literatūros žurnalas

Monika Baltrušaitytė. Maumedžio melas

2019 m. Nr. 12

2019-12-virselis-page-001

Romano „Inkilinės“ fragmentas

Šlamščiame bulvinius blynus „Lyroj“, pamary prie tolimiausio staliuko, net pasičepsėdamos, o šalimais isteriškai klykia žuvėdra. Jau pavakarys, marios ramios ir lygios, nė menkiausios bangelės, vandens plynė susiliejusi su dangumi į vientisą, švelniai rožinį ir vanilinį kūną be stuburo linijos ties horizontu. Šįkart jos nesimatė – galėjai regėti tik daug visa aprėpiančios rožinės spalvos, tokios saldžiai skanios, lyg dangus būtų milžiniškas cukraus vatos aparatas.

Gintė nustebusi vėpso į mažytį raštelį ant stalo, kurį ką tik atnešė padavėjas. „Gal numeriuką?“ – pakeverzota ant languoto popiergalio. Galėjo man, ne Gintarei tą raštelį palikti ir paslaptingai šyptelėjęs nueiti, šovė pavydi ir visai nedraugiška mintis, bet iškart nuvijau ją šalin, kaip sena, pikta žiežula keliais rankos mostais išprašo į jos tulpių lysvę vogčiomis įlindusį katiną. Nereikia pavydėti draugei. Paraginu užrašyti numeriuką, ji neatsikalbinėdama taip ir padaro, o kai padavėjas, dabar spėjau pamatyti, šviesiaplaukis, rodos, visai pakenčiamos išvaizdos garbanius, grįžta sąskaitos, prunkšdamos įteikiame jam raštelį.

Pakeliui namo dar užsukame į Preilos parduotuvę, dirbančią nuo devynių iki penkių su valandos pietų pertrauka, per kurią dažniausiai užsimiršusios ir atitapnojame. Nieko įmantraus čia nerasi, bet kai prisireikia pieno, grietinės, duonos ar kito egzistenciškai svarbaus produkto, negi važiuosi į Nidą – šita mažytė parduotuvė yra tikras išsigelbėjimas. Šįsyk pavyksta užsukti laiku, pertraukai dar neprasidėjus – kaip visada įtariai besišypsanti pardavėja, nužvelgusi mus iš padilbų, atsargiai ant prekystalio išrikiuoja iškaulytus cigarečių pakelius, matyt, galvoja, kad vasarojančioms mergaitėms viskas atleidžiama, tad nieko baisaus, jei užtrauks tą dūmelį. Tiesa, dar ir sidro porą bambalių įsimetame į rankines – smagu bus vakare terasoje su mergom pagurkšnoti.

Kai trenksmingai įžengiame pro duris, Goda, kaip įprasta būsimai šokėjai, įsispraudusi į pilkas tampres, svetainėje pagal ramią melodiją daro gilius įtūpstus – ir tokia susikaupusi, kad net nepastebi, kaip nuteškiame basutes koridoriuje ir pergalingai iš krepšių ištraukiame tuos toksiškų spalvų bambalius, vyšninį ir arbūzinį.

Ant nedidukės sofos visu ūgiu, lyg siaurą upelį užvertęs rąstas, tįso Augustė ir vangiai stebi Godos įtūpstus. Atsisukusi į mus, ji iš ausies išsitraukia mažytę, bet maištingai, iki traškesio plyšaujančią baltą ausinę ir pasiteirauja, ar „Lyroje“ skaniau nei „Krušmarių viloje“ (šitaip pakrikštijome kavinę „Kuršmarių vila“), už kurią baisiau nebent gimdymas, kirmėlės ir mirtis – pragaro gelmėm alsuojantys prakeiksmai, kurių pasiutėliškai bijau jau šešiolika metų – visą savo gyvenimą.

Kitame Preilos gale ant marių kranto įsikūrusios kavinės savininkė, kresna, putliaskruostė, į šeštą dešimtį greičiausiai jau įžengusi Austėja, visada pakilios nuotaikos, lengvai įkaušusi, ją nuolat lydi salsvas alkoholio debesėlis, kurį nesėkmingai bando užgožti aštriais kvepalais. Vakar užklydome į jos kavinę pietų. Ji keistai svirduliavo, nerangiai, lyg kosmonautas erdvėlaivyje, ramstėsi į sienas, bet vis tiek pasiteiravo, ar mes, mergikės, ragavome straganinos.

Iš mūsų sutrikusių veidų supratusi, kad apie tokį patiekalą girdime pirmąkart, pareiškė, kad jei jau neragavome, tai ir neragausime, – iškeps blynų. Apsisukusi ant kulno vos pataikė į virtuvę, ir ten greičiausiai dar šiek tiek maktelėjo, nes grįžo su blynais jau sunkiai pastovėdama ant kojų.

Tu tokia panaši į mano dukrą, apglėbusi pečius kuždėjo man į ausį, kol laukiau eilėje prie tualeto, kuriame nelemtai užtruko Augustė. Be mūsų kavinėje daugiau nebuvo nė vieno kliento, dabar jau aiškėja – kodėl, bet vakar tai kėlė nuostabą – sezono vidurys, pats jo įkarštis, o kavinėje – nė gyvos dvasios, kai „Lyroje“ tokiu metu kartais reikia ir eilėje pastovėti, kol atsilaisvins staliukas.

Austėja parodė į sieną, mirgančią nuotraukomis, jų buvo tiek daug, kad glaustėsi rėmeliais viena prie kitos kaip besišildantys kačiukai, – per jų mozaiką nebuvo įmanoma įžiūrėti net tikrosios sienos spalvos. Kai kurios akių lygyje vietos neradusios fotografijos buvo iškabintos žemiau, aplink rozetes.

Ji šokėja, meiliai suokia man į ausį Austėja pasilenkusi taip arti, kad mintyse nutariu sidro vakare neragauti, – jei dar bent minutę atstumas tarp mūsų išliks toks pat intymus, kaip reikiant apsinešiu vien nuo jos kvapo. Pažiūrėk – graži, jaunutė, kūdutė, o jau tiek pasiekė: čia šoka „Auksiniuose svogūnuose“, čia – pirmame „Baro“ sezone. Čia, beje, su Saboniu nusifotkinau, o čia – su Brazausku, jiems pas mane labai patiko, – beda pirštu į nuotrauką su iškiliomis asmenybėmis ir kukliai prikanda perlamutriniu blizgiu žvilgančią apatinę lūpą, po kuria pūpso raganiškas juodas apgamas su šviesių plaukelių karūna.

Apie privatumą „Krušmarių viloje“ galėjome tik pasvajoti – net kai jau kirtome blynus, Austėja nepaliko mūsų ramybėje ir primygtinai kvietė šeštadienį apsilankyti jos karaokės vakarėlyje. Mandagiai linksėjome, klausėmės pasakojimų apie puikiuosius vakarėlius, bet iš baikščių viena kitos žvilgsnių supratome, kad daugiau čia kojos nekelsime.

Jos vakarėliai, kaip vėliau paaiškėjo, išties buvo verti dėmesio – kaip reikiant įšilusi, ilgiausia, blizgiais akmenėliais žėrinčia suknele pasipuošusi, ryškiai pasidažiusi, fenu iškedentą šešių garbanų šukuoseną stipriausios fiksacijos laku pažabojusi, šeimininkė godžiai čiupdavo cypiantį mikrofoną ir iš visų plaučių užplėšdavo „Ugnį ir ledą“. Netrukus ateidavo eilė ir kitiems šlageriams, o nesulaukusi trokštamo publikos palaikymo, ji ramstydamasi į kėdes prasinešdavo tarp lauko staliukų, glėbesčiuodama paklaikusius klientus ir ragindama dainuoti kartu su ja. Visai įsišėlusi stvarstydavo juos už rankų ir energingai tempdavo į „sceną“ – iš neobliuotų lentų sukaltą nedidelę pakylą, ant kurios glaudėsi mikrofonas ir kolonėlės. Kas jiems belieka, kai neturi kito pasirinkimo.

Kai sutemo ir atvėso, apsigaubėme šiltais pledais ir tradiciškai patraukėme tinginiauti į antrojo aukšto terasą, iš kurios atsiveria aukštas kalnapušėmis apaugęs kalnas, perskrostas siauro smėlio tako, vedančio į melsvomis samanomis nuklotą mišką. Tolumoje bolavo vienišas apsnūdęs medinis stebėjimo bokštelis. Kuršių Nerijoje tokių daug – sausos kalnapušės dažnai užsiliepsnoja, užtenka vienos blogai užgesintos cigaretės, ir ištisi hektarai supleška kaip Nerono Roma. Iš bokštelių nusidriekia plati miško panorama, o arčiausiai namų įsikūręs medinukas kiauras dienas spokso ne tik į plačias, visada atmerktas mūsų langų akis, bet ir vogčiomis stebi už namelio pasislėpusią vienintelę Preilos gatvę, šonu prigludusią prie marių.

Kaip šlapias sraigės pėdsakas ant šaligatvio virš mūsų tingiai šliaužia tirštas cigaretės dūmas, o mes kalbamės apie pačius svarbiausius reikalus gyvenime – apie bernus.

Turbūt jau trečią vakarą iš eilės aptarinėjame mano Onkės laimikį Bernaitį, kurį taip praminė žodžio kišenėje neieškanti Augustė. Dėl jos gebėjimo visus daiktus pavadinti tinkamais vardais, pripažinsiu, kartkartėmis jai šiek tiek pavydėdavau.

Mielas vaikinas iš Šiaulių, Bernaitis, ne tik visai simpatiškas, bet ir turi grupę, kurioje ne šiaip kerzus į sieną tranko bandydamas išgauti rokenrolišką ritmą, – jis yra pagrindinis vokalistas – grupės veidas ir siela. Turėti berną ir šiaip yra solidu, nė viena mūsų negali tuo pasigirti, bet jei turi berną iš grupės, daugiau tikslų sau gali nebekelti – populiarumas Onkėj ir amžinai laisvas plotas garantuotas, grupės juk turi studijas, kuriose repetuoja ir alų geria, o mokykloje visos palydės pavydžiu žvilgsniu, och tu k****, sakys, ar matei, kokį nusikabino?

Nežinau, ar bernas iš grupės aktualu Gintarei ir Godai, bet mus su Auguste jau nuo penktos klasės jungė bendras tikslas – mūsų pačių planas sukurti muzikos grupę prieš keletą metų neišdegė, tiksliau, juodai susvilo, liko tik kelios apdulkėjusios, retsykiais pabrazginamos gitaros, vienas stipriakas, mažytis kubas ir sauja spalvotų skirtingo kietumo mediatorių, kurių prisipirkome pagautos azarto ir įkvėptos jų spalvų. Dabar užtektų pasigirti bent tuo, kad turi berną iš grupės.

Prisimenu, kaip kasdien po pamokų troleibusais trenkdavomės į Žirmūnus, į VRM rūmus, kildavome senu, ankštu liftu, kurio alumi aplaistytos grindys lipdavo, o flomasteriais iškeverzotos sienos bylojo, kad Agnė yra kalė, kad ji duoda visiems, taigi kildavome tuo liftu pas vieną stipriai religingą rusą, sąžiningai mokiusį mus groti, vėliau bandžiusį mus į vokalo pamokas įtaisyti, o paskui norėjusį ir savo religinėn sekton privilioti.

Pabūgusios sektos perbėgome pas kitą mokytoją, taip jau susiklostė, kad jis irgi buvo rusas, iš pageltusių kaip seno vietnamiečio dantų niekada nepaleisdavęs suktinės. Užuot ko nors rimtesnio pamokęs, jis tik apsiašarojęs juokdavosi iš mūsų pastangų, kikendavo net tada, kai be klaidų išvarydavom visą „Nothing Else Matters“. Taip ir nesupratome, kas jam sukeldavo tiek juoko – kuklūs mūsų įgūdžiai ar stebuklingoji suktinė.

Bernaitis su savo nuo religinių sektų ir prasirūkiusių rusų nepriklausoma grupe dabar mums atrodė kaip grynas išganymas. Tiesa, savo bernu jo dar negaliu vadinti, nes daugiausia laiko prasėdime Skypėj. Kartais jis pameta man kokių dainų, va, neseniai užrodė „On Call“, tokį nostalgišką, jautriai melancholišką ir ganėtinai ilgą „Kings of Leon“ gabalą. Tik jo dėka ir atradau tą grupę, apie kurią čia niekas nėra girdėjęs, retsykiais su mergom pasiklausome, kai tvarkomės ar šiaip bimbinėjame po namus.

Bet porą kartų vis dėlto buvome susitikę. Deja, pasimatymų būta tokių nevykėliškų, kad gėda ir pasakoti. Pirmajam susitikimui išrinkau „Šaunią vietelę“, kavinę senamiestyje, kurioje kartais po pamokų darbuodavosi Gintarė.

Tamsų, vėjuotą ir šaltą rudens vakarą išvydau jį artėjantį Pranciškonų gatve. Kaip šlapiu skuduru per veidą vožtelėjo suvokimas, kad jis baisiai žemas ir kūdas. Netgi ne lieknas, bet apgailėtinai kūdas. Kaip su juo atrodysiu, galvojau, tyrinėdama Bernaitį paklaikusiu žvilgsniu, juk jis turbūt net man iki ausies nesiekia, ir norėdamas galėtų pasislėpti už manęs kaip už mūro. Gal reikia apsimesti, kad aš nesu aš, žiopsoti į priešingą pusę arba įnikti į mobiliaką, neva rašyti žinutę, kol nueis? Ne, juk mano fotkę Onkėj matė, atpažins, tikrai atpažins, dzin, kad tamsu, o šūdas, jis jau čia pat!

Ilgai stovėti vienas greta kito gėdingai vaidinant, kad nėra jokio drastiško ūgio skirtumo, nereikėjo – apsikeitę kukliu „labas“, prisėdome kavinėje ir užsisakėme arbatos. Ačiūdie, Gintarė tą vakarą nedirbo, nes būtų buvę baisiai gėda, ji stovėdama už baro tikrai maivytųsi, merktų man akį ir visokiais motyvuojančiais gestais neva drąsintų, o aš raudonuočiau nežinodama, į kurią paralelinėn realybėn teleportuojančią kertę geriausia būtų save sukišti.

Galvojau, iškart imsime pliurpti kaip seni bičiuliai, šitiek laiko lieję vienas kitam širdį Onkėj, o dar daugiau – Skypėj, nes iš pradžių juk su nepažįstamais bernais tauški Onkėj, vėliau, jeigu jo korta praeina ir matai, kad jis normalus, ne koks iškrypėlis, gali žengti kitą, labiau suartinantį žingsnį ir apsikeiti Skypės kontaktais.

Jo niką gelezhiniai zhaislaj savo kontaktų knibždėlyne išsyk pastebiu patį pirmą ir visąlaik jaučiu, kaip paširdžiuose nerimastingai suspurda, jeigu jis būna online. Tada įsijungiu laikmatį ir kantriai laukiu, kol praeis lemtingosios dešimt minučių, – jeigu nieko neparašo, labutį brūkšteliu pirma.

Deja, gyvai viskas klostėsi kitaip, nei tikėjausi: sėdėjome nebylūs ir svetimi kaip „Hiperbolės“ dainoje, nervingai maišiau arbatoje jau seniai ištirpusį cukrų ir bandžiau užmegzti pokalbį visokiomis idiotiškomis temomis, tokiomis apgailėtinai kvailomis, kad net pati su savimi apie tokius niekus nekalbėčiau. Bernaitis irgi neatrodė manimi susižavėjęs, nes į klausimus atsakinėjo trumpai ir glaustai, nerodydamas jokių pastangų pokalbiui palaikyti, tik kukliai šypteldavo ir nudelbdavo akis į stalą.

Visiškas šūdas, keikiausi mintyse klaikiai nusivylusi, o dar sugalvojau pasipuošti tuo raudonu, storu ir languotu retro stiliaus sijonu aukštu liemeniu, kurį aną vasarą siuvausi tikėdamasi priminti Ditą Von Teese, bet, deja, atrodžiau kaip gerokai didesnis, ne toks kompaktiškas, negana to, dar ir pasišiaušęs jos pakaitalas, suvyniotas į močiutės kilimą.

Man jau metas, neilgai trukus sumurmėjo Bernaitis ir nuėjo prie baro atsiskaityti. Po to nevykusio bandymo ilgai nesusirašinėjom, bet vieną dieną, nepamenu, aš ar jis, pasiūlėm pasimatyti dar kartą, ir sutarėme nueiti į kiną. Filmą, aišku, išrinkau aš, ir tai buvo didžioji klaida, nulėmusi tragišką santykių baigtį, nes nuo tada jau turbūt gerą mėnesį iš jo – nė cypt.

Man visada patiko siaubo filmai, su Guste visus godžiai peržiūrėdavome, o „Kruvinąsias skerdynes Teksase“ matėme net kelis kartus. Aišku, pati mieliau rinkdavausi mistinį siaubą, tokį, kai vyksta nepaaiškinami dalykai, šiurpsta oda, nes pagrindiniai veikėjai kenčia nuo kūniško pavidalo neturinčių priešų ir neapčiuopiamų blogio jėgų, kurių visą filmą taip ir neparodo. Pjūklai ir trykštantis kraujas nebuvo mano mėgstamiausias žanras, o apie tą filmą, kurį turėjome romantiškai žiūrėti su Bernaičiu – galbūt net susiglaudę per baisesnes scenas, tąsyk visai nepasidomėjau.

Kitaip tariant, neparuošiau namų darbų ir nusitempiau jį į filmą, kuriame ištisas dvi valandas isteriškai klykė kankinama moteris, tada rodė jos vyrą, iš lėto ėdamą pasiutusio šuns, buvo daug kraujo, o galiausiai prie stulpo prirakinta pagrindinė filmo veikėja, bandydama išsigelbėti nuo bet kurią akimirką pasirodysiančio žudiko, turėjo nusipjauti ranką atšipusiu pjūklu. Viską rodė su visom smulkmenom, pačias šlykščiausias, labiausiai šokiruojančias scenas – iš arti, aišku, nešykštint kino salę skrodžiančio klyksmo, tokio čaižaus, kad išėjus dar kurį laiką spengė ausyse.

Na ką, ačiū už filmą, mandagiai padėkojo Bernaitis mums kiūtinant iš salės, toks iš įdomesnių. Neturėjau ką atsakyti.

Parašys tau tas Bernaitis, niekur nedings, ramina Goda, nė velnio nesuprasdama, kaip svarbu turėti berną iš grupės. Ją visąlaik labiau traukė marozai. Aišku, ne tie, apie kuriuos pirmiausia pagalvojama, – metras ant metro, sukumpę, skusti, besispjaudantys sėmkių lukštais, leidžiantys vakarus mašinų aikštelėse ir šokantys ant drakės, kai tik ištaiko laisvą minutę, – ją velniškai žavėjo maroziškos prigimties, liesi kaip Bernaitis, mašinas remontuojantys, pilkus treningus vilkintys, gerą aparatūrą svetainėje pasistatę vyrai gyslotomis rankomis, kas šiaip skamba ganėtinai atgrasiai, bet Goda turbūt vietoje susileistų pamačiusi stambias, kraujo pripampusias gyslas, kurios buvo jos didžiausias, o mano supratimu – kraupiausias, fetišas.

Kambaryje cyptelėjo atlenkiama Gintarės „Motorola“. Labux. Ka wejki =), brūkštelėjo jai romantiškasis raštelių skrebentojas iš „Lyros“. „Vūhūūū! – atsisukusi miško pusėn užkaukiau į naktį kaip vilkas – šitaip demonstruodama džiaugsmą, kad draugei nuskilo. – Sakiau? Sakiau?!“

„Ššš, ko čia baubi? Taigi kaimynai miega“, – mostelėjusi į gretimą namuką, sudraudė Gintarė. Nors bandė vaizduoti nė kiek nenustebusią ir ramią, supratome, kad viduje netveria džiaugsmu – romantikas pagaliau apsireiškė!

„Rašyk, kad sėdim, geriam“, – kaip visad paprastą, šįsyk – net primityvų atsakymą pasiūlė Goda, bet į jos patarimą nebuvo atsižvelgta. Luktelėjusi dvidešimt minučių, kad „Lyros“ padavėjas negalvotų, jog budi prie telefono ir laukia, kol jis apsireikš, Gintarė sumaigė štai tokį atsakymą: Wakaroju su draugemis. O ka tu?

Tada prasidėjo: visą vakarą ir kitą dieną Gintės nepavyko atplėšti nuo telefono. Ji intensyviai pliekė žinutes, kaskart pažerdama vis daugiau faktų apie naująją pažintį. Paaiškėjo, kad padavėjas – vietinis, jo tėvai – „Lyros“ savininkai, todėl sezono metu padeda jiems darbuotis ir dirba laisvu grafiku, kai netingi. Gintarė pabrėžė, kad ir kateris, prišvartuotas pamaryje, prie „Lyros“ lieptelio, pasirodo, priklauso jam – žadėjo kurią dieną mus visas paplukdyti.

Preilos bičas, kateris, kavinė – skamba visai neblogai, matyti, kad nepėsčias, turi ką pasiūlyti ir kuo nustebinti, tad kitos dienos vakare vienbalsiai nutarėme pasikviesti jį į mūsų terasą, kad galėtume geriau susipažinti ir nuspręsti, tiks Gintei į bernus ar ne.

Prieš pasirodydamas komisijai, „Lyros“ padavėjas su Gintare pusvalandžiui susitiko prie supkių – miškelyje, šalia stotelės, kur dieną ant medinių sūpynių klykaudavo vaikai, o naktimis triukšmaudavo Preilos vietinių kompanija, iš pažiūros – jauni maroziukai, mums praeinant pro šalį vis rikteldavę: „Ė, merginos, gal sidriuko?“ Mes, aišku, išdidžiai, lyg karalienės elžbietos aukštai iškėlusios galvas, praplaukdavome savais keliais nė nežvilgtelėjusios į juos.

Keista, bet šį vakarą prie supkių buvo tyku, ramu, maroziukų nesimatė, veiksmo nesigirdėjo, tad Gintė nutarė, kad pirmajam pasimatymui su „Lyros“ savininkų sūnumi geresnės vietos nerasi. Nuo supkių link namų jie patraukė laikydamiesi už rankų kaip pora.

Šūdas, pagalvojau, iš arti apžiūrėjusi „Lyros“ romantiką, – jis buvo gerokai žemesnis už Gintę. Jos ūgis – išskirtinumas ir prakeiksmas, lydėjęs nuo mažens, – pirmoje klasėje pravardžiuodavo silke, o paaugus bernai seilėdavosi, slapčia nužiūrinėdami jos kojas, ilgas kaip slidinėjimo trasos Alpėse.

Ne, vis dėlto šitas kavalierius toks nelabai: įlindęs į per ilgas kelnes, kurių galai nuo vilkimosi žeme buvo gerokai apibrizgę, apskritai apsirengęs nei šiaip, nei taip, graudžiai sutrinti atrodė ir jo kedai, be to, bernas jis nei šnekus, nei įdomus. Atėjo tuščiomis, net saldainių neatnešė, anei kokio pyragaičio, o kai terasoje be paliovos linksmai pliurpėme, tylėjo kaip partizanas ir nuolat „skolinosi“ mūsų cigaretes, žadėdamas būtinai grąžinti. Žinau aš tuos grąžintojus.

Techninės apžiūros „Lyros“ padavėjas nepraėjo ir buvo vienbalsiai nurašytas. Jam dingus, pirmoji ryžosi prabilti ir pareiškė savo nuomonę, aišku, Augustė: „Nei trys, nei devyni, jei jau atvirai. Sėdi, kaulija cigarečių ir dar tyli kaip koks maumedis.“

Kitą rytą Augustė terasoje skaitė knygą ir pastebėjo, kad ant lango stiklo, į kurį vakar buvo atrėmęs viršugalvį Maumedis, liko jo pėdsakas – riebalų debesėlis, atspaustas seniai šampūno neregėjusių plaukų. Sunku paneigti, kad už galvos neplaunančius žmones baisiau nebent kirmėlės, gimdymas ir mirtis.

„Nežinau, mergos, gal nuo šiol vis dėlto valgykim „Krušmarių viloj“, – kruopščiai valydama stiklą konstatavo iš šleikštulio žiaukčiojanti Augustė.

Nors mergų verdiktas buvo aiškus, mačiau, kad Gintarė vilčių nepalaidojo, – matyt, viliojo tas šeimos verslas ir kateris, nes, kai pagalvoji, galvą visada gali išsiplauti, šmutkes pakeisti, kalbėti pramokstama, cigarečių nusiperkama, bet kateriai ir kavinės iš dangaus nekrenta. Nereikia manyti, kad Gintei tik pinigai rūpi, tačiau ji visada buvo racionali ir turbūt protingiausia iš mūsų.

Jei su Auguste svaigstame dėl bernaičių, roko grupių ir pašėlusio gyvenimo, o Goda svaičioja apie gyslotą ir liesą marozą, tai Gintarė jau dabar ieškosi vyro – ne berno, bet vyro. Tokio, kuris patiktų tėvams, su kuriuo galėtų ilgai ir gražiai draugauti, o vėliau, po mokyklos ir univero, susituokti ir susilaukti vaikų. Su juodai nagus lakuojančiu bosistu arba gyslotu marozu, kuriam svarbiausia – gera aparatūra ir mašina, – didelių planų neprikursi, todėl ji žavėjosi paprastais, žemiškais, ūkiškais vaikinais, o šis atrodė kaip tik toks.

Nutarėme dar kartą drauge nueiti į „Lyrą“ galutinai sudėlioti taškų ir galbūt duoti Maumedžiui antrą šansą. Tradiciškai įsikūrėme prie tolimiausio staliuko pamary, užsisakėme bulvinių blynų, bet aptarnauti priėjo nauja mergina, Maumedžio nesimatė.

Atidžiai apžiūrėjome prie tiltelio prišvartuotą katerį ir dienos šviesoje išlindo visi jo trūkumai, į kuriuos nebuvome atkreipusios dėmesio, – atrodė gerokai nutrintas, regėjęs daugiau nei mes per savo „niolikinius“ gyvenimus kartu sudėjus, vaterlinijos lipdukas nuo senatvės ir saulės sutrūkinėjęs, o po vargana vaterlinija žaliavo ir rudavo nešveisti bortai, kuriuos ištyręs laboratorijoje veikiausiai aptiktum gausiausią marių dumblių ir pelėsių įvairovę.

Kai atnešė mūsų blynus, nepasikuklinau paklausti padavėjos, kurgi Maumedis prapuolė. Aišku, ištariau jo tikrąjį vardą ir pridūriau, kad čia tas kavinės savininkų sūnus, kurio kateris prišvartuotas priešais.

„Dirbo jis čia, bet vakar išvyko namo“, – kiek sutrikusi atsakė mergina. Namo? Net išsižiojom iš nuostabos – burnos plačiai atsivėrė, lyg iš mago skrybėlės cirke būtų ištrauktas ne visų lauktas zuikis, bet burtų pasauliui svetima nuskalbta F dydžio liemenėlė – juk Maumedis sakė, kad yra vietinis, gyvena čia, Preiloje, tai kur tada, po galais, jis išvarė ir kur tie jo namai?

„Kuršėnuose, – padavėja jau prunkštė, turbūt susigaudžiusi, kas čia atsitiko. – Rimtai, sakė, kad vietinis? Kavinė – tėvų? Ir kateris?“

Gintarė atrodė, švelniai tariant, suglumusi – taip, lyg nežinotų, juoktis čia dabar ar verkti, lyg būtų nusipirkusi arbūzų sėklų, o išdygo ridikai. Ir apskritai, po galais, kur tie Kuršėnai? Kuršių nerija ir Kuršėnai skamba panašiai, bet Kuršėnai, matyt, ne joje.

Pasipiktinusi ji užsimetė vieną Alpių slidinėjimo trasos ilgio koją ant kitos, smailiomis alkūnėmis piktokai trinktelėjo į medinį stalą, matyt, net suskaudo, nes alkūnę išsyk pasitrynė ir karingai įniko į blynus.

Kažkur netoliese vėl klykė isteriškoji žuvėdra, tik dar garsiau ir įkyriau, jos čaižiame balse galėjai išgirsti motinišką priekaištą.

„Sakiau! Sakiau!“

Renata Šerelytė. Išgydyti atmintį

2019 m. Nr. 1 / Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. – 128 p. / Nors „Pirmosios knygos“ konkursui pateikiamų rankraščių skaičius ne mažėja…

Monika Baltrušaitytė. Trys kilometrai

2018 m. Nr. 5-6 / Keisti būna tie žmonių pasirinkimai, vaikystėje dažnai pagalvodavo, o vieną kartą, ką šiandien kuo puikiausiai prisimena, netgi tiesiai šviesiai paklausė: „Kodėl ją vedei?“ Tąsyk senelis tik krenkštelėjo, gūžtelėjo pečiais, rodos, akimirką

Monika Baltrušaitytė. Obelų sodas.

2016 m. Nr. 12 / Tą popietę jachtoje jie plaukė keturiese – Agnė buvo jaukiai įsitaisiusi prie stiebo, Vytas sėdėjo už rumpelio, Uršulė – greta Vyto, o Jonas išsitiesęs gulėjo laivo priekyje ir spoksojo į dangų, kuris nieko gero nežadėjo.