Jokūbas Šemetulskis. O tada užmigau
2019 m. Nr. 8–9
Jokūbas Šemetulskis gimė 2000 m. Vilniuje, šį pavasarį baigė Vilniaus licėjų. Publikuojamas apsakymas šių metų respublikiniame jaunųjų filologų konkurse laimėjo pirmąją vietą už prozą.
Su draugais sumanėme iškasti tunelį nuo mano namų iki viešbučio „Jūratė“. Pakėlėme plytą prie stiklui skirto rūšiavimo konteinerio ir pradėjome laukti, kol atsiras tinkama proga rankomis išrausti tunelį per visą Nidą. Palaukę gal pusvalandį, planą nusprendėme atidėti rytojui. Arba dar vėlesniam laikui. Bet aš grįžau tą pačią naktį ir ėmiausi darbo. Turėjau darbščias rankas ir užsidegimo kupiną širdį, todėl per vieną naktį gana nesunkiai sukūriau požeminį tunelių tinklą, kuriuo buvo galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Buvau kietas penkiametis. Bet kitą rytą jau buvau pamiršęs, jog po trečia nuo kairės plyta prie stiklui skirto rūšiavimo konteinerio prasideda tunelių tinklas, kuriuo buvo galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje.
„NEMOKAMA INFOLINIJA 880026533“ rašo ant kolos buteliuko. Įdomu, kokiu tikslu galima skambinti kokakolos infolinija:
– Sveiki, čia Saulius iš „Omnitel“.
– „Kokakolos infolinija“, Linas klauso, kuo galiu padėti?
– Malonu, Linai, norėčiau pasiteirauti, kokį mobiliojo ryšio tinklą naudojate?
„Reiks kada taip padaryt su draugais“, – pamąsčiau. Per keletą minučių ištuštinau buteliuką, panaikindamas abstinencijos simptomus dar keletui valandų. Sėdėjome su gauja pamary. Jie kalbėjosi apie mašinas, o aš kūriau tokius ir panašius scenarijus su kolos infolinija. Nesidomiu nei mašinomis, nei sportu, todėl vienintelis mūsų bendras interesas – noras trainiotis po miestelį. Geriau lauke nei namie, geriau su jais nei vienam. Tokia logika rėmiausi. Nors visi ir apsimetame esą gurmanai žmonių, su kuriais bendraujame, mano nuomone, esant reikalui gali pamėgti bet ką. Tokia jau ta liūdna tiesa. Net ir pats nemėgstamiausias žmogus laikui bėgant gali pasidaryti visai toleruotinas arba net mielas širdžiai. Ačiū Dievui, šitie kol kas tik toleruotini.
– Gal varom kur nors? – paklausiau.
– Kur? – pasigirdo vangus murmėjimas.
– Nežinau, kur nors prasieit.
Nuskambėjo įvairių tonų mykimas, leidęs suprasti, kad suoliuko nepaliksime dar kurį laiką.
Štai čia ir baigiasi mano vaidmuo pokalbyje apie petardas ir Kasparo santykius su Aiste. Seniau dar bandydavau pradėti kalbą apie ką nors bent iš tolo vertą žodžių, tačiau tokie bandymai baigdavosi arba tyla, arba patyčiomis. Nelaikau savęs išminčiumi ir tikrai nesu iš tų, kurie gražią popietę ima ir nei iš šio, nei iš to puola vapėti apie „neatsakomus klausimus“, manydami, kad tuo susikurps protingo žmogaus įvaizdį. Toli gražu, kartais taip nenoriu būti palaikytas tokiu, kad stengiuosi kalbėti išskirtinai paprastomis temomis, lengvosios kategorijos žodžiais. Bet net tai mano chebrytei atrodo pernelyg nuobodu.
„Gali tu nesvaigt apie tas savo nesąmones, niekam neįdomu. Užknisi“, – nukirsdavo.
Juokingiausia, visi man sako, kad per daug kalbu, maža to, mano kalbėjimas visus tiesiog nenormaliai nervina: vienas sakinys išvargina kaip gera pastraipa mikrobangų krosnelės instrukcijos.
– Gal varom kur nors?
– Kur?
– Nežinau, kur nors, prasieit.
– Hmmhmmmhmh… mmmyyymmm… hmm…
Atrodo, mykė jie visą amžinybę. Gal net ilgiau, bet šito nežinau, nes po kelių mykimo minučių atsistojau ir patraukiau bibliotekos link.
Įdomus reiškinys – kurortas žiemą. Gali nueit du kilometrus išilgai miesto ir nepamatyt nė vieno žmogaus. Nejuokauju, yra tik trys vietos, kur visada sutiksi žmonių: mokykla iki trijų, bažnyčia iki penkių ir „Maxima“ iki aštuonių vakaro. Visas miestelis orams atšalus miršta. Čia visus metus daug vėjo, bet žiemą kartais jis būna beveik nepakeliamas. Jachtos ir kateriai uoste iškeliami į krantą, uostas nedirba. Jame ir aplinkui nėra nė vieno pastato, kuris nebūtų uždarytas. Visas pamarys, marioms užšalus, virsta kapinėmis, atrodo, kad čia gyvena vaiduokliai, kurie dieną slepiasi jachtose, o naktį išlenda laukan ir rėkauja pavėjui, taip miestelėnus atbaidydami nuo uosto.
Tuo tarpu miške tiesiog neapsakomai gražu. Žiemos tyla persmelkia tankius pušynus, šerkšnas padengia kiekvieną spyglį. Atrodo, kad net mažiausią tavo žingsnelį girdi visi medžiai, tykiai stebintys tave tarsi vaiką žaidimų aikštelėje. Kartais, jei lauki tikrai ilgai, gali sutikti stirną, kuri trumpam stabtels, lyg netikėdama tuo, ką mato, o tada nušuoliuos tolyn, tarsi ištrindama istoriją. Jei ne žymės sniege, niekaip nebūtum tikras: buvo ji čia ar ne. Miestas miręs, o miškas ilsisi, miškas pražyla ir tampa seneliu, pasisodina tave ant kelių ir pasakoja istorijas iš gilios senovės. Tu jų nesupranti, tačiau tau nerūpi, nes žinai, kad tai, ką jauti beklausydamas, – daug svarbiau. Keliaudamas link bibliotekos palikau sniege pėdsakus. Ir žinau: kai rytoj vėl pro ten eisiu, sniege galėsiu įžiūrėti net menkiausią savo pėdos kryptelėjimą.
Nors biblioteka stovi tankiau apgyvendintoje miestelio dalyje, aplink ją žmonių vis tiek beveik neregėt. Tačiau viduje iškart pamatau bendraamžius, vystančius savo priklausomybę nuo kompiuterio – namie mamos dar bando juos nuo šito velnio išradimo apsaugoti. Prisėdau šalia ir nusprendžiau paklausyti muzikos. Su mumis bibliotekoje buvo dar kokie septyni žmonės, įskaitant darbuotoją. Tris moteriškes jau pažinojau iš matymo – jos visada ateidavo kartu, tačiau neištardavo viena kitai nė žodelio. Panašiai kaip aš su savo kompanija, tik visiškai kitaip. Vienas dėdulė čia nuolat ieškodavo draugų, nejaukiai bandydamas užkalbinti nepažįstamuosius, kaip filmuose. Jei tik jis būtų užkalbinęs mane! Kartais net stengdavausi atkreipti jo dėmesį, truputį iš gailesčio, tačiau labiau iš smalsumo ir nuoširdaus noro susipažinti. „Aš juk vaikas, kam būtų įdomu su manimi kalbėti“, – nevykusiai save guodžiau. Bet bliamba, aš rimtai laikiau save įdomiu. Ir dabar laikau. Ir nemanau, kad tai – arogancija. Liūdna yra kuklintis ne tik prieš kitus, bet ir prieš save patį – taip virstant tikruoju nuobodyla. Nesakau, kad nuobodūs žmonės nelaiko savęs įdomiais, tačiau visada verta pasitikėti savo gerosiomis savybėmis ir rizikuoti, nei visą gyvenimą praleisti nudelbus akis net prieš veidrodį. Dar kartelį susitaikęs, jog keistasis dėdulė manęs niekada nepastebės, užsimerkiau ir pasinėriau į prastą elektroniką, kurią tada mėgau. Elektroninėje muzikoje tiek daug šūdo, kad jei nepaaukosi daugybės valandų, ieškodamas joje ko nors vertingo, tai ir nesužinosi, jog esama ir tikrai geros tokios rūšies muzikos. Čia užklystantys ilgai neužsibūna, ir tik mažoji dalis rimtai ieškančių atranda vertos dėmesio elektronikos. Ir tik tada jie supranta. Na, tais laikais aš klausiausi (toleruotinų) tragiškų bumčikų, nežinodamas, kas yra tikra, gurmaniška elektronika. Užsimerkiau ir užmigau gal per tris minutes. Tiek trunka visi prasti takeliai.
Pabudau prie jūros, visas išdžiūvęs ir išsekęs nuo saulės. Ji šiandien kepino kaip reikiant ir ultravioletiniai spinduliai rimtai stengėsi sugadinti man dieną. Bet kremas juk toks brangus, tenka apsieiti be jo. Buvo viena tų nelietuviškų dienų, kai dangus mėlynas, o žmonės šypsosi. Iš greta esančio beachbar’io skambėjo disko muzika: didžėjus išsinešė aparatūrą į terasą ir grojo atsisukęs veidu į jūrą. Žmonės manė, kad muzika skirta jiems, baro klientams, bet geriau įsižiūrėjus į didžėjų pasidarė aišku – jis groja jūrai. Niekas, trečią valandą stovėdamas saulėkaitoje, taip nesišypso kažkokiems durneliams paplūdimyje. Dangus šiandien mėlynas! Tokios dienos man yra stebuklas. Devyniasdešimt procentų laiko dangaus mėlynė mūsų krašte būna pilka. Ne estetiškai, stilingai pilka, o tiesiog pilka. Kaip daugiabučio siena Fabijoniškėse. Nesuprantu, kaip galima ryte išėjus laukan jaustis pilnam jėgų, kai visa aplinka atrodo pervargusi. Žaluma netenka žalumo, kai dangus pilkas, žmonės netenka guvumo ir viskas panyra į liūdesio debesį. Net ne liūdesio, toks dangus labiau atneša jokią nuotaika. O ji – pati baisiausia. Bet šiandien, gražią vasaros dieną, mes nebuvome namie. Jautėmės tarsi prastame filme, prastame todėl, kad sunku juo patikėti. Euforiškos disko melodijos, tinkamos spalvos dangus ir jūros ošimas leido visiems bent trumpam pasijusti kaip Matiso „Šokyje“. Buvom laimingi. Tiesiog.
Pažvelgęs į kairę išvydau savo labai protingą ir labai simpatišką merginą. Geras jausmas. Gal net geresnis už gerą.
– Marija, kelkis, – nesinorėjo jos žadinti, bet kremo neįperka ir ji.
Ji labai grakščiai pasirąžė (nesuprantu, kaip merginos sugeba atrodyti puikiai net ką tik pabudusios po poros valandų kepimo saulėje) ir šyptelėjo:
– Varom ledų.
Susirinkome daiktus (tuščią kolos butelį, pilną nuorūkų, ir kelis skudurus, ant kurių gulėjome) ir patraukėme ieškoti ledų. Labai malonu basam lipti mediniais saulėje įkaitusiais laiptais, tačiau po tokios varginančios popietės laiptai atrodė kaip didžiausias košmaras. Bet ko nepadarysi dėl vanilinio plombyro su saldainiukais už minimalų valandinį atlyginimą. Sukrapštę paskutinius centus nusipirkome vieną ledų porciją ir įsitaisę ant suoliuko ėmėme laukti vakaro. Aš jai pasakojau apie mėnesį, kai teko slapta miegoti dviračių nuomos, kurioje tuo metu dirbau, sandėly, o ji juokėsi ir negalėjo atsistebėti, kaip aš atsiduriu tokiose situacijose. Tai buvo tokios akimirkos, kai bendraudamas su artimu žmogumi pamiršti, kur esi ir kas aplinkui. Magiškas burbulas apgaubė suoliuką, ir leido net pamiršti, kiek valandų. Pakilome tik kai saulė jau leidosi, ir grįžome į paplūdimį jos palydėti, tos, kuri šiandien mus tiek nukankino. Bet ką ten pyksi, kai tokia graži.
Kai saulė visai pasislėpė už horizonto, pasigirdo muzika. Čiupau Mariją už rankos ir pasišokinėdami nuskriejome jos link. Štai mes ir vėl „Šokyje“. Ore tvyrojo smilkalų kvapas – dievinu smilkalus. Aikštelėje šoko kokie devyni žmonės. Septynis pažinojau, o likę du buvo panirę į šokį. Vienas sekundėlei atsimerkė ir pažvelgė tiesiai man į akis, tarsi pajutęs, jog žiūriu. Mėgstu vakarėlius, nes čia neegzistuoja nejaukus akių kontaktas. Jei du žmonės žiūri vienas į kitą ilgiau nei akimirką, kuris nors būtinai nusišypsos. Kaip viskas paprasta: nusišypsai, ir nebėra jokių klausimų, nejaukumo. Bet ne, visur kitur už ilgesnį žvilgsnį gali būti palaikytas iškrypėliu ar net banditu. Mano veidas piktokas, tad dažnai pasitaiko, jog kai užsižiūriu į kokį nors nepažįstamąjį, šis išsigąsta, nudelbia akis arba nusisuka. Aš niekad nieko neskriaudžiau. Mano tiesiog toks veidas! Kad ir kaip būtų, vakarėliuose už žvilgsnį gauni šypseną. Atsitrenkus į aplinkinius šie kartais net patys atsiprašo – taip stipriai niekas nenori pyktis.
Trypėme pievoje, kol pradėjome lėtai į ją grimzti. Bet mums nerūpėjo, juk toks gražus vakaras. O kai virš žemės kyšojo jau tik mūsų galvos, daviau Marijai bučkį ir staiga sulaikę kvėpavimą abu įkritome į tunelį, kurį iškasiau penkerių. O tada užmigau.
– Tu, tipo, dramblio nematęs?
– Kokio dar dramblio, ką čia svaigsti.
– Oooiiii…
Pabudau pievelėj miškelyje už gaisrinės. Iš kur jis žinojo, kad aš čia, nė neįsivaizduoju. Domas vedė mane gal pusę valandos, kol pagaliau ėmė ir sustojo vidury mašinų aikštelės, netoli „Maximos“.
– Nu, – suirzęs pažvelgiau į jį.
Jis plačiai išsišiepė ir, kaip dėdė apkabinęs mane per pečius, bedė pirštu į viršų. Pakėliau akis ir pamačiau tarsi pirmą kartą. Štai jis!
Vaizdas buvo tikrai galingas. Dviejų milžiniškų verkiančių gluosnių laja priminė dramblio siluetą, aukščio sulig viešbučiu „Jūratė“. Atrodė, kad atžygiavęs milžiniškais viską griaunančiais žingsniais dramblys staiga sustojo ir akimirksniu virto vėjo blaškomų gluosnių skulptūra. Lapus lengvai šiureno marių vėjelis, ir nuo jo dramblys kone prarasdavo kontūrus. Tačiau lapų virpesys suteikė jam gyvybės. Jau atrodė, kad štai – tuoj žengs. Įdomu, ar seniai jis čia? Pro šią vietą per dieną praeinu keliolika kartų, nė neįtardamas, kad esu stabtelėjusio dramblio kelyje. O jei jis kurį kartą būtų pradėjęs žingsniuoti?
Visos šios mintys atgaivino mano smegenis, buvau jau ir pamiršęs, ką reiškia mąstyti apie svarbius dalykus.
– Lipk ant jo, galėsi joti, – nusišypsojau.
Na, Domas nejuokavo, užlipo iki pat dešiniojo medžio viršūnės – arba dramblio galvos. Negalėjau atsižiūrėti: pasididžiavimo kupinomis akimis jis lingavo pakibęs ant šakos, o jo veide spinduliavo pati nuoširdžiausia vaikiška šypsena. Ir dramblys, ir Domas kvietė mane viršun. Nebijau aukščio ir tikrai mėgstu laipioti medžiais, tačiau lipti drambliu yra visai kas kita, net jei jis yra toks. Patekau į juokingą „jau tuoj“ būseną. Atrodė, jog tuoj pasileisiu bėgti link medžio ir nedvejodamas per pusę sekundės užsikarsiu iki pat jo viršūnės, o tada. Tada galėsiu būti visų karalius, kad ir akimirką.
Jau buvau visai įsidrąsinęs, kai cementas po mano kojomis pradėjo eižėti. Persigandau, kad dramblys taip įsiaudrino, jog medžių šaknys atgijo ir pradėjo veržtis lauk. Atšokęs stebėjau, kaip iš sutrūkinėjusio asfalto staiga išlindo ranka. Nespėjau net sušukti „ZOMBIAI“, kai iš po žemių išniro ir labai žavus merginos veidas: purvinas, bet vis tiek gražus. Netekęs amo stovėjau ir žiūrėjau, kaip ji išlenda visa, o paskui prisėdusi nusipurto nuo drabužių ir veido žemes:
– ZOMBIAI! – sušuko ji ir nusišypsojo žemėtais dantimis.
– …
– Labas, aš Marija.
Tylėjau toliau mąstydamas, kokia protinga ir simpatiška mergina čia išdygo iš po žemių.
– Gal paaiškinsi, kas čia ką tik buvo? – pagaliau atsitokėjęs paklausiau.
– Ne, bet galiu patikint, kad po žeme kažkas iškasė tunelių tinklą, kuriuo galima nueiti į bet kurią vietą dviejų kilometrų spinduliu nuo konteinerio, kuris prie pašto, Taikos gatvėje.
Kelias akimirkas bergždžiai svarsčiau, ką atsakyti, ir ištariau prasmingus žodžius:
– Aee…
Ji nusikvatojo, lyg išgirdusi tikrai juokingą bajerį. Domas tuo tarpu nulipo žemyn pasižiūrėti, kas čia vyksta. Jo veide nebuvo nė lašo nuostabos, atėjo tiesiog pasilabinti. Na, o aš toliau stovėjau išsižiojęs. Pagaliau nustojusi juoktis ji išsitiesė ir lyg niekur nieko atkišo ranką:
– Labas, aš Marija.
– Mhm… – numykiau ir toliau bukai spoksojau į skylę asfalte. Galva buvo beveik tuščia, joje sukosi tik vienas klausimas – kas mokės už kelio remontą. Štai kas man atrodė svarbu.
– Lįsi atgal? – mandagiai pasiteiravau.
– Lįsim visi, – labai užtikrintai atsakė.
Iškart užsigeidžiau paprieštarauti, nors ir jutau, kad eiti kartu tikrai noriu. Ji negali būti teisi. Čiagi aš svarbus. Nusprendžiau negadinti naujos pažinties demonstruodamas visus savo principus ir trūkumus, todėl giliai įkvėpiau ir nusišypsojau.
– Mudu su Domu netilpsime, – tariau apžiūrinėdamas jos išmuštą skylę.
– Yra ir kitas įėjimas, – išgirdau.
Aš, Domas ir Marija nusileidome žemyn, kur Marija, pasirodo, praleisdavo itin daug laiko.
Jau pirmą kartą nusileidę visi trys pradėjome dirbti: dailinome sienas, šlavėme žemes, klojome kilimus, kuriuos stebėtinai dažnai rasdavome prie konteinerių. Nusprendėme įsirengti požeminį štabą. Įsivedėme net vandentiekį. Ir bevielį internetą. Nusisamdėme tarnaitę. Prie konteinerio radome ir šviestuvą, kuris įsijungia suplojus. Tada nutapėme neįkainojamų meno darbų. Na ir visa kita. Darbavomės tarsi laukdami branduolinio karo ar ko nors tokio. Turbūt labiau ko nors tokio. Kadangi visi turėjome po šešiolika metų ir daugiau, atrodėme sau jau gana suaugę. Tačiau ši veikla taip priminė vaikystę, kad dar nespėję užaugti vėl pasijutome vaikais. Po darbų visuomet eidavome palydėti saulės. Iš pradžių trise, tačiau netrukus Domas vis dažniau sugalvodavo priežasčių pasiplauti. Buvau jam dėkingas. Ilgainiui ėmiau nuoširdžiai mėgautis gyvenimu. Iki šiol malonu būdavo tik įsivaizduoti, kas manęs laukia: laisvė, karjera, kelionės ir visos kitos tipiškos šiuolaikinės svajos. Išgyvenau tarpinį gyvenimo laikotarpį. Laimė jau tuoj ateis, man tik reikia įsidrąsinti. Bet dabar tikrai jaučiausi laimingas dėl to, ką turiu. Žinoma, laukiau ateities, bet jau ne kaip geresnio gyvenimo – ji man reiškė tik kitą etapą, niekuo nei prastesnį, nei geresnį už dabartį. Kartais net atrodydavo, jog ateitis negali būti geresnė, todėl, aišku, ji tik prastės. Buvau linkęs demonstruoti savo spontaniškumą ir naujovių geismą, bet pokyčių bijojau kaip ir kiekvienas.
Vis mažiau laiko praleisdavome lauke. Mūsų štabas buvo gana arti žemės paviršiaus, tačiau tunelių gylis (kaip ir beveik viskas apie juos) buvo paslaptis. Dažniausiai mes arba kildavome laiptais, arba leisdavomės. Po kurio laiko nebeturėjome, apie ką kalbėti, juk nuolat būdavome kartu. Ką gali kalbėti apie lipimą laiptais? Paskui pamiršome net vienas kito vardus, tapome beveidėmis figūromis. Nebežinojome, kas mes, kiek mūsų čia yra, ar apskritai esame čia. Ar iš viso esame? Iškilus į paviršių viskas, žinoma, grįždavo į savo vietas, tačiau, kaip sakiau, tenai mes beveik nesirodydavome.
Kartą visi leidomės laiptais. Tą kartą mes visi leidomės laiptais. Kartą, kai visi leidomės laiptais, pamatėme duris. Vienas mūsų pasuko durų link ir išnyko. Tai buvo seniai. Bet vis dažniau, vis dažniau kuris nors iš mūsų, laiptais besileidžiančių žmonių, išdrįsta pasukti į šoną, nežinodamas, kur tai nuves ir ar kada sugrįš pas mus. Lipti laiptais, pradžioje, kai nieko daugiau nebuvo, tik begalė pakopų, buvo gera. Buvo smagu nerūpestingai dėlioti kojas vieną po kitos ir ramiai šnekučiuotis apie laiptų prigimtį, apie tai, kas mūsų laukia apačioje. Tačiau pirmosios durys, kurias išvydome, viską sugadino:
– Ei, čia durys.
– Hm.
– Užrakintos.
– Ką padarysi.
Neapsakomai sunerimę kurį laiką tylėjome.
Tipu tapu tipu tapu leidžiamės žemyn
Tipu tapu tipu tapu gera būt kartu
Tipu tapu tipu tapu
Lipam laiptais mes kartu
Tipu tapu leidžiamės žemyn
Tipu tapu kartu
Tipu tapu žemyn
Daina, kurią sukūrė mano draugas. Jis labai talentingas. Rašo ne tik gerą poeziją, bet ir piešia visai gražiai. Kartą jis nutapė duris.
– Kas čia?
– Durys.
– Mesk lauk.
Po kurio laiko visi priėjome numestą durų paveikslą ir lyg susitarę nežiūrėjome į jį, tarsi jis neegzistuotų. Tik jis, tas nevykėlis, trumpam stabtelėjo.
– Kur jis?
Atsisukome ir neišvydome nieko, tik laiptus. Ir duris prie jų.
Liūdnai slinko dienos, apverkėme draugą, kurio dainų ilgimės. Kartą, kai lipome laiptais, pamatėme duris. Kitą kartą, kai pamatėme duris, mes lipome laiptais. Durys dėbtelėjo į mane, ir aš sprukau nuo jų. O tada parkritau. Kai lipdamas laiptais vėl pamačiau duris, pradėjau šuoliuoti ir nusiridenau žemyn. O tada netekome dar dviejų draugų. Ašaros riedėjo mūsų veidais, vis mažiau šnekėdavomės apie laiptų prigimtį, apie tai, kas mūsų laukia apačioje. Apie tai nežinojome nieko. Aišku buvo tik tai, kad, įėjęs pro duris, apačios nebepasieksi.
Mes visi leidomės laiptais. Apačioje mūsų laukė kiti laiptai, o jais nulipę išvydome posūkį. Už jo stūksojo laiptai. Kas trečią pakopą buvo durys.
– Dėl dievo meilės, visi būkime atsargūs ir nekvailiokime, juk matėte, kas jiems atsitiko.
– Tai kad nematėm.
Kai visi vėl leidomės laiptais, netekome dar aštuonių draugų. Visi sulindo pro vienas duris. Nesitarę. Nei tarpusavy, nei su mumis. Liūdni buvo laikai. O tada užėjus likome dviese. Nebesikalbėjome. Šnekėjau tik aš, nes kartą, kai lipome laiptais, prie kurių buvo durys, aš likau vienas. Prisipažinsiu, durys mane suviliojo:
– Velniop.
– NEDARYK TO.
– Ko?
– Durų.
Nebesižvalgiau į šonus, bijodamas, kad tos durys manęs neprarytų kaip kitų. Vis daugiau laiptų, kuriais lipti vienam darėsi vis sunkiau. Kiekvienas žingsnis reikalavo begalinių pastangų, tačiau kas manęs nenužudo, tas juk padaro mane stipresnį. Susikaupęs lėtai leidausi žemyn. Aš nesustabdomas. Tai, kad kiti silpni, manęs nesustabdys. Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš buvau stiprus ir susitelkęs. Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš likau vienas. O tada užmigau.
Kartą, kai visi leidomės laiptais, aš likau vienas. Šiems žodžiams tebeskambant galvoje, suvokiau, kad sėdžiu savo lovoje. Iš atminties dingo faktas, kad kadaise, būdamas penkerių, iškasiau tunelius, kuriais galima nukeliauti į bet kurį pastatą, esantį dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Nebeprisiminiau, jog tuose tuneliuose aš, Domas ir Marija įsikūrėme štabą. Užmiršau, kad turiu draugų. Negalėjau pasakyti, ką veikiau paskutiniuoju metu. Vėl laukiau ateities. Atsikėliau iš lovos ir nuėjau įsipilti vandens. O tada panirau į vienatvę.
Ji keistas dalykas. Yra riba, kai vienatvė virsta savaime suprantamu dalyku – tvyro ore nematoma, bet neleidžia nė sekundėlę suabejoti savo buvimu. Kai likau vienas, pamiršęs draugus, vis tiek jutau jų trūkumą, o kas keisčiausia, toje tuštumoje gana aiškiai išryškėdavo Domo ir Marijos paveikslai. Atrodė, jog draugai iš tikrųjų yra šalia, jų trūkumas tapo toks tirštas, kad jame pradėjo materializuotis tai, ko labiausiai reikėjo.
Esi vienas, bet vienatvė pasistengia, kad jaustumeis tarsi pusė. Važiavau autobusu užėmęs pusę vietos, ir po nosimi kartojau savo sukurtą mantrą:
Kas per šūdas
Kas per šūdas
Kas per kas per
Chujnia…
Pabandykite, padeda suprasti, kas per šūdas. Na, bent man padėdavo, kai atsidurdavau neaiškioje padėtyje. Pavyzdžiui, sėdi autobuse ir važiuoji ten, kur tau visai nereikia, kol tavo įsivaizduojami draugai sėdi kine ir įsivaizduojamai nerimauja dėl tavęs. Nusprendžiau kurį laiką įsivaizduoti, kad jų nėra. Ne kad jie visai dingo, to nepakelčiau, bet kad grįžo ten, iš kur atėjo.
Kadangi išlipau ne savo stotelėje, tai gatvė, į kurią įsukau, irgi ne mano. Namas, kurio laiptinėje staiga atsidūriau, taip pat nėra mano, ką jau kalbėti apie butą, į kurį ką tik įėjau.
– Nuo šiol čia mano namai! – pareiškiau nieko nesuprantančiai dvidešimt pirmojo amžiaus šabloną atitinkančiai keturių asmenų šeimai (vienas vyras, viena žmona, vienas berniukas, viena mergaitė ir vienas šuo. Visi, savaime suprantama, šviesiaplaukiai).
Jie sekundėlę patylėjo, o tada pradėjo nedrąsiai bartis ir stumti mane lauk. Bet ne tiek stūmė, kiek patys traukėsi atatupsti. Aš gi nesustabdomas. Ramiai nužingsniavau iki ant sienos kabančio paveikslo, o šeimyna toliau beviltiškai mėgino mane išvyti. Tiesą sakant, tikėjausi labiau juos išgąsdinti, maniau, kad sustingę spoksos, drebančiais balsais kartodami, kad galiu imti ką noriu, kad palikčiau juos ramybėje. Bet ne, jie net bandė mane mušti. Šeimos galva pakėlė dešinę leteną ir stipriai užsimojo. Aš, savaime suprantama, pasitraukiau. Jis neteko pusiausvyros ir suklupo, paskui save nusitempdamas visą į jį įsikibusią šeimyną. Įsistebeilijau į paveikslą, vaizduojantį prie senos trobos sukrautą rąstų krūvą kažkokioje tamsioje lietuviškoje girioje (dabar jie tikriausiai labai norėtų tokioje gyventi). Kai atsisukau, nė vieno nebebuvo. Matyt, nelabieji pagaliau paliko mano butą ir grįžo, iš kur atėję.
Po tokių nesąmonių norėjosi tik išgerti arbatos ir eiti miegoti. Užsiplikiau arbatos. Ir ją pamiršau. O tada užmigau.
– M!
– M?
– Atsimerk!
– Mm…
Marija pradėjo mane purtyti. Nekenčiu būti pažadintas. Pramerkęs akis patyriau staigų džiugesio pliūpsnį: mes juk tuneliuose, kuriuos iškasiau penkerių. Atšakoje, kurios iki šiol aptikę nebuvome.
Purvini, apkibę voratinkliais stovėjome žiūrėdami vienas į kitą, o tada staiga prajukome. Juokas buvo toks tikras, kad negalėjau patikėti. Tikras juokas skiriasi nuo įprastinio, kad ir nuoširdaus. Gali isteriškai kvatotis, nors juokas ir nebus tikras. Tikras juokas nėra draugiškumo, linksmumo, nuoširdumo, gerumo ženklas. Jis sklinda giliai iš krūtinės ir išsiveržia labai netikėtai. Jį sunku suprasti, bet visada žinai, kada tai jis – tikras, natūralus juokas. O tada užlieja džiugesio banga. Džiaugsmo dėl juoko, o ne kartu su juoku. Tai dievai ksilofonu groja mūsų krūtinėse.
– Panašu, kad nuo iškasimo laikų čia niekas nesilankė, – nusprendė ji.
– Gali būti, – nusijuokiau, dabar jau tiesiog nuoširdžiai. „Tikrai gali būti“, – pagalvojau.
– Bet šiukšlių vis tiek oho kiek – jaučiu, iš viršaus krenta.
Iš neturėjimo ką veikti tas šiukšles pradėjome rinkti. Rinkome cigarečių pakelius ir lyginom jų kainų skirtumus – jie čia krito penkiolika metų. Susirinkome gal šimtą žiebtuvėlių, radome net vaikišką gelbėjimosi ratą, pripūtėme ir palikome gulėti. Marija rūpestingai surinko gal penkiasdešimt įvairiausių narkotikų maišelių. Paskui juos, aišku, išmetė. Aš gavau naują batų porą, ji – pajūrio šlepetes. Tada ėmėmės šlavimo. Bėda ta, kad kuo daugiau šlavėme, tuo daugiau šiukšlių kilo į paviršių. Tada liovėmės.
Atsigulę bandėme įsivaizduoti, kaip atrodo virš žemės esantis dangus. Abu iškart nutarėme, kad šiandien giedra ir žvaigždėta naktis. Kaip kitaip. Užsimerkęs paišiau sau dangų. Sunku įsivaizduoti visą paveikslą. Nusipieši fragmentą, kartais pavyksta įžiūrėti net visas jo dalis, bet piešiant toliau prieš tai įsivaizduoti vaizdai dingsta. O čia, tuneliuose, iškastuose prieš keliolika metų, dangų nutapiau tokį, koks jis ir yra. Ne tik vaizdą, bet ir jo esmę. Ir vaizdo esmės esmę.
Kai atsimerkiau, buvau likęs vienas.
– Mariiijaaa! Mariiijaaa! – ūkčiojau per daug nesitikėdamas.
Ėmiau leistis žemyn. Aptikau keistai iškastų atšakų, kurių sienos buvo gumbuotos, tarsi apėjusios žemės burbulais, suradau ir išėjimą, kurį čia kažkas paliko. Deja, jis buvo per siauras, kad tilpčiau, be to, kraštai – nelygūs ir cementuoti, tarsi kažkas čia jėga būtų išmušęs skylę. Iškišau galvą, kad apsižvalgyčiau, kur esu, tačiau paviršiuje buvo tik smėlio kauburiai, nieko daugiau. „Pasaulis išnyko“, – pamaniau. Beklajodamas radau keistų požemių: pradžioje žingsniavau preciziškai iškastu kvadrato formos koridoriumi, tada išėjau į kubo formos erdvę, kai kraštinė a lygi trims, o tame kube – kažkaip susipusčiusi kopa. Iš kubo išlipau į žingsnio ilgio kelią, kurio gale buvo tuščia vandens talpykla, o dugnas pilnas akmenų. Iš pradžių bandžiau ja ropoti, bet pusiaukelėje atsibodo ir pasileidau žemyn, tarsi nujausdamas, kad apačioje yra šaltinėlis. Pliumpt. Kaip gera nusiprausti! Ledinis vanduo gėlė visą kūną, bet man tai nerūpėjo, jaučiausi tarsi atradęs aukso gyslą.
Po maudynių atsiguliau šalia, ant šaltos, išvaikščiotos žemės. O tada užmigau.
Pabudau savo naujame bute ir pasijutau labai laimingas. Bet tai truko tik sekundėlę, krūtinę staiga užliejo tuštuma; jei kas ten viduje suplotų, pasigirstų aidas. Tik pusė manęs atsikėlė iš lovos. Išsiviriau kavos, užsipyliau greitai paruošiamą košę ir kaip tikras lietuvis sekmadienio rytą įsijungiau teliką. Tinkamiausias laikas televizijai yra vangus rytas, kai vienais apatiniais gulinėji ant sofos. Tuo metu tu pats ne ką protingesnis už šiuolaikinę televiziją, kurią taip prieš visus niekini. Priguliau ir per kelias sekundes pajutau, kad nuo dabar esu vienis su sofa. Dabar aš irgi turiu keturias kojas. Dabar ir aš esu metro pločio. Dviejų metrų ilgio. Ir ant manęs dabar sėdi žmonės, girdami, koks esu minkštas. Ir man nebereikia judėti.
Mano venomis teka kamšalas.
Susilaužiau kelias lentas ir išlindo trys spyruoklės, bet galiausiai man pavyko atsistoti. Pajutau pilnatvę, šokinėdamas iš džiaugsmo nuverčiau dvi stalines lempas, sudaužiau vazoną. Neilgai trukus vietoje jų atsirado naujos lempos ir nauji vazonai. Mano spėjimu – jie atskrido iš tunelių, kuriais galima nukeliauti bet kur dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje. Pasijutau tarsi superherojus: žmogus-sofa. Klausimas, kaip išnaudoti šią supergalią.
Bliamba, tilpau į liftą. Patyriau daugiau nuostabos negu per visą rytą kartu sudėjus. Į lauką išslinkau beveik nepastebėtas, tik kaimynė iš pirmo aukšto atkreipė į mane dėmesį:
– Prašau. Nemindyti! Pievos.
Tiek žinių. Nusprendžiau prigulti šalia konteinerių, suteikti galimybę vienam laimingajam pasiimti mane namo ir pradžiuginti savo šeimą. Šiaip ne taip nukrypavau iki artimiausių konteinerių ir patogiai įsitaisiau prie senos kėdės bei niekam nebereikalingos komodos. Netoliese vartėsi dar dvi sofos.
– Kokia tavo istorija? – paklausė manęs sena kėdė apipelijusiu apmušalu.
– Nepatikėsite, net jei papasakosiu, – prunkštelėjau išspjaudamas gabalą porolono.
Nusprendžiau su tom senienom labai nesibičiuliauti, jos galėjo pakenkti mano įvaizdžiui. Leisdamas laiką su visokiom atmatom ilgainiui pats tokiu tampi. Jų laukia sąvartynas, o manęs – dar daug metų tarnystės ir meilės.
Praėjus vos porai valandų atvažiavo sunkvežimis ir pasiėmė vieną sofą. Nugirdau tuos sutrešusius baldpalaikius murmant:
– …vis dėlto trečiadienis… kitas jau tu… kas ten per naujokė? …ėlus labai… už savaitės vis tiek nebe…
Išgirdau užtektinai, kad suprasčiau: turiu savaitę, kol mane išveš į sąvartyną kaip tą vargšę, nors ji taip pat atrodė gana padoriai.
Galėjo tas lūženas pirmiau išvežti.
Praėjus dienai ėmiau nerimauti – kodėl niekas neatėjo manęs pasiimti? Įsivaizdavau, kaip laiminga keturių šviesiaplaukių šeima, eidama pro šalį netyčia pastebi mane, o tada šūkaudami iš džiaugsmo visi drauge neša mane namo. Tačiau praeiviai net nestabtelėdavo, tik liūdnai žiūrėdavo mūsų pusėn, tarsi sakydami, kad negali niekuo padėti. Jokia šeima pro mane net nepraėjo, gal čia gyvena tik vieniši vyrai ir pensininkės? Iš visų jėgų bandžiau demonstruoti, kokia minkšta sofa esu. Tačiau niekas nesikeitė: ir toliau tiesiog gulėjau slapta klausydamasis, ką šneka kaimynai. Aną dieną mane pagaliau aplankė keli vaikiščiai. Buvo ne itin smagu, bet jie bent pripažino, kad esu neblogas baldas. Trečią dieną nuo drėgmės pradėjo gelti sąnarius, ketvirtosios vidury ant manęs jau laipiojo šunys. O tada pradėjo lyti. Viskas! Aiškiai suvokiau, kad visos mano viltys žlugo savaitei dar nesibaigus. Niekas namo nevilks šlapios, pelyti pradėjusios sofos. Purvinas lietus sugadins mano puikią spalvą ir apmušalų švelnumą. Likusias tris dienas toliau leidau su likimo bendrais. Jie manęs vis dar nemėgo, o ir pats jų draugija per daug nesidžiaugiau. Ir vis tiek taip buvo geriau, negu gulėti vienam, šlapiam ir nelaimingam.
– Bičiuliai, regis, man jau laikas.
Išvežė senąją kėdę. Netektį visi išgyvenome skirtingai, tačiau supratau, kad prie to teks priprasti. Atėjus mano laikui, kai iš senosios kompanijos jau tik aš ir buvau likęs, visi naujieji bičiuliai žiūrėjo į mane su pagarba ir meile. Tolėliau, arčiau kelio, ten, kur kadaise gulėjau, kvailai maivėsi smėlio spalvos fotelis.
Stebėdamas jį pro galinį sunkvežimio langelį ramiai lingavau pirmyn ir atgal melsdamasis, kad nepradėtų lyti. O tada užmigau.
Pabudau po gluosniu. Regis, pramiegojau čia kelis mėnesius. Buvo vienas tų labai romantiškai nuteikiančių raudonų vakarų. Mane jie veikia negatyviai. Atrodo, kad šiuo metu turėčiau slinkti su panele pajūriu, arba su draugais gulėti kopose ir tyliai stebėti dangų. Arba vienas klajoti po miestą ir gėrėtis vaikštinėjančiais žmonėmis. Bet ne, aš einu iki miškelio už gaisrinės pamyžt, o tada nesiplovęs rankų skubėsiu nusipirkti muilo skonio „submarino“, kuris, beje, bus toks šaltas, kad valgant gels dantis. Atrodo, kad aplinka tau kelia per didelius reikalavimus. Nuteikia gal ir romantiškai, bet ši nuotaika pažadina ir kitą, daug paveikesnę reakciją – ką tik iškritusio danties jausmą.
Nuostabus oras ir temperatūra man sako, kad kažką darau negerai. Suskiai.
Niekada nestokojau energijos, maža to, kartais pasijuntu toks pilnas jėgų, kad eidamas vienas staiga pasileidžiu bėgti visu greičiu, kol pradeda tvenktis ašaros. Kai jau nieko per jas nematau, nesiliaudamas bėgti papurtau galvą lyg pakvaišęs. O tada plačiai atsimerkiu. Atsimerkiu ir sustoju. Giliai alsuodamas žvalgausi aplinkui ir viskas atrodo taip, tarsi pirmą kartą regėčiau. Pulsuojančios emocijos ir adrenalinas paaštrina mano regą, vaizdas apeina ratilais, kurie tarsi paaiškina viską aplink mane kažkokiomis keistomis, man nesuprantamomis matematinėmis formulėmis. Mišką matau visą: ne tik pirmąsias pušų eiles ir susiliejusią kamienų sieną tolumoje, o visus medžius, matau, kokie jie skirtingi, lengvai įžiūriu krūmus, labai atidžiai įsistebeilijęs į kurią nors vietą, galiu įvardyti net, kokios uogos ten auga, koks paukštelis praskrenda. Tikrai smagus reikalas. Sunaikinęs „submariną“ su kebabo vištiena ir vyšniniais pomidoriukais, išgėriau ir vakarinį kolos buteliuką. O tada jau kiek pasitaisiusios nuotaikos patraukiau pajūrio link. Pirmą kartą ruošiuosi nubėgti savo spontanišką sprintą tikslingai. Efektas tikriausiai nebus toks pat, bet vis tiek geriau nei visai nieko.
Niekada nevaikštau tradiciniais maršrutais. Lipu per kalnus, braunuosi per pušų šakas, paskui braukiu voratinklius nuo savo liūdno veidelio, bet niekada neinu gatvėmis ar takeliais. Nebent naktį, kai ten nieko nėra. Kelionė gal ir prailgsta, bet užtat jaučiu, kad lengvai įkopčiau į bet kokią aukštumą. Aiškiai matau, kaip be jokių rūpesčių kaunuosi su aligatorium. Esu pasaulio valdovas!
Išnirau iš brūzgynų ir prieš akis atsivėrė tikrai įspūdinga panorama. Buvau ant kalno, o jo papėdėje lingavo tankus pušynas. Jau gerokai sutemę, bet net tokiu metu buvo aišku, jog apačioje tamsa tvyro visą parą, visus metus. Atsistojau ten, kur prasideda nuokalnė, ir giliai įkvėpęs pasvirau žemyn.
…o tada pasileidau šuoliuoti žemyn kaip pakvaišėlis…
…buvo visai ne taip, kaip kad esu pratęs…
…nebuvo smagu…
Persigandau pačią pirmą sekundę ir jau svarsčiau, kaip geriau būti palaidotam.
O tada tiesiog ridenausi žemyn atpalaidavęs visą kūną, ir susitaikiau su likimu: būsiu durnelis, nusilaužęs sprandą leisdamasis kalneliu. Kelias gal ir nestandartinis, bet vis tiek nekoks būdas palikti šį pasaulį. Bet kad ir aš pats nekoks. Ir pasaulis, tiesą sakant, nekoks. Viskas baigėsi. Tamsa. Atsikosėjau ir išgirdau aidą, išduodantį, jog esu mažoje patalpoje. „Lygiai dviejų kilometrų spinduliu“, – šyptelėjau. O tada užmigau.
Pabudau apimtas saldžiakarčių jausmų dėl naujoko fotelio prie šaligatvio. Liūdnai dardėjau siaurais keliukais. Nežinau, dėl nelygaus kelio ar šiaip dėl ko, bet aš ir sofa atsiskyrėme. Įtikinėjau save, kad sprendimas abipusis, bet giliai širdyje žinojau, jog taip nusprendė sofa. Iš pradžių buvo šaltoka, bet po kelių minučių pripratau. Neilgai trukus sunkvežimis sustojo. Atsidarė viena jo siena ir į vidų plūstelėjo šviesa. Markstydamasis geras dešimt minučių aiškinau vairuotojui, kaip čia atsidūriau. Jis sutriko dar pasakojimo pradžioje – tai buvo akivaizdu, tačiau paskui rimtai, supratingai linktelėjo ir palinkėjo sėkmės, tarsi viskas jam būtų tikrai paaiškėję. Jis juk ne koks kvailelis, kad nesuprastų. Nueidamas pamojau jam pačiu ramiausiu veideliu ir nerūpestingai patraukiau miško link. Norėjau prisėsti ir pašvilpauti. Nebežinojau, kuo daugiau užsiimti. Liko tik ketvirtis manęs. O ką veikti su ketvirčioku? Tiesą sakant, aš tikrai gerai švilpauju. Galiu išlaužti sudėtingiausias melodijas. Tai – mano slaptas talentas. Giliai įkvėpiau ir pasiruošiau ilgam švilpavimo seansui, bet tą sekundę, kai gaidos jau veržėsi lauk, prie manęs pribėgo kažkoks žemėmis aplipęs vaikas didelėmis rudomis akimis. Pastovėjęs priešais keletą akimirkų, jis pridėjo savo mažytį smilių man prie lūpų. Nuoširdžiai nebežinojau, ką atsakyti. O kai jis paėmė mane už rankos ir pasukome gilyn į mišką, nė sekundėlę nesuabejojau, kad esu vedamas pačiu teisingiausiu keliu. Nusileidome samanota pakalne ir pėdinome keliuku, apačioje skiriančiu tankų pušyną nuo kalno. Priėjome seną daržinę. Čia viskas atrodė apleista: apsižvalgęs supratau, kad stoviu krepšinio aikštelėje, kurią jau seniausiai pasiglemžė gamta. Berniukas timptelėjo mane už rankos ir parodė drevę medyje. Supratau, ko jis nori. Drevė buvo pakankamai didelė, kad į ją įliptų mažas vaikas, tačiau akivaizdu, kad aš netilpsiu. Taip jam ir pasakiau. Jis nusijuokė ir vėl parodęs pirštuku į drevę paragino:
– Lipk, nuuu…
Įkėliau vieną koją ir atsigręžiau į savo palydovą norėdamas pakartoti, jog tikrai netilpsiu, bet staiga ėmiau ir tilpau. Jis įšoko paskui. Atsidūrėme po žeme – tuneliuose, kuriuos čia iškasiau, kai man buvo vos penkeri. Tuose, kurie siekia visus pastatus, esančius dviejų kilometrų spinduliu nuo mano namų Taikos gatvėje.
Pabudau visas šlapias ir sušalęs. Šaltinėlis, kaip ir mano protingoji simpatiška panelė, dingo kaip į vandenį.
– Marija! – sušukau ir, išgirdęs tik aidą, nusprendžiau rasti išėjimą į paviršių.
– O kas tada?! – sušukau ir, išgirdęs tik aidą, nusprendžiau geriau likti čia amžiams.
– O kas tada?!! – surikau dar garsiau ir įsibėgėjęs trenkiau galvą į sieną.
Na, bent jau aido nebegirdėti. Užtai išmušiau skylę. Sienoj, ne galvoj. Ruošiausi pakartoti šį triuką, bet išgirdau Marijos balsą – ji juokėsi. Įkvėpiau, nusiteikęs dar vienai nelaimei ar nesusipratimui. O ji tiesiog atėjo ir pakėlus antakius bakstelėjo į skylę:
– M? – parodė pirštu į mane.
– Jo.
Marija pasilenkė ir įkišo galvą į skylę. Apsižvalgė, ištraukė galvą ir labai rimtai į mane pažiūrėjo. Supratęs ją, be žodžių pats pabandžiau dirstelėti, kas yra kitoje pusėje. O tada užmigau.
Pabudau šalia savo mažojo draugo, kuris ramiai šnopavo pasidėjęs delną po galvyte. Atrodė, tarsi jis čia miegotų jau daug metų ir tik trumpam buvo pabudęs pakviesti manęs. Pasivaikščiojau, iš naujo prisimindamas fragmentus to žemėlapio, kurį čia kadaise bandžiau nusipiešti. Jutau, kad sienos spinduliuoja absoliučią ramybę. Ji apgaubė mane sakydama, kad niekada neapleis. Netoli mūsų kietai įmigę gulėjo dar du skirtingo amžiaus berniukai. Pasukęs už kampo išvydau du paauglius: vaikiną ir merginą. Jie stovėjo savadarbiame bunkeryje ir išplėstomis akimis fantazavo, kaip čia bus saugu zombių apokalipsės metu. Noriu likti čia.
Domas gūžteli pečiais ir atsisuka į mane:
– Sveikas!
Marija man nusišypso:
– Varom ledų.
Jie ir liko čia – ten, iš kur atėjo.
Ir aš panorau likti čia amžiams.
O tada užmigau.