literatūros žurnalas

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių

2014 m. Nr. 10

Šis tekstas yra grožinės literatūros kūrinys, tad kokie nors jame esantys sutapimai tėra visiškai atsitiktiniai – aut. past.

Romanas

Nuoširdžiai skiriu visiems peržengusiems Kauno seminarijos slenkstį ir jos buvusiam dėstytojui, Švento Rašto daktarui (Sacrae Scripturae doctor) Domininkui Valenčiui.


I. Seminarija

Mano žvilgsnis klaidžiojo po juodas, tobulai nupoliruotas marmuro grindis. Permainingai mirguliuojantys balti akmens taškeliai atrodo it kokios nykštukinės planetos. Stovėdamas ant šių nepriekaištingai sunertų marmuro plokščių, apšviestų altoriaus šoninių prožektorių, mačiau, kaip atsispindi mano balta diakono stula. Seminarijos dvasios tėvas Severijus Petruškevičius laikė vakarines pamaldas, tad mes abu stovėjome atsisukę į centrinę seminarijos bažnyčios navą. Pakėlęs akis pamatydavau kontempliatyvius klierikų veidus. Jų galvas blausi krištolinių sietynų šviesa vainikavo miglotomis aureolėmis.

Vargonų gausmas nutilo. Tyloje aiškiai girdėjome dvasios tėvo pamaldų pabaigos palaiminimą:

Tepalaimina jus visagalis Dievas Tėvas, ir Sūnus, ir Šventoji Dvasia, – tarė jis, iškeldamas ranką virš suklupusių seminaristų – sulaikydamas judesį ties jų galvomis, krūtine, pečiais.

Bažnyčia pamažu ėmė tuštėti – klierikai vienas po kito priklaupė, persižegnojo ir tylomis išėjo. Keli pasiliko: vieni išsitraukė rožinį, kiti mąstė.

Tapo tylu. Atrodė, kad vienintelis garsas sklido tik nuo tų ant altoriaus degančių žvakių, kada, liepsnai netikėtai plastelėjus, sutraška varvantis įkaitęs vaškas.

Sykiu tai buvo neskelbta silenciumo pradžia. Silenciumui visa seminarija nutyla po kiekvienų vakarinių pamaldų. Du šimtai klierikų, „brolių Kristuje“, ėjo iš bažnyčios šiugždendami tik sutanomis. Jaunuoliai, skendėdami savo mintyse, išsibarstė po uždarą, aukštomis mūro sienomis apjuostą kiemą. Jie, it įvairiausių rūšių angelai, vieni priklausantys, kiti nepriklausantys įvairioms vienuolių brolijoms, pamažu skirstėsi po savo kambarius. Vienas kitas dar lūkuriavo kiemelyje prie gyvatvorės, skiriančios krepšinio aikštelę nuo pagrindinio tako į pastatą, kuriame yra valgomasis, vadinamas refektoriumu, ir gyvenamieji kambariai bei prefekto kabinetas. Ten, norėdamas ištrūkti į miestą trečiadieniais – galėjai išeiti tik trečiadieniais ir tik kelioms valandoms, – turėjai užsiregistruoti bei nurodyti, su kuriuo klieriku išeisi. Juk ne visų auklėtinių reputacija tenkino prefektą Vaclovą Pikturną – žinoma, šis kartais tėviškai patardavo keisti brolį, drauge vaikštantį po pagundų kupiną, pasauliečių apgyvendintą miestą – Kauną. 1990-ųjų Kauną.

Keisti brolį galėjo pasiūlyti ir dėl kitų priežasčių. Brolio pakeitimą galėjo rekomenduoti ne tik prefektas ar dvasios tėvas, bet ir vyresnio kurso klierikai. Dažniausiai užuominomis. Net ir nepriekaištingos reputacijos brolį buvo patartina vis pakeisti kitu… Tai buvo jau kone sveikos nuovokos dalykas – kaip atrodo du klierikai, kurie neišsiskiria nei kai meldžiasi, nei kai studijuoja, valgo ar kai eina laisvalaikiu į miestą?..

Tą pavasarišką vakarą kiemelį gaubė prietema. Galėjai aiškiai jausti, kad dienos ilgėja. Dar prieš mėnesį tokiu metu seminarijos sienos, jos nuožulnūs raudoni stogai, varpinės bokštas, nubėgančios Švč. Trejybės bažnyčios čerpės skendėdavo tamsoje. O dabar po vakarinių pamaldų galėjai dar keletą minučių aiškiai įžiūrėti paskutinius saulės atšvaitus bažnyčios vitražuose ar kiemelio viduryje tyvuliuojančiame baseinėlyje. Taip pat ir kieme stovintis medinis kryžius jau buvo šviesesnis – tarsi pavasaris, laukiant Velykų, ir patį pašaukimą sekti Kristumi darytų lengvesnį, atpalaiduotų nuo vidinės dramos. Bet sulig kiekviena minute šviesą vis labiau stūmė stiprėjantys šešėliai, primindami dualistinę opoziciją tarp Šviesos ir Tamsos, tarp amžinojo Gėrio ir Blogio, tarp Viešpaties ir jį dykumoje gundančio Liuciferio.

Suskambėjus Rotušės laikrodžiui anapus seminarijos sienų, nevalingai pažvelgiau ta kryptimi. Balto Rotušės bokšto viršuje spindintis laikrodis buvo vienintelis pasaulietinio miesto vaizdas, iškylantis virš aukštos seminarijos sienos. „Visai simboliška“, – dažnai pamanydavau, Rotušė skirta santuokai, šeimai, o seminarijos klierikui šis laikrodis nuolat primena apie tiksinčias minutes, valandas, dienas, mėnesius ir metus čia, šiapus sienų. Čia, užuot mėgavusis santuoka, kūrus šeimą, ruošiamasi gyventi celibate, savo asmeninį laiką ir gražiausius jaunystės metus paskiriant Kristui. Siekiant skelbti Evangelijos žodį. Gyventi ne sau, o kitiems.

Aš tvirtai tikėjau – ar bent jau buvau save tuo įtikinęs, – kad tai pats prasmingiausias gyvenimo būdas. Prasmingiausias iš meilės Kristui? Bet toji meilė buvo virtuali: juk aš, skirtingai nei jo mokiniai prieš du tūkstančius metų, negalėjau nei rankos jam paduoti, nei kartu su juo valgyti, o kur jau ten ant jo krūtinės galvą padėti, kaip kad darė apaštalas Jonas – mylimiausias mokinys. Kartais, o gal ir visada, su pavydu žvelgiau į da Vinčio „Paskutinės vakarienės“ paveikslą…

Vis dėlto Kristaus mokiniai galėjo jį liesti… Čia, seminarijoje, fizinio artumo irgi nevengta: du šimtai brolių klierikų kartu valgė, meldėsi, prausėsi, giedojo, pasninkavo, diskutavo. Bet pats Kristus tarp mūsų buvo virtualiai. Mes tikėjome, kad Jis yra su mumis. Arba norėjome tuo tikėti. Mes klausėmės Jo pamokymų skaitydami Gerąją Naujieną Biblijoje, tačiau negirdėjome Jo balso. O aš taip norėjau, kad Jis ištartų: „Sek manimi.“ Troškau, kad ištartų šiuos žodžius, paminėdamas mano vardą, kad šis įpareigojantis paliepimas nuaidėtų iš paties Dievo lūpų. Geidžiau, kad Viešpats Jėzus personifikuotų mano pašaukimą tardamas: „Tomai, sek manimi.“

Nemanau, kad tai pernelyg egoistiška, nes Kristus mėgo kreiptis asmeniškai, pabrėždamas mokinio vardą: „Petrai, tu būsi uola, ant kurios aš pastatysiu bažnyčią.“

Buvo smagu eiti vingiuotu takeliu aplink kiemelio baseinėlį, kuriame augo lelijos. Prasilenkiau su kitu broliu. Tai trečiojo kurso klierikas Marekas Kucharskis iš Vilniaus rajono, pravardžiuojamas „lenkiuku“. Vieša paslaptis, kad jis čia laikomas tik dėl jo etninės tapatybės. Antraip už negebėjimą išmokti nė vienos lotyniškos asmenuotės, už beveik neįgalumą rašant lietuviškai be nosinių, taip pat už pribloškiantį negebėjimą suprasti, kuo skiriasi Aristotelio substancija nuo akcidencijos kurse „Filosofijos įvadas“, jis būtų seniai pašalintas. Bet jo laikysena buvo ori, tarsi pro šalį eitų brandus profesorius.

Netrukus prasilenkiau ir su mintyse rožinį kalbančiu bendrakursiu, o kartu ir kambariniu Kęstučiu. Jis – mistikas. Kartais patirdavo regėjimų, pasninkaudavo keturiasdešimt dienų, siekdamas Kristaus idealo. Regėjimų buvau patyręs ir aš, bet vos kelis. Praėjau ir pro suoliuką, ant kurio sėdėjo du trečiakursiai – didieji seminarijos sportininkai: buvęs lengvosios atletikos pasaulio čempionas šimto metrų sprinto rungtyje Rimantas Patackas ir kultūristas Arnoldas, tik pavardė jo buvo ne Švarcnegeris, o Kriščiūnas. Bet lietuviška pavardė negelbėjo – vis viena jį vadino seminarijos Švarcu. Palėpėje, skirtoje sportuoti, kur Arnoldo prašymu buvo nupirkta štanga ir svarmenys, sykį matavome jo raumenis… Pirmame kurse nuo tikrojo Švarco jis atsiliko tik pusantro centimetro, bet antrame kurse jau pustrečio, o trečiame kurse matuoti nebeleido. Ir duše kitaip elgėsi: pirmame kurse po dušo itin lėtai šluostydavosi, atidengdamas vis daugiau kūno, kad matytume visus jo raumenis, kuriuos kasdienybėje paslėpdavo sutana, o po trejų metų net ir duše buvo sunku jį aptikti, net neaišku, kada ir kur jis maudosi. Su mūsų sprinteriu taip pat panaši istorija: pirmame kurse dažnai po pietų pertraukos garsusis Patackas demonstravo savo gepardišką prigimtį pakvietęs į stadioną, esantį už Šv. Jurgio bažnyčios, o trečiame kurse tenkinosi krepšiniu. Šios sporto šakos neapleido ir Arnoldas – jis po krepšiu visus išstumdydavo, tuomet į atlaisvintą vietą nerdavo liesas, bet Sabonio ūgio jėzuitas Konstantinas Virbickas, ketindamas lengvai dėti iš viršaus. Tačiau aš taip ir nesupratau, kodėl Rimantas su Arnoldu pasirinko kunigo kelią, ką jie čia, seminarijoje, veikia. Kodėl jie nutraukė profesionalių sportininkų karjerą?

Spaudai, sekdami Atgimimo dvasia, jie save pateikė kaip viską atidavusius dėl bažnyčios, net savo kūno talentus paaukoję, kad galėtų siekti dvasinio tobulėjimo. Tik to dvasinio tobulėjimo aš neįžvelgiau. Tiesiog mačiau jų tobulų kūnų transformaciją į normalius kūnus. Bet žiniasklaida platino jų legendą, taip pat jųdviejų parapijų moterėlės aiškino, kad tai šventi žmonės – pasaulio šlovės atsisakę, kad šlovintų Dievą. Tik jos sutrikdavo, kai per vasaros atostogas „šventieji“ atlėkdavo naujais žiguliais, šiuos bet kaip palikdavo klebonijos kieme ar šventoriuje ir, laikydami rankas džinsų kišenėse, šmaikštaudavo su į mišias ateinančiomis adoruoti prie altoriaus paauglėmis. Tos, kurios buvo prižiūrimos vienuolių ir rengiamos vienuolystei, nuleisdavo akis, nurausdavo, o kitos nusišypsodavo, kažko paklausdavo. Sykį viena mergaitė taip atsikirto: „Aš dar nebaigiau skaityti „Altorių šešėly“, o jūs jau mane kalbinate.“

Jei egzistuotų pasaulietinio klieriko sąvoka, tai šie broliai būtų tokios sąvokos įsikūnijimas, absoliuti priešingybė broliui Kęstučiui Granauskui, kuris seminarijoje išsiskyrė pamaldumu, visišku atsidėjimu meditacijai ir pagarba Šv. Raštui. Jį visi gerbė, bet sykiu pravardžiavo „atšokėliu“. Jis egzistavo kaip ir pats sau. Su Kęstučiu nebuvo apie ką šnekėti, išskyrus Dievą. Kaip seminarijoje, tai ne taip jau ir mažai, bet ir apie Dievą jis kalbėjo mažai – daugiau meldėsi.

Tad kai ėjau pro suoliuką, ant kurio pusiau padoriai suglaudę kojas, atsisagstę sutanas sėdėjo Arnoldas su Rimantu, manęs visai nenustebino, kad šiedu nesilaikė silenciumo. Tai nebuvo pirmas ar antras kartas. Įsibėgėjant pavasariui, regis, tai tik dažnėjo, kaip ir jų pokštai valgomajame ar paskaitų metu. Manau, šie du labai daug ko čia nesilaikė ir neplanavo laikytis artimiausioje ateityje. Žinoma, jie ir mane provokavo.

Prisėsk, – pakvietė, – nebent skubi. Bet kur čia nuskubėsi…

Ša! Silencium! – sudrausminau.

Tai mes ir nekviečiam kalbėtis, tik prisėsti. Matai, koks gražus vakaras, – mestelėjo Arnoldas.

Pavasaris širdyje, nebent tu, Tomai, viskam atsparus, – įsijungė ir Rimantas.

Tomai, tu – penktakursis, – tęsė Arnoldas, – tau jau tikrai galima per silenciumą ištarti porą žodžių, bent ramaus vakaro palinkėti. Tik tark žodį, gerbiamas diakone, ir mūsų siela pasveiks.

Juodu ir pykdė mane, ir juokino. Stabtelėjau ir, suvaidinęs piktą žvilgsnį, tariau: – O Šėtone, palik juos ramybėje, tuos mano silenciumo gundytojus!

Nueidamas nuo suoliuko akies krašteliu užmačiau, kad tolėliau stovėję pirmakursiai klierikai akylai mus stebėjo. Jie, kaip naujokai, kruopščiai laikydamiesi silenciumo, visada varstė akimis kiekvieną vyresniųjų kursų klieriką, ypač diakonus. Jie žino, kad, kas galima seminarijos „diedovščinai“, tas negalima jiems. Bet jaunikliams magėjo sužinoti, kokias laisvės ribas mes leidžiame sau. Jiems rūpėjo, ar toji geležinė seminarijos regula neturi spragų, ar ji tikrai tokia geležinė, ar tos storos sienos nepramušamos, ar asketiška viduramžių drausmė tikrai tokia būtina bei nekvestionuojama sąlyga siekiant kunigystės.

Per kiemą perėjo Jonas Valaitis, pravarde Džonis. Jis taip pat penktakursis, seminarijos intelektualinis viesulas. Ex nihilo sukurdavo provokaciją, prajuokindavo ten, kur mažiausiai galėjai tikėtis humoro. Sykį prieš įeidamas į seminarijos bažnyčią jis vaidino elgetą, nusiėmęs kepurę prašė sumesti jam „ant cigarečių“. Bet į mokslą jis kibo rimtai – buvo vienas gabiausių. Ir dabar refektoriumo stende kabėjo jo straipsnis apie Kristaus kančią. Net neįsivaizduoju, kaip šio teksto iki šiol nenukabino seminarijos vadovybė. Jame buvo kvestionuojama bažnyčios tezė, kad Kristus savo kančiomis ant kryžiaus atpirko žmonijos nuodėmes. Anot Džonio, kančia yra neigiamas dalykas, ji negali atpirkti neigiamų nuodėmių. Jis tiesiog nematė ryšio tarp Kristaus kančių ir nuodėmių atpirkimo, juolab kad po Viešpaties kančių žmonės ir toliau nusidėdavo, nusideda ir ateityje nusidės.

Šis straipsnis buvo Jono, kaip vietoje nenustygstančios asmenybės, sudedamoji dalis. Jis buvo visų mūsų sąmonės žadintojas, abejonės sėjėjas. Jam asmeniškai tai kainavo. Jau gavo du įspėjimus, o trečias vadovybės įspėjimas reiškė pašalinimą. Jonui tai būtų tikra tragedija, nes iki kunigystės liko tik geras mėnuo. Kita vertus, jis jau buvo pašalintas pusmečiui ir grįžo su sąlyga, kad pasitaisys. Bet tas straipsnis neliudijo jokio pasitaisymo. Dėl jo Jonas galėjo gauti įspėjimą už ereziją! Tai beveik tas pats, kas atsivesti merginą į savo kambarį.

Žinoma, kas ne kas, o jis buvo stebimas pro didinamąjį stiklą. Tik jo stebėti net nereikėjo – jis visas kaip ant delno, čia ir dabar, asmeniniame Keruako nuotykio kelyje, kurio neapriboja net aplink esančios sienos. Ir dabar Džonis neperėjo per kiemelį be „incidento“: jis tyčia žengė taip, kad būtinai susidurtų su mūsų lenkiuku. Šis krūptelėjęs atšoko, atsiprašė, kad atsitrenkė, o Džonis iškart: „Ššš, nekalbėk per silenciumą – paskųsiu Lenkijos vyskupams, razumiš, pan poliak?“

Uoliausi seminarijos jėzuitai ir buvo tos akys, kurios sekė kiekvieną jo judesį. Jie tai darė visiškai nepastebimai. Šito meno ir aš išmokau: žiūri į savo pašnekovą, o iš tiesų stebi, kas vyksta šone, gali tarsi tarp kitko pakreipti galvą tik tam, kad žaibiškai pamatytum, kas vyksta pašalyje, ar akies krašteliu užgriebti, kas dedasi už nugaros. Stebėtojų niekada nekaltinau dėl stebėjimo – man koktus buvo jų skundimas. Eiti pas vadovybę, atsisėsti ir pasakoti, pagražinant kito brolio nusižengimus – man tai žema, žema, žema… Nors nebuvau tikras dėl vardų, vis dėlto galėjau įtarti, kas buvo seminarijos „stukačiai“. Ogi tie patys, kurie pokalbio metu kritikuodavo kitus.

Seminarijos pranciškonų brolijai priklausantys broliai į šitą apkalbų ir skundimų žaidimą nesivėlė. Tuo man jie ir patiko. Jėzuitams rūpėjo mokslas, asmeninė karjera ir seminarijos drausmė, o pranciškonams – dvasinė laisvė. Per atostogas prie ežero, susikūrę laužą, jie pasikviesdavo maldai ne tik brolius, bet ir seseris Kristuje, o seminarijoje pirmenybę teikė ne mokslui, bet maldai, praktikavo alternatyvų dvasingumą, pavyzdžiui, vietoje tradicinės žvakės kambaryje užsidegdavo plonytes stačiatikių žvakeles, kurias pirkdavo Ramybės parko cerkvėje. Mantas Žemaitis buvo išskirtinis pranciškonas. Dabar jis stovėjo ant slenksčio tarpduryje – matyt, prieš įeidamas į namelį, kuriame buvo jo kambarys, norėjo apžvelgti kiemą. O gal jis mintyse meldėsi už mūsų pašaukimus. Jis buvo įvedęs tokią paralelinių maldų bendrijos praktiką – devintą vakaro bendrijos nariai meldžiasi vienas už kitą. Tą bendriją sudarė broliai ir seserys įvairiose Lietuvos vietose. Tiesiog žinojom, kad yra grupė žmonių, kurie, būdami kas kur, dabar meldžiasi vienas už kitą.

Mano akys susitiko su Manto. Mes supratome, kad jis pasimels už mane, o aš – už jį. Tad mintyse tariau: „Viešpatie, ačiū, kad man davei tokį brolį kaip jis. Manto buvimas seminarijoje sustiprina tikėjimą, kad mes kartu galime skelbti Tavo tikėjimo žodį. Būk su juo, jei jo pašaukimas susvyruotų. Tikintiesiems jo reikia. Bet Tu žinai geriau, ko kam reikia. Esame Tavo mokiniai. Amen.“

Netrukus turėjo nuskambėti skambutis, kviečiantis dvasiniam skaitymui. Mantas uždarė namelio duris. Aš pažvelgiau į mūsų su Kęstučiu kambario langus – juose jau švietė žvakė, o jo galvos šešėlis buvo palinkęs prie knygos. Tokią pat maldą sukalbėjau ir už jį. Jis buvo mano kambarinis, nors aš, kaip penktakursis, jau turėjau teisę gyventi vienas. Bet to nesiekiau. Žinoma, šia privilegija būčiau pasinaudojęs, jei būtų tekę gyventi kartu su tokiu broliu, kurio nelaikyčiau vertu sutanos. Tokį „malonumą“ turėjau pirmame kurse, kai, būdamas naujokas, gyvenau viename kambaryje su keturiais kitais klierikais. Iš jų tik vienas liko seminarijoje – kiti trys dėl meilės reikalų grįžo ten, kur jų neslegia celibatas. Bet kol šie jaunuoliai išėjo, mačiau, kaip jie pro forma meldėsi, pro forma mokėsi teologijos, pirmi išeidavo po pamaldų iš bažnyčios, pirmi išeidavo į miestą trečiadieniais, laisvalaikiu klausėsi roko, susiraukdavo, jei reikalaudavau išjungti arba pakeisti šią muziką giesmėmis, nuolat skaitė merginų laiškus ir vakarais atrašinėdavo. Galiausiai kiekvieno pats paklausiau, ar ne per sunku seminarijoje. Tačiau niekuomet nėjau pas vadovybę. Šią „privilegiją“ palikau tokiems kaip Konstantinas.

Draugiškai paklausdamas aš spusteldavau tą mygtuką, kurio jie patys nedrįsdavo paspausti – primindavau laisvę mesti klieriko kelią. Taip elgiausi, kadangi negalėjau pakęsti tuščiadvasių kunigų, ir dėl to, kad jiems lengviau gyventi be kunigo apykaklės, o jų atveju – apynasrio, dar todėl, kad ši Alma man buvo sakrali, dvasiškai privatizuota, tad nenorėjau joje matyti besiblaškančių sielų. Tokius klierikus paskatindavau bent jau pasiimti akademinių atostogų ir grįžti po metų. Bet tuo problema nebuvo išspręsta. Aš čia daug ko nenorėjau matyti. Mano tikrų pašauktųjų sąrašas buvo kelis kartus trumpesnis nei klierikų pavardžių sąrašas. Vietoje dviejų šimtų brolių suskaičiavau tik iki penkiasdešimties. Čia buvo ir Džonis. Gal todėl, kad apie jį sprendžiau subjektyviai, vertinau jo sąmojį ir laikiau jį laisvesniu už mane. Nors seminarija be jo išdaigų būdavo keliskart ramesnė, bet atrodė ir daug tuštesnė. Be to, šis žmogus mylėjo bažnytinį gyvenimą, o per atostogas savo gimtoje parapijoje negailėjo savęs parapijiečių sielovadai.

Į šį sąrašą kartais patekdavo ir Konstantinas. Nors aš nepritariau skundimui, šis brolis savaip kovojo už seminarijos regulą, tvarką ir jos idealus, pats nepriekaištingai laikėsi visų taisyklių. Jis buvo asmenybė. Bet kai pagalvodavau, kad dėl jo skundimų gali sutrupėti konkrečių brolių likimai, imdavau ir išbraukdavau jį iš sąrašo. Tačiau vėliau vėl pamanydavau, kad, jei esi švarus, jei esi toks, kaip Kęstutis ar Mantas, jokie skundai nepaveiks tavo kunigystės likimo. Tuomet vėl įtraukdavau Konstantiną į sąrašą. Mano sąraše nebuvo beraščių ir tuščiadvasių, kurie, pasidarę tvarkingas klieriko šukuosenas, mėgdžiodavo kunigišką laikyseną, išmanė etiketą valgomajame, bet neturėjo ką pasakyti nei apie apie Kristaus mokymą, nei apie Maceinos religijos filosofiją. Bet sąraše buvo klierikai verslininkai, prekiaujantys japoniška aparatūra ir „aštuntukais“ žiguliais. Nors turėjo polinkį „bizniui“, jie paisė seminarijos tvarkos, laikė egzaminus, ėjo išpažinties, giedojo seminarijos chore, plovė grindis, o nepasiturinčius brolius paremdavo.

Sučirškė aižus skambutis – priminimas, kad metas sueiti į savo kambarius, sėsti prie dvasinio skaitymo. Tai nebūtinai turėjo būti Šv. Rašto skaitymas. Galima buvo pasirinkti istorijas apie šventųjų gyvenimus, įkvepiančius pamokslus – bet ką, kas nuteikia dvasiniam tobulėjimui.

Atsargiai pravėriau kambario duris, nes žinojau, kad Kęstutis dar iki skambučio įniko į Bibliją. Mažumėlę nustebau, kai šis į mane pažvelgė nuo knygos kilsteldamas jau nuplikusią galvą, nors jam tebuvo trisdešimt keleri. Gyvenome jau beveik metus viename kambaryje, ir niekuomet nepažvelgdavo į mane nei melsdamasis, nei skaitydamas Bibliją. Jis, kaip jogas ar dzeno meistras, atsijungdavo. O šį vakarą pasuko galvą į mane, lyg ir norėjo kažko paklausti, bet, matyt, prisimindamas silenciumo reglamentą, neištarė nė žodžio.

Mūsų, kaip ir visų kitų, kambaryje tebuvo lovos, po rašomąjį stalą kiekvienam ir bendra drabužių spinta. Atsisėdau prie savojo stalo, prasisegiau veržiančią klieriko apykaklę, vietiniu žargonu vadinamą „koloratke“, kartu prisimindamas, kad jau negalima atidėlioti, reikia įsigyti naują, laisvesnę, ir užsidegęs stalinę lempą nesirinkdamas atsiverčiau Naująjį Testamentą. Šį kartą burtai lėmė citatą iš Mato evangelijos:

Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mt 9, 35–38).

Štai kodėl turiu sekti Jėzumi: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ Toji mintis mane lydėjo per visus klierikavimo metus, tik kartais šią giją pamesdavau. Dabar, kai už mėnesio laukė kunigystės šventimai, ši Naujojo Testamento vieta man buvo labai svarbi. Turėjau žinoti, dėl ko renkuosi kunigystę. Dėl žmonių. Sugriuvus komunizmui, mačiau, kaip tautiečiai šiaudo griebėsi, kad užsidirbtų Vokietijos markių, doičmarkių, ir JAV dolerių, tų žaliųjų. Jie vyko į Vokietiją pirkti nutrintų automobilių, kad tik perparduotų čia, veržėsi į turistines keliones, norėdami pamatyti, kaip tie „Vakarai“ atrodo, ryte rijo filmus, kuriuose liejosi smurtas ir seksas. Mačiau, kad tauta paklydusi, sumaterialėjusi. Tai, kad, užplūdus Atgimimo ir Sąjūdžio dvasiai, bažnyčiose per didžiąsias šventes netilpo tikintieji katalikai, manęs nė kiek neguodė – kur jie buvo, kai tikinčiuosius persekiojo? Staigus masinis tikėjimo proveržis man kėlė įtarimą. Bažnyčioje sutikdavau tuos mokytojus, kurie sovietmečiu mokykloje iš manęs šaipėsi. Šaipėsi iš Dievo, ironizavo krikščionybę, talkino KGB, pranešdami apie mišių patarnautojus. Dabar visi tie dar ne taip seniai buvę uolūs komunizmo santvarkos garbintojai, prisiekę partijos nariai, bažnyčioje klūpėjo ir ėjo komunijos.

Man buvo akivaizdu, kad tauta serga ir jai reikia dvasinių gydytojų. Tiesą sakant, per tuos penkerius metus aš taip pripratau gyventi už šių storų ir saugių seminarijos sienų, kad mielai būčiau šį laiką pratęsęs. Kas iš to, kad tautai reikėjo dvasinių gydytojų, jei aš pats mieliau rinkausi seminarijos prieglobstį nei pasaulį? Kartais net pagalvodavau, kad aš ne kunigu noriu būti, o amžinu klieriku seminarijoje. Užbaigti seminariją, gauti kunigystės šventimus ir ją palikti, kad galėčiau apaštalauti tarp pasauliečių, buvo būtina: juk čia ne vienuolynas, skirtas visam gyvenimui. Tik, nors racionaliai ir suvokiau, kad viską čia dariau kryptingai, neapleido mintis, jog mano apaštalavimas šioje didelėje Viešpaties pjūtyje gali būti bergždžias. Ką gi konkrečiai aš galėjau pakeisti? Oriai laikyti mišias, klausyti išpažinčių, paglostyti mažylių galveles po jiems suteikto krikšto? Ir viskas? Ar to maža? Maža kam? O kur aš tai darysiu? Kokioje parapijoje? Kur būsiu paskirtas, tapęs kunigu?

Sklido gandai, kad būsiu paskirtas į Prisikėlimo bažnyčią atlikti konkrečios užduoties – ją atstatyti ir paversti Lietuvos nepriklausomybės dvasiniu simboliu, kaip tai buvo Smetonos Kaune.

Mano mintis pertraukė vėl sučirškęs skambutis, šįsyk skelbiantis dvasinio skaitymo, o sykiu ir visos dienos pabaigą. Perskaičiau vieną pastraipą, visą kitą laiką „prameditavau“. Pastebėjau, kad ir Kęstutis didumą laiko buvo pakėlęs galvą. Matyt, ir jį užvaldė artėjančios kunigystės šventimų mintys.

Po dvasinio skaitymo prieš miegą buvo galima rinktis, ar iškart eiti praustis, ar iš pradžių dar kartą nueiti į bažnyčią ir tik grįžus atlikti higienos darbus nuo dušo iki apatinio trikotažo išsiskalbimo. Pastaruoju metu man bažnyčios buvo vis maža, tad nuėjau į Eucharistijos adoraciją.

Norint patekti į seminarijos Švč. Trejybės bažnyčią, reikėjo išeiti į lauką ir pereiti kiemelį. Pastebėjau pilnatį. „Štai kodėl tiek minčių, – staiga toptelėjo mintis, bet ją nuvijau į šalį, – taip, dėl visko kaltinkime pilnatį, na, na…“ Bet pilnatis buvo tokia apvalutė, čia pat pakibusi ties Rotušės bokštu, kad šios baltas ovalus laikrodis atrodė kaip antras mėnulis. „Gal seminarija ir yra kita planeta? – paklausiau savęs. – Bent jau pasaulis, paralelinis pasaulietiniam, plytinčiam už šių mūro sienų.“

Į bažnyčią įėjau kartu su Julijonu Sadausku, trečiojo kurso klieriku, buvusiu Sibiro tremtyje už antisovietinę propagandą bei pasiaukojamą darbą Lietuvos laisvės lygai. Sibiro klimatas pažeidė jo kelių sąnarius ir jam buvo pernelyg sunku priklaupti, tad jis tik palenkė galvą atsistojęs ties centrine nava ir persižegnojo. Greta jo suole jau klūpojo antrojo kurso klierikas Romualdas, garsusis seminarijos jogas ir vegetaras, didis asketas, iš lovos išėmęs čiužinį ir vietoje jo pasidėjęs lentas. Prie šoninio altoriaus klūpojo keli pirmakursiai. Pro mane praėjo Kęstutis, atsisėdo galiniame suole ir pasinėrė į maldą. Netikėtai pastebėjau, kad bažnyčios viduryje sėdėjo ir naujasis seminarijos profesorius, atvykęs iš Vokietijos, Domantas Valenta. Tai mane nustebino. Seminarijos dėstytojų niekuomet nesu matęs bažnyčioje prieš miegą. Tokiu paros metu jie melsdavosi bet kur, tik ne čia. Praeidamas pro šalį dirstelėjau į jį. Atrodė, kad jis nesimeldė – paprasčiausiai sėdėjo suole ir pakėlęs galvą žvelgė į prietemoje skendintį altorių. Vakarinės Švenčiausiojo Sakramento vizitacijos metu altoriaus prožektoriai nebuvo jungiami, švietė tik kelios elektrinės žvakės greta vaškinių.

Atsargiai kilstelėjęs sutaną, kad jos neprispausčiau, atsiklaupiau pirmame bažnyčios suole. Pro aukštus gotikinius vitražo stiklus brovėsi iškraipyta pilnaties šviesa. Už nugaros sutraškėjo suolas – matyt, kažkas arba pakilo iš savo vietos, arba naujai atėjo. Įsmeigiau žvilgsnį į baltą marmurinę altoriaus sienelę, išlenktą už altoriaus stalo. Ši sienelė simbolizavo mūsų gyvenimą ir maldas už seminarijos sienų, sykiu jos baltas akmuo kontrastavo su juodomis marmuro grindimis. Balta ir juoda, kaip ir mano juoda sutana su balta būsimo kunigo apykakle.

Bet šiame altoriuje nebuvo jokio paveikslo, jokio Dievo ar Jo motinos, Švč. Mergelės Marijos, atvaizdo. Konceptualus altorius, kurį galima pavadinti protestantišku. Šaltas altorius. Marmuras priminė tas prabangias kapavietes. Tokios mintys mane visuomet nuvesdavo prie Nyčės pastabos, kad Dievas mirė ir yra palaidotas bažnyčioje. Taip skelbė jo išprotėjęs žmogus: „Ar žinote, kad Dievas mirė?“

Tačiau pačioje bažnyčioje sklandė švelnumo jausmas. Atmosfera buvo romantiška. Tai jautė visi du šimtai brolių, bent jau man taip atrodė. Galbūt labai klydau, ypač dėl tų, kuriems aš pats padėdavau pasirinkti pasaulietinio gyvenimo kelią. Bet tokie buvusieji broliai norėdavo grįžti, susitikti. Ne veltui tas, kuris sykį seminarijoje yra gyvenęs ir ją palikęs, ilgėdavosi jos. Ne tiek Dievo, kiek pačios seminarijos. Ji magiška. Man net pačiam kildavo sukta mintis, gal mano paties pašaukimas paremtas meile seminarijos dvasinei kultūrai, o ne Kristaus žodžiais „Tomai, sek manimi“. Tai žodžiai, kurių aš iš paties Jėzaus niekada negirdėjau, vien tik kaliau sau į galvą, kad juos girdžiu savyje. Gal aš mylėjau seminariją labiau už bažnyčią? Gal aš buvau pašauktas būti klieriku ir diakonu, bet ne kunigu, dirbančiu Viešpaties pjūtyje parapijoje anapus šių sienų? Gal aš – tik religinis estetas?

Mes, klierikai, patys ir sukurdavome tą religinę estetiką prie šalto, konceptualaus, kapinėms skirto marmurinio altoriaus. Jei kas nors mus būtų sukeitęs su dviem šimtais rožinį vapančių, krenksiančių, sukriošusių kokio nors Balbieriškio davatkėlių, ši atmosfera būtų išgaravusi, ir jokia pilnaties šviesa, besiveržianti pro vitražo stiklus, nepadėtų. Gal todėl čia ir profesorius Domantas atėjo? Dėl to, kad jam gera medituoti su mumis? Grįžtelėjau atgal, ir mano žvilgsnis per petį susitiko su jo akimis, žvelgiančiomis pro dailius paauksuotus akinius. Pasirodė, kad jis man nusišypsojo. Nedaug, vos truputį, arba tiesiog jo veidas spindėjo. Tarsi ir linktelėjo…

Prisiminiau, kaip prieš mėnesį, dieną po Kovo 11-osios, jis laikė mišias. Prieš pradėdamas pamokslą tarė lietuviškai su vokišku akcentu: „Sveikinu jus visus su Lietuvos nepriklausomybe!“ Jis buvo pirmas ir paskutinis, kuris šioje Almoje ištarė tokius žodžius. Niekas iš vadovybės oficialiai nepasveikino mūsų šia proga, net dvasios tėvas, kuris buvo kalinamas už nepriklausomybės siekį. Matyt, nesusivokė arba negalėjo patikėti šiuo istoriniu įvykiu.

Vėl pažvelgiau į altorių, tą marmurinį konceptą. Sukalbėjau „Tėve mūsų“, persižegnojau ir palikau bažnyčią.

Prausykloje valant dantis mane užkalbino Džonis. Tai, kad jis sulaužė silenciumą, manęs nenustebino, bet pribloškė kvietimas skubiai pasikalbėti.

Ateik į rūkyklą, – sušnibždėjo jis.

Rūkykla buvo kitame kiemelyje, galima sakyti, tarpuvartėje, už refektoriumo, kur rinkosi seminarijos intelektualinis andergraundas. Nors rūkymas buvo kritikuojamas, vis dėlto jį pakęsdavo, jei būdavo rūkoma paslapčia, tam skirtoje vietoje. Rūkantys klierikai turėjo šiokią tokią dėmę, bet dėl to oficialaus įspėjimo nesulaukdavo, nes seminarijos liturgijos paskaitų profesorius Algimantas Kasečkas taip pat rūkė, o kartais atrodė, kad tik rūkė. Aš, kaip nerūkantis, į šią andergraundinę vietelę užsukdavau labai retai. Šį kartą atėjau net per silenciumą.

Klausau tavęs, dėl ko kvietei?

Jonas išpūtė dūmą į šalį:

Profesoriui Domantui šiandien buvo surengta inkvizicija. Tik dabar apie tai sužinojau.

Tu juokauji… Dėl ko?

Dėl tos paskaitos praeitą savaitę, kurios mes klausėmės kartu su ketvirtakursiais, – apie Naujojo Testamento egzegezę. Buvau Julijono kambaryje, išgerti kavos ten užėjo ir profesorius Domantas. Norėjau ir tave pakviesti, bet niekur nemačiau. Tai informacija iš pirmų lūpų. Kažkas įskundė tą paskaitą dvasios tėvui, tad šis sukvietė visą seminarijos profesūrą, net vyskupus iš Panevėžio, Telšių ir Vilniaus vyskupijų į posėdį skubos tvarka. Darbotvarkėje buvo paskaitų turinys ir būsimų kunigų šventimai.

Paskaita kontroversiška, bet, žinoma, tik ne tau, Jonai. Paskaita ne ką radikalesnė už tavo tekstą stende prie valgomojo.

O kaip tau toji paskaita? – staiga paklausė į kompaniją įsitraukęs Julijonas, ieškodamas savo cigarečių pakelio.

Man patiko. Pagrindinė tezė tokia, kad Evangelija nepateikia jokių Kristaus prisikėlimo įrodymų ir kad tai yra tikėjimo, o ne žinojimo dalykas. Sutinku su tuo šimtu procentų. Tad ką čia pridursi, aš pats tik tikiu Kristų, bet empiriškai negaliu jo paliesti. Na, pati krikščionybė yra tik tikėjimas protu, turintis bažnytines apeigas ir liturginę tradiciją. Man to empiriškai verifikuoto žinojimo labai trūksta, bet nieko čia nepakeisi.

Bet tokių žodžių seminarijos vadovybė nepriima, net jei tai neprieštarauja Vatikanui, čia yra kita politika, – tarė Jonas ir prisidegė naują cigaretę.

Julijonas paprašė jo pridegti ir paprieštaravo:

Nesu tikras dėl konservatyvumo, bent jau nelygu, kas ir dėl ko, pavyzdžiui, tik mūsų seminarijoje altorius atsuktas į žmones, vadinasi, seminarijos vadovybė imli naujovėms, o likusi dvasininkija tam priešinasi. Vilniaus Žvėryno bažnyčia gal tėra vienintelė išimtis, ten irgi atsuktas altorius.

Tai ką dvasios tėvas apie paskaitų turinį kalbėjo? Kas nutarta posėdyje? – nerimavau.

Taigi prie esmės, – tęsė Jonas. – Mūsų dvasios tėvas Severijus Petruškevičius iškėlė kaltinimą, kad Domantas Valenta seminarijoje dėsto priešingai Katalikų bažnyčios mokslui, tai yra neigdamas Kristaus prisikėlimą. Tuomet Domantas jį pertraukė paklausdamas…

Čia jis pats dabar taip pasakojo jums? – pasitikslinau.

Taip, žodis žodin, užkalbink jį, jam dabar reikia paramos. Taigi jis pertraukė tėvą Severijų paklausdamas, iš kur jis žino, kad paskaitos metu buvo prieštaraujama Bažnyčios mokslui. Tai batiuška Petruška atsakė, kad iš klierikų, kurie jo paskaitos klausėsi. Tuomet Domantas prie visų vyskupų ir sako šiam: „Puiku, tuomet pakvieskite tuos klierikus, ir tegul jie prie manęs papasakoja.“ Batiuška sutriko, bet atsikirto: „Ką klierikai išmano, jų į posėdžius vadovybė nekviečia.“ Tuomet Domantas ir rėžė: „Jūs mane kaltinate tuo, ką girdėjote iš klierikų, bet jų nekviečiate, nes jie nieko neišmano?“

Pradėjau juoktis. Julijonas nusišypsojo. Jonas užgesino cigaretę ir entuziastingai tęsė:

Taigi, taigi, mielas broli Tomai, jei sutinki, reikia organizuoti laišką vadovybei, kad mes taip pat buvome toje paskaitoje ir galime paliudyti, jog profesorius Valenta neneigė tikėjimo į Kristaus prisikėlimą – neigė tik žinojimą. Tai neprieštarauja Katalikų bažnyčios dogmai.

Bet kas įskundė? – paklausiau. – Tarp mūsų, penktakursių, tokių nelabai yra, bet paskaitos klausėsi ir ketvirtakursiai, o ten yra Virbickas.

Aš irgi taip pagalvojau, – pasakė Jonas.

Julijonas linktelėjo galvą, bet pridėjo:

Nepagautas – ne vagis. Tačiau Jonas nepasakė, kad Domantas pakvietė Severijų į paskaitą. Tarė: „Gerbiamas dvasios tėve, prašau ateiti į mano paskaitą ir įsitikinti, ką aš kalbu jos metu.“

Ne čia esmė, – pasakiau, – įtariu, kad tai gali būti tik didesnio plano pradžia. Severijus ieško įkalčių, norėdamas atsikratyti profesoriumi Domantu, kad šis išvyktų į Vokietiją, iš kur atvykęs. Čia ne tikėjimo ar žinojimo problema, čia ne dogmų dalykai…

O ko dar? – pasmalsavo Jonas.

Žinau, ką Tomas pasakys. Tai asmeniškumai, – tarė Julijonas, vėl prisidegdamas cigaretę.

Taip, čia viskas dėl populiarumo, kas bus pirmas numeris seminarijoje. Severijus jaučiasi nustumtas į antrą planą. Jis daro šiurkščias klaidas – pats kentėjo už Lietuvos nepriklausomybę, o bumt ir nesusivokė viešai pasveikinti su jos atgavimu. Tą padarė Domantas, tarsi ir užsienietis, netikras lietuvis… Bet Domantas taip pat vaikšto po klierikų kambarius kavos išgerti, atsineša kokių bandelių, bendrauja nuoširdžiai, jam klierikai paatvirauja – taip jis tapo tikruoju dvasios tėvu. Severijus dvasios tėvu liko tik išpažintims, o kaip jėzuitas, jis traukia tik tuos klierikus, kurie patys yra jėzuitai ir stukačina apie kitus.

Čia dar ne viskas, – tarė Julijonas, nukratydamas pelenus. – Domantas papasakojo, kas buvo kalbama dėl kunigų šventimų.

O ką, ir čia siurprizų turime?

Deja, taip, – įsiterpė Jonas. – Man nesuteiks šventimų.

Nuleidau akis. Įsivyravo nemaloni tyla. Jonas tęsė:

Batiuška Petruška, palaikomas kitų dėstytojų ir vyskupų, siūlė atidėti man šventimus neribotam laikui. Domantas protestavo ir pareiškė, kad taip elgtis neetiška, nes iki šventimų liko tik mėnuo. Žmogui reikėjo anksčiau pranešti. Tai įsiutino Severijų ir jis pareiškė, kad aš buvau bent dukart įspėtas, o trečias įspėjimas lygus pašalinimui. Pirmieji įspėjimai buvo daug anksčiau.

Primink man tuos įspėjimus, primiršau, – paprašė Julijonas.

Jei kalbėtume techniškai, tai aš buvau surinkęs visus tris įspėjimus. Taigi jau buvau pašalintas, bet po pusmečio mane vėl priėmė.

Bet tave pašalino už tą pokštą, kad elgetavai prie įėjimo į bažnyčią, ar ne taip? – pasitikslino Julijonas.

Aš nusijuokiau:

Tai buvo geriausias pokštas, gaila, Jonai, tavo švarko, tu jį sutrypei, kad būtum panašesnis į elgetą, bet jei negausi šventimų, tai galėsi iš tiesų elgetauti.

Jonas patikslino:

Aš už tai įspėjimo negavau. Norėjo duoti įspėjimą, bet išsisukau, juk buvo Užgavėnės, tad pasakiau, kad klierikų prašiau jei ne blynų, tai bent saldainių. Nors prašiau cigarečių… Mane tuomet prametė dėl kitko – ogi dėl to, kad prelatui prefektui Pikturnai ant vargonų per giedojimo paskaitą pasakiau: „Jei neišmanote apie chorvedystę, leiskite tai daryti kitiems, pavyzdžiui, man.“ Štai tada ir pasikvietė ant kilimėlio.

Ryte per mišias pasimelskime vienas už kitą. Dabar reikia eiti miegoti, – pasiūlė Julijonas.

Ne tik pasimelsti reikia, aš batiuškai pokštą iškrėsiu, – jau liepsnojo intrigomis Džonis, – ogi kai batiuška Petruška ateis klausytis išpažinčių, nueisiu pas jį išpažinties ir pasakysiu, kad pajutau gašlų geismą broliui Konstantinui ir dabar prašau atgailos bei išrišimo, kad aš labai labai dėl to gailiuosi ir giliai išgyvenu, bet širdžiai įsakyti negaliu…

Šypsodamasis uždėjau ranką Jonui ant peties:

Džoni, tokią išpažintį pasilik rezervui, jei iš tiesų nesuteiks šventimų, o dabar verčiau padaryk viską, kad juos gautum.

Grįžau į savo kambarį, atsargiai pravėriau duris, kad nepažadinčiau Kęstučio. Atsigulus toptelėjo, kad profesorius Domantas veikiausiai atėjo su visais klierikais vakarinės Švenčiausiojo Sakramento vizitacijos todėl, kad po inkvizicijos tik su klierikais jautėsi savas.

Tai buvo paskutinė diena prieš Šv. Velykų atostogas. Mus trumpam išleisdavo grįžti į savo parapijas talkininkauti Didžiąją savaitę. Man, kaip diakonui, reikėjo padėti dalyti komuniją sausakimšose Didžiojo ketvirtadienio, Didžiojo penktadienio ir Didžiojo šeštadienio pamaldose ir, žinoma, per Prisikėlimo šventę. Mano buvimas parapijoje palengvindavo darbą kunigams. Pasakydavau pamokslą, pakrikštydavau. Man, kaip kauniečiui, nereikėjo vykti namo į kitą vyskupiją atlikti praktikos. Darbavausi pačioje arkikatedroje, kuri man visuomet atrodė pernelyg niūri, pernelyg tamsi, apgriozdinta šventųjų skulptūromis, laipiojančiomis virš altoriaus. Nemėgau baroko, gal čia ir visa paslaptis. Aš – gotikos fanas, ypač mažų bažnytėlių, tokių kaip Šv. Onos Vilniuje arba Vytauto Kaune. Ten meldiesi savaime. Tik ne arkikatedroje. Ji suteikia daug solidumo Kauno senamiesčiui, neįsivaizduoju šios miesto dalies be šito raudonų plytų griozdo, bet maldai ji netinkama. Gal katedra tiko ir patiko vyskupams, iškilmingoms mišioms, mūsų klierikų sekmadieniniams išsirikiavimams presbiterijoje, solidiems pamokslams – bet kam, tik ne intymiam tête-į-tête su Viešpačiu. Ši niūri bažnyčia man patikdavo tik Vėlinių vakare, kai ten klausydavausi Mocarto „Requiem“.

Niekada nebūčiau panoręs tapti kunigu, jei mano pažintis su Kristumi būtų prasidėjusi čia. Pirmoji išpažintis ir komunija įvyko Vytauto bažnyčioje – ten aš pamilau bažnytinę aplinką. Jei katechizacija būtų buvusi arkikatedroje, galbūt aš niekuomet net nebūčiau priėmęs komunijos ir susitikęs su Juo.

Kunigui neturi būti svarbus interjeras – Dievas yra visur, kur yra tabernakulyje įstatytas Švč. Sakramentas. Bet tai teologija, šalta katalikybės kanonų teisė, o ne mano širdis. Man Dievas yra ne visose bažnyčiose, bent jau ne visose aš jį randu. Tad jei būčiau paskirtas kunigauti į Kauno arkikatedrą, mane ištiktų katastrofa. Tai taptų tik darbo vieta, kur neturėčiau įkvėpimo, o asmeninei maldai reikėtų pereiti Rotušės aikštę iki Vytauto bažnyčios.

Bet velykinės atostogos skirtos ne tik sielovadai. Kai tik atsirandi kitoje seminarijos sienų pusėje, išsyk susiduri su pasaulietišku pasauliu. Kadangi atostogų metu gyvenau pas tėvus Eigulių rajone, keliaudavau troleibusu – incognito, be kunigiškų atributų. Vis viena žmonės atkreipdavo dėmesį. Mes, klierikai, buvome paženklinti – kostiumas ar dar lietpaltis ant viršaus, konservatyvus kirpimas, sušukuoti plaukai, nuvalyti batai, mandagumas, žodis „dėkui“ vietoj „ačiū“, – visa tai leisdavo žmonėms atpažinti seminarijos auklėtinį. Mane daug kas atpažindavo tiesiog iš to, kad susidurdavo su manimi pamaldų metu mano nemėgstamoje arkikatedroje. Tad važiavimas viešuoju transportu incognito buvo labai reliatyvus dalykas.


II. Velyknaktis

Atostogos bėgo greitai, juolab kad tai nebuvo tikros atostogos, ypač man, kaip diakonui. Didžioji savaitė tiesiog pralėkė, ir aš jau laukiau, kada galėsiu grįžti į seminariją. Bet prieš grįžtant įvyko kažkas neįtikėtino. Tai nutiko Didžiojo šeštadienio vakarą, laukiant Kristaus prisikėlimo. Nors buvau išvargęs po iškilmingų Didžiojo šeštadienio apeigų, kai užgiedojo „Aleliuja“, neskubėjau grįžti namo pas tėvus. Lėtai perėjau senamiesčiu ir vos spėjau į paskutinį troleibusą. Žmonių srautai jau buvo praplaukę, tad dardėjau beveik tuščiu troleibusu. Už lango slėgė sovietinio palikimo pilkuma – nė vienos reklamos, nė vieno užsienietiško automobilio, jokio mirksinčio kavinės pavadinimo, jokio padoraus apšvietimo. Troleibusas važiavo plačiu Savanorių prospektu. Nevalytame lange atsispindėjo mano pasvirusi galva juodais plaukais, mažumėlę ilgesniais, nei pageidautų seminarijos vadovybė. Vis norėjau būti panašesnis į Kristų, tad plaukus nešiojau kiek įmanoma ilgesnius, balansuodamas ties dvasiškiui leistina riba, tačiau iki Kristaus plaukų ilgio man trūko labai daug. Troleibusui pasukus į Kalniečius, stotelėje išlipo paskutiniai keleiviai. Pažvelgiau į daugiabučių langus – ten pilna šviesų. Ten šeimos. Beveik visos jos švęs Velykas. Dar kelios valandos ir bažnyčia rytinių mišių metu bus sausakimša, o aš turėsiu asistuoti kardinolui, Jo Eminencijai. Tai bus išskirtinė garbė – patarnauti mano nemėgstamoje bažnyčioje per pačią svarbiausią krikščionio metų dieną. Juk jei Kristus neprisikėlė, mūsų tikėjimas bergždžias. Tikėjau, kad prisikėlė, aiškiai suvokdamas, jog tik tikiu tuo, ir nieko daugiau.

Kita stotelė buvo manoji, Eigulių, Eidukevičiaus gatvėje, tad atsistojau prie durų. Staiga pamačiau, kad ant galinių sėdynių guli jaunuolis pečius siekiančiais suveltais juodais plaukais, nusilupinėjusia odine striuke, purvu aplipusiais kareiviškais batais ir nutrintais džinsais. Jis miegojo, o juk dabar jau paskutinė stotelė, už jos tik troleibusų parkas.

Atsiprašau, – ėmiau žadinti nepažįstamąjį. – Ar turi namus? Ar žinai, kur esi?

Papurčiau už peties. Jis atmerkė skaisčiai žydras akis, ėmė tiriamai spoksoti į mane. Tuomet nusišypsojo. Kažkaip paslaptingai, gal net ironiškai.

Nusišypsojau ir aš, tada kiek suglumęs paaiškinau:

Tik norėjau paklausti, ar žinai, kur važiuoji. Dabar paskutinė stotelė.

Jis atsisėdo, patrynė tris dienas neskustą veidą.

Gal jūs man pasakysite?

Troleibusas sustojo, pravėrė duris.

Lipkime, – pakviečiau. – Greičiau.

Troleibusas nuvažiavo, liko tik jo specifinio ūžesio aidas. Daugiabučiuose vienur kitur jau geso šviesos.

Koks tavo vardas? – paklausiau. – Ir kas nutiko, kad troleibuse miegi Velyknaktį?

Daug pasakot… Pas save priimsi?.. Gal seminarijoje apnakvyndinsi? – jis šyptelėjo.

Seminarijoje? Iš kur žinai, kad aš iš ten? Ak… iš aprangos matyti, tie skiriamieji ženklai, ar ne?

Svarstydamas pridūriau:

Seminarija seminaristams, o pats, matau, daugiau prie roko… Rasiu tau vietą kitur. Bet ne savo namuose. Negąsdinsiu tėvų tokiais naujais draugais, be to, man rytoj keltis pusę šešių. Turiu paskambinti draugui, gal susitarsiu dėl tamstos nakvynės.

Priėjau prie telefono būdelės, kišenėje radau kapeikų, įdėjau vieną ir buvau besukantis seno bei patikimo draugo Edmundo telefono numerį, mat jis gyveno senamiestyje, prie pat katedros, vienas keturių kambarių bute, maniau, priimtų svečią, o ir man ryte būtų arčiau į mišias. Bet prieš surenkant numerį kepštelėjo sveiko proto padiktuota mintis: „O kodėl šis jaunuolis negali pats savimi pasirūpinti?“ Tad kreipiausi į paslaptingąjį benamį:

Ar pats kaunietis? Ar neturi čia draugų, giminių, kur galėtum nakvoti?

Nepažįstamasis tik atlaidžiai nusišypsojo ir atkirto:

Aš ne iš šio pasaulio. Jei būčiau iš šio pasaulio, dėl mano nakvynės būtų pasirūpinta iš anksto.

Padėjau ragelį atgal, iš telefono išsitraukiau monetą ir, įsidėjęs atgal į kišenę, tvirtai paklausiau:

Cituoji Šventą Raštą? Velyknaktį tai tikrai dera. Bet… Bet koks tavo vardas? Aš negaliu skambinti savo draugui, kad priimtų žmogų nakvynei, kurį sutikau prieš penkias minutes ir nežinau nei kas jis toks, nei jo vardo, nei iš kokio jis miesto, ar supranti?

Nepažįstamasis patylėjo, žengė link manęs. Aš vos įžiūrėjau jo veido išraišką, nes toje gatvės vietoje buvo perdegęs žibintas. Laimei, virš mūsų kabojo pilnaties blynas – jis suteikė truputį jaukumo.

Jaunuolis priėjo dar arčiau, taip, kad net Ispanijoje atrodytų per arti. Jis man kvėpavo tiesiai į veidą. Pajutau itin malonų kvapą, ypač kai iškvėpė. Koks tai kvapas? Lyg persikų, kažkas labai švelnaus ir viliojančio. Išsikvepinęs? Bet rodės, kad kvapas sklido ne nuo jo kūno, o iš vidaus. Kvapas sustiprėdavo jam iškvepiant, nes dabar šis žmogus alsavo man tiesiai į veidą. Aš atsitraukiau. Bet kvapą jutau. Persikų buvau valgęs tik kartą gyvenime, visiškai atsitiktinai, kai seneliai po ekskursijos Gruzijoje parvežė lauktuvių. Tuomet buvau vaikas. Pamenu, juos prarijau išsyk, bet paskui vis prisimindavau nepakartojamą skonį. Dabar, kai Lietuva paskelbė nepriklausomybę, o Tarybų Sąjunga jau, rodės, visai subyrės, parduotuvėse nebuvo ne tik vaisių, bet ir paprasčiausio pieno, mėsos, duonos. Žinoma, seminarijoje mes to nejutome, tačiau tai pamatydavome išsyk iš jos išėję. Ir štai čia akibrokštas – prieš mane Velyknakčio vidurnaktį stovi jaunas žmogus tuščioje gatvėje, nežinantis, kur nakvoti, bet prisivalgęs persikų.

Ar kokį asmens dokumentą turi? – aš jau perėjau prie formalumų.

Maniau, kad vyras ims raustis odinės striukės kišenėse, bet jis net nekrustelėjo. Netikėtai uždėjo ant mano peties ranką, tada švelniai, atsargiai ir grakščiai, it nuotaka jaunikiui, tarė:

Aš esu tas, kas esu.

Dabar mudu įdėmiai tyrinėjome vienas kito veidą. Jutau, kaip ima daužytis mano širdis. Racionalusis protas klausė: „Kas čia per pokštas?“ Vaikinas, kuriam duočiau ne daugiau dvidešimties, turėjo neblogą humoro jausmą ir puikiai žaidė su atsitiktinai sutiktu seminarijos auklėtiniu, ir dar tokiame Velyknakčio kontekste. Tačiau įaudrinta religinė mano vaizduotė jau piršo gundančią mintį, kad patyriau viziją ir susitikau su pačiu Jėzumi. Pavydžiai nužvelgiau jo ilgus juodus plaukus, kokių negalėjau sau leisti.

Pakėliau ranką, atsargiai, švelniai pirštų pagalvėlėmis paliečiau jo kaktą, perbraukiau per skruostą, tada pačiupinėjau jo plaukus, švelnius it Magdalenos, ir nuleidau akis. Giliai iškvėpiau. Nusprendžiau: jei tai tik vizija, ji turi baigtis, išgaruoti, bet aš juk nesapnuoju ir nejuntu, kad būčiau patyręs ekstazę maldoje, kuri būtų galėjusi sukelti regėjimą. Ne, aš dardėjau senu troleibusu, rengiausi išlipti ir netikėtai sutikau… ką? Na, štai šį jaunuolį, kuris arba meistriškai žaidė, arba…

Staiga nusprendžiau: jei tai žaidimas, tai tegul taip ir būna, nes antrą kartą tokio galiu nepatirti. O jei tai ne žaidimas, jei tai iš tiesų Dievas – kad ir kaip tai absurdiškai skambėtų Kauno Eigulių rajone, – tuomet istorija vyksta mano akyse, istorija, kuria niekas nepatikės, nebent Jis iš pradžių pasikeistų drabužius ir taip pat apsireikštų seminarijos vadovybei.

Gerai, – tariau nepažįstamajam, – įsivaizduok, aš dabar paskambinu savo draugui ir pasakau, kad sutikau jaunuolį, kuris neprisistato, bet neturi kur miegoti ir cituoja Šventą Raštą. Kaip manai, ar mano draugas nepaklaus, ar man visi namie?

Nepažįstamasis tylėjo. Nuėmė nuo mano peties ranką, atsirėmė į telefono būdelę ir romantiškai pažvelgė į pilnatį.

Žvilgtelėjau į laikrodį. Pasidarė karšta – laikas nepadorus bet kokiam skambučiui, o svarbiausia – man grėsė neišsimiegoti. Tai reiškė, kad apie skaistų veidą rytinėms pamaldoms nėra ko ir galvoti, o ir akys, ko gero, bus raudonos. Reikėjo skubiai veikti. Surinkau Edmundo numerį. Jis dar nemiegojo. Senberniškai apsidžiaugė, kad nebus vienas, sakė, jog per tokią pilnatį, ir dar padvelkus pavasario vėjeliui, apie jokį miegą negalima nė galvoti. Netgi entuziastingai pakvietė atvykti. Ką gi, man liko surinkti dar vieną numerį – taksi. Kol laukėme šio atvykstant, paskambinau dar ir tėvams. Jiems pateikiau supaprastintą versiją, jokio nepažįstamo jaunuolio neminėjau, tiesiog pasakiau, kad nakvosiu seminarijoje, nes nebespėjau į paskutinį troleibusą, be to, iš seminarijos ir į rytines Velykų pamaldas arčiau ateiti.

Kol baigiau kalbėti telefonu, atvyko ir taksi – balta volga. Pravėriau priekines dureles ir sudvejojau – man lipti į priekį ar pasiūlyti jam.

Bet kur jis?

Apsidairiau aplink, apėjau telefono būdelę, pažvelgiau į kitą gatvės pusę, sušukau:

Ei, kolega! Viešpatie, kur tu? Kur tu esi? Jėzau?

Tyla.

Kur tu? Jėzau!

Nustėrau ir stovėjau it įbestas.

Tai važiuojat ar šaukiatės Jėzaus? – paklausė taksistas. Jo racija sučirškė. Jis nežinojo, ar gali priimti naują užsakymą, tad, man delsiant, pro pravertą langą dar kartą piktai paklausė:

Ar tu, bliat, važiuoji, ar ne?

Atsakiau, kad važiuoju. Nurodžiau senamiesčio adresą priešais katedrą, kur gyveno Edmundas.

Iš pradžių susimokėk, nes esi žiauriai girtas, – pareikalavo taksistas.

Aš blaivas. Bet galiu susimokėti.

Tai kokio velnio vidury tuščios gatvės Jėzaus šaukiesi? Pilnatis veikia? Kuoktelėjai? Tai dar blogiau, nei būti girtam. Girtas išsiblaivė, ir viskas, o trenktas visada trenktas. Susimokėk, tada važiuosim.

Paklausiau sumos, daviau dvigubai, mat paprašiau, kad vyktų ne iškart – pradžioje norėjau, kad dar pasisukiotų po Eigulių gatveles. Maža ką…

Edmundas įsileido vilkėdamas chalatą, svetainėje buvo paruošęs arbatos, porą sumuštinukų su daktariška dešra – demonstravo tą posovietinį svetingumą. Edmundas buvo lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pats šį tą rašė – truputėlį prozos, kartais poezijos. Publikavosi „Nemune“. Kuriais šio žurnalo numeriais jis labiausiai didžiavosi, buvo lengva numanyti – jų viršeliai žvelgė į kambarį nuo sekcijos lentynų, o kitus slėgė visokios molinės vazelės. Kitose lentynose puikavosi šimtas dvidešimt šviežiai leistų pasaulinės grožinės literatūros serijos tomų. Dėl teisės juos įsigyti teko pastovėti eilėje visą parą. Ir tik dėl teisės įsigyti, o ne dėl pačių knygų. Knygas, po dvi, atėjus laikui, buvo galima nusipirkti pateikus tokį gautą leidimą. Tad šių knygų kolekcija, besipuikuojanti sekcijos lentynose, priminė ne tik apie jų turinį bei autorius – Dostojevskį, Hemingvėjų, Kafką, Maną, antikines komedijas, keturis Šventojo Rašto tomus, – bet ir apie sovietinį alkį pasaulinei literatūrai. Atskirose lentynose stovėjo paprasčiau įsigytos knygos – pirmasis Jurgio Savickio „Raštų“ tomas, tikintis, kad pasirodys visi penki, Antano Škėmos „Balta drobulė“, sarkastiškasis Balio Sruogos „Dievų miškas“, Kazio Borutos „Baltaragio malūnas“, tapęs įkvėpimu miuziklui „Velnio nuotaka“. Neatsitiktinai greta šios knygos buvo įrėmintos tragiškai žuvusio Broniaus Babkausko ir Regimanto Adomaičio nuotraukos, be kurių talento šis filmas neįsivaizduojamas. Prie šitų nuotraukų trūko mažiausiai dar dviejų – Gedimino Girdvainio, įkūnijusio mistinį lietuvišką kipšiuką Pinčiuką, ir Vaivos Mainelytės – Velnio nuotakos. Mano mintis užkliuvo ties Mainelyte. Jos moteriškumas liejosi it upė, kviečianti išsimaudyti… Tačiau tai lemta ne man. Su šia mintimi lyg tyčia lentynoje pastebėjau Vinco Mykolaičio-Putino romaną „Altorių šešėlyje“. Tokiame šešėlyje Liudas Vasaris, tariant paties jo kūrėjo – autoriaus lūpomis, „suprato meilę kaip nesuvaldomą, būtiną prasiveržimą, kurio negali nei numatyti, nei suvaldyti“. O aš maniau, kad meilė suvaldoma ir numatoma. Meilė Kristui turėjo pranokti meilę moteriai. Meilė Kristui kūrė poreikį sekti Juo ir būti Jo mokiniu.

Edmundas išjungė svetainėje šviesą, palikdamas tik sieninę lempą, ant stalo pastatė žvakę.

Kaip tu čia dabar tokį vėlyvą metą? – pasiteiravo grynai iš smalsumo, be jokios potekstės, kad nepadoriu metu sudrumsčiau ramybę. Jis žavėjosi mano kunigystės keliu, ne kartą prasitarė ir pats svarstęs šį kelią, bet vis nesiryžtąs, dvejojąs dėl pašaukimo. Tačiau viskas, kas buvo susiję su mano patirtimi seminarijoje, jį be galo domino. Šeštadieniais Edmundas mane aplankydavo, o aš pas jį užsukdavau trečiadieniais, kada mums leisdavo kelioms valandoms ištrūkti į miestą. Visuomet bendravome nuoširdžiai, pradėdavome ten, kur buvome sustoję, tik ne šį kartą. Šią naktį nežinojau, nuo ko pradėti.

Edmundo veide pasirodė susidomėjimas:

Taigi?.. – jis spustelėjo mano minčių klavišą. – Kur tavo draugas ar kas ten turėjo būti?

Gurkštelėjau arbatos, atsilošiau ant patogios sofos, bet, negalėdamas atsipalaiduoti, vėl palinkau į priekį:

Aš buvau susitikęs su Juo.

Su juo?

Taip, su Juo. Prieš pusvalandį. Eigulių rajone, Eidukevičiaus gatvėje, visai prie savo namų.

Su juo… tai su kuo? Su tuo naujuoju draugu?

Kalbu apie Kristų…

Oho! Kaip prancūzai pasakytų, voila! Įspūdinga vizija. Ar kalbėjotės? Gavai kokią žinią? Apreiškimą? Įpareigojimą misijai?

Tu šaipaisi…

Tik mažumėlę. Pažįstu tave. Pasakok, pasakok, pasakok…

Edmundo akys žibėjo smalsumu. Jis net rankas patrynė. Tik ar patikės? Ar patikės kuo – vaizdinga vizija, aplankiusia mano vaizduotę, ar faktu?

Tomai, – ramia pedagogo intonacija kreipėsi Edmundas, – tai nėra pirmoji tokia tavo religinė patirtis, ar ne? Pameni, pirmame kurse pasakojai, kad esi matęs kryžių per visą dangų. Porinai, kad Vilniaus Teresės bažnyčioje prie jos statulėlės melsdamasis išvydai jai per skruostą riedančią ašarą. Regis, tai nutiko antrame kurse. Dabar tu penktame. Kaip kursas, taip vis galingiau…

Dabar jau ironizuoji, – pasakiau.

Edmundas, nesuvaldydamas šypsnio, tęsė:

Aš tikiu, kad tai tavo regėjimai. Jei tai regėjai, vadinasi, regėjai. Aš tokių dalykų neregiu, tad man labai įdomu sužinoti, kaip tau tai pavyksta. Kaip? Sakyčiau, netgi pavydžiu. Bet ar tu seminarijoje vienintelis toks? Na, bet geriau iš pradžių papasakok, kas šiandien nutiko. Ar tu kalbėjaisi su?..

Ne tik. Ne tik kalbėjomės.

Edmundas kilstelėjo antakius, ir jam netgi atvėpo apatinė lūpa.

Mes ne tik kalbėjomės. Jis mane palietė. Aš irgi jį paliečiau. Nuo jo sklido neįtikėtinai švelnus kvapas – gal abrikosų, gal persikų…

Gerai, gerai, tik nesijaudink, bet kodėl tu manai, kad lietei Kristų? Teisingai tave supratau, kad Kristų turi omeny, kai kalbi apie „Jį“?

Teisingai. Jis citavo Šventą Raštą, teigė, kad jis yra tas, kuris yra. Pats nepasakė savo vardo. Taip, taip, taip, gal čia tik koks nors labai „krūtas“ teologijos studentas man iškrėtė pokštą. Jei taip, tuomet pokštas labai vykęs.

Tau reikia pailsėti, Tomai. Ryt po mišių užbėk pas mane, pakalbėsime apie šią istoriją išsamiau, sudaušime margučiais, tuomet tu pas savo tėvus, o aš – į savo kaimą.

Taip, rytas už vakarą gudresnis, tik ar aš sugebėsiu užmigti? Nežinau…

O kaip tu manai, ar ten buvo „krūtas“ teologijos studentas? Studentas, kuris galėjo tave atpažinti kaip diakoną?

Tai nesunku patikrinti, – pastuksenau į stalą. – Po Velykų tuoj pat pakelsiu visus teologijos studentų dokumentus: juk prie jų stojamųjų pareiškimų turėjo būti medicinos pažymos su nuotraukomis. Aš atpažinsiu.

Puiku, – tarė Edmundas ir nuėjo atnešti man patalynės.

Negalėjau nurimti. Išėjau į balkoną. Ketvirtas aukštas. Priešais stovėjo mano nemėgstama arkikatedra, bet dabar jos šventorius man pasirodė itin mistiškas. Juk kaip tik iš išorės, iš šventoriaus pusės, dieną galėjai matyti jos sienoje palaidotų vyskupų kriptas. Dabar, naktį, net ir šviečiant pilnačiai, šventorius buvo tik šešėlių karalystė. Už kelių valandų čia žingsniuos velykinė procesija, aš turėsiu eiti greta Jo Eminencijos. Žmonių žvilgsniai bus nukreipti į mus, o mano veikiausiai raudonos akys bylos apie bemiegę naktį.

Į balkoną įkišo galvą Edmundas:

Ar galiu tavo istorijas panaudoti rašydamas prozą? – paklausė jis kone pašnibždomis. – Seniai ką nors siūliau „Nemunui“. Čia būtų kažkas nauja – Kristus Kaune…

Atsigręžiau į draugą:

Tau tai tik grožinė literatūra, o man – gyvenimas.

Tai atsakymas „ne“?

Edmundai, nepažįstamasis į mane pažvelgė tikrai Jėzaus akimis… Jis uždėjo ranką man ant peties… Aš perbraukiau ranka per jo plaukus…

Edmundas mažumėlę šyptelėjo, regis, ironiškai, bet lyg ir nusistebėjęs. Galiausiai skėstelėjo rankomis. Į mus padvelkė gaivus nakties šuoras, paslaptingai suošė katedros šventoriaus medžiai, tarsi būtų sušnabždėjusios ten palaidotų vyskupų vėlės.

Mes buvome susitikę, – pasakiau jausdamas, kaip neužtikrintai ištariau šiuos žodžius. Tvirtinau tai, kuo norėjau tikėti.

Edmundas dabar į mane pažvelgė kaip į tikrai keistą Dievo sutvėrimą. Tada tarė:

Na, ne veltui sakoma, kad kartais gyvenimas vaizdingesnis už grožinę literatūrą.

Jis grįžo vidun. Aš minutėlei parimau ant balkono turėklo, įsiklausiau į šventoriaus medžių balsus. Juos perskrodė netikėtas dviejų susipešusių katinų kniaukimas. Akimirką mačiau juos skuodžiančius per šventorių, it pagautus piktųjų dvasių. Piktai sukranksėjo varna, tarsi patvirtindama mano įtarimus.

Dirstelėjau atgal per petį – pro balkono langą mačiau, kaip Edmundas kloja patalynę ant sofos. Nustatė žadintuvą ir padėjo prie lovos.

Įėjau į kambarį palikdamas praviras balkono duris – tegul sklando visokiausios dvasios, kol aš miegosiu tas kelias valandas. Edmundas palinkėjo geros nakties, kiek jos liko. Prieš uždarydamas svetainės duris pridūrė:

Pailsėk, tavo vaizduotė labai įaudrinta. Matyt, artėjantys šventimai tave veikia…

Tas palinkėjimas visai nepadėjo. Per kelias miego valandas vaizduotė tik dar labiau įsismarkavo. Pažadintas čaižaus žadintuvo nuspaudžiau jį pykdamas, kad nutraukė patį įspūdingiausią sapną mano gyvenime. Man trumpo miego metu apsireiškė jaunuolis, panašus į Kristų, tik šį kartą, kitaip nei troleibuse, jis buvo dar moteriškesnis. Jei ne ta barzda, galėtum sakyti, kad tai ir buvo moteris, daugiau Kristė nei Kristus: ilgos riestos blakstienos ir iš po jų švelnus, bet sykiu skaistinantis, tarsi žydro dangaus, žvilgsnis. Ką jis man dabar sakė? Užkrito… Kažką panašaus į žodžius „ena na“ ar „eno no“. Pernelyg staigiai visą paveikslą perpjovė šis Maskvoje pagamintas žadintuvas, kad dabar prisiminčiau, ką sapne man tarė tas, kuris vaikščiojo po Jeruzalę.

Mąstyti nebuvo laiko – reikėjo greitai rengtis, apsiprausti ir prieš velykines mišias dar spėti nubėgti į seminariją pasiimti sutanos. Edmundas padarė kavos. Jos tik paskubomis gurkštelėjau.

Pasimatysime bažnyčioje, – pasakiau išeidamas pro duris. – Stovėk prie sakyklos, kad matyčiau, kur esi.

Edmundas numojo ranka.

Jei tik prasibrausiu pro žmones – manau, gali tekti stovėti lauke, geriausiu atveju prie galinių suolų…

Tuomet ateik į zakristiją, aš tave pravesiu kur nors arčiau altoriaus.

Nesirūpink ir negaišk laiko. Lėk.


III. Prisikėlimas

Beveik bėgte išlėkiau iš laiptinės. Akis aptemdė aštrus rytmetinės šviesos pliūpsnis. Prisimerkęs žengiau į katedros šventorių, kur išsyk kone kaktomuša susidūriau su klebonu. Jis labai nudžiugo, kad atėjau anksčiau, nes norėjo skubiai pasikalbėti. Paaiškinau, kad dar turiu sulakstyti iki seminarijos apsivilkti sutanos, grįšiu už penkiolikos minučių. Klebonas pasiūlė negaišti laiko – jis turįs atsarginę kaip tik mano dydžio, ir, paėmęs už parankės, paprašė eiti tiesiai į zakristiją, kur jau virė liturginis pasirengimas: mišių patarnautojai atidžiai klausėsi vikaro pamokymų, kur stovėti prie altoriaus ir kada patarnauti jiems, o kada klierikams, zakristijonas tikrino tribulę, regis, ji jam geso, tad skubiai išbėgo į lauką įsukti žarijų smilkymui. Pirmakursis klierikas, kurio vardo man niekaip nepavykdavo prisiminti – taip pasitaikydavo, kol jie tapdavo antrakursiais, – pilstė rislingą vynui konsekruoti Kristaus krauju ir vandenį simboliškai nusiplauti rankoms į mišioms skirtus indelius, paruošė rankšluostėlį nusivalyti po liturginio nuodėmių nuplovimo; paskui jis uždėjo ostiją ant paauksuotos patenos, šią – ant kieliko, kurio stovo nodusą puošė skirtingų spalvų brangakmeniai, o pati stovo penkialapė pėda buvo išgraviruota erškėčių vainiko vytelėmis. Tribulę perdavęs mišių patarnautojams, į talką prišoko ir pats zakristijonas, mikliai ištraukė iš spintos gražiausius arnotus, stulas ir ornamentuotas kamžas; o štai vienas iš vyresniųjų mišių patarnautojų, zakristijono dešinioji ranka, veikiausiai kandidatas į klierikus, iš lentynos ištraukė mišiolą ir, nebūdamas visai tikras, pasikonsultavo su greta stovinčiu vikaru dėl to, kaip teisingai sudėlioti skirtukus – violetines, raudonas, geltonas, mėlynas ir žalias juosteles, paskui padėjo greta ir Šv. Raštą.

Kampe ant kunigams skirto klaupto brevijorių skaitė Jo Eminencija, kardinolas Vidmantas Stalkevičius. Toks smulkus ir sykiu toks šventas – regis, vien jo buvimas tame kamputyje skleidė kažkokią švelnią, laiminančią energiją. Nors dabar buvo pats pasirengimo įkarštis, vis tiek visi vis žvilgteldavo į kukliai kampe besimeldžiantį kardinolą. Klebonas man tarė:

Eminencija neprakalba.

Kaip tai? – nustebau.

Visiškai užkimęs. Pažeistos balso stygos. Vakar vos vos užbaigė Velyknakčio mišias, net per mikrofoną vargiai girdėjosi jo balsas. Ar pagelbėsi su pamokslu?

Aš?

Eminencija nepasakys pamokslo, jis tik laikys mišias. Negalės jis ir giedoti – aš užtrauksiu „Aleliuja“, o tu pamokslą pasakyk. Ar spėsi susikaupti? Manau, minčių tavo galvoje knibždėlynas, rasi vieną tinkamą šventei.

Mano krūtinę užgulė atsakomybės našta, pradėjo smarkiau plakti širdis.

Klausyk, – tęsė klebonas, – iki pradžios dar pusvalandis, tu kur nors pasitrauk į kamputį ir susikaupk. Svarbiausia akcentuoti prisikėlimo stebuklą. Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų tikėjimas veltui. Jis prisikėlė ir mus išganė. Visa tai mokėsi aplipdyti… Tai kaip?

O kodėl jūs, klebone, nenorite pasakyti pamokslo? Arba štai vikaras galėtų…

Aš nepasiruošęs užsikirtinėju, atsiranda pauzės, išlenda tas nelemtas „a… a… a…“, o vikaras, na, ką vikaras…

Klebonas dirstelėjo į vikarą, kuris dabar rikiavo pagal ūgį mišių patarnautojus, palinko prie manęs ir sukuždėjo į ausį:

Vikaras karjerą jau padarė, matai, dirba katedroje, o tavęs po mėnesio laukia šventimai ir skyrimas į parapiją. Pagalvok, kokią auksinę galimybę aš tau siūlau, kad padarytum gerą įspūdį…

Man liko tik gudriai nusišypsoti. Klebonas pamerkė akį ir nuskubėjo rengtis mišioms. Tuo metu nuo klaupto pakilo ir Jo Eminencija. Ant jo krūtinės susiūbavo iš bronzos nulietas kryžius. Jis padavė man ranką, ir aš išsyk, kaip pridera, priklaupiau ir pabučiavau jo žiedą. Kardinolas palietė mano petį ir nuėjo rengtis mišioms. Jam padėjo pirmojo kurso klierikas, bet zakristijonas, pamatęs, kaip nevykusiai jis apraizgė kardinolo albą su cingulu, pats pripuolė į talką. O aš, nerasdamas ramesnio kampo, priklaupiau ant klaupto, kuriame dar buvo jaučiama kardinolo šiluma.

Teko susikaupti. Kol už nugaros visi tvarkėsi, prieš akis iškilo ką tik regėtas sapnas. Taip, dabar aiškiai prisiminiau, Kristus man sakė „ena na“. Bet ką tai reiškia? Šiaip kažkoks mano pasąmonės „bla bla…“ Ar tai turi kažkokią prasmę? Žinau, kad Kristaus gimtoji kalba buvo aramėjų, bet čia, zakristijoje, tikrai nebuvo jokio aramėjų kalbų žodyno, o seminarijoje jos niekas nemokino. Bet šią kalbą mokėjo profesorius Valenta, kuris Velykų atostogų grįžo į Vokietiją. Tad ką gi aš pasakysiu per pamokslą? Reikėjo priimti sprendimą. Laikas negailestingai bėgo. Klebono patarimas buvo aiškus, bet kas toliau? Ką kalbėti, kad būtų sklandu, be užsikirtimų „a-a… ė-ė…“?

Viešpatie, įkvėpk mane, – suniurnėjau klūpodamas priešais kryžių. Pakėliau akis į Nukryžiuotąjį, užsimerkiau, leidau mintims plaukti vienai po kitos it lėtam upeliui.

Staiga supratau: nereikia nieko sugalvoti, reikia tiesiog papasakoti apie pasirodžiusį Kristų. Jis prisikėlė – jis ir pasirodė. Kaip Edmundas vakar pasakė, „gyvenimas turtingesnis už grožinę literatūrą“. Tad kam kurti pamokslo literatūrą, jei vakarykštės dienos patirtis ir yra pamokslo turinys.

Vėl pažvelgiau į Nukryžiuotąjį ir sukalbėjau „Tėve mūsų, kuris esi danguje…“

Ryžtingai pakilau nuo klaupto ir pasiteiravau, kas galėtų man duoti diakono stulą bei kokią šventiškesnę kamžą užsivilkti ant sutanos.

Netrukus zakristijonas suskambino varpais. Timptelėjo stipriai, iš peties – išsyk sausakimša bažnyčia nuščiuvo: sėdintieji atsistojo, stovintieji pasitempė, kilstelėjo smakrus, nuleido maldaknyges. Sugriaudėjo vargonai. Prie altoriaus žengė mišių patarnautojai, klierikai ir kunigai, galiausiai pasirodė ir Jo Eminencija. Dabar jis dėvėjo raudoną mitrą, o rankoje laikė pastoralą, užsibaigiantį puošniu barokiniu užraitu.

Atėjo vyresnio amžiaus parapijos vyrai, nešini baldakimu, po kuriuo Jo Eminencija neš Švenčiausiąjį Sakramentą velykinėje procesijoje aplink katedrą. Altoriaus presbiterijoje išsirikiavo merginos baltais vualiais it Kristaus nuotakos, o vyresnio amžiaus parapijos moterys stovėjo pasidabinusios tautiniais drabužiais. Prie jų glaudėsi visas pulkas mažų mergaičių – jos, lyg per Pirmąją Komuniją, dėvėjo baltas sukneles. Žmonės spaudėsi arčiau altoriaus, bet veltui – netrukus zakristijonas visus paprašė padaryti taką procesijai į lauką. Kažkur ties viduriu, arčiau šoninės navos, pastebėjau kyšančias tėvų galvas.

Giedant chorui, Jo Eminencija, eidamas po baldakimu, į lauką išnešė Švenčiausiąjį Sakramentą. Apgaubtas šilkiniu vimpelu, jis, kiek tik jėgos leido, tvirtai laikė auksinę monstranciją. Greta jo, taip pat po baldakimu, ėjo ir klebonas, sudėjęs rankas maldai. Jei Eminencijai pasidarytų silpna, jis perimtų monstranciją. Už jų ėjo vikarai ir klierikai. Priekyje vyrai nešė bažnyčios vėliavas su šventųjų atvaizdais, žibintus, o procesijos pradžioje pirmakursis klierikas, droviai nuleidęs galvą, nešė kryžių. Iš paskos sekė visas būrys Kristaus jaunosiomis apsirengusių merginų ir bažnyčios giedoriai bei visi susirinkusieji.

Po procesijos grįžęs prie altoriaus, klebonas atsivertė Evangeliją pagal Luką. Aš laukiau jau katedros sakykloje. Iš jos aiškiai mačiau bažnyčios gale stovintį Edmundą, dar kelis pažįstamus, buvusią mokyklos auklėtoją ir istorijos mokytoją, kuris iki prasidedant Sąjūdžiui iš manęs šaipėsi, kad nesu komjaunuolis – toks, kaip visi. Mačiau, kad ir tėvai vis dirsteldavo į sakyklos pusę, negalėdami patikėti, kad pamokslą sakys jų sūnus. Klebonas, tvirtai atsirėmęs rankomis į altoriaus pulpitą, pradėjo skaityti Evangeliją.

Pasiklausykite Evangelijos pagal Luką, – tarė jis, nykščiu ant kaktos, lūpų ir krūtinės kartu su visais pažymėdamas kryželį.

Jis buvo per daug atsitraukęs nuo mikrofono, tad kai kurių žodžių nesigirdėjo. Tačiau aš juos mokėjau beveik mintinai, nes Naująjį Testamentą per penkerius seminarijos metus esu skaitęs ir girdėjęs nesuskaičiuojamą daugybę kartų:

Pirmąją savaitės dieną, rytui brėkštant, moterys atėjo prie kapo, atsinešdamos paruoštus tepalus. Jos rado akmenį, nuritintą nuo kapo, o įėjusios vidun, neberado Viešpaties Jėzaus kūno. Jos sutriko, nežinojo, ką daryti, bet štai prisiartinę du vyrai spindinčiais drabužiais prabilo: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti!“ Tuomet jos prisiminė Jėzaus žodžius. Moterys sugrįžo nuo kapo ir viską pranešė mokiniams. Tas pranešimas jiems pasirodė esąs tuščios šnekos, ir jie moterimis netikėjo. Vis dėlto Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules. Jis grįžo atgal, be galo stebėdamasis tuo, kas buvo atsitikę.“

Girdėjote Viešpaties žodį, – užbaigė skaitinį klebonas.

Šlovė tau, Kristau, – atsakė žmonės.

Klebonui atsisėdus kardinolo dešinėje, visų akys nukrypo į mane. It kokią gėlę arčiau savęs pasukau mikrofoną, nužvelgiau stovinčiųjų minią ir pradėjau:

Brangūs parapijiečiai, sveiki sulaukę Kristaus prisikėlimo! Su šventomis Velykomis!

Pastebėjau, kaip šie sveikinimo žodžiai nuvilnijo per visą bažnyčią. Padariau pauzę lukteldamas, kol žmonių veiduose sutirps rytinis susikaustymas ir jų akys pragiedrės, o lūpos nusišypsos.

Velykos – tai pati svarbiausia krikščionio šventė. Juk prisikėlimas įveikė blogį. Tie, kurie nukryžiavo mūsų Viešpatį, tie, kurie sutepė savo rankas Kristaus krauju, jie visi liko bejėgiai prieš Gėrį, prieš paliktą Evangeliją – Dievo žodį.

Mažumėlę pasisukau link altoriaus, pakėliau ranką ir rodydamas į kryžių tęsiau:

Mes bažnyčioje matome virš altoriaus pakabintą kryžių. Vizualiai mums visuomet atrodo, kad Kristus nukankintas. Kryžius, kaip kančios simbolis, mus pasitinka ir šiandien. Bet mes tikime, kad Kristaus kančia nesibaigė dvasios atidavimu ant kryžiaus.

Nuleidau ranką, padariau pauzę, nužvelgiau atidžiai klausančius žmones. Bažnyčios gale pradėjo verkšlenti kūdikis ant jaunos mamos rankų. Pro atviras paradines duris pastebėjau, kaip dar keletas pavėlavusiųjų mėgino surasti plyšį pačiame gale.

Brangieji, aš paminėjau žodį „tikime“. Aš nepasakiau „žinome“. Galbūt kai kam pasirodys, kad žinojimas yra daugiau negu tikėjimas. Manau, tikėjimas yra svarbesnis, mat žinojimas pagrįstas racionaliu protu, empiriniais faktais. Prisiminkite ką tik girdėtus šios dienos Evangelijos žodžius pagal Luką. Ką daro Petras, išgirdęs moterų pasakojimą apie tuščią Kristaus kapą? Jis nubėga jo tikrinti. Kam? Ogi jis nori žinoti, nori pamatyti ir pačiupinėti. Kaip rašo evangelistas Lukas, „Petras pašokęs nubėgo prie kapo. Žvilgtelėjo pasilenkęs ir mato tiktai drobules“. Ne tik Petras norėjo pamatyti ir įsitikinti. Prisiminkime kitą sceną, kuri dar labiau išryškina tikėjimo ir žinojimo sankirtą. Tai scena, kada apaštalas Tomas netiki Kristaus prisikėlimu. Jis žinoti žino, kad kiti Kristaus mokiniai tiki. Jis žinoti žino, jog moterys, kurios rado tuščią kapą, tiki, o pats atsisako tikėti. Jis ištaria, kad netikės tol, kol nepalies Kristaus žaizdų jo rankose: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“ Moksliškai tariant, jis netikės tol, kol empiriškai neverifikuos, kad tai tas pats Mokytojo kūnas. Jam reikia paliesti. Jam reikia pačiupinėti, įsitikinti empiriniu būdu – tik tuomet jis patikės. Tad matome, kad apaštalas Tomas turi išsikėlęs sąlygą – paliesti prisikėlusio Kristaus kūną. Tuomet jis šią patirtį sutinka paversti žinojimu ir žinodamas tarti, kad jis tiki. Kitaip tariant, apaštalui Tomui net tikėti nereikės, nes jis jau žinos. Kam tikėti, jeigu jau žinai? Šioje vietoje apaštalas Tomas, kitaip nei kiti mokiniai, nenori tikėjimo iššūkio. Jis nori, kad jam būtų įrodyta. Kaip mes mėgstame sakyti, padėta ant lėkštutės. O ką daro Kristus?

Padarau pauzę ir nužvelgiu žmones. Stovintieji prie sakyklos kilsteli galvas, kad pažiūrėtų į mane. Kažkas atsisuka iš priekio. Kardinolas sėdi kukliai palenkęs galvą, nosinaite nusišluosto nosį. Klebonas pasuka galvą sakyklos link. Regis, mudviejų akys susitinka. Žmonės laukia atsakymo, o aš laukiu, kol jie patys jį suras.

Tad ką gi daro Kristus? Ar jis padeda įrodymą ant lėkštutės apaštalui Tomui? Taip! Tikrai! Kristus pasirodo mokiniams ir kreipiasi į netikintį, nors žinantį, kad kiti tiki, Tomą. Kristus jam sako: „Štai mano žaizdos – paliesk.“ Kitaip tariant, na, nori žinoti, kad tikėtum, tai prašau, pačiupinėki, jei reikia, pasiimki kokius nors prietaisus. Šiais laikais mokslininkai turbūt įvairius mėginius paimtų, kraujo grupę norėtų nustatyti, DNR kodą ištirtų, dar ką nors sugalvotų. Ir štai Viešpats sako: „Prašau, tirkite, čiupinėkite mano žaizdas. Gal jums tada bus aiškiau, kad čia tas pats Žmogus.“ O ką daro apaštalas Tomas? Kokia jo reakcija? Ką jis atsako? Kaip jis pasielgia? Juk jis gavo, ko norėjo. Norėjo pamatyti, kad įsitikintų. Ir ką gi… Jis nedrįsta liesti. Vadinasi, jis nedrįsta atlikti eksperimento su Kristumi. Jis neliečia Jo. Tomas suklumpa ir taria „mano Viešpats“. O Kristus atsako, kad „laimingi tie, kurie tiki nematę“.

Padariau pauzę. Leidau šiems paskutiniams žodžiams giliau įsismelkti kiekvienam į širdį. Žvilgtelėjau į stovintį buvusį komunistą, savo istorijos mokytoją. Jis nedrįso į mane pažiūrėti, bet galvą laikė oriai iškeltą, tarsi būtų parapijos pirmininkas. Neabejoju, kad, jei būtų laisva vieta, juo ir taptų. Kilo noras įgelti jam tiesiai į sąžinę. Per pamokslą ką nors priminti apie jo šaipymąsi vidurinėje mokykloje. O štai tas kūdikis ant jaunos mamos rankų nenurimo, darėsi vis irzlesnis, galiausiai ėmė garsiai verkti, net suspiegė. Jo mama persižegnojo ir ryžtingai pamėgino prasibrauti atgal į šventorių.

Brangieji, – tęsiau, – ir mes būkime kaip tie laimingi žmonės, kurie tiki nematę. Jūsų toks gausus būrys šiandieną susirinko šventų velykinių mišių, nes jūs tikite. Jums nereikia žinoti, pačiupinėti. Jūs meldžiatės ir tikite Kristaus prisikėlimu. Ir naudokimės proga, nes pagaliau Lietuva išsilaisvino iš primesto mums komunizmo, iš ateizmo, kuris draudė reikšti savo tikėjimą. Mes, krikščionys, buvome persekiojami, bet mūsų tikėjimo tai nesužlugdė. Net vaikai mokyklose, kurie buvo mišių patarnautojai ir nestojo į komjaunimą, atlaikė pašiepimus. Pamenu, ir aš buvau laikomas nevisaverčiu, keistuoliu, ne tokiu kaip visi, nes vakarais eidavau į bažnyčią.

Žvilgtelėjau į istorijos mokytoją. Juk jam tai taikiau. O šis, mano didžiam nustebimui, ne tik toliau laikė oriai iškėlęs galvą, bet dabar, sulig mano paskutiniais žodžiais, ėmė net linksėti.

Bet prisikėlęs Kristus mums visiems ir visais laikais sako tą patį: ,,Jei netikite, prieikite prie manęs ir palieskite.“ Žinoma, mes neturime tokios galimybės kaip apaštalas Tomas, kuriam buvo pasiūlyta paliesti jo žaizdas. Bet ar mums reikia šios galimybės?

Tai buvo ta pamokslo vieta, kurioje žinojau, kad pasakysiu ne tai, kuo pats tikiu. Žinojau, kad dabar tvirtai net nemirktelėjęs atsakysiu į klausimą neigiamai: nereikia tokios galimybės. Tačiau iš tiesų kaip tik tokios galimybės man labai reikėjo.

Ką toji galimybė turėtų pakeisti? – tęsiau pamokslą laikydamasis principo „Kas ciesoriaus, ciesoriui, kas Dievo, tas Dievui“, tai yra – kas mano vidinėms mintims, tas mano, o kas skirta bažnyčios institucijai, tas bažnyčiai.

Ogi nieko, brangieji. Jei Kristus dabar, na, tiesiog štai čia ir dabar, štai šioje katedroje, mums apsireikštų ir pasakytų: „Palieskite mano žaizdas“, ar mes imtume jas liesti? Ar mes, kaip apaštalas Tomas, tartume: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“? Kaip mums reiktų jaustis, jei Kristus pasakytų mums asmeniškai: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną.“ Argi mums nebūtų gėda, kad netikėjome iš karto? Bet svarbiausia, kad Jėzus dar kai ką pridūrė. Ogi atidžiai paklausykite ir šį paslaptingą Velykų rytą įsiminkime šiuos Kristaus žodžius, ištartus apaštalui Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ Tad, brangieji, ar mes būsime tie palaimintieji, kurie tiki nematę?

Dabar aš padariau ilgesnę pauzę. Mano akys susitiko su akimis daugelio tikinčiųjų, kurie vapėjo „būsime“, „taip“, kiti linksėjo galvomis, o dar kiti kažką vienas kitam kuždėjo į ausį.

Bet regisi, kad mes net nesame pasirengę netikėtai sutikti Kristų, – tariau aš, žvilgteldamas į Edmundą. Jis stovėjo bažnyčios gale, tad sunku pasakyti, kokia buvo jo veido išraiška – ar jis nustebo, ar tikėjosi, kad pasuksiu šia linkme. – O kas, jei mes sutinkame Kristų, tik jo neatpažįstame? Gal mes jį galime sutikti apsirengusį kitais drabužiais ir neįprastoje vietoje neįprastu laiku? Kristų būtų lengviau atpažinti bažnyčioje, bet jį sunku atpažinti viešajame transporte. Ar Kristus gali važiuoti Kauno troleibusu vėlyvą naktį? Mes nesame pasirengę tokiam susitikimui.

Nužvelgiau bažnyčią. Kardinolas dabar buvo pasukęs galvą į mane. Klebonas žvelgė tiesiai į altorių.

Tikiu Dievą Tėvą Visagalį, – pradėjau Tikėjimo išpažinimo maldą, taip parodydamas, kad pamokslas baigtas, – dangaus ir žemės sutvėrėją…

Po šios maldos nusileidau nuo sakyklos laiptų ir šiaip ne taip prasibroviau pro minią. Pasiekęs altorių, sudėjau rankas maldai ir atsistojau greta klebono, kuris savo ruožtu stovėjo greta Jo Eminencijos ir laikė mišias. Per pakylėjimą visi suklupome, ir šioje sausakimšoje katedroje įsivyravo mirtina tyla. Negirdėti nei kūdikio verksmo, nei nosies šnirpštimo. Vargonai nutilę. Girdėti tik silpnas, su užkimimu kovojantis, bet toks tėviškas ir mylintis kardinolo balsas:

Kančios išvakarėse, – tarė jis paimdamas ostiją, – jis paėmė duoną į savo šventas, garbingas rankas, pakėlė akis į dangų, į tave, Dieve, savo visagalį Tėvą, tau dėkodamas laimino, laužė ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite jos visi, nes tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas.“

Mišių patarnautojai dabar turėjo suskambinti varpeliu, bet užsižiopsojo. Laimei, mano akys susitiko su berniuko, klūpėjusio prie varpelio, akimis.

Žvilgsniu parodžiau jam, kad nedelsdamas griebtų varpelį, įsakmiai sušnibždėjau:

Skambink.

Sutilindžiavo varpelis kardinolui keliant ostiją konsekracijai, tuomet nuaidėjo antrą kartą kardinolui laikant ostiją iškėlus virš galvos ir trečią kartą suskambo šiam padedant ostiją atgal ant patenos.

Jo Eminencija tęsė į rankas paimdamas kieliką su vynu:

Lygiai taip po vakarienės jis paėmė šią brangiausiąją taurę į savo šventas, garbingas rankas, vėl tau dėkodamas laimino ir davė savo mokiniams tardamas: „Imkite ir gerkite iš jos visi, nes tai yra taurė naujosios ir amžinosios sandoros, mano kraujo, kuris už jus ir visus išliejamas nuodėmėms atleisti. Tai darykite mano atminimui.“

Mišių patarnautojas suskambino varpeliu, žvilgtelėjo į mane su pasididžiavimu, kad jam nereikia antro perspėjimo. Aš jam mirktelėjau. Jis buvo rimtas kandidatas į klierikus, bet jam dar reikėjo baigti paskutinę klasę. Tuo metu kardinolas iškėlė taurę, ir patarnautojas suskambino antrą sykį varpeliu, nuleidus taurę ant korporalo varpelis nuaidėjo trečiąsyk.

Kardinolas, laikydamasis liturgijos reikalavimų, priklaupė gana jaunatviškai ir, kaip mišiole parašyta, ištarė šios konsekracijos esmę:

Tikėjimo paslaptis!

Šie žodžiai gana rituališki ir nuvalkioti, nusitrynę, kunigų tariami taip pat mechaniškai, kaip ir „Tėve mūsų“, kaip ir „Tikiu Dievą Tėvą“, „Garbė Jėzui Kristui“, bet Jo Eminencija juos ištarė gana tyliai ir paslaptingai. Bent man tada jie taip nuskambėjo. Mano mintis net sukaustė suvokimas, kad tikėjimas – tai paslaptis. Enigma! Žinojimas nėra paslaptis. Kai žinai, tuomet paslapties nėra, net jei ji buvo iki žinojimo, net jei tas žinojimas buvo pasiektas po ilgų dvejonių ir vidinių kančių. O štai tikėjimas, kaip stokojantis galutinio žinojimo, savyje turi paslapties elementą. Kai tiki, tu supranti, kad kažko nežinai iki galo. Man asmeniškai tai ir buvo didžiausia problema – visiškai priešingai, nei vos prieš kelias minutes kalbėjau pamoksle. Ar aš veidmainiavau? Ne, aš atlikau funkciją – žmonės susirinko į šias rytines pamaldas, prislėgti ekonominių vargų ir politinio netikrumo, tam, kad pasidžiaugtų galimybe laisvai reikšti savo tikėjimą. Tai buvo Sąjūdžio tęsinys. Kokią teisę turiu per tokios šventės pamokslą išsakyti savo abejones ir sugadinti šventę? Bažnyčia – tai religinė institucija, o aš – jos tarnas, tad, jei jau prisiėmiau atsakomybę pamokslauti, privalau atlikti šią pareigą, kaip mane įpareigoja diakono stula ant pečių. Juk netrukus, po šių mišių, žmonės, seni ir jauni, susės prie šventinio, tokio pavasariško, vilčių teikiančio stalo susidaužti margučiais, vėliau juos ridens tiek daugiabučių svetainėse, tiek vienkiemių pievose… Kas ciesoriaus, tas ciesoriui, kas Dievo, tas Dievui.

Net nepajutau, kaip sulig šiomis mintimis prie altoriaus ėmiau mechaniškai asistuoti kardinolui ir klebonui. Netrukus reikėjo eiti į talką dalyti Šventosios Komunijos. Zakristijonas gana šiurkščiai, bet sėkmingai sugebėjo perskirti susigrūdusius žmones centrinėje navoje, kad šie padarytų tarpą kunigams praeiti.

Laikydamas sidabrinę taurę su ostijomis, kartu su klebonu ir keliais vikarais pradėjau dalyti komuniją. Žmonės vienas po kito klaupėsi, žegnojosi ir laukė.

Kristaus kūnas, – kartojau prieš įdėdamas komuniją į burną.

Apgultas šios minios, ištroškusios Kristaus, o gal tik katalikiškų apeigų, mąsčiau: „O kiek iš šių žmonių, priimančių komuniją, iš tiesų mano, kad susitinka su Kristumi ontologiškai? Kas jų galvose, kai jie suspaudžia lūpas ir pajunta ant liežuvio tirpstančią ostiją? Ar tai tik kaip per Kūčias, kada laužiama plotkelė ir dedama į burną, ar tai ne tas pats?“ Mėginu gauti atsakymą skaitydamas žmonių veido išraiškas. Kai kurių veiduose įžvelgiu nuovargį ilgų mišių spūstyje, perpintą džiaugsmu, kad mišios eina link pabaigos, kai kuriuose veiduose nieko nematyti, tiesiog nieko. Pasitaikė viena kita mergina su iškirpte, atidengiančia krūtinę, kuri tik dar labiau pasimatydavo priklaupiant prieš kunigą. Kartais merginos prasižiodavo taip, kad net kildavo mintis: „Ar tai tikrai „Kristaus kūnui“?“ Sykį sučiaupdama lūpas viena tokių magdalenų sugebėjo mano pirštą net lyžtelt ir žvilgtelt į akis. Kitą sykį, duodamas komuniją tai pačiai magdalenai, kuri tikriausiai ne tik kojas man savo plaukais nušluostytų, tariu jau ne „Kristaus kūnas“, o „corpus Christi“.

Nepamiršau, kad Kristus prisileido Magdaleną prie savęs, kaip ir to, kad jis prašė savo mokinių dėl jo palikti savo žmonas. Žmonos neturėjau, tad nebuvo ko ir palikti, o ir kunigu netapsi, jei ją turėsi. O štai magdalenos šmėkščiojo visur, net per Velykų mišių komuniją. Jos, matyt, taip pat buvo sudedamoji pavasariško pabudimo dalis, marginanti nykią celibato vaizduotę.

Šias mintis perskrodė apgaulingai džiugi choro atliepiamosios psalmės melodija su dviprasmiais žodžiais:

Šią dieną laimingą Viešpats padarė,

Džiūgaukim, kelkim linksmybes!“

 


(Bus daugiau)

Tomas Kavaliauskas. Klastotė

2016 m. Nr. 10 / Gurkšnodamas bulgarišką vyną Kauno Velnių muziejaus rūsyje įsikūrusioje kavinėje „Kipšas“ galvojau, kad Lietuvos trispalvė ir Bulgarijos vėliava skiriasi tik viena spalva: mūsiškė – geltona, žalia ir raudona, o jų – balta, žalia ir raudona.

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Pabaiga)

2014 m. Nr. 12 / Mečiau žvilgsnį į kitus bendrakursius – vieniems kaito ausys, kiti išblyško. Visi suprato, kad Jonas iškėlė celibato pagrindimo pagal Kristaus pavyzdį klausimą.

Tomas Kavaliauskas. Du šimtai brolių, altoriaus laukiančių (Tęsinys)

2014 m. Nr. 11 / Po Velykų du šimtai brolių iš skirtingų Lietuvos vyskupijų vėl rinkosi į savo Alma Mater studiorum. Tas povelykinis grįžimas į seminariją pulsavo kita dvasia nei rugsėjo 1-oji ar suvažiavimai po šv. Kalėdų atostogų

Tomas Kavaliauskas. Blynų hermeneutika

2013 m. Nr. 5–6 / Ginčų gali kilti svarstant, ar filosofuoti galima apie viską ar tik apie solidžias temas kaip etika, estetika, logika. Žinome Ludwigo Witgensteino ištarą: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“…

Tomas Kavaliauskas. 1989-ųjų prošvaistė kaip paslėptos Vidurio Europos tiesos priminimas

2011 m. Nr. 2–3 / Socialinė ir politinė šviesos prasmė gali itin smarkiai skirtis nuo šviesos prasmės mene. Tiesa, mene šviesa gali būti tiriama kaip dailininko technika jo tapomam objektui apšviesti, kaip, pavyzdžiui, Johano Wermeerio kūryboje.