!.. Apsvaigusi vos nenukrito – šiaip taip išsilaikė, įsikabinusi vėjo išpūstos laukan tinklinės užuolaidos.

Paskui, įtempusi visas jėgas, nušoko ant palangės. Prikišo nosį prie meduolių ir vėl vos neparpuolė galvai susisukus. Krimstelėjo vieną sykį, kitą. Sumirksėjo dėkingumo ašarų pilnomis akimis.

O paskui pajuto, kad kažkas į ją žiūri. Iš kambario gilumos, iš kvapnios prieblandos.

Sename krėsle, padėjusi plonas baltas rankas ant ranktūrių, sėdėjo maža surukusi seneliukė ir šypsojosi. Akių nesimatė pro smulkių raukšlių tinklelį.

Regis, ji džiaugėsi, sulaukusi svečių.

 

Berniukas užvertė stebėjimo žurnalą.

Kol kas nieko ypatingo neįvyko. Pirmasis ir antrasis objektai pradedami stebėti. Jiems pritaikyta specifinė aplinka, turinti paveikti jų elgesį ir raidą.

Trečiasis objektas paliktas atsargai. Panelė G. sakė, kad jis tikriausiai bus įdomiausias.

Berniukas užrakino laboratorijos duris ir nuėjo prie lifto. Paspaudė mygtuką. Laukdamas lifto klausėsi, kaip nakties tyloje kvėpuoja kupolas. Tarsi būtų gyvas – turėtų plaučius, širdį, akis, stiklinį žarnyną, kuriuo pirmyn atgal zuja androidai ir buitiniai robotai.

Sugrįžęs į kabinetą, atsidarė šaldytuvą, išsiėmė buteliuką kolos. Įsipylė į stiklinę ir pamažu gurkšnodamas stebėjo, kaip apačioje miega į jaukią prieblandą nugrimzdęs Laimės sodas.

Visi gyvūnai laimingi ir ramūs, jų nekankina nei fizinis skausmas, nei ligos, nei pakrikusi psichika, nei išlikimo instinktai. Jų atmintis trunka tik vieną dieną ir kitą rytą prasideda iš naujo.

Blausioje žibinto šviesoje šmėstelėjo perregimi sparnai – taip trumpai ir staigiai, kad berniukas nespėjo net krūptelti. Jis padėjo stiklinę ant stalo, atidžiai pažvelgė į tamsias palmių viršūnes, spindinčias dirbtinėje mėnesienoje.

Nieko.

Matyt, spindulių žaismas. Kai aplinkui šitiek stiklo, kartais keistai lūžta šviesa.

Berniukas užsimerkė.

Širdį nei iš šio, nei iš to sugniaužė keista baimė.

Tarsi jis būtų sapne, kurį sapnuoja kažkas kitas. Ir visa tai, kas tvyro aplink, yra netikra.

 

Žiurkytė, užsirepečkojusi ant karnizo, dairėsi po tamsų, tik mėnesienos nušviestą kambarį. Susitraukusi senučiukė, kuri jos nenuvijo nuo meduolių, o tik šypsodamasi stebėjo, kaip ji vienam po kito apgraužia šonelius, tarsi ieškodama paties gardžiausio, dabar miegojo, garsiai knarkdama ir švilpčiodama per nosį.

Kieno šitie namai?

Kodėl aš čia?..“

Pro langą lyg šalto rūko tumulas įvirto senelis. Pasilenkęs pasižiūrėjo į senelę, timptelėjo už nosies. Toji nesukrutėjo, tik taip garsiai suparpė, kad vos nenupūtė senelio.

Kodėl tu ją tampai už nosies? – paklausė Žiurkytė.

Senelis atsiduso.

Na, kad taip neknarktų. Kur tai matyta – kriokia kaip traktorius.

Atsisėdo ant kėdės prie lango, pašnairavęs į senučiukę, atsisuko į meduolius.

Čia tu apgraužei? – bakstelėjo smiliumi į dubenį.

Žiurkytė susigėdo.

Aš.

Taip ir maniau, – pasakė senelis ir liūdnai atsiduso. – Ji visą laiką taip daro. Prikepa meduolių arba sausainių ir atiduoda pelėms, žiurkėms ir kiaunėms.

O kodėl ji taip daro?

Senelis mostelėjo vaiduokliška ranka. Taip smarkiai, kad toji įsipynė į tinklinę užuolaidą.

Laukia svečių. Visada jų laukia.

Senučiukė garsiai suknarkė ir atsibudo. Senelis, pamiršęs, kad yra vaiduoklis, šoko slėptis už užuolaidos.

Senučiukė plačiai atmerktomis akimis kurį laiką žiūrėjo į viršų, lyg būtų sapnavusi žavingą sapną ir tebematytų jį ant lubų. Paskui sunkiai atsikėlė iš krėslo – net ne atsikėlė, o išsirito – ir nuklibinkščiavo prie komodos. Ant jos stovėjo stiklinė vaza su senomis verbomis ir keletas įrėmintų nuotraukų.

Senučiukė paėmė vieną, pavartė, įsižiūrėjo, atsiduso ir padėjo į vietą. Paskui paėmė kitą, priglaudė prie krūtinės, užsimerkė ir kurį laiką taip rymojo. Atrodė, lyg vėl būtų užmigusi. Tik neknarkė.

Ir nors senelis nieko nesakė, tik tyvuliavo po užuolaida kaip mėlyna migla, Žiurkytei toptelėjo, kad senučiukė nenori prabusti. Matyt, sapne jautėsi laiminga.

Įrėminta nuotrauka išsprūdo jai iš rankų ir nukrito ant grindų. Dusliai pokštelėjo, bet nesudužo, nes buvo be stiklo. Senelis labai nepatenkintas išlindo iš savo slėptuvės.

Eik miegot, – suburbėjo jis, stumdamas senučiukę link krėslo savo permatomomis rankomis. – Vienas vargas su tavim.

Senučiukė klusniai apsisuko ir nutipeno prie krėslo.

Žiurkytė nušoko nuo karnizo ir pribėgo prie nukritusios nuotraukos. Palaikiai rėmeliai buvo išsiskėtę – atrodo, taip atsitiko ne pirmą kartą, matėsi, kad daug kartų klijuoti momentiniais klijais ir lipnia juosta.

Nuotrauka buvo spalvota, bet prastos kokybės, iš tų, kuriose žmonės išeina raudonomis akimis ir atrodo kaip zombiai. Mergaitė nuotraukoje piktai spoksojo į objektyvą, patempusi lūpą, su dviem plaukų uodegomis iš šonų, kurios atrodė kaip nulėpusios triušio ausys, surištos baltais kaspinais. Rankose ji laikė rudą pliušinį meškiuką.

Žiurkytė akimirkai sustingo, uosdama orą.

Jai pasirodė, kad padvelkė pažįstamu, net per daug gerai pažįstamu, iki gyvo kaulo įsipykusiu kvapu.

Prisvilę makaronai. Kečiupo bala ant klijuotės. Raudonos mergaitės akys.

Mamos akys.

 

Man trylika!“

Lapei nuo šios minties apsisuko galva. Ji gulėjo lovoje ir klausėsi, kaip dunksi širdis ir smilkiniuose kala maži aštrūs plaktukėliai. Elegantiškoji moteris išėjo, liko tik silpnas jos kvapas – nupjautos žolės ir šlapios medienos.

Taip negali būti.“

Protas maištavo, nenorėjo su tuo sutikti. O paskui šovė tokia siaubinga mintis, kad Lapė pašoko iš lovos, išmušta šalto prakaito.

Joris… kur Joris? Aš gi palikau jį vieną… miegantį…“

Panikos gumulas užspaudė gerklę.

Dabar būtų mielai išgėrusi kelias stiklines to žalio marmalo. Deja, į kambarį daugiau niekas nesibeldė ir raminamųjų nesiūlė. Lapė puolė prie spintos, atidarė ją ir apstulbo – spinta buvo visiškai tuščia.

Ji apsidairė, ieškodama, ką galėtų užsimesti ant naktinių marškinių.

Na, nebent antklodę. Arba paklodę. „Atrodysiu kaip beprotė“, – pagalvojo niūriai. „Bet gal tokia ir esu.“

Ir jeigu man trylika, tai Jorio apskritai nėra.“

Iš siaubo jai pakirto pakinklius. Lapė klestelėjo ant lovos ir pabandė nusiraminti.

Jeigu nėra, tai… tai jis… dar tik b u s?..“

O jeigu b u s, kaip tai įvyks?

Ar tai reiškia, kad Lapė vėl sutiks Džekį?..

Ši mintis Lapę paguodė ir netgi pradžiugino. Bet užgriuvo nauja, sudaužiusi paguodą į šipulius.

O jeigu aš jo nesutiksiu? O jeigu sutiksiu… ką nors kitą? Jeigu…“

Lapė pašoko nuo lovos ir nubėgo prie durų.

 

Išlėkusi pro duris, kaktomuša susidūrė su oriu vyriškiu, nešančiu kūgį pastelinių spalvų rankšluosčių, – galima sakyti, tiesiog įsmego į tuos rankšluosčius ir vos neužduso nuo aštraus levandų aromato.

Dieve mano, gerbiamoji panele, – ramiai tarė vyriškis, keldamas nuo grindų išdrabstytus rankšluosčius. – Jūs peršalsite šitaip lengvai apsirengusi.

Lapė taip suglumo, kad nesumojo, ką atsakyti.

Gerbiamoji panele?.. Aš čia turbūt ne vienintelė, išsikrausčiusi iš proto.“

Aš… aš…– sulemeno ji. Nežinia, kas šovė jai į galvą, bet Lapė, pati tuo netikėdama, ėmė ir išdrožė:

Išeiginę suknelę į kambarį. Ir plaktos grietinėlės su braškėmis.

Vyras, lyg ir telaukęs tokios nesąmonės, žemai nusilenkė. Tai daryti jam buvo nelengva, nes trukdė rankšluosčių stirta.

Tuojau pat, gerbiamoji, – ir skubriai nužingsniavo koridoriumi, galima sakyti, tekinom.

Lapė apkvaitusi stovėjo ant minkšto samanų spalvos kilimo ir bandė peikėtis, bet jai nesisekė. O kai pasirodė kelios kambarinės – ar slaugės, supaisysi jas, – nešančios drabužius ir grietinėlę, Lapė tyliai sudejavo ir susmuko ant grindų.

Lyg pro rūką girdėjo, kaip viena iš tarnaičių šaukia:

Panelė apalpo! Kvieskite daktarą! Greičiau!..

Kažkas pakišo jai po galva pagalvėlę, o sodrus minkštas balsas tarė:

Vargšelė. Toji vaikystės trauma ją vis persekioja… ne kitaip…

O taip, o taip, – atitarė kitas balsas, pritildytas, tarsi kokio sąmokslininko. – Kažkas paliko ją, gležną kūdikėlį, po rožių krūmu per pačią pilnatį…

…per patį lakštingalų giedojimo įkarštį, – pridūrė trečias balsas, storas ir garsus, matyt, jau ne plepių tarnaičių, o atskubėjusio daktaro. – Neškit ją vidun ir paguldykit ant lovos.

Kokia nesąmonė…“ – dar spėjo pagalvoti Lapė ir nualpo.

 

Vieną dieną Žiurkytė senelės neberado.

Krėslas suposi tuščias, tarsi ji būtų ką tik atsikėlusi ir išėjusi. Durys užrakintos, langas praviras. Bet kad senelė išliptų pro langą – to tikėtis buvo per drąsu, juk jinai ir kelių žingsnių nenuslinkdavo be didelių pastangų.

Žiurkytei pasidarė liūdna. Buvo jau prisirišusi prie senelės. Slapčia vylėsi, kad kada nors ji prabils ir papasakos visą tiesą apie save ir apie mamą. O gal ir ne tiesą – gal tai bus graži legenda. Bet koks skirtumas. Žiurkytei labai norėjosi išgirsti senelės balsą.

Ir senelis susigraužė. Supliuško kaip pradurtas oro balionėlis.

Na va, išėjo, – nusiminęs lingavo galva. – Visada norėjo išeiti, dar kai buvo sveika. Vis pabėgdavo iš namų, bet kas nors sugrąžindavo. Rasdavo miške arba laukuose, o vieną kartą –švendryne.

Tai gal ir dabar… – tarė Žiurkytė, bet senelis ją nutraukė:

Oi ne, ne. Dabar jau niekas jos nebesuras.

Senelis persisvėrė per langą ir sužiuro į sodą.

Jokių pėdsakų, – sumurmėjo.

Žiurkytė užšoko ant palangės.

Sodas, apsunkęs nuo ryto miglos, tylėjo, tik pro baltus rūko tumulus lyg žibintai švietė gelsvi alyviniai obuoliai. Tyla užgulė širdį.

Radusi šiuose keistai pažįstamuose namuose senelį ir senelę – nesvarbu, kad vieną mirusį, o kitą sapnuojančią – jinai jau buvo bepasijuntanti laiminga. Ir dabar per daug nesikrimstų, jei tik žinotų, kad senelė sugrįš. Kad ir rūko pavidalu. Būtų dar geriau – plaukiotų sau po namus ir kojų jai nebeskaudėtų. Meduolių, tiesa, kepti jau neįstengtų, bet tiek to – užtektų ir kruopų virtuvės spintelėj.

Na, bet galim palaukti… – sušnibždėjo Žiurkytė. – Gal ji sugrįš.

Senelis papurtė galvą.

Negrįš.

Kodėl?

Nes niekas jos čia netraukia.

Žiurkytė pasižiūrėjo į senelį.

Net…

Net aš, – numojo ranka senelis. – Ką jau ten aš. Aš jai – niekas.

Perbraukė rankove nosį, mažumėlę susigraudinęs.

Tik mūsų Meškutė – tik jinai galėtų ją sugrąžinti. Bet Meškutė seniai mus paliko. Mes net nebežinome, kaip ji atrodo.

Žiurkytė susigūžė ant palangės.

Iš sodo dvelktelėjęs vėsus oro gūsis pašiaušė kailiuką jai ant nugaros. Ir ji, žiūrėdama į tuščią senelės krėslą, nuzulintus jo ranktūrius ir išsitrynusią atkaltę, staiga suvokė, kad visa tai yra sapnas.

Krūptelėjusi iš siaubo, atsisuko į senelį.

Senelio nebuvo. Tik sklaidėsi neryškus mėlynas dūmas.

Ir ji prisiminė, ko dar visai neseniai troško. KAD BŪČIAU VIENA. Kad niekas prie manęs nelįstų. Kad mano atmintis būtų tuščia.

Tada būčiau laiminga.

 

Bet taip ir nesuprato, laimė tai ar ne.

Aplandžiojo visą namą – iššniukštinėjo palėpę, pabuvojo rūsy, rado ten nežinia kokio senumo uogienių, uogos stiklainiuose jau buvo pavirtusios į fosilijas. Palei sieną stovėjo keli didžiuliai stikliniai buteliai, pūstapilviai, siaurais kakliukais, panašūs į kolbas.

Aha, tai čia tie indai, kuriuose senelis laikė vaikus. Žiurkytė apžiūrėjo juos ir atsiduso, pagalvojusi, kokia kvailystė buvo tuo tikėti. Ant aslos aptiko nugeltusį popierėlį, ant kurio dailia kaligrafiška rašysena buvo išvedžiota AGRASTŲ VYNAS.

Virtuvės spintelėje ji rado makaronų, kruopų, avižinių sausainių ir kitų maisto atsargų, o sode aptiko petražolių ir morkų lysvę. Vakarais susiraitydavo senelės krėsle ir užmigdavo, įkniaubusi nosį į nutriušusį pledą, tebekvepiantį meduoliais.

Rytais, kai pro atvirą langą padvelkdavo vėsa, atrodydavo, kad grįžo senelis. Kelis kartus Žiurkytė matė mėlyno rūko tumulus, įslinkusius vidun, bet jie nieko nesakė, tik, saulei kylant, išskysdavo plonomis sruogomis ir išgaruodavo.

Renata Šerelytė. Skvarbusis ilgesys

2023 m. Nr. 10 / Kodėl žmogui, kuris pats yra kūrinys, tokia svarbi kūryba? Svarbesnė už tikrovę, už buitį, net už tai, ką Immanuelis Kantas vadino moraliniu imperatyvu? Už šlovę, garbę, valdžią ir pinigus?

Renata Šerelytė. Išsivadavimas iš fantominio skausmo

2023 m. Nr. 4 / Jaroslavas Melnikas. Te visad būsiu aš. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 384 p. Knygos dailininkas – Zigmantas Butautis.

Renata Šerelytė. Ištikimasis

2022 m. Nr. 12 / Kambary buvo taip tylu, kad spengė ausyse; pilkas spalio sambrėškis driekėsi už lango kaip į kietus gumulus sušokusi akmens vata. Jeigu išeitum į lauką, į plaučius kaipmat prismigtų aštrių miniatiūrinių adatėlių.

Renata Šerelytė. Sielos kauliuko kelionė

2022 m. Nr. 10 / Laura Sintija Černiauskaitė. Džiaugsmynas. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022. – 176 p. Knygos dailininkė – Milena Liutkutė-Grigaitienė.

Renata Šerelytė. Kameros akimi

2022 m. Nr. 4 / Greta Dirmauskaitė. Pãžeme. – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021. – 152 p. Knygos dizainas – Tomo S. Butkaus, panaudoti Tito Jurjono piešiniai.

Renata Šerelytė. Tarsi nematoma ugnis

2021 m. Nr. 4 / Lina Simutytė. Miesto šventė. – Kaunas: Kauko laiptai, 2020. – 173 p. Knygos dailininkė – Živilė Žvėrūna.

Renata Šerelytė. Kukurūzuose prie bedugnės

2020 m. Nr. 8–9 / Vytautas Varanius. Šiltnamis. – Vilnius: Alma littera, 2019. – 208 p. Knygos dailininkė – Greta Virvičiūtė.

Renata Šerelytė: Nepasotinamas tobulumo ilgesys

2020 m. Nr. 5–6 / Rašytoją Renatą Šerelytę kalbina Daina Opolskaitė / Debiutavusi prieš dvidešimt penkerius metus, 1995-aisiais, šiandien ji yra daugiau nei dvidešimties įvairaus žanro knygų autorė, prozininkė, eseistė, literatūros kritikė.

Renata Šerelytė. Partizanai: priklausantys gamtai ar transcendencijai

Kaip pasakoti istoriją, kuri yra tokia daugiaplanė, prieštaringa, nepasiduodanti tvarkingai pasakojimo schemai? Kalbėti savo vardu ar kito vardu? Ar pasiteisintų polifoniškumas kaip objektyviausias pasakojimo būdas?

Renata Šerelytė. Už laiko ribų

2019 m. Nr. 5–6 / Jolita Skablauskaitė. Fatum. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 344 p. Knygos dailininkė – Deimantė Rybakovienė.

Renata Šerelytė. Bulvės akis

2019 m. Nr. 4 / Sustabdžiusi automobilį priešais raudoną šviesą, Milita dėbtelėjo į veidrodėlį. Nemira susitraukusi sėdėjo ant galinės sėdynės. Labdaros drabužių krūvelė, iš kurio kyšo kopūstas ant plono kakliuko.

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p.